Gintarė Škėmaitė. Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama

2020 m. Nr. 2

Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 408 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Pernai spalio mėnesį knygynus pasiekė lietuviškas romanas „Juozapa ir jos seserys“, kurį išleido leidykla „Odilė“. Kūrinio veiksmas plėtojamas Žemaitijoje, Aukštaitijoje ir Vilniuje, fiksuojami Lietuvos istorijos raidos etapai nuo praėjusio amžiaus vidurio iki šių dienų. Vieno žmogaus gyvenimo laikas ir ne tik… Juozapos, jaunos literatūros studentės, ir Gusto, gydytojo, grįžusio iš tremties Sibire, meilės ryšys, tvarus jau gimties akimirką. Ir išsipildęs neišsipildydamas, nes puoselėjamas per atstumą, kartojant kadaise ištartus ir girdėtus žodžius. „Bet ir neišsipildęs pažadas yra pažadas. Grynas, amžinas“, – sako Juozapa (p. 287). Jautrią istoriją saugo jųdviejų duktė Eglė ir romano „Juozapa ir jos seserys“ skaitytojas.

Kūrinys intriguoja autoriaus tapatybės neapibrėžtumu. Asmenvardis yra keičiamas vardų samplaika Eglė Juozapa, kaip paaiškėja pirmame skyriuje, motinos ir dukters. Be abejo, sprendimas konceptualiai pagrįstas: kūrinio pavadinimas slepia aliuziją į Thomo Manno tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“, kurioje aktualizuota biblinė sąmonė. Šioji pernelyg nesureikšmina individualybės, kadangi turinys, užpildantis gyvybe pulsuojančias formas, drastiškai nekinta. Kūriniui nėra svarbi autoriaus tapatybė, todėl ji lieka nežinoma, juk tikslas – ne teigti tam tikrą individualumą, o priešingai, išsaugoti žmogiškosios būties turinį, amžinuosius, vadinasi, esmiškus, motyvus. Skirtys – menkos. „Ne aš, tik per mane, manimi – ta pasikartojanti sakmė, ta pasaka, tas sidabrinis lemties siūlas“, – Juozapa, pagrindinė šios istorijos pasakotoja, svarsto apie nesuardomą tapatumą (p. 25). Žodžius taria kiti, bet ir tie patys. Ne veltui pasirenkama tokia plati laiko aprėptis.

Romanas pradedamas Eglės, Juozapos dukters, pasakojimu, išryškėja kūrinio atsiradimo aplinkybės. Prieš mirtį motina užsimena dukrai apie rankraštį: „<…> neišvengiau, neiškentėjau, apie gyvenimą, savo ne savo rašiau“ (p. 14). Svarbu paminėti, jog konkrečią žmogaus esatį liudija tik išlaikytas autentiškas vardas, savasties branduolys, kurio nesiryžtama falsifikuoti: „Mes buvome ir vardai, mes buvome varduose <…>“ (p. 212). Be abejo, skaitytojas gali svarstyti, ar šis faktas išties tėra meninės tikrovės konstravimo elementas, bet pastabesnio šis klausimas neturėtų ilgai kamuoti. Žmogiškosios būties tapatumas, kuris toks svarbus šiame kūrinyje, konkretesnę formą įgauna tada, kai dekoduojame seserystės įvaizdį. Juozapa identifikuoja savosios esaties atitikmenis – tai Viktorija [Vittoria] Colonna, Knuto Hamsuno Viktorija ir Šatrijos Raganos Viktutė. Vardų panašumas vėlgi regisi it priminimas apie biblinių laikų tradiciją, kuomet tie patys vardai būdavo perduodami iš kartos į kartą, t. y. paveldimi (likimiška!), o protėvių gyvenimas tapdavo provaizdžiu, kuriuo sąmoningai ar nesąmoningai sekama. Tradicija įtvirtinama nuolat kartojant. „Tai ir yra žmogaus amžinybė, kai esi buvusiais ir būsimais gyvenimais“, – mąsto Juozapa (p. 253). Likimiškumas modernybėje, be abejo, iš esmės siejamas su istoriniais kataklizmais, kurių įtakas regime ir šiame romane.

Motina pabrėžia, jog duktė gali papildyti pasakojimą, jei tik manys esant reikalinga. Vis dėlto paprašo išsaugoti skyrių, kuriame glūdi lemtingos meilės gimties akimirkos, tokį, koks jis yra. Aprašydama savo istoriją Juozapa siekia susigrąžinti patirtį, išgyventi ją iš naujo, ir ši patirtis jaučiama kaip branduolys, iš kurio kyla visas gyvenimas, tai pati esmė, liudijanti, intensyvinanti žmogaus egzistenciją. Todėl visa patirtis persmelkta kalbos, tos, kuria buvo skaityta, kalbėta, rašyta. Jaukus skausmas, kurį norisi slėpti, saugoti nuo išniekinimo: „<…> kad viską, ką turėjai neturėjai, suslėptum, suslapstytum. Kas buvo, ko nebebus, bet ir liks, trapu, taip, labai trapu, dužu, taip, dužu, žmogaus pasaulis gražus, gal iš gražumo ir dužus“ (p. 20–21).

Ne veltui, rodos, nuoseklų pasakojimą vis pertraukia intuityvūs, fragmentiški prisiminimai. Vidinis pokalbis su mylimuoju niekuomet nenutraukiamas: „Gustai, Gustuk, čia aš, o kur tu?“ (p. 311). Pasakojama trokštant išsaugoti kiek įmanoma daugiau, juk kas neįkalbinta, atlieka nebūčiai: „Kas iš žmogaus giliųjų patirčių nepasiekia kalbos, neįteka į ją, tas miršta, numiršta į šviesą neišėjęs“ (p. 21). Rašymas siejamas su tikrėjimu, atsiranda galimybė aprėpti išgyvenimų turinį. Kadangi romane reflektuojamas rašymo procesas, veikiausiai galime kalbėti ir apie (meta)kūrinio elementus.

