Mari Poisson, Sara Poisson. Olė

2008 m. Nr. 12

Pastarosiomis dienomis daug fotografavau. Turbūt nepasirodysiu labai originali tuo, ką Tau pasakysiu. Fotoaparatas kartais atstoja trečią akį. Juntu ją nelyginant sūkurį tų smulkių žmonijos atradimų, kurie intensyviai ir demonstratyviai cituoja žmogaus akį. Be to, fotoaparatas atstoja ir makiažą, kuris pridengia ir sykiu pakeičia veidą. Dar daugiau. Ne sykį jutau, kaip jis pridengia mano veido moteriškumą ir lytį. Tad galima sakyti, kad fotoaparatas yra Daiktas ar netgi Dvasinis Daiktas, kurio draugijoje žmogus tampa nebe toks kūniškas. Bet ne! Fotografuojantis žmogus yra hiperkūniškas ir todėl jis tampa tarytum daugiau negu žmogus – virsta būtybe, išpildančią kažkokią kitą, jau nebe vien tik vienatinio žmogaus, idėją. Visą šį santykį apibrėžčiau kaip hiperkūniškumą idėjinės realizacijos būvyje, kuriame dvasia (idėja) ir kūnas susipina nelyginant pirminiame chaose, iškilmingame vienyje. Tu ir pati tai turbūt žinai. Ir esi ką nors panašaus pajutusi, nes juk seniai fotografuoji. Mudviem abiem turbūt iki kaulo smegenų aišku, kad fotoaparatas suteikia mažiausiai keturgubo kitokumo – jis keičia laikyseną ir judesį, transformuoja veidą, apibrėžia regėjimo zoną ir keičia suvokimą to, ką regime. Suteikia gyvenimui tvarką. Akimirkai – Kitokią Tvarką.

Kažkada viename interviu esu drėbtelėjusi, jog fotografavimas primena seksą su partneriu, rašymas – masturbaciją. Norėjau pasakyti, kad fotografavimas yra platesnis ir įvairiapusiškesnis santykis su aplinka nei rašymas. Šiame sakiny akcentuočiau žodį „santykis“.

Fotoaparatas disciplinuoja, verčia prisitaikyti ir nelyginant sugundyti vaizdą, kad jis tau pasiduotų. Būna, raitaisi beveik nepadoriomis pozomis, siekdamas vis didesnio vaizdo atsidavimo, tuo pat metu atsiduodamas jam ir pats. Žmogus su fotoaparatu – jau savaime santykis, kurį apibrėžia įvairios fotoaparato ir žmogaus prigimtinės duotybės, jos diktuoja tvarką, nepriklausomai nuo to, ko siekia tas, kuris nori fotografuoti. Tad fotografuojantis žmogus, manau, yra fenomenali struktūra ir gyva forma, panaši į organizmą ar net į visą bendruomenę. Kartais man atrodo, kad, mąstydama apie žmogų su fotoaparatu, patiriu bedugnę ir begalybę, bet, nepaisant to, ši žmogaus ir subtilaus daikto draugija yra tiek prisotinta vidinių būtinybių bei išorinių apibrėžčių, jog ji vis tiek išlieka gyvas organizmas, kurį kaip tik šios apibrėžtys skatina gyvuoti ir puoselėti savo gyvybingumą. Kaip ir organizmas, taip ir žmogus su fotoaparatu gali gyvuoti tik suvokdamas savo galimybių ribas ir prie jų prisitaikydamas. Ši prisitaikymo programa, sąmoningas apsiribojimas, kartais peraugantis į tikrą kovą už būvį, yra žmogaus su fotoaparatu, kaip vieno organizmo, gyvybės šaltinis.

Žmogus ir tekstas yra daug neapibrėžtesnė struktūra. Manau, kad tekstas, o ne kas kita, yra tikroji bedugnė, kurioje glūdi mistinis Pradžios Žodis, visada gresiantis tapti provokacija, kviečiančia sugrįžti į Pradžią, į neišreikštybę ar neapreikštybę. Manau, jog apie tai, ką dabar Tau rašau, daug geriau pasakyta Yša upanišadoje: „Į gūdžią tamsą žengia tas, kas kliaujasi neapreikštim, bet dar į gilesnes tamsybes, kas atsidėjęs apreikštybei“ ir „Kas žino abudu kartu, apreikštį ir neapreikštybę, tas, sunaikinimu įveikęs mirtį, apreikštimi pasieks nemirtingumą“. Esu linkusi manyti, kad tekstas, jei tik elgiesi su juo sąžiningai, pagal jo prigimtį, visada traukia į neapreikštybę. Fotoaparatas (ar fotografavimas) nori žmogų apgyvendinti apreikštybėje – tiek vidinėje (fotoaparatas ir žmogus), tiek išorinėje (žmogus su fotoaparatu ir jų aplinka). Tad kiek pavyksta apsigyventi apreikštybėje, sese, tiek jautiesi gyvas, tiek esi šio pasaulio gyventojas – štai ką esu sau pastaraisiais metais atradusi.

Na, o žmogaus bendravimas su žmogumi man irgi yra toji apreikštybė, kuri teikia kokio nors gyvybingumo, tegul kartais ir skausmingo…

…Tai, ką kiti vadina bendravimu, jo malonumu (aš tai slapčia pavadinčiau „bendravimo terapija“), patyriau penktadienio vakare. Patyriau su kaupu, todėl jaučiausi pasiėmusi iš žmonių (ar sociumo) ir atidavusi jiems tiek, kiek reikia, kad vėliau galėjau atsidėti beveik vien tik fotografavimui. Jei dar tiksliau – fotografavimo terapijai, kuri pastaruoju metu mane gelbsti nuo liguisto nepasitikėjimo kalba, gal net nuo alergijos kalbai, tekstui. Na, esu alergiška tik tam tekstui, kuris skirtas man ir kurį privalau vartoti, bandydama kokiu nors būdu pačią save transliuoti ar retransliuoti: nuolat liguistai ir kažkaip graudulingai iškenčiu savo nepajėgumą perteikti tai, kas būtų adekvačiai perskaitoma ir suvokiama. Pastaruoju metu netgi išdidžiai, iš aukšto žiūriu į galimą mano rašomo ar pasakomo teksto efektą. Tiesą sakant, mane labiau domina ir jaudina ne efektas, bet teksto adekvatumas man pačiai ir teksto galimybė būti perskaitytam taip pat atidžiai, kaip skaitau pačią save: kartu ir su meile, ir negailestingai, nevengdama demaskuoti sąlyginių mąstymo struktūrų ir įvairiopų socialinių bei kitokių instinktų. Mano siekis – pamilti save demaskuotą, dekonstruotą ir nuogą, gal net išskrostą visais požiūriais, ir lygiai tokia pat meile pamilti ką nors kitą arba bet kurį kitą. Demaskuoti žmogų man reiškia patirti, kas jis yra iš tikrųjų. Kaip galima mylėti nesuvokiant, ką myli? Kaip galima sakyti, kad myli, jei nesuvoki, ką žmonėms ar žmogui reiškė ir reiškia mylėti per visas žmonijos dienas, kurias tik pajėgiame aprėpti?..

…Aviečių sąžalynas šalia mano sodybos, Mari, šiemet kelia beveik siaubą. Žemuogių plantacija kone nustelbta, ir man sunku nepasiduoti melancholijai. Ne pirmas sykis, kai panašius gamtos pokyčius man gerai pažįstamame miško ir jo kirtimo plotelyje išgyvenu tarytum senstančią ir į praeitį nueinančią epochą. Arba tekantį vandenį – turbūt jis, būdamas išplėstinė metafora, geba prišaukti ne tik instinktyvų šlapinimąsi, bet ir verksmingumą. Prieš kelias savaites, savo gimtadienio išvakarėse, nusivedžiau mamą į sąžalyną, ir visą tą laiką, kol brovėmės per brūzgynus, manęs neapleido mintis apie šio mūsų veiksmo neadekvatumą mūsų gyvenimams. Mūsų veiksmas buvo tarytum nereikalinga našta, kuri iš mūsų šaipėsi.

Jaunų beržynėlių tankmė panaši į ligą, avietynai – į užkariavimą. Šiemet beveik neliko jonažolių plotelių. Karas, karas, nepaliaujamas karas. Avietynai kėtojasi ant gyvo žemės kūno, ir belieka spėlioti, koks yra gamtos sumanymas: išsaugoti uogas, kol jos sunoks ir, nukritusios ant žemės, pasisės? Kai kurie žmonės tiki, kad neištarti žodžiai išsaugomi iki laikų pabaigos ir kad jie yra svarbesni bei geriau išsirpę, nei tie, kurie ištariami, įrašomi į eilėraštį – kai kas tiki, jog poetas dėl to yra ne palaimintasis, bet veikiau pasmerktasis, nuolat ir per amžius draskomas jo paties pasėtų avietynų…

Dabar avietės miškelio kirtime krinta nuo šakų į nepermatomus žolynus – tarytum kraujuotų pernokusi moteris, kartu su krauju prarasdama gyvybės dalį ir tuo pat metu atsinaujindama… Nėra kam tų aviečių surinkti, bet menstruacijos juk irgi reiškia, kad moters vaisingumas tuokart nebuvo panaudotas… Kitą dieną man aviečių raudonis galbūt reikštų žaizdos kraują, bet ne dabar…

Miškely avietės raudonuoja kaip niekad, namai šiomis dienomis pilni tikro medaus: mama sugalvojo originaliai gimtadienio proga mane pasveikinti, atitempė gal kokius septynis kilogramus medaus, o vakar, pirmadienį, tai padarė Alis ir Odeta – atvyko kartu su dukryte, atnešė kibirą šviežio medaus… Neįtikėtinas sutapimas… Be to, Alis man ranka parašė septynių puslapių meilės laišką, kurį jie įteikė labai originaliai įrištą ir suvyniotą į ritinį… Laiškas gyvas, šiltas, kupinas to, kas taip panašu į užkeikimus ir medų, laiške yra netgi žodžiai „moters tarpkojis“: tekstas dar kartą paliudijo man Alio drąsą ir kartu mėgėjišką, bet dvasingą talentą, kuris nebuvo ugdomas tiek, kad taptų daugeliui matomas, tačiau jis rado jėgų nuolatos skleistis įvairiomis realios meilės formomis… Visada mylėjau šitą mėgėjiškumo dvasią, pakiliai jausdavau – kažkur kitur, kituose asmenyse ir lygmenyse – išsiskleidusį meistrystės žavesį, tikslius šokio ar muzikanto judesius…

Geriausi per pastarąją parą nutikę dalykai – man dovanotoje žiedų kekėje šviežiai išsiskleidę baltų lelijų žiedai ir per „Animal planet“ besijuokianti moteris ir karališkoji papūga. Taip, dvi kvatojančios būtybės. Moteris buvo garbanota, ji juokėsi iš papūgos, kuri pamėgdžiojo moteriškės juoką ir taip pat kaip ji kraipė kuoduotą galvą. „Animal planet“ nežiūrėjau gal tris mėnesius, todėl vienintelis pažiūrėjimas, kuris kitu atveju nebūtų tapęs išskirtiniu, tapo įvykiu – viską mačiau taip ryškiai… Taip ryškiai, kaip spindi, žaižaruoja viskas, ko išalkstame ir kam prinokstame arba kas prisirpsta mūsų sunokusiai aistrai…

Mano darbo kabinete išsiskleidusi lelija puikavosi savo vyriškumu – riebiomis oranžinėmis kuokelėmis, kurios tarsi užsimojo prieš šviesius bendradarbio marškinius. „Ar čia jų nebuvo?“ – stebėjosi bendradarbis, čiupinėdamas kitus lelijų žiedus, kuriems trūko kuokelių: pardavėjos, gerbdamos šviesius marškinius, parduoda lelijas nuskabytais kuokeliais. Tačiau kuokeliai tyko pasislėpę besiskleidžiančiuose pumpuruose ir galiausiai išlenda kaip kokie truputį piktdžiugiški liežuviai.

Galbūt laiškų rašymas Tau, sese, bus man kalbos terapija. Patikslindama tai, ką pasakiau apie savo santykį su tekstu, priduriu, kad nesu priešiška tekstams, kurie neįpareigoja manęs jiems atsakyti ir kurie nepretenduoja būti tuo moliu, iš kurio save lipdyčiau. Kaip ir anksčiau, labai mėgstu skaityti. Skaitau važiuodama autobusu į darbą ir iš jo. Viena mano kelioninių knygų – Paryžiaus profesoriaus studija, kurioje labiausiai patinka toji man artima demaskavimo dvasia. Jaučiu solidarumą – tai visada buvo svarbiausia, kai skaitydavau. Ir dabar mano santykis išliko toks pat, nors šiek tiek pakito skonis. Man labai patiko to profesoriaus mintis, kad visas istorijos pažinimas yra suluošintas. Vienas pavyzdžių – knygų deginimas ir paprasčiausias tekstų neperrašymas antikos metais.

…knygų deginimas – gana sena praktika, seniausi liudijimai apie ją siekia Periklio laikų Atėnus ir imperijos laikų Romą. Taip pat aišku, kad įvairios mąstytojų srovės nedvejodamos naikindavo varžovų raštus. Tai tinka ir filosofinėms grupėms. Iš filosofų prisiminkime Platoną, norėjusį, kad būtų sudeginti jo varžovo Demokrito kūriniai.

Tačiau tokį požiūrį reikia sureliatyvinti, nes jis pernelyg tragiškas arba pernelyg romantiškas. Pagrindinė antikinės literatūros praradimo priežastis – negatyvi, tai kūrinių neperrašymas.

Viena vertus, galima teigti, kad kai kurie tekstai laikyti pasenusiais. Ir veltui užimančiais vietą papiruse ar pergamente.

Vargas tais laikas laukė minčių, paliovusių dominti amžininkus ir nebetenkinusių intelektinių bei dvasinių poreikių! Jos tiesiog ir paprasčiausiai dingdavo. Mums perduota tik tai, ką perdavėjas manė esant svarbu, įdomu.

Žinoma, galim pasakyti: mes neturime visko, tačiau turime bent jau šedevrus. Galbūt, bet kas gi juos atrinko? Ir kokiais kriterijais vadovaudamasis?

Kaip pavyzdį galime paimti stoicizmą. Kaip žinoma, neišliko nė vieno vientiso šios mokyklos gyvavimo pradžios veikalo. Turime tenkintis trumpais fragmentais, pasiekusiais mus netiesiogiai, per citatas.

Taigi tekstas, kurį laikome rankose, yra, be labai retų išimčių, praeities kartų atliktos atrankos rezultatas. Ši atranka atlikta pagal tam tikrus kriterijus. Ir tie kriterijai, aišku, buvo antikos laikų graikų kriterijai. Ne mūsų kriterijai. Ir ne tie kriterijai, kurie nulemtų amžiną kūrinio vertę. Mūsų supratimas apie antikos laikų žmones, kaip ir visas istorijos pažinimas, iš esmės suluošintas. Tad venkime manyti, jog matome antiką, teisingai išlaikydami proporcijas. Mes matome tai, ką vėlyvieji graikai nusprendė išlaikyti. (R. Brague. Ekscentriškoji Europos tapatybė. Aidai, MMI, p. 67–72.)

…Viena svarbiausių mano praėjusio savaitgalio patirčių: specifinis, tikslinis lytėjimas ir netgi dar daugiau – bučiavimas. Pavadinčiau tai labai sąmoninga akcija, kurios pagrindas – mano asmeninis kūrybinės valios aktas. Tai sakau su ironija ir autoironija. Sakau turėdama tikslą šį daugeliui gyvų būtybių būdingą santykį papuošti žmogaus vertais žodiniais papuošalais.

Manau, kad parašysiu apie tai kitame laiške.

Tavo Sara

Nelaukusi laiško, rašau. Manau, mūsų laiškai labai gražiai prasilenks – įsivaizduoju tai kaip šokio taktą, kai šokėjai, neprisiliesdami vienas kito, išsaugo tarpusavio santykį, judesio estetiką ir nesunaikina porinio šokio idėjos. Beje, ar esu Tau sakiusi, kad taip ir neišmokau šokti porinių šokių? Gal Tau būtų įdomu, kodėl man taip nutiko? Pamenu, kaip senais laikais mane užsipuolei dėl mano pomėgio čiupinėti (gal net daugiau dėl mano čiupinėjimo idėjos) ar dar dėl kažko, kas susiję su mano išgyvenamu kūniškumu, kūnišku santykiu. (Nors, tiesą sakant, gal man tik pasirodė, kad puolei, o iš tikrųjų tik gynei savo santykio idėją ar formą, kuri nesutapo su manąja. Neretai gynybą mes suvokiame kaip puolimą, nes tie dalykai dažnai susipynę, juos traukia į tam tikrą susiliejimo vieno su kitu zoną.)

…Dabar kažkodėl prisiminiau, jog kažkada esi man pasakojusi apie savo draugystę su aklu vaikinu ir apie tai, kaip Tau daugelį sykių buvo nemalonu, kai kas nors Tave liesdavo. Dabar suradau progą papasakoti, kad jaunystėje man irgi labai ilgai nepatiko būti čiupinėjamai… Galbūt ir tai patvirtina, jog esam seserys…

…Kai mintimis bandau grįžti į vaikystę, man nesiseka prisiminti, kad kada nors būčiau buvusi kažkieno jaukiai liečiama, glostoma ir kad tai man būtų malonu. Ar dėl to, jog iki trejų metų augau pas senelę, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių mylavo mane labai saikingai? Senelė tuo metu ėjo septintą dešimtį. Todėl dabar galėčiau spėlioti, kad galbūt ji – sąmoningai ar nesąmoningai – jautėsi per sena myluoti mažą vaiką ar pernelyg kultūringa, kad tai darytų nesaikingai ar, jos įsivaizdavimu, pernelyg kūniškai – lygiai taip pat, kaip kartais aš jaučiuosi jau nebe tokia švari, kad be jokios vidinės graužaties bučiuočiau mažą vaikelį. Tik labai labai atsargiai bučiavau Alio ir Odetos šešių mėnesių dukrytės pirščiukus, vis žvilgčiojau, ar mažylė manimi nesibodi. Padrąsėjau tik suvokusi, kad ją tai džiugina, kad jai linksma ir įdomu. Kuo čia dėta porinių šokių tema? Kito asmens lytėjimas šokio metu man buvo komplikuotas dalykas nuo vaikystės. Vaikų darželyje man tekdavo nuolat šokti su berniuku, kuris man atrodė kažkuo nešvarus, ir gana. Dėl to man buvo labai nemalonu. Galima sakyti, kad kankinausi. Dar dabar pamenu slogos pėdsakus jo panosėje ir paraudusius akių vokus. Suporuoti mane šokti su tuo berniuku prilygo prievartai. Ar tai reiškia, kad normalaus vaikų darželio normali tradicija sugadino mano santykį su kito žmogaus kūnu, kažin kokiu būdu supančiojo? Tegaliu tik klausti, nes atsakymas būtų dar spekuliatyvesnis nei klausimas – mažai tikėtina, kad atitiktų tiesą. Dabar dar pamaniau, kad, jei būčiau nuosekli menininkė, nedvejodama kurčiau atsakymą. Tačiau šįkart susilaikysiu, nes šiuo metu man labiau rūpi esminė realybės, kuri man sunkiai pažini, o ne mano sukurtojo kūrinio tiesa. Tegaliu pasakyti, jog nežinau, kodėl visą gyvenimą, kai šokdavau porinius šokius ir kūnai liesdavosi, jusdavau įtampą – didesnę nei norėdavau ir, deja, neturėdavusią nieko bendra su erotine įtampa. Veikiau tai būdavo atvirkščiai – erotinė įtampa. Kažkur mano pasąmonėje blyksėdavo lemputė, kad mano kūnas šokio partneriui gali būti lygiai taip pat – daugiau ar mažiau – prievarta paskirtas, kaip man paskyrė partnerį vaikų darželyje. Mano kūne įsijungdavo kažin kokia programa, kuri kūną paversdavo mažiau kūnišku ir galbūt apskritai mažiau egzistuojančiu. Tiesa, augdama vis labiau pasitikėjau savo valia – jos pastangomis galiu įveikti pasibjaurėjimą, blogiausiu atveju – išoriškai, geriausiu – iš vidaus ir iš esmės. Iki šiol tikiu, kad valios pastangomis, įtikėjus jomis, galima ką nors bjaurų paversti mielu. Mano sena jaunystės tezė ir maksima: galima pamilti bet ką. Pastaruoju metu tą frazę išplėčiau teigdama: galima pamilti bet ką, jei tik manai, kad tai prasminga. Galbūt ši tezė tebėra žmogaus, kurio gyvenimo prioritetas yra kultūrinis aktas, projekcija. Ne sykį apie tai mąsčiau ir nusprendžiau: meilę visada suvokiau kaip savanorišką savęs ir šiek tiek meilės akto bendrininko prievartavimą. Meilės teritorija man buvo kalnas, į kurį tenka lipti neretai iškenčiant ribinį nuovargį, troškulį ir kitus panašius dalykus. Dabar man meilės teritorija – vis dar kalnuota vietovė, kurioje ne tik į kalną lipi, bet jau ir nuokalnėmis – savaime, be pastangų – žemyn leidiesi, be to, patiri leidimosi nuo kalno svaigulį ir galbūt inertiškai vėl pakyli į kurį nors kitą kalną… Na, norėčiau, kad, tai skaitydama, įžvelgtum šiek tiek ir humoro, žaidimo ir netgi ironijos dozę, sese. Taip pat norėčiau, kad perskaitytum tai kaip dar vieną kultūrinę refleksiją ar estetinį projektą – juk šie Tau irgi nesvetimi…

Tiesa, betgi dar nebaigiau Tau pasakoti apie savo porinių šokių praktiką. Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad ši praktika, jos estetinis modelis ir mano meilės modelis vystėsi paraleliai. Vienintelis kalnas, į kurį kopdavau meilės pastangomis, galiausiai virto kalnuota vietove su įkalnėmis ir nuokalnėmis. Tų šokio nuokalnių, kai šokti poroje lengva, būtų buvę daugiau, jei būtų atsiradę daugiau progų šokti. Deja, Tu žinai mano gyvenimo būdą: nuolatos gyvenau nuošalėje ir atskirtybėje, vienkiemyje tiesiogine ir įvairiomis perkeltinėmis šio žodžio reikšmėmis. Mano meilės projektas siekė viršūnės ir nuokalnių, tačiau ilgas laukimas ir trumpi pasimatymai kūrė vien įkalnes… Ši vienišystė mane ir verčia nepaliaujamai abejoti, ar mano kūnas vis dar tebėra kam nors priimtinas, patogus, mielas, bent jau pakenčiamas. Vienišystė ir tai, kad juntu savo kūną senėjant, kuria labai stiprų netikrumą dėl kūno santykio su kitais kūnais, – kokia yra šio santykio tiesa, kodas ir kokia galėtų būti šio santykio keitimosi kryptis bei refleksija? Čia leisiu savęs paklausti: kodėl kalbu apie kūnus, o ne žmones? Nesu užkietėjusi dualistė, tad negalėčiau teigti, kad netikiu, jog savo dvasios jėga negalėčiau perkeisti ir šių kūniškų santykių, ir netgi pakeisti savivokos prioritetų. Apie kūno reikšmę gyvenime ir kūno jutimą kalbu sąlygiškai. Manau, šiame kalbėjime apie kūną esama sąmoningo atsiribojimo, estetinės formos kūrimo, kultūrinio veiksmo elementų, privalomų moksliniam tyrimui ir kūrybiniam darbui. Primenu Tau dėl visa ko Jurkus, nors, kaip sakyta, būdama nuosekli menininkė, o ne mąstytoja, tiesiog teigčiau: atvykau į Jurkus (toks buvo kaimo, kuriame vyko poezijos festivalis, pavadinimas), kad įvykdyčiau projektą, į kurį buvau įtraukusi ir savo kūną. O gal man čia ir dabar, tuojau pat, šiame tekste, suvaidinti tą menininkę? Ką gi, pirmyn, sese.

Taigi. Vykau į Jurkus, kad įvykdyčiau savąjį kūno projektą. Kaip žinai, į tą festivalį susirenka žmonės, kuriuos dažniausiai ištisus metus sieja vien virtualūs ryšiai interneto svetainėje, skirtoje rašantiesiems ir skaitantiesiems. Dabar toptelėjo: galima būtų kelti klausimą apie tai, kurią šių ryšių dalį sudaro grynasis virtualumas ir kurią – dvasiniai dalykai: juk jei viešiname svetainėse savo eiliuotus tekstus, pretenduojančius į poeziją, tai, remiantis kai kuriais poezijos apibrėžimais, šiame akte esama kai ko dvasinio, aukštesnio ir už virtualumą, ir už tai, ką vadiname realybe, kasdienio gyvenimo tikrove. Tad visai tiktų sakyti, jog vykau į Jurkus, kad įvykdyčiau savąjį kūno projektą. Nepaisant to, kad nuvykau ten ne vien kūnišku pavidalu, ar ne? Tačiau, perėjusi iš virtualaus ir dvasinio bendravimo į realųjį, buvau labiau kūniška. Visi vienas kitam parodėme, jog turime kūnus, galime būti matomi ir kūniškais pavidalais. Ir ne tik matomi. Aš nukreipiau savo dėmesį į moteris, ypač – į subrendusias ir senas. Jei atvirai, po savo meilės projekto bankroto ėmiau tapatintis su sena moterimi. Teisingiau, sugrįžau prie jau turėto savo įpročio pratintis būti sena. Norėčiau, kad patikėtum vienu man svarbiu dalyku: sena pratinausi būti, kai tebebuvau maža mergaitė. Jau tada man nedavė ramybės mintis, jog pasensiu (nekalbant apie tai, kad mirsiu, – mirti nebuvo taip baisu, kaip senti ir merdėti). Tamsiais vakarais galvodavau, tarkim, ką darysiu, kai liksiu be dantų. Nuolat klausinėjau mamos, ką tada turėsiu valgyti, kad nebūčiau alkana ir kad man būtų skanu. Na, dabar mes žinome, jog už pinigus galima įsitaisyti dantų implantus, kurie bus netgi gražesni nei tikri dantys. Tačiau anais laikais seni žmonės geriausiu atveju vaduodavosi klebančiais protezais, tragikomiškais įdėklais…

Taigi. Ir štai dabar vėl panorau pratintis būti sena, jaukintis ateitį, kurti senatvės projektą, kuris man reiškė dar vieną kalną, į kurį teks kopti. Jurkuose buvo senų moterų, kitaip sakant, mano ateities (mano dabarties, virstančios ateitimi) pavyzdžių. Dėmesio centre buvo ponia Valė, labai inteligentiška žila kaunietė mėlynu kelnių ir palaidinukės kostiumėliu. Manau, tai buvo maždaug aštuntąjį dešimtmetį įpusėjusi ponia, kuri visus pranoko blevyzgomis, plevenusiomis ant nešvankybės ir kažin kokios vaikiškos nekaltybės ribos. Tai pavadinčiau savotišku kūrybiniu maištu, kurį tomis dienomis pasirinko ši sena moteris. „Esu jau tokio amžiaus, kai nevalia praleisti progos“, – sakė ji, bučiuodama vieną vidutinio amžiaus vyrų, kuris būtų tikęs jai į sūnus. Kai prie vakarienės stalo žaisdami rašėme kolektyvinius eilėraščius, ji vis įterpdavo ką nors nešvankaus, dažniausiai su folkloriniu atspalviu. Senutė pasirinko komediją, rodė erotizmo likučių atšvaitus. Meistriškai sutirštino komiškumą, kuris turėjo galios užgožti senatvės tragizmą ar tragikomišką senatvės santykį su erotika, kurios šiais laikais visur apstu. Ji veikė tarytum Jurkų kaimo avangardininkė, kūrė improvizuotą parodiją. Ši moteris leido sau peržengti tabu ribas kaip tikra menininkė ir maištininkė. Tiesą sakant, ji buvo per ryški, kad prie jos pernelyg arti prieičiau. Ji buvo centre, vadovavo tos dienos mūsų visų kuriamam spektakliui. Todėl bučiavau ne Valę, bet jos dukterį Vitą, savo vienmetę, jausdama – deja, deja – glebų, senatvės paliestą skruostą, bandydama padauginti šį glebumą iš dviejų – įsivaizdavau, jog suma prilygs jos motinos skruosto savybėms. Ir tuo pat metu suvokiau, kad tam tikru požiūriu bučiuoju savo pačios skruostą: patiriu tai, ką patirtų kitas, bučiuodamas manąjį… Jis patirtų senatvę, sese…

Janytės, kurią Tu pažįsti, lūpos buvo pamėlusios. Kodėl Janytė nepasidažė lūpų, kaip tai daro kitos senos moterys? Pamėlusias Janytės lūpas suvokiau nelyginant daiktą savyje, taip pat jutau ir kaip savo pačios lūpų netolimą ateitį. Jeigu šį išganomąjį intelektualinį malonumą palygintume su seksualiniu malonumu, galėčiau sakyti, kad mano praktika buvo kažkuo panaši į intelektualinę gerontofiliją, atliekamą man jau įprastu lipimo į kalną metodu. Ir būtų nesąžininga, jei nutylėčiau, jog mano projektas neaplenkė ir vyrų. Man šiek tiek nepasisekė, vyrai buvo ne tokie seni, kaip man norėjosi. Tačiau ten buvo vienas žilas penkiasdešimtmetis, kurį Tu pažįsti. Šio nuolatinę asistuojančio ar net gundančio vyro pozą tą savaitgalį išlaikiau visiškai nekalta – vien jau dėl to, kad ši poza vienu metu ir viešai buvo rodoma daugeliui moterų. Taip, tas žilas vyras man buvo tarsi nekaltas vaikutis. Arba nekaltas vaikutis ir aktorius kartu. Atsakiau jam panašia estetika – viešai, begėdiškai, išdidžiai, kaip maištaujanti princesė: rituališkai, visiems matant, bučiavau jo veidą, kaktą ir akis, garsiai deklaravau bendrą mudviejų žaidimą, bet žaisdama slėpiau ne tokį akivaizdų, tik išrinktiesiems pastebimą ilgesį dalykų, kurie nebūtų žaidimas. Turbūt dėl to, kad nebuvau tokia nekalta kaip jis. Be to, kitų ir to vyro akimis buvau dar jauna, už kitas jaunesnė. Ir niekas nežinojo apie mano ateities, kuri turi senatvės vardą, prijaukinimo projektą. Galėjau būti suprasta dviprasmiškai, sese. Bet juk mes žinome, kad mūsų vidinės laisvės impulsai kartais mums leidžia nepaisyti, ką kiti apie mus galėtų pamanyti. Tai nėra gerai visais atvejais, tačiau šių impulsų mudvi, manau, klausysim, kol tik gyvos esam.

Ką gi, miela sese, štai aš Tau ir parašiau apie bučinius ir savo projektą, kuris turi estetinių, psichoterapinių ir egzistencinių užmačių. Kad mano aprašymo nebūtų sunku į kalną tempti, paleisiu jį nuokalnėn pasakydama, kad, be kita ko, bučiavau ten ir katę, kuri tomis dienomis išgyveno pirmąjį savo gyvenime morčių.

Tavo Sara

Dėkoju už nuostabiai įžvalgų laiškelį, kurį gavau praėjusią savaitę. Žinoma, jau gavau ir antrą, dar įdomesnį, dar nuostabesnį, kupiną fizinių potyrių, atšvaitų, virpulių ir imitacijų. Tik į jį kol kas neatsakinėsiu. Šokis, pora, mažyčiai komandiniai žaidimai, paklusnumas ir prievarta, ta pati seserystė… Visa tai man sukelia didelį norą įsijausti į savo čia ir dabar būseną ir… ir visiškai atsiduoti malonumui, kad esu gyva. Todėl šiuokart rašau atsakymą tik į pirmą laišką.

Neišvedžiodama tiesiai sakau – man ypač patiko Tavo brovimasis per sąžalynus. Dieve, pagalvojau, juk ir aš visą tą laiką, jau daugiau kaip dveji metai, nieko daugiau ir neveikiu – vien tik braunuosi per visokiausio plauko sąžalynus… Visas pasaulis prieš mane. Esu imigrantė, naujokė, senė, nevietinė, nereikalinga, per gera, per daug protinga, per daug savimi pasitikinti, „iš ten“, užimu kažkieno vietą po saule, kažką pranokstu, esu daug talentingesnė, negu man leidžiama, esu moteris, bet esu sena moteris, todėl vyrams iš manęs jokios naudos, tik papildoma problema – a pain in the neck – kaip čia sakoma… Niekam nepatinka, kad aš visada laimiu… Na, bet kur man dėtis? Tenka brautis, konkuruoti, lįsti į svetimas teritorijas, demonstruoti visokias savo savybes, kartais ir kovinę dvasią, slėptis tuose pačiuose sąžalynuose, tykoti, kantriai laukti savo šanso, ištverti vienatvę, liūdesį, badą, kitų žmonių (beveik tik moterų) priešiškumą, kartais net neslepiamą neapykantą ir… galiausiai laimėti slaptą karą… Taip. Ir laimėti. Kad ir kaip būtų keista, man tai visada pavyksta. Bet kai laimiu, kai prasibraunu, visada pamatau, jog visai be reikalo broviausi. Nieko tame čia ir dabar nėra. Nieko. Tie patys krūmokšniai, šiukšlynai ir sąžalynai. Ir aš pati išsekusi kaip skuduras… Prasibrovimui iššvaisčiau begalę laiko ir energijos. Ypač energijos. Nes man vis dar sunku išvengti keisto jausmo, kurį dažniausiai noriu pavadinti panika…

Taip, teisingai sakai – bendravimo terapija. Ji ir man (ir man!) mirtinai reikalinga, sese. Kaip puikiai aš Tave suprantu! Ne tas žodis! Kol kas Londone turiu tik vieną vienintelę tikrą draugę Aleksandrą. Jau esu Tau apie ją ne kartą rašiusi. Ji yra jauna lenkė, ką tik (šį pavasarį) apsigynė daktarinę Vokietijoje. Jos disertacija, parašyta angliškai, tačiau ne iš vokiečių, ne iš lenkų, bet iš airių literatūros. Ji nagrinėja tris šiuolaikinius airių autorius (būtent šiuolaikinius): Franką Mccourtą, kuris yra parašęs „Angela’s ashes“), Roddy Doyle’į ir dar vieną, kurio pavardės staiga nebeatsimenu. (Gal vėliau Tau pasakysiu, – paklausiu Aleksandros.) Plius dirba ir gyvena Londone, o jos dviem metais jaunesnis brolis Dubline studijuoja politinius mokslus.

Trečiadienį atskrido Aleksandros mama, vardu Anna. Taigi, kaip matai, dviejų draugių ratelis labai prasiplėtė. Ta mama gerokai už mane jaunesnė, dirba Techninėje bibliotekoje poloniste ir visiškai nemoka angliškai. Neblogai moka rusiškai, tad mes galim šnektelti, kai dukra negirdi. Mat ši labai pyksta, jog kalbamės rusiškai. Juk tikisi, kad mama kaip nors staiga ims ir išmoks anglų kalbą. Žinai, kaip ir visos dukros, nori, kad mama būtų neeilinė. Nors, tiesą pasakius, ji ir yra neeilinė. Atrodo absoliučiai inteligentiškai. Persmelkta tokios… kažkokios tokios, kaip čia pasakius… rusų dvarų inteligentijos dvasios… Pakylėta, rami, paslaptinga, apsiskaičiusi, subtiliai apsirengusi… Aleksandra tvirtina (kai mama negirdi), jog ji tik atrodo tokia – absoliučiai inteligentiška, bet iš tiesų tokia nėra. Tuo tiesiog neįmanoma patikėti! Manau, Aleksandra tik taip sako ir sako tik dėl tos nelemtos anglų kalbos.

Bet man, prisipažįstu, išties labai malonu Anos kompanijoje. Jei taip nebūtų, ko gero, atsisakyčiau ir baleto, kurio žiūrėti mudvi ėjom jau net tris kartus šią savaitę. (Mielas sutapimas – abi esame baleto fanės.) Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad su Anna kur nors nuėjusi jaučiuosi tikra aukštuomenės dama. Imu, kaip ir ji, elgtis tyliai, subtiliai, pakylėtai. Girdėjau, kaip operos teatre mus už nugarų apkalba, sako, kad mes rusės, nes girdėjo rusiškai kalbantis… Gal ir esu snobė, bet tai man nepaprastai malonu. Žmonės šitokioje minioje mus pastebi! Jaučiu, kad Anna irgi tai jaučia. Išeitų, aš ir Anna, visiškai nesusitarusios, žaidžiame porinį žaidimą. Vakar jai beveik rimtai prisiekiau, jog tapsiu poloniste, ir ateis laikas, kai kalbėsiu su ja vien tik lenkiškai, kaip mūsų, lietuvių, aukštuomenė anais senais laikais, kai Lietuva ir Lenkija buvo viena valstybė. Jos apsiskaitymas būtų mums puiki tema pokalbiams…

Ką galvoju apie baletą, parašysiu kitame laiške – nenoriu čia labai išsiplėsti. Tačiau, kad jau iš kalbos išėjo, pas mus dabar gastroliuoja Michailovsko baletas. Sako, tas baletas iš Sankt Peterburgo. Jį išlaiko kažkoks baisiai turtingas žmogus. Gastrolės Londone sumanytos ne dėl pinigų, bet tik tam, kad garsintų šį baletą pasaulyje. Sakė, tas turtuolis, užuot reklamavęs gastroles spaudoje ir televizijoje, tiesiog išpirko didelę bilietų dalį, kuriuos išdalijo galimiems išprususiems žiūrovams, vildamasis, kad tie paskui savo draugams ir pažįstamiems sakys: aha, buvau, mačiau, žiūrėjau – nepaprastai puikus baletas. Štai tokia savotiška reklama be reklamos… Galų gale tai nesvarbu, nes baletas išties puikus. Galvą guldau! Aleksandros dėka (ji man ir savo mamai taip pat gavo tuos nemokamus bilietus) pasižiūrėjau (vien tik šią savaitę), kaip sakiau, net tris spektaklius: „Spartaką“ trečiadienį (Anna tiesiai iš oro uosto atvyko į spektaklį), „Žizel“ – penktadienį ir koncertinį atsisveikinimo spektaklį, kuris įvyko šiandien, sekmadienį, trečią valandą. Viskas man labai patiko. Viskas – super. Na buvo perlenkimų, būdingų rusiškam būdui. Štai „Spartake“, pavyzdžiui, vienu metu scenoje šoko daugiau kaip du šimtai šokėjų. O „Žizel“ – ta antra dalis, kur veiksmas vyksta tarsi pomirtiniame pasaulyje: daugybė lengvučių perregimų baltomis ilgomis suknelėmis merginų, vaizduojančių sielas, įsikūnijusias į laukines gulbes, – tiesiog fantastika. Tiksliau, fantazija. 

Gal ir baigiu rašyti. Ir taip be saiko prisigyriau. Nors, prisipažįstu, karteliais sąžinė – strikt! Ir kad pradeda, kad pradeda graužti – turėčiau ne į baletus vaikščioti, bet lotynų kalbos intensyviai mokytis… Tačiau aš jai (sąžinei) sakau: shut up! Vienas Dievas juk težino, kas čia svarbiau – rusų baletas ar Britų biblioteka, lotynų ar lenkų kalba, studijos vienatvėje ar tylus vaikštinėjimas su Anna po Londono Koliziejų (tylus jis dėl kalbos barjero).

Be to, vakar visai atsitiktinai tarp savo senų knygų radau Wilkie’o Collinso „The Women in White“. Net neprisimenu, kada ją nusipirkau. Tikras stebuklas! Tarsi kas ją būtų laiku ir vietoje pakišęs… Šią naktį, sakiau, skaitysiu. Laukiu nesulaukiu progos pasinerti į atsargias ir be proto subtilias fantazijas…

Tiesa, Sara, man būtų labai įdomu žinoti, ką Tu galvoji apie fantaziją? Ar Tau ji vien tik maskuotė, galimybė pasislėpti ir būti neatpažintai, lengvo pabėgimo iš čia ir dabar būdas? O gal dar kas nors? Kažkas… net nežinau. Kaip tai pavadinti?… Norėčiau pasakyti politika, bet juk šis žodis visiškai čia netinka… Lyg koks svetimkūnis… Ar ne? Tačiau tikslesnio nesugalvoju…

Nepaisant to, kad aš ir šiemet ryžausi užsiauginti kelias vageles bulvių, tapti tikra kaimiete man nepavyko. Šią vasarą aš – visiškai netikėtai man pačiai – netgi įsitaisiau daržo ravėtoją, tad, manau, ši idėja – vaduotis nuo žemės darbų, kuriuos pati sau užsikoriau, – tupėjo mano galvoje iš pat pradžių. Tačiau veikiausiai būtų teisinga, kad apie šią ravėtoją Tau šiek tiek daugiau papasakočiau. Nes ji man dabar yra didesnis galvosūkis nei vadinamieji žemės darbai.

„Sole, Sole!“ – šitaip ją kartais šaukiu. Jaučiuosi šiek tiek panaši į muzikos mokytoją. Į jauną, vieną iš savo mokinių muštruojančią mokytoją. Vis dar jauną, kad ir brandaus amžiaus. Mano balsas atliepia kažin kokiam skubos jausmui, besivejančiam netvarų garsą, netvarią jaunystę, netvarų kūną. Visa ši netvara išsirikiavusi tarytum į mirtį žengianti kariauna: dūmai, ginklų žvangesys, drabužių šlamėjimas matyti bei girdėti tos kariaunos priešakyje, jai pavymui slenka tik audinio ir plaukų svilėsių kvapas.

Dažniausiai tai nutinka tomis dienomis, kai juntu saulės sol pačiame jos esmės centre, kurio vieta iš tikrųjų man nežinoma. Tada, kai kažkas man tarytum įpučia tamprų burbulą su kažin kokiomis gyvybingumo dujomis, ir aš pasijuntu nelyginant kilstelėta vidinės tuščiavidurės erekcijos, kurią daug kas pavadintų įkvėpimu. Galiausiai šios gyvybingumo dujos išsiveržia iš manęs kokiu nors pavidalu, kuris, kaip man atrodo, pajėgus ką nors apvaisinti. Sole, Sole… mąstau apie tai taip tirštai, koncentruotai, kad beveik regiu, kaip mintys staiga pavirsta kūnu… betgi pralekia akimirka, ir jis vėl ore išsisklaido lyg retėjantys dūmai.

Šaukiu ją iš anksto žinodama, kad Olė atsigręš ir man nusišypsos. Ir kad jos nuskilęs priekinis dantukas švies visų skaisčiausiai. Taip, juodoj švarplėj dantuko švytėjimas atrodo baltesnis nei iš tikrųjų. Dažnai nutinka, jog per vieną akimirksnį mūsų niūri stoka tampa švytinčiu perteklium ar išsipildymu.

Jeigu Olė kada nors manęs paklaustų, kodėl vadinu ją „Sole“, galbūt atsakyčiau: ne aš, bet viso Žiogaičių kaimo žiogų, skėrių ir bičių skleidžiamas garsas „sss“, įsisukęs jai į ausis, pakeičia jos vardą. Ir tai būtų beveik tiesa, nes pati juntu, kaip šis garsas įsikuria mano burnoje, kai prasižioju šūktelėti Olės vardą. Tačiau ji nepaklausia. Galiu tik spėlioti, ar mano „s“ ji negirdi, ar išgirdusi nepatiki savo ausimis, ar „Solę“ suvokia tiesiog kaip mano provokaciją, į kurią Olė nusprendžia neatsiliepti.

Kad ir kaip ten būtų, Olės vardas yra puiki kūrybinė medžiaga naujam vardui, kurį kaskart drąsiai ir įkvėptai sukuriu. Ne tik sukuriu, bet ir įvardiju – kitaip sakant, esu kūrybinga savo pačios kūrinio atlikėja. O gal manote, kad yra vardų, kurie ištariami vienu vieninteliu variantu?

Būna dienų, kai šaukiu ją „Tole“. Tuomet distanciją tarp savęs ir daiktų, atstumą tarp manęs ir Olės jaučiu tarytum plyšį, įtrūkį, kartais – bedugnę. Tolį, kuris prašosi būti įvardijamas, išgirstas, išdainuojamas, išreikštas šūksniu arba atodūsiu. Manau, kad „Tolę“ ji gali girdėti geriau nei „Solę“. Tačiau galimas ir toks jos klausimas – „kodėl Tolė?“ Atsakymą esu parengusi. Ole, sakyčiau, galbūt tai tik aido stuktelėjimas į vieną mano sodybos sieną. Ir tai taip pat nebūtų melas, nes galbūt šis trinktelėjimo garsas – tarytum šaukštu kabinant sviestą – pirmiausia įsikuria mano ausies šaukštelyje, beveik prieš mano valią pabrėžia mano mintį apie tolį, tolybes, paskui sulenkia liežuvį ir juo, tarytum plaktuku, taukšteli į gomurį.

Tole, toji „T“ tau tik pasigirdo. Šitaip pasakyčiau, spėliodama, ar išdrįs Olė patikėti, jog ne aš esu „T“ plaktuko kūrėja. Aš tuo tikiu! Tikiu lygiai taip pat, kaip kiti tiki Dievą.

Tačiau ji nepaklausia. Lygiai kaip ir aš nepaklausiu jos apie švariai išravėtą žemuogių lysvės galą, kuriame ji nepaliko nė žemuogių krūmelių – vėliau radau juos, dar žaliuojančiais lapais, komposto krūvoje tarp piktžolių. Jei ši lysvė atitiktų Olės vardą, jis skambėtų kaip „Ol‘„ arba „ė“.

Tačiau galbūt kaip tik mano „s“ bei „t“ ir buvo kartu su piktžolėmis išravėtos, kad būtų išsaugotas vardas „Olė“. Galbūt taip gimė atsakas į mano šūksnius, kuriais buvo bandoma kažką pasakyti dar ir be žodžių. Į nežodinę kalbą man buvo atsiliepta tuščia pusantro metro lysvės atkarpa, kuri spengė saulėje nelyginant „s“ ir teikė bukumo įspūdį tarytum „t“. Plikai nuravėtas lysvės galas buvo panašus į pusiausvyros iliuziją, į perteklinius garsus atsakė daržo plotelyje nubrėžta tylos zona, reikšminga pauzė, apie kurią aš gal ir galėjau paklausti, tačiau taip ir nepaklausiau.

Gal dėl to, kad šis mūsų abiejų nežodinės kalbos sakinys man atrodė visiškai užbaigtas, nereikalavo jokių papildinių, veikiau priešingai – atstūmė viską, ką kalba galima būtų pasakyti. Ištardami vardą to, vaizduotėje jau visiškai baigtas kurti, mes nusikalstame nė kiek ne mažiau negu skindami gėlę. Kažin ką ima ir sugriauna žodis, kuris pažeidžia pusiausvyrą. Kažkas griūva, pradreskia kažin kokią ploną odą, iš kurios ima sunktis skaidrūs kraujo plazmos lašeliai, panašūs į ašaras, gal dar ne į ašaras, tik į lietaus lašus.

Pirmąkart su Ole susitikome Žiogaičių gyvenvietės autobusų stotelėje. Indėniško stiliaus suknele ji, supama vargšų neįgalių vaikučių, atrodė tarytum kokia šamanė ar hilerė. Jos laikyseną, kurią mano akyse perpiešinėjo vėjas, draikantis Olės odinio švarkelio kutus, būtų buvę galima pavadinti oria, jeigu mergina nebūtų kiek per daug atsilošusi. Šiek tiek chaotiškai suimti ir kilpele suveržti plaukai, styrantys aptriušusia uodegėle, ir tas atsilošimas buvo nelyginant ryšio tarp jos ir vaikučių ženklas. Juos rišo tarytum koks neišbaigtumas, nuolankumo klaida, demonstratyvi santykių mutacija. Paprasta, tačiau įsimenanti melodija. Dar pajėgiu įsivaizduoti ir tą raudonai melsvą brinkstančio spuogo iškilimą ant smakro ir apdžiūvusias lūpas. Tarytum Olė būtų karščiavusi, tarytum į jos kūną būtų įsimetęs kažin koks sausros židinys.

Supratau, tai buvo mano kaimynai, įsikūrę vadinamųjų „ypatingų“ vaikų internate. Neskubėjau jų užkalbinti. Pamaniau, kad verčiau būsiu santūri. Ant suolelio sėdinčių vaikų vaizdas ramino. Kol laukėme autobuso, ėmė lynoti. Mano skleidžiamas juodas skėtis sučežėjo – tai išsyk sudomino arčiausiai manęs ant suolelio sėdėjusią mergaitę. Jos plokščias rožinis pleiskanotas veidas išdavė Dauno sindromą. Cvaktelėjus skėčio fiksatoriui, iš praviros mergaitės burnos tįstelėjo seilė. Mergaitė kažką myktelėjo ir, grįžtelėdama į indėniškos išvaizdos pedagogę, ištiesė ranką mano pusėn. Olė, kurios vardo tada dar nežinojau, ištarė mergaitės vardą, švelniai drausminančia intonacija bandė ją nuraminti. Žiūrėdama į mergaitę, skubiai, gal kiek per skubiai, tariau: „O mes norėtume pabendrauti. Kodėl negalėtume?“

Neįgalieji, juolab vaikai, dažnai yra kažin kokia jungiamoji meilės arba rūpesčio grandis, kaip ir naminiai gyvūnėliai. Visada tai jutau. Indėnė, be abejonės, leido man ir mergaitei pabendrauti. Tačiau pedagogės veide vis tiek liko susirūpinimo išraiška. Netrukus atvažiavo autobusas, į kurį skubėdami sulipome tarsi avys.

Po kelių susitikimų stotelėje įsidrąsinau ir atsargiai paklausinėjau Olę, kokios jos pareigos, kiek laiko ji būna su vaikais, kiek už tai moka, pagaliau – ką veikia po darbo. Paskui pasikviečiau Olę į svečius – internatas buvo vos už pusantro kilometro nuo mano sodybos. Kai prie kakavos puodelio jai pasiguodžiau, jog pritrūkstu laiko darbui darže, Olė įkvėptai pasisiūlė man padėti – imti ir nuravėti. Aš lygiai taip pat entuziastingai sutikau ir pasiūliau už darbą jai mokėti daržo gėrybėmis.

juodas kalakutas išskečia plunksnas,

geltonais, žėrinčiais mokasinais, –

skambėdavo Solės, atsiprašau, Olės daina birželio vakarais mano darže. Kaip vėliau ji man paaiškino, tai buvo meskalerų apačių apeiginė giesmė. Bet dėl to ji man netapo mažiau nešvanki ar mažiau provokatoriška. Amerikietiškas kalakutas man atrodė tapatus lietuviškai vištai ar jos sinonimams, reiškiantiems moteriškus intymumus. Šie intymumai indėnų apeiginėje giesmėje skambėjo lyg raganiško ritualo dalis, skirta begėdiškam moters vaisingumui pašlovinti. Kartais beveik jausdavau nematomus apeigų būgnus, kurie, atrodė, niekada nenustos dundėję. Viešpatie, tuomet gailėdavausi, jog nesu vyras, kuris galėtų užčiaupti Olę vienu judesiu. Ir aš šaukdavau jai nuo prieangio: „Sole! Sole! Barščiai!“

Tomis dienomis Olė buvo vienintelis žmogus, kuris lankydavo mane vienkiemyje. Pagal mano formulę, jog labiausiai mylėti dera tą, kuris arčiausia, mylėjau Olę ir kaip seserį, ir kaip naminį gyvūną. Kaip indėnę ir kaip asmenį, kuriame savavališkai, slapčia įkūnijau universalų mane jaudinančio eroso provaizdį. Olė buvo tų dienų mano Solė ir Olialia, tobula „O“ ir gaili „lė“. Ji taip pat buvo ana nešvanki dainelė „Ui, mergyte, o-lia!“, sudainuota vieno provincijos miesto autobusų stotyje, ir beveik skaudus kaimietiškos išvaizdos neblaivaus vyro gnybtelėjimas į mano anuomet besiformuojančią keturiolikmetės krūtinę – ją tuo metu veržiau pačios pasisiūta liemenėle, kurios svarbiausia paskirtis buvo ne tiek paslėpti, kiek sumenkinti mano moteriškas formas, sulaikyti jas mergaitiškame būvyje. Tarytum pumpuras, grožėdamasis savimi, staiga būtų sumanęs delsti ar net pasiaukoti amžinai pumpuru likti.

Mintyse Olės seksualumą sau pritaikiau, panašiai kaip meistrai mėgėjai buityje pritaiko išmestus kitos paskirties daiktus, kurie nebuvo būtini nei anksčiau, nei po to, kai buvo pritaikyti. Šitaip durys panaudojamos kaip stalviršis ir atvirkščiai. Adaptuoti Olės seksualumą savo aplinkai reiškė mano kultūrinę akciją. Viena vertus, mano sodyba buvo mums tarytum moterų kalėjimo vienutė, provokuojanti kai ką neįprasto daryti. Kita vertus, juk esu rašytoja, kuri gali vietoje teksto sukurti gyvenimo epizodą ir kuriai, užuot rašius ar pasidavus visuomenę ramdančiai tvarkai, visada maga kurti savo dienas. Jaučiausi galinti sukurti Olės universalų, mums abiem ir visam pasauliui tinkamą seksualumą – tokį, kuris, paneigdamas gamtos įstatymo ir skirtingų lyčių poravimosi prioritetą, teigtų kūrybos ir kultūros prioritetą. Ir kiltų visai ne iš mano užsidegusio geismo, kurio iš tiesų net ir nejutau, bet iš kultūrinės intencijos.

Mano sodyba buvo miniatiūrinis pasaulis, kuriame dvi moterys iš jų pačių moteriško prado ir vyriško prado likučių, tūnančių jų moteriškose prigimtyse, galėjo išskleisti visą iš žmonijos istorijos perimtą seksualumo paveldą. Olė man buvo tapusi dviem – vyrų ir moterų – vienuolynais. Vyrų buvo mažesnis – ir vis dėlto jo visiškai užteko mano kultūros projektui. Lygiai taip pat užteko vyrų ir moterų vienuolynų mano esybėje.

Vieną dieną mano projektas, galima sakyti, buvo visiškai sukurtas. Jam tetrūko lemiamo žingsnio ar šuolio iš teksto realybės į konkretaus veiksmo realybę. Jau beveik regėjau iš po antklodės kyšančias subraižytas Olės blauzdas ant baltos patalo paklodės. Regėjau Olę vienvietėje siauroje lovoje, kurioje niekada nemiegodavau, bet kartais galėdavau įsivaizduoti, kad ta lova tiktų jaunai liesutei mergaitei.

Vakarais, eidