Atsiminimai apie Vytautą Kubilių

2008 m. Nr. 11 

Lapkritis – Vytauto Kubiliaus mėnuo. Lapkričio 23-iąją jis švęsdavo savąjį gimtadienį. Žvilgtelėję į senstelėjusias enciklopedijas, galėtume manyti, kad kaip tik šį lapkritį V. Kubiliui būtų suėję 80 metų, tačiau Atgimimo laikais rašytoje autobiografijoje jis paaiškino, kad 1944 m. birželio mėnesį jį dviem metais „pajaunino“ Vilkijos gimnazijos raštvedys, norėdamas apsaugoti nuo mobilizacijos. Taigi šis lapkritis V. Kubiliui būtų buvęs aštuoniasdešimt antras.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute kaupiami atsiminimai būsimai knygai apie V. Kubilių. Žurnalo skaitytojams siūlome tris fragmentus: V. Kubiliaus jaunystės draugo kalbininko Vytauto Ambrazo ir dviejų kolegų literatūrologų – Nikolajaus Gėjaus iš Maskvos ir vilniečio Algio Kalėdos. Kviečiame visus, pažinojusius V. Kubilių, užrašyti atmintyje išlikusius bendravimo epizodus bei atsiminimus ir perduoti į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą.

Donata Mitaitė

Algis Kalėda. Atverta–užsisklendusi būtis

…Turbūt dažno atmintyje atsispaudė toks profesoriaus Vytauto Kubiliaus dinamiškas vizualinis portretas: greitais žingsniais išėjęs pro Instituto vartus, kone tekinas skuba šaligatviu, bėga per perėją, mat išvysta prie dabartinės Menų gimnazijos stotelės atvažiuojantį troleibusą, dažniausiai septynioliktą ar antrą, o pats dar tiktai kitoje pusėje žiedo, ties Anglijos ambasada. Dirsteli į dešinę, į kairę ir lekia per pėsčiųjų perėją. Suspėja, įšoka. Ieško kišenėse bilietuko. Nežinau, ar kada važiavo zuikiu. Vieną kartą, mačiau, nusivelniavo neradęs, o kai pratiesiau, jis paėmė sutrikęs, drovokai šypsodamas (kaip tik jis sugebėjo šypsotis), pasakė man „ačiū, kad paskolinai“… Išlipa prie Mokslų akademijos bibliotekos ir tekinas skuba – greičiausiai užsakytų knygų iš tarpbibliotekinio abonemento: per jį buvo galima gerų užsienietiškų leidinių atsisiųsti, o V. Kubilius – bene uoliausias jo skaitytojas…

Negaliu perrašyti visų tų bendravimo su juo atspindžių, įstrigusių atmintyje, ir tų, kiek priblankusių, iškylančių lyg pro matinį stiklą, ir kitų, blyksinčių ryškiomis detalėmis, ir trečių, netikėtai atklystančių dirbant, skaitant, vakare ar bemiegę naktį, kai negali suvokti, kodėl juos atbloškė pasąmonėje įsiūbuotas asociacijų gūsis. Kaip juos surinkti į vientisą portretą, supinti į rišlesnį chronologinį mezginį, jei tokio, kaip supranti, ir negali būti, nes kaipgi sustabdysi gyvą energiją, kaip užantspauduosi mirguliuojančius įspūdžius?

Antai iškyla toks epizodas, nemįslingas, bet iškalbingas. Šiauliuose mirė Juozo Laurušo brolis. Gūdoki sovietmečio laikai. Tremtinį – partizano sūnų nuspręsta palydėti gražiai: iš bažnyčios per visą miestą vežti atvirame sunkvežimyje, su baltomis kamžomis aprengtais vyrais. Kiti purtėsi, o mane ir Joną Šlekį aprengė, įdavė kryžius, ir taip per Šiaulius gražiai melancholiškai važiavome. Dairiausi bailokai į šalis, ar nefilmuoja. Grįžęs į Vilnių, kitą dieną radau kabinete V. Kubilių; mane išvydęs, šyptelėjo ir sako: „Na, na, dievotas partini, ir ką tau politrukai pasakys!“. Neprisimenu savo reakcijos, bet niekaip neužmirštu tos intonacijos, kaip buvo ištarti tie paprastučiai žodžiai – kiek joje slypėjo pustonių, obertonų, sugestijuotų užuominų, įspėjimo, švelnios ironijos, sakytum, jis pats kažkada išgyveno panašius susidvejinimo, neryžtingo pasiryžimo jausmus. Dėl tokio, kaip dabar atrodo, mažmožio.

V. Kubilių „pažinojau“ dar jo nematęs. Kažkaip nejučia išsibraižė portreto apmatai, karšto ir bekompromisiško žmogaus, kertančio oponentus erudiciniais argumentais, nuodugnių žinių išlydžiais ir skvarbiomis replikomis. Susikūriau šitokį portretą dar besimokydamas Druskininkų vidurinėje mokykloje, maždaug 1969– 1970 metais, kai ėmiau linkti į lituanistiką ir galvojau apie būsimas studijas. Mūsų auklėtojas Stasys Žaldokas, poetas ir vertėjas (beje, po karo dirbęs Lietuvių literatūros institute, pabėgęs iš Vilniaus į provinciją ir taip išvengęs Siberijos), nemėgo nuasmenintų vadovėlio žinių ir neretai nurodydavo kokį vertingesnį straipsnį, knygą. Tarp dažniausiai minimų lietuvių literatūros kritikų buvo ir V. Kubilius, kuris, pasak mokytojo, toli praaugęs oficialiuosius „rabinus“ (tai, beje, labai mėgstamas ir V. Kubiliaus įvardijimas-epitetas), pavardė. Kad pajustume ir suvoktume tikresnį literatūros kritikos pulsą, S. Žaldokas patarė paskaitinėti jo knygas „Naujų kelių ieškant“ ir „Salomėjos Nėries lyrika“; pastarosios nemažą gabalą (teatleidžia jam autorius) mano suolo draugas sukarpė į smulkias juosteles ir panaudojo „špargalkėms“ per kontrolinius darbus, ruošiantis abitūros egzaminui – aišku, gavo penketuką, kaip ir tikėjosi, tačiau atmieštą mokytojo pamokymais, kad „cituojant“ reikia parašyti kabutes bei nurodyti šaltinį.

Vėliau, studijų metais, ta neakivaizdinė pažintis plėtėsi skaitant jo karštus straipsnius, recenzijas. Konkretėjo ir asmenybės portretas, girdint dėstytojų vertinimus bei kolegų mintis per ilgiausias jaunatviškas polemikas auditorijose, bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje, prie laužo iškylose ir net kasant bulves. Tačiau tikroji pažintis prasidėjo baigus studijas, kai 1977 metais, baigęs Jogailaičių universitetą, iš Krokuvos sugrįžau į Vilnių ir tuometinio skyriaus vadovo Jono Lankučio buvau pakviestas į grupę, rengiančią „Literatūros teorijos apybraižą“. Pasodino mane Lietuvių literatūros ir kalbos instituto pirmame aukšte esančiame kabinete, į neseniai iš darbo išėjusio Vinco Kuzmicko vietą. Susijaudinau (autentiškai!) ir sutrikau, sužinojęs, kad čia dirba Vytautas Kubilius, Algis Samulionis ir Juozas Laurušas, pastarieji du, tiesa, tada dar mažokai man buvo girdėti. Rugpjūtis, daugelis atostogavo, tad kambaryje kelias dienas buvau vienas. Pirmasis pasirodė Juozas, su kuriuo kaipmat užsimezgė šiltas ryšys (turbūt dar ir dėl to, kad abu pypkiavom); jis „įvedė“ mane į instituto gyvenimą, prigąsdino P. Kiele, direktoriaus pavaduotoju, su laikrodžiu rytais stovėjusiu prie vartų ir tikrinusiu, ar kas nevėluoja. Taip pat mestelėjo kelias sąmojingas detales apie kitus kabineto žmones: atseit A. Samulionis vis bėgioja prie telefono, nes jam, senam kavalieriui, mergos vis skambina ir skambina… O V. Kubilius? Tas tai jau sėdi ir sėdi, rašo ir rašo, palenkęs galvą prie šūsnies popierėlių, nedrįsk jo trukdyti tuščiomis kalbomis, jį net direktorius Kostas Korsakas gerbia ir saugo, kviečiasi tartis, tiesa, nedemonstruodamas to, kad kiti nematytų. Nuo ko saugo, samprotauju, kodėl nenori, kad kitiems kristų į akis? Pamatysi.

Gal Juozas kiek ir perdėjo, bet K. Korsako elgesys su V. Kubiliumi iš tikrųjų buvo atmieštas kažkokiu skaudžiu pirmojo pasitenkinimu: galbūt nuo jaunystės išlikęs kritiko instinktas jį artino prie neramios opoziciškos dvasios, o šaltas apdairus protas draudė kalbėti atviriau? Nežinau kodėl, bet to meto „Korsakynėje“ (taip buvo pravardžiuojamas institutas) tvyrojo daugeliu atvejų dviprasmybių nuotaikos, žinoma, kaip ir visoje to meto tikrovėje: vieni žodžiai buvo tariami viešai, kiti – siauruose kuluarų pokalbiuose, vienur tie patys teiginiai išsakomi pompastiškai rimta intonacija, kitur – su ironišku ar sarkastišku šypsniu. Taip būdavo, pavyzdžiui, net plušant prie privalomų oficiozinių darbų, giriančių socrealizmo korifėjus ir liaudies „vadus“, kai klausydamasis kolegos minčių pajunti, kaip jis, bjaurėdamasis tokia situacija, tyčiojasi iš to, ką sako.

O susipažinau su V. Kubilium taip. Tuometiniai mokslų daktarai turėdavo teisę dirbti namuose, ir į institutą ateidavo po 15 valandos. Tad V. Kubilius irgi vienądien pasirodė popiet, su portfeliuku, toks truputį nesusišukavęs, visai nemoksliškai išrodantis. Ištiesęs man ranką, nusišypsojo jam būdinga kiek drovoka šypsena ir mestelėjo: „Aha, studijavai lituanistiką, o paskui pasidavei į Krokuvą – dabar lenkinsi mus?!“ Ir iškart įniko į popierius, sėdėjo prie stalo, beveik nepakeldamas galvos iki vakaro.

V. Kubilius buvo sarkastiškos skausmingos ironijos genijus, turbūt ne iš prigimties, o iš kartokos savo patirties, iš nevilties, iš absurdo pojūčio. Jis neretai jausdavosi pažemintas, suniekintas, priverstas nusilenkti, ir apie tai buvo galima spręsti iš dažnai ištariamų palyginimų: „jautiesi šunelio vietoje“, „parodė, kad esi durnius“, „vėl įspyrė“, „ant manęs vėl šunis karia“, „vėl į kampą įvarė“, „vėl apspjovė“, „vėl išdurnino“. Tokie ir panašūs apibūdinimai neabejotinai rodė savisaugos, kone permanentinės grėsmės ir nepasitenkinimo būseną. Regis, artimiausia jam buvo pamėgto B. Sruogos „Dievų miško“ egzistencinė autoironija, tai yra į konclagerį patekusio, bet laisvą dvasią išsaugojusio žmogaus saviraiškos būdas. Be abejo, tai nesulyginami dydžiai, tačiau ir V. Kubilius, mano supratimu, nesyk pasijusdavo apspiestas demoniškų šmėklų, persekiojamas fantasmagoriškų, kartais galbūt ir paties susikurtų, fobijų.

Tam tikrą atvangą jam susikurti padėdavo, kaip žinoma, slidės, žvejyba, na, aišku, ir knygos, meno kūriniai. Bet prisiminkime, tai buvo 1980–1985 metai, kai gyvenome glitaus brežnevizmo liūne ir kai tik retas sugebėdavo optimistiškiau pažiūrėti į ateitį. Ne, jis nebuvo pesimistas ar cinikas. Draugų būrelyje, per visokius gimtadienius, švenčiant apgintas disertacijas atsiskleisdavo kitokių V. Kubiliaus bruožų – įgimtas taktas, mokėjimas pagirti (tiesa, su nujaučiamu kritikos geluoniu), įvairiausią informaciją spinduliuojantis intelektas, mokėjimas išklausyti pašnekovo nuomonę. Ir pats pasakodavo, ypač tada, kai patirdavo kokius nors naujus, iki tol jam nepažįstamus dalykus; tuomet emocingai akcentuodamas dalydavosi savo stichiškais, impulsyviais įspūdžiais.

Išsaugojo kažkokį kaimo vaikio sugebėjimą stebėtis. Antai po kelionės į Ameriką spindinčiomis akimis pasakoja: „Turi tokį prietaisą, įdeda kasetę ir gali namuose filmus žiūrėti, įrašyti televizijos laidas, net nebūdami namuose… o kaip jie ten pasiutusiai laksto ilgais ilgais automobiliais, plačiausiomis autostradomis, net taurę viskio išgėrę… visur tik ūžia, zvimbia, prie dangoraižių žmogus toks menkas, toks mažas it vabaliukas jautiesi…“ Po Paryžiaus: „Kokios ten moterys, visai nepasidažiusios, o su tokia elegancija vaikšto, su tokiu prancūzišku šarmu…“

Į kompanijos sielą jis nepretendavo, ne toks charakteris, bet vis dėlto kartais nustebindavo ir atvirumu. Atlaidus smulkiems kolegų paslydimams, geranoriškas mokslininkas (įžvalgiais patarimais padėjo man rengti ir daktaro, ir habilituoto daktaro disertacijas) rėždavo į akis pajutęs šunuodegiavimą, dviveidiškumą arba sąmoningą apgaulę.

Buvo ir realistas, gerai suvokiantis ne tik subtilius metafizinius dalykus, bet ir šiurkštokus realybės judesius. Kai 2001 metais buvau išrinktas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi, V. Kubilius šiltai pasveikino, paspaudė ranką ir tarstelėjo su jam būdinga daugiaprasme intonacija: „Dabar turėsi už institutą, už lituanistiką kariauti: K. Korsakas sėdėjo per dienas prie CK rabinų durų, kaulydamas finansavimo, tau gal bus lengviau, o gal nelengviau… bet institutą ir rinkos sąlygomis būtina išsaugoti.“

Žinoma, su juo dažniausiai bendraudavome institute, darbo kabinete, per posėdžius, įvairiausius svarstymus, aptarimus, diskusijas. Tad ir jo asmenybė mano atmintyje atsispaudė būtent „literatūrologiniu“ pavidalu. Nebuvo įkyrus kolegų kritikas, nors, pavyzdžiui, vis įgeldavo Ramučiui Karmalavičiui už perdėm kategoriškus vertinimus, norą radikaliau reviduoti tautinės literatūros sampratą. Tačiau labiausiai įsiminė jo polemikos su Ričardu Pakalniškiu, ir tai daugiau lengvos ironijos lygmeniu. Ričardas turėjo kibų ir nenuolaidų charakterį, net ir mažą, nereikšmingą, atrodytų, V. Kubiliaus pastabėlę dėl jo rašomos „Lietuvių poemos“ ar kito darbelio sutikdavo priešiškai pasišiaušęs ir puldavo ilgiausiais išvedžiojimais įrodinėti savo teisumą. Manyčiau, kad jo oponentui būdavo labai gražiai juokinga, kai nedidukė smulkmena sukeldavo tokią ilgai trunkančią ambicingų išvedžiojimų laviną.

Vienas iš dažniau kartojamų V. Kubiliaus pasakymų-pamąstymų, ištariamų su tokia jam būdinga liūdnoka ironija ir sarkazmu, buvo apie literatūrologų, kritikų darbų išliekamąją vertę. Savo mintis jis formulavo maždaug taip: „Rašai, rašai, bet kas iš to, ar kas turės bent kokią reikšmę vėlesniais dešimtmečiais? Grožinės literatūros kūrinius, žinoma, gerus, skaito ir skaitys, o mūsų straipsnius, studijas? Juk viskas gula į „kolektyvinius kapus“ (mėgstama jo frazė, taip jis apibūdindavo retai skaitomus, nepopuliarius leidinius). Tokius ir panašius nelinksmus samprotavimus girdėjau nesyk, per keliolika metų sėdėdamas su juo tame pačiame kambaryje po konjunktūra kvepiančių darbų, fasadinių straipsnių rinkinių svarstymo, aišku, ir po nepelnytų atakų.

Tačiau jis atgydavo ir tiesiog nušvisdavo, kai kildavo rimtos diskusijos dėl tyrinėjimų metodologijos, dėl atskirų kūrinių vertės, – tuomet, pažėręs glėbį faktų, prisiminęs įvairiausius interpretacijos atvejus, pasiūlydavo netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, kaip vertinti A. Mickevičiaus, Cz. Miłoszo ir kitų lietuvių–lenkų kūrybą, jų santykius su lietuvybe. Paskelbė apie tai darbų, kuriuose itin įžvalgiai gvildeno tautinės literatūros sąsajas su plačiuoju kontekstu. Visada patriotiškai nusiteikęs, niekada nemenkino kitų kalbų, kitų kraštų autorių, atvirkščiai – juos lygino su lietuvių rašytojais. Greta jo mėgstamiausio žanro, monografijų (juk parašė knygas apie J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, A. Vaičiulaitį, J. Aistį…), greta studijų apie lyriką, jam labai svarbūs buvo komparatyvistiniai tyrinėjimai, sutelkti kapitaliniuose veikaluose „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“, kitose studijose ir straipsniuose. Literatūrologiją, kritiką jis traktavo ne kaip savitikslį triūsą, o kaip tautišką reikalą, būdą sutvirtinti patriotizmo pamatą.

Šiuo atžvilgiu jis buvo nuosekliausias, ir tai aiškiai parodė V. Kubiliaus aktyvi visuomeninė veikla Sąjūdžio laikotarpiu, po 1990 metų, atkūrus nepriklausomybę. Sakytum, tuo laiku buvo išsklaidytas per ilgus dešimtmečius sieloje nešiotas grėsmės šešėlis, instinktyvus gniaužimasis į save, aplinkos primestas uždarumas. Kaip jis karštai dėstydavo savo pažiūras, kaip barė inteligentus, nepalaikančius V. Landsbergio, kaip jis jaudinosi dėl tautos, valstybės likimo – kad tik neatsitiktų, kaip buvo 1940-aisiais, koks jis buvo tada atviras…

Nikolajus Gėjus

Pusplikiai medžiai šlama ir nubarsto lapais takelius.

Šeštajame dešimtmetyje apie lietuvių literatūrą ir filologiją žinojau labai mažai. Tiesa, pažinau Joną Lankutį, su juo kartu mokėmės Maskvos Pasaulinės literatūros instituto aspirantūroje, rašytojų ir akademinėse vakarotuvėse, kaip tada būdavo sakoma, susitikdavau su Kostu Korsaku.

Kai prisimenu Vytautą Kubilių, visada jaučiuosi dėkingas likimui ir Lietuvai. Nuo aspirantūros laikų prabėgo gana daug metų, kol išgirdau apie lietuvių kritikos ir akademinės literatūrologijos skliaute kylančią naują žvaigždę. Pirmą kartą apie jį sužinojau iš Palmiros Katinaitės, atvažiavusios į Pasaulinės literatūros instituto aspirantūrą iš Vilniaus, kai jau buvo išėjęs tritomis „Literatūros teorija. Pagrindinės istorinės raidos problemos“, tais laikais svari knyga.

Neįtikėtina, bet paprastas pokalbis apie žmones, kurių akademiniuose kuluaruose visada būna labai daug ir kurie paprastai greit užsimiršta, tą kartą turėjo tiesioginį ir greitą tęsinį, be to, jis tapo, A. Puškino žodžiais tariant, „keisto suartėjimo“ pradžia. Keistai klostėsi aplinkybės, kurių, blaiviai mąstant, iš viso negalėjo atsirasti. Turiu galvoje tai, kad aš dalyvavau tada dar man nepažįstamo kritiko ir literatūrologo daktaro disertacijos gynime. Tolesni įvykiai atrodė kaip neįtikėtina atsitiktinumų griūtis. Sakyčiau – atsitiko neįmanoma.

Pasvarstykit patys: Vytautas Kubilius Vilniuje lietuviškai rašo knygą apie lietuvių poeziją, kurios skubiai versti į rusų kalbą niekas neketina. Be to, dėl nerangių gal chruščiovinio „atlydžio“, gal brežnevinio „stingulio“ laikų leidybos technikos sąlygų bei ideologinio atsargumo–įtarumo ji negalėjo ir būti greit išspausdinta.

Tuo metu aš, visai neseniai ir tik iš pasakojimų sužinojęs apie V. Kubilių, nors ir labai pagarbiai žvelgiau į tolimų kalbų šeimų etimologinę giminystę, nemokėjau nė dešimties žodžių lietuviškai. Akivaizdu, kad toks žmogus niekaip negalėjo susipažinti su lietuvių kritiko veikalo originalu, o tuo labiau kvalifikuotai spręsti apie jo kokybę. Ir vis dėlto tam susitikimui, kurio nė susapnuoti negalėjau, buvo lemta įvykti lietuviškojo disertacijos apie lietuvių poeziją originalo „teritorijoje“, nors tai prieštaravo ir sveiko proto logikai, ir, kiek suprantu, VAK’o (Aukščiausiosios atestacinės komisijos, kuri suteikdavo mokslo vardus) nuostatų reikalavimams. Tačiau, tarsi tyčiodamasis iš valdiško racionalumo, būsimasis įvykis klostėsi pagal savo logiką nuo pat tos akimirkos, kai V. Kubilius pateikė savo monografiją kaip parengtą ginti filologijos mokslų daktaro disertaciją ir atvažiavo į Maskvą. Tuomet pradėjo veikti kitokia logika, nelabai prieinama valdiškam mąstymui, bet kur kas veiksmingesnė. Prielaidas jai sukūrė nepaprastas neeilinio veikalo autorius, tačiau VAK’o veikėjai sukluso gerokai vėliau. Lietuvių kritiko disertacijoje, jos tekste, o galbūt ir potekstėje bei virš-tekstėje (ķąä-ņåźńņå) glūdėjo giliosios poezijos prigimties potencijos, besišaukiančios tikrųjų žodyje slypinčių vertybių. Disertacija skambėjo kaip šūkis, ištartas tyliu balsu. Esminių poezijos vertybių, kurių šaknys nueina giliai į tautosaką ir į liaudies dvasią, suvokimas teikė disertacijos puslapiams neafišuojamos autentikos, o tylus jos autoriaus balsas nugalėjo aplinkybes.

Kai Vytautas Kubilius gynė disertaciją, aš sužinojau apie jo jaunystę, apie kelią į mokslą, kuris prasidėjo sunkiais karo metais. Gerai įsivaizdavau užsnigtus kaimo keliukus, kuriais jis, apsiavęs didžiuliais ir turbūt ne jo kojai siūtais kerziniais batais, kasdien bet kokiu oru sukardavo daug kilometrų į mokyklą ir atgal. Vaizduotėje nesąmoningai brėžėsi paralelės karo metais prie Volgos ir Dnepro krantų patirtiems mano paties išgyvenimams.

Ir štai Vytautui Kubiliui leista Vilniaus universitete ginti disertaciją. Kodėl tada buvau pasirinktas rusakalbiu oponentu, kurio specialybė literatūros teorija, neturiu jokio supratimo. Ar tokį sprendimą inspiravo pats disertantas, ar kas nors jam patarė, nežinau, tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje mūsų keliai susikirto. Paskui jau dažnai susitikdavome ir Maskvoje, ir Vilniuje.

Pirmą kartą prie vieno rašomojo stalo, ant kurio buvo padėta disertacija, atsisėdome, be kita ko, ir tam, kad patys iš esmės susipažintume. Vytautas perpasakojo, ką buvo parašęs, be abejo, trumpindamas ir varijuodamas, susiviliodamas jam svarbesnėmis temomis, o gal kartais ir improvizuodamas – šito nežinau. Prieš mus atskleista gulėjo šviežiai įrišta disertacija, o man neliko nieko kito, kaip klausytis ir suprasti, tiesą pasakius, ne visada iš klausos lengvai suvokiamą problematiką, kurią mes čia pat aptardavome, dažnai išklysdami už pačios disertacijos rėmų. Taip teko išklausyti, o kartu ir suprasti ne tik tyrinėjimo objektą, bet pirmiausia tą nuostabų žmogų, kuris sėdėjo šalia. Disertacijos gynimo procedūros šiuo atveju buvo traktuojamos labai laisvai. Šitaip vienintelį kartą savo praktikoje su disertacijos, kuriai turėjau oponuoti, tekstu susipažinau „folkloriniu“ būdu. Man Vytautas buvo ne tik disertacijos autorius, bet ir folklorinis pasakotojas (ńźąēčņåėü), kurio perteikiamą informaciją sužinai čia ir dabar. Nors tokiam mūsų bendravimui katasrofiškai trūko laiko, nuo pat pirmos dienos pasidarė aišku, kad mano pozityvaus požiūrio į mūsų susitikimų objektą priežastis slypi ne man prieinamai neprieinamame tekste, bet pačiame jo autoriuje; už tada pajaustą situacijos nejaukumą buvo atlyginta bendravimu su Vytautu Kubiliumi, kurio dėka mokslas virto draugyste, o tai jau toli peržengia disertacijos gynimo procedūros nubrėžtas ribas.

Paskirtą dieną atėjau į Mokslinės tarybos posėdį Vilniaus universiteto filologijos fakultete. Pirmininkas skelbia Vytauto Kubiliaus disertacijos gynimo pradžią, vardija būsimos procedūros dalyvius. Pasako oponentus, pradėdamas nuo Gėjaus*, filologijos mokslų daktaro ir Pasaulinės literatūros instituto Literatūros teorijos skyriaus vadovo. Gėjus – toks mano pavardės vietinis atspalvis (collar locale) man visai patinka. Todėl raminu disertantą, kai jis dėl jos bando tikslinti protokolą. Kubilius ir Gėjus, mano akimis, pasirodė labai gerai bendro reikalo surimuoti. Gynimas tęsėsi pagal taisykles šio ilgaamžio žanro, kuris praeityje tikriausiai buvo reikšmingesnis nei mūsų sumaišties laikais. Tačiau V. Kubiliaus disertacijos gynimas ne savo forma, o tos procedūros turiniu ir bendrąja atmosfera buvo reikšmingas ir visai neprocedūriškas. Tai buvo įvykis, kurio reikšmę liudijo ir salė pilna žmonių, ir dalyvių nuotaika, ir iš katedros sakomi žodžiai, o paskui ir laisvas šventės šurmulys. Ir oficialios, ir neoficialios dalies kalbos man buvo verčiamos, kaip paprastai tokiais atvejais ir daroma. Pats V. Kubilius nuostabiai taktiškai naudojo savo dvikalbius sugebėjimus, ir jo taktas, kiek lietuviškai skambanti rusų kalba, atrodo, atspindėjo jo prigimtį. Iš tiesų tam, kad dalyvautum formaliai pagal reglamentą vykstančioje, bet iš esmės tikrai reikšmingoje procedūroje, vertimo nereikėjo: buvo akivaizdu, kad disertantas vertas daktaro laipsnio, kad jo teiginiai esminiai ir tikri. Visi jautė įvykio svarbą ir mokslui, ir net pačiam čia susirinkusių žmonių gyvenimui.

Kai vėlai vakare atsidūriau viešbučio „Neringa“ kambaryje, kažkodėl prisiminiau seniai Hanojaus budistų vienuolyno sode matytą, galima sakyti, sakralinę „biblioteką“ iš akmens plokščių, kuriose pagal rytietišką chronologiją buvo surašytos prieštvaninės datos. Plokštės buvo sustatytos pievoje, jose įamžinti vardai ir laikas, kada vienam ar kitam išmintingam asmeniui suteiktas aukštas titulas. Jose iškalti lakoniški klausimai ir to asmens atsakymai išliko ilgus amžius, išsaugodami žmogaus dvasios ir įkvėpimo apraiškas.

Bet tai tolimi laikai ir tolimos erdvės. O už langų plytėjo lietuvių žemė, turinti savo istoriją, papročius, folklorines sakmes, poeziją, kuriai tarnavo ir Vytautas, ypač tvirtai susijęs su ta žeme ir jos poezija. Aišku, apie visa tai mes daug kalbėdavomės su V. Kubiliumi ir tomis mano viešnagės Vilniuje dienomis, ir vėliau, kai jis svečiuodavosi pas mane Maskvoje.

Paskutinę viešnagės dieną Vytautas ilgai mane vedžiojo Vilniaus gatvėmis, vis lyg tarp kitko parodydamas ką nors jam svarbaus. Lygiai taip pat tarsi atsitiktinai jis ištiesė į popierių suvyniotą ryšuliuką, sakydamas: „Dabar neišvyniokite, vėliau traukinyje pasižiūrėsite.“ Į mano klausimą, kas vis dėlto tai yra, kažkaip žiūrėdamas į tolį atsakė: „Lietuviškos žemės grumstas.“

Mane ir šiandien džiugina tas nuostabus gintaras, sakyčiau, karališka dovana, įsimintinas kalendorinis ir dvasinis mūsų susitikimų lietuvių žemėje žymuo, irgi savotiška akmens plokštė su rašmenimis.

2006 m. lapkritis

Iš rusų k. vertė Donata Mitaitė

Vytautas Ambrazas. Kelionės draugas

Susipažinom 1947 metais Kauno universitete – du antrakursiai lituanistikos studentai. Kartu bandėm ieškoti laisvesnės minties properšų ideologinės priespaudos ir obskurantizmo miglose, kartu buvom netrukus pašalinti iš universiteto už netinkamas pažiūras. Vėl susitikom po penkerių metų Vilniuje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, ir jame dirbom kelis dešimtmečius.

1968-aisiais man pavyko sugundyti Vytą į trijų savaičių kelionę pėsčiomis po Pamyro kalnus. Tuo metu režimas dar tvirtai laikė Lietuvą savo gniaužtuose, kelionės į kalnus buvo viena iš nedaugelio progų bent trumpam laikui pajusti laisvės dvelksmą, akis į akį susidurti su didžiąja gamtos realybe.

Po ilgų valandų prie žemėlapių ir įvairių ekspedicijų aprašymų subrendo planas nukakti į aukščiausių Pamyro viršūnių sritį ir pereiti Fedčenkos 77 km. ilgio ledyną. Pakilti į jį rengėmės Tanymaso upės slėniu, kuriuo lietuviai dar nebuvo ėję, o Vytui tai buvo apskritai pirmoji kelionė į kalnus. Buvom keturiese: kartu išsiruošė mano artimas draugas matematikas Vytenis Kabaila ir fizikas Algis Juozas Krištopaitis, vienintelis iš mūsų turėjęs alpinizmo atskyrį.

Apsirūpinę alpinizmo manta ir produktais (viskuo, ką tik buvo galima sudžiovinti), rugpjūčio 4 d. išskridom į Ošą, seną islamo židinį su šventuoju Suleimano kalnu. Oro uoste kuprinės svėrė po 35 kilogramus – be ledkirčių, virvių ir metalinio inventoriaus.

Iš Ošo kelias vedė į Rytų Pamyro plynaukštes. Iš pradžių kelis šimtus kilometrų teko sukarti pakeleivingų mašinų kėbuluose. Buvo sutarta kasdien pakaitomis rašyti kelionės dienoraštį. Štai pirmieji Vyto įrašai:

Važiuojam į Altajaus slėnį. Iš tolo jis atrodo labai siauras, bet važiuojam važiuojam, o jis vis nesibaigia. Kizyl Su – Raudonoji upė. Iš tiesų vanduo raudonas. Įlendam į kalnus. Galvos nespėji gręžioti – iš abiejų pusių didžiuliai masyvai, suspaudę kelią. Pamyro kalnams čia padaryta tarsi chirurginė operacija – atrėžti visi sluoksniai. Čia pat raudoni, gelsvi ir tamsūs ruožai… Vieni kalnai atrodo raudoni, kiti mėlyni, treti žalsvai pilki. O viršūnėse šen bei ten matosi baltos kepurės. Fotografų technika bejėgė, atrodo, pagauti šitą spalvų įvairumą, savo vidurius atvėrusios žemės grėsmingą galią. Užmerki akis, bandydamas įsivaizduoti tuos reginius, bet jų neįmanoma atkurti. Pamyras – tai rūsčios žemės simbolis.

Įvažiuojam į Markan Su. Dykuma tęsiasi dešimtis kilometrų. Akmenys, kur ne kur žalios žolės kuokštas. Baisu ir pagalvoti, kaip per šitą nykią lygumą traukdavo karavanai.

Viršūnės aptrauktos migla. Stiprus vėjas. Šalta su dviem megztukais. Saulei prasišvietus Kara Kul ežeras atrodo skaisčiai mėlynas, žydras, anoj pusėj stūkso pilki, o toliau balti kalnai.

Taip prasidėjo mūsų gyvenimas aukštikalnių dykumose, Žemės jėgų kitados iškeltose į svaiginantį daugiau kaip keturių kilometrų aukštį. Nuo jo galvos iš pradžių taip plyšo, kad, pasak Vyto, buvo „baisu ir prisiliesti“. Sunkūs buvo žingsniai į pirmąją perėją svyruojant po kuprinėmis kaip akmenų maišais ir visa krūtine geriant išretintą orą – net kaitroje šaltą ir skaidrų lyg viduržiemį. Vargais negalais persiritom per beveik penkių kilometrų Kizyl Beles („Raudonosios Makaulės“!) perėją ir paknopstom leidomės žemyn stačia upelio vaga – kad tik bent kiek sumažintume aukštį. Akies krašteliu vis žvilgčiojau į Vytą – kaip jam? Jis ėjo tylomis, taupydamas jėgas, tik retkarčiais švelniu humoru pabarstydamas sunkesnes vietas: „Tai turbūt vadinasi aktyvi aklimatizacija…“ Nė karto neteko matyti jo suirzusio ar nepatenkinto. „Jis ištvermingas kaip Lietuvos ūkininkas“, – sakė Vytenis. Vakarais, kai palapinė jau būdavo pastatyta ir ant benzininio primuso virusi arbata išgerta, jis neretai pasitraukdavo kiek nuošaliau; prisimenu jį sėdint ir kažką mąstant saulėlydyje, užsimetusį ant pečių skarą, statų kaip Andų indėną priešais kalnų virtines.

Įveikę dar vieną perėją, pasiekėm upių santaką, kurią dengė iš tolumos vos įžiūrimas žalumos kuokštas – vienintelė Rytų Pamyre žemaūgių beržų ir žilvičių giraitė, vardu Toptal – „Didysis Miškas“. Iš čia prasidėjo ilgas kilimas aukštyn į Fedčenkos ledyną. Vėl atėjo eilė Vytui užpildyti dienoraščio puslapį:

Sudiev, mielas Toptali! Čia visą dieną nieko neveikėm. Triskart per dieną valgėm. Ir kas kartą iš trijų patiekalų. Tikras kurortas. Naktis buvo nerami. Aš atsiguliau ne palapinėj, o lauke. Bet pradėjo lašnoti, grįžau į draugiją, juos išbudindamas. Paryčiu kažkas trenkėsi į palapinės virves. Pro pat Vytenio akis prašvilpė archaro kanopos.

Einame Tanymaso slėniu. Tai slėnis – visai kitoks negu lietuviškų upių. Pavasario vandens išgraužtos griovos. Akmenų sąvartos. Klampus smėlis. Pati upė plaukia keliomis vagomis – murzina ir piktai šniokšdama.

Kelionė gana sunki. Tai kylame aukštyn, tai vėl leidžiamės žemyn. Einame visai pagal upės krantą, o virš galvų kybo uolos. Mažiausias paslydimas, ir atsidurtum mielo Tanymaso glėbyje.

Takas, kurį 1928 m. buvo padariusi ekspedicija, staiga išnyksta. Vytas įtikinėja, kad mato taką aukštumoje. Kariamės per judančius akmenis ir purią žemę į aukštumą. Kabinamės už kiekvieno padoresnio akmens. Mudviem su Vyteniu – pirmasis alpinistinis krikštas. Jis šaukia: „Žalčiai, tik nepajudinkite akmenų!“ Naudojamės daugiausia keturkojų technika. Aš labiausiai pasitikiu sėdyne, ypač nusileidžiant. Algis praneša, kad mano kelnės jau šviečia! Pati kelionės pradžia, o kelnės vienintelės.

Po šio alpinistinio krikšto nutariame keliauti vandenimis. Tai reiškia – penkis ar šešis kartus bristi per ledinį Tanymaso ir jo intakų vandenį, susirišus virve. Vytenis kaip jūrininkas brenda pirmas. Jis apsiėmė vadovauti ir visiems vandens ruožų forsavimams. Algis eina pirmasis kalnų taku, rodo, kaip reikia naudotis ledkirčiu ir šiaip linksminasi iš mūsų „technikos“.

Sustojam nakvoti pagal nustatytą žemėlapyje ženklelį. Gerokai išvargę, bet nuotaika nebloga. Pirmą kelionės dieną visi daug fotografavo, sunkiausiuose ruožuose staiga pasigirsdavo komanda – truputį atgal, o dabar pirmyn. Žodžiu, kaip Lietuvos kino studijoje.

Po pirmos dienos entuziazmas neišblėso. Nebevartojame vaistų (nuo galvos skausmo). O kadangi entuziazmas, anot draugo Stalino, buvo vienas iš faktorių, padėjusių laimėti karą, tai gal ir mūsų entuziazmas padės įveikti maršrutą. 

Vos pasistatėme palapinę, tuoj pradėjo lyti. Nespėjom net ugnies užkurti. Palapinės šonai perlyti. Prisiglaudi – šlapia. Nejauku. Liūdna. Svarstom, ar lietus truks valandą, ar tris dienas. Nakčia – panika. Greta tekantis upelis pradėjo tvinti. Bet laimingai baigėsi, net milžiniška uola, kabojusi ant kalno, ant mūsų neužvirto.

Toliau buvo dar gražiau. Tanymasas nusprendė pateisinti savo vardą, reiškiantį „Jis nebus palankus“. Kitą dieną, paėję vos kelias valandas, atsidūrėm prieš visai neįveikiamą kranto ruožą – stačią vandens plaunamą sieną. Kelis kartus bandėm perbristi upės vagą – nepavyko nei tą dieną, nei kitą rytą. Teko kopti į viršų ištisą kilometrą ir ten apeiti upės skardį uolomis ir tarpekliais, kur tik vargais negalais pavyko rasti vandens. Pernakvoję aukštai virš upės vėl leidomės pasitikti naujų nuotykių, kuriuos Vytas aprašė taip:

Nusileidę po nakvynės kalnuose į mūsų mielojo Tanymaso slėnį, gana ramiai keliavome prie Muz Kulako („Ledinės ausies“) ledyno, kuris atrodė taip arti, o taip ilgai į jį kapstėmės. Pagaliau prieiname Šiaurinį Tanymasą. Iš ledyno, iš juodos arkos kaip iš pragaro vartų veržiasi upė. Mums ją reikia forsuoti. Pasirenkame vietą ties žiotimis. Upė akmenis ridena. Vytenis žengia, kaip paprastai, pirmasis. Porą atšakų pereiname laimingai. Bet virtimas. Traukiam į krantą. Vėl šoka į upę. Ir vėl parverčia srovė. Kuprinė jį prispaudžia. Nusiėmęs kuprinę, vėl puola per Tanymasą. Šį kartą sėkmingai. Mes padedam jam nusivilkti. Triname spiritu. Patys taip pat sušalę. Tai šiurpiausias mūsų kelionės nuotykis.

Miegam jau kitoje baisingo Šiaurės Tanymaso pusėje.  

Paskui teko perkopti dar kelių slėnį užtvėrusių ledynų liežuvius, išraižytus plyšiais ir pasišiaušusius ledo bokštais, perbristi iš po jų besiveržiančias upes. Tiktai po trijų dienų, aplenkę pusiau užšalusį aukštikalnių ežerą, užkopėm į paskutinę perėją prieš Fedčenkos ledyną. Vėl nakvojome beveik penkių kilometrų aukštyje po visai juodu dangumi, kuriame nepaprastu ryškumu spindėjo dar neregėti žvaigždynai. Iš ryto atsivėrė tokios platumos, kad Vytą buvo stačiai sunku pavyti – taip greitai jis leidosi pirmas. Ėjo ir džiaugėsi:

Nuostabus rytas nuo aukštumos. Tekanti saulė nušviečia didžiąsias viršūnes, o paskui ir visą masyvą.

Keliaujam. Iš pradžių visai lengva. Tai pats gražiausias mūsų kelionės tarpsnis. Praeiname kelis didelius šoninius ledynus. Žengiam Fedčenkos ledynu. Sunku patikėti, kad po kojomis tęsiasi ledas ištisą kilometrą! Kalnai iš jo išauga kaip žaisliukai, atrodo nedideli ir jaukūs. Tik pačios viršūnės kyšo su visomis savo keteromis ir krintančių juodų–baltų linijų grafika. Nuostabus vaizdas, kai iš balto ledyno iškyla visai balti kalnai. Ledynas tęsiasi neužmatomai – tai lyg Arktikos įspūdis.

Iš pradžių kelias lygus. Bet prieiname plyšių zoną. Ir čia prasideda klaidžiojimas. Šokinėjimas. Blaškymasis. Plyšių gelmė neužmatoma – gal 15–20 m., o gal ir giliau. Per ledyną teka platesni ir siauresni upeliai, kuriuos reikia apeiti. Kojos nuolat pataiko į saulės „puodukus“. Kasamės į priekį palengva, nes aplink vieni plyšių labirintai. Nė viena diena neapsieina be siurprizų. Ir viskas fotografuojama. Aš bandau įgelti: fotografavimas mūsų kelionę prailgino dviem dienom. Bet tai nieko nepadeda.

Priartėję prie meteorologijos stoties, išgirstame sireną, matome raketą, ateina žmonės mūsų pasitikti. Lipame į kalną paskui jaunus vyrukus – ambicija neleidžia atsilikti, nors vos alsuojame – uždusome.

Po dešimties dienų pirmi žmonių veidai. Pagaliau sužinome, kuri mėnesio ir savaitės diena. Vėl civilizacijos prieglobsty. Geriam arbatą, valgom bulvių košę su sviestu. Visi labai laimingi. Kalnuose žmogus yra geras žmogui, artimas ir kažkoks mielas.

Pernakvoję meteorologijos stotyje, vėl patraukėm žemyn Fedčenkos ledynu. Kas valandą iš šoninių tarpeklių rodėsi vis naujos viršūnės, o greta mūsų milžiniški ledo grybai kėlė į viršų ledynu atsineštus uolų luitus. Vis aukštesni ir sunkiau įveikiami darėsi morenų gūbriai, vis plačiau žiojosi ledyno plyšiai ir ilgiau tekdavo ieškoti kieto sniego tiltelių. Dabar jau nakvojom ant paties ledyno pasikloję akmens plokštes ir klausydamiesi, kaip Velnio Grabu vadinamo stataus kalno šlaitais be paliovos dunda akmenų griūtys. Taip per dvi dienas prisikasėm iki aikštelės netoli ledyno galo, suformuotos šlaitu tekančio upelio sąnašų. Žinojom, kad į tą aikštelę rugpjūčio antroje pusėje malūnsparnis suveža kuro ir maisto atsargas meteorologijos stoties žiemotojams, o pakui jas į stotį nugabena arklių karavanas, atbridęs iš slėnio per ledyno upes. Aikštelėje sutikome kelis rusų alpinistus, ką tik nusileidusius nuo didžiosios Pamyro viršūnės ir laukiančius malūnsparnio. Jų kopimas baigėsi liūdnai – vienas iš alpinistų, naktį įkritęs į ledyno plyšį, žuvo. Pasirodė ir karavanas su prastomis žiniomis: „didelis vanduo“, upės labai ištvinusios ir be arklių nepereinamos. Teko laukti ir mums, o maisto atsargos kuprinėse baigėsi. Iš alpinistų sužinojome, kad jų bazinė stovykla, įrengta šoniniame ledyne maždaug už 12 kilometrų nuo mūsų, šiuo metu evakuojama. Stovykloje likę daug maisto produktų, kuriais pasiūlė  mums pasinaudoti. Siūlymą mielai priėmėm ir dviese su Vyteniu išėjom aukštyn į jų stovyklą.

Takas iš pradžių ėjo Fedčenkos ledyno pakraščiu, bet už gero kilometro buvo užgriuvęs, ten žiojėjo plyšiai ir leidosi statūs skardžiai. Pasukę į šoninį ledyną, juo užkopėm į alpinistų stovyklą, įsimetėm tuščion kuprinėn iš jų gautas gėrybes ir patraukėm atgal. Deja, užtrukom ilgiau, negu buvom numatę. Kai priėjom pavojingąjį kelio ruožą, jau buvo vakaras. Tamsa užkrito staiga – kaip paprastai tuose kraštuose. Lyg tyčia vienintelį žibintuvėlį buvom palikę. Eiti toliau patamsiais buvo neįmanoma. Ėmėm svarstyti, kaip praleisti naktį nesušalus – stačiomis, be šiltesnių drabužių. Netikėtai pamatėm apačioje blykčiojančią silpną švieselę, paskui išgirdom tolimą ūkčiojimą. Tai Vytas, sužinojęs, kad grįžtam, paliko mūsų bendrakeleivį dalytis įspūdžiais prie alpinistų laužo ir su žibintuvėliu išėjo vienas mūsų pasitikti. Žinoma, atsiliepėm visa gerkle. Netrukus jau trise pasišviesdami perėjom pavojingąjį ruožą ir grįžom prie savo palapinės. Tą vakarą Vytas gal aiškiausiai parodė, kaip svarbu bet kuriomis aplinkybėmis prisiimti atsakomybę ir daryti, kas reikia. O kelionės dienoraštyje jis apie tai parašė:

Baigiasi mūsų maistas. Vytas ir Vytenis kartu su alpinistais išėjo į Bivačnyj lagerį su elgetų krepšiais. Šeštą valandą sužinojome, kad jie grįžta. Jie išėjo vieni. Vos spėjo su saule pereiti ledyną ir išeiti į taką. Aš išėjau pasitikti ten, kur baigiasi takas. Alpinistas, su kuriuo jie kartu išėjo, pasakė, kad pasirodys jie už valandos. Nubyra žemės luitai. Nuo ledyno dvelkia šaltis. Aš vis spaudau žiebtuvėlį ir šūkauju. Galvoje – klaikios mintys. Pagaliau atsiliepė į vieną šūktelėjimą. Kaip jie tamsoje sugebėjo pereiti statų šlaitą, nenusiristi duobėn – stačiai nuostabu. Ėjom kartu pametę taką. Ligi vėlumos šildėm arbatą. Na, maisto turim, galim laukti.

Azijos dvasia viešpatauja ant mūsų, ant mūsų likimų.  

Laukti ant ledyno teko dar tris dienas. Belaukdami suskaičiavom, kad per 18 dienų pėsčiomis sukorėm 230 kilometrų – iš jų apie 50 ledynu. Pagaliau pavyko įsiprašyti į malūnsparnį, nuskraidinusį mus į Altajaus slėnį, o iš ten pakeleivingais sunkvežimiais nusikasti iki Ošo.

Vos spėję pasiųsti telegramas į Vilnių artimiesiems, suvirtom į kirpyklą skustis kelionėje baisingai sužėlusių barzdų. Čia stovėjo eilė, bet kirpėjas uzbekas, mūsų nuostabai, iš karto plačiu mostu pakvietė sėstis Vytą. Kai kažkuris iš laukusių rusų bandė aiškinti savo teises, kirpėjas atšovė: „Ja budu brit‘ čecha, a ty podoždioš!“. Tada nutvėrėm laikraštį ir perskaitėm: rusų tankai Prahos gatvėse… Buvo rugpjūčio 27 diena.

Tai beveik ir viskas – keletas prierašų prie Vyto įspūdžių sename kelionės dienoraštyje. Gera buvo mintyse dar sykį drauge pereiti ledo briaunomis tame didžiųjų kalnų krašte, kur pasaulis atrodo dar jaunas ir švytintis nuostabia šviesa – lyg iš anapus. Vis dėlto Vytui jis, matyt, netapo labai artimas. Pirmas parskridęs į Vilnių ir telefonu mano žmonos paklaustas, kaip patiko kelionė, jis valandėlę patylėjo, tada atsakė: „Vieną kartą pabandyt galima…“ Taip ir buvo – vieną kartą. Veltui paskui jį kalbinau prisidėti prie panašių kelionių su draugais į Pietų Pamyro, Fanų, Kamčiatkos, Tian Šanio kalnynus. Jo kelias toliau vingiavo Lietuvoje. Ir čia, Atgimimo pašaukti, mes dar ilgai kartu ėjom kitomis, bet ne mažiau aštriomis briaunomis. Praėjom. Tačiau tai jau kita istorija.