Juozapos pasakojimas – jautrios ir subtilios meilės poetika. Autentiškas išgyvenimas, subrandinęs jausmo sodrumą. Vargu ar būtų galima kalbėti apie sentimentalumą, kadangi šiame romane jausmingumas yra kaip duotybė, iliuzinis būvis su išminties inkrustacijomis. Melancholija. Daug svarstoma apie kalbiškumą, todėl ir santykis su kalba nėra primityvus. Suvokiamas kalbos fundamentalumas žmogaus egzistencijoje, vietomis jaučiamas nepatiklumas, įtarumas, mėginama tyrinėti erdvę anapus jos, čiuopti bekalbiškumo matmenį. Atsiranda absoliutaus žodžių tikrumo siekis, kad juos tariant iš esmės atlieptų: „<…> kad apsikabintum žodžius kaip pačią didžiausią, sunkiausią tikrenybę, nuo kurios tau kojos pačios sulinktų <…>“ (p. 298). Mąstoma ir apie kalbos diskursyvumą, tampantį nuotolio tarp manęs ir Kito priežastimi.

Juozapos savastis persmelkta balsų, ji geidžia justi juos iš tiesų esant: „<…> ak, išvesti tuos balsus į šviesą, kalbą jiems sugrąžinti. Visam tam, ką girdi iš atminties“ (p. 19). Žmogus – atviras, gebantis įimti į save, šiuo būdu egzistuojantis. Asmens gyvenimas esmingai susipynęs su kitų, visa yra saugoma, net jei tik fragmentų pavidalu. Įtakos, žmonių buvimas sąryšyje šiame kūrinyje itin jaučiamas. Romane konceptualiai paneigiamas solipsistinis buvimas, kadangi, kaip jau minėjau, jis yra nevienalytis, Juozapos pasakojimas, be abejo, pagrindinis elementas, tačiau ne mažiau svarbi ir dukters Eglės perspektyva, jos netikro brolio Augustino laiškai.

Kūrinyje vaizduojamas sakralus žmogaus santykis su gamta, tikriausiai nūdienos kontekste jis būtų suvokiamas kaip archajiškas, ypač miesto gyventojui. Kaimo žmogus, regis, turintis glaudų ryšį su gamta, vis dėlto išlaiko distanciją, pripažįsta metafizinį žmogaus svetimumą šiai erdvei. Su kokiu atsargumu veikiama šioje terpėje, kaip gėrimasi atšiauria svetimybe, paradoksalu, virstančia savumu. Svarstymų apie gamtiškąją erdvę kontekste reikšminga išskirti ir vilkės motyvą. Vilkės nesibaiminama, saugojamas, gerbiamas jos buvimas. Galbūt baimė nunyksta ir modifikuojant pasaką apie Raudonkepuraitę, šioje vilkė vaizduojama kaip gera, nenuskriaudusi mergaitės. Žmogus geba būti sandermėje su gamta, laikosi šio principo, todėl ir gamtos piktybė – nejuntama. Šliaužti vilkės bryde – įgyti jos galios, antžmogiškos, įkurti vilkiškumą savyje.

„Esu medžiui ir jis yra man“, – sako Juozapa (p. 25). Šliogeriškosios paradigmos kontekste šį teiginį galėtume suvokti kaip gebėjimą atsiverti Transcendencijai, kas įgalina ir autentišką žmogiškąjį buvimą, jį stabilizuoja. Kaimiškoje erdvėje realizuojamas saikingas nihilizmas. Kūrinyje gamta neretai lyginama su žmogiškąja paderme, išryškinant šiosios menkumą: „<…> ne, ne, geriau gamta, jos akys tyros ir nuodėmės skaisčios, tai ne žmonių“ (p. 80). Skausmo akimirką trokštama tapti pilnateise gamtos dalimi, panerti į upelį ir neišnerti. Ši filosofija, ypač mitotopija, manyčiau, gali būti svarbi analizuojant žmogaus ir gamtos santykį, įtaigiai vaizduojamą šiame kūrinyje. Juk knygos autorė, be abejo, tik meninėje plotmėje, išsaugo šį autentišką buvimo tam tikroje vienovėje su gamta būdą, dabartyje, kaip jau minėta, veikiausiai palenktą nyksmui.

Kaip svarbu turėti, kur sugrįžti, iš kur žiūrėti, matyti. Juozapai tai – giria Žemaitijoje, prie vilkės, Pilkosios, kapo. Kūrinyje ne kartą ataidi filotopiniam mąstymui būdingi motyvai. „Taigoje pavasaris, žydi miškai begaliniai, suprantu, kad gražu, bet širdis šalta, ne mano tie miškai, ne mūsų Giria“, – laiške rašo Aldona, kurios gyvenimas jungiasi su Juozapos, nors, regis, tik akimirksnį (p. 135). Begalinumas kaip negebėjimas aprėpti, svetimo grožio atšiaurumas. Ryšys su gimtąja vieta kūrinyje vaizduojamas kaip nenutraukiamas, nutolstama tik fiziškai. Knygos viršelyje – obelėlė, namų atributas, kontrastuojantis su miestiškąja negyvybe. Gamtos ir namų sąryšis itin reikšmingas.

Esminis kūrinio tikslas – vidinio pasaulio, kuriame žmogus jaučiasi iš tiesų esąs, atvertis. „Juozapa ir jos seserys“ – įtraukianti istorija empatiškam skaitytojui, gebančiam atsiduoti autentiško jausmo tėkmei ir grožiui.

Tavo ašaros teka iš mano akių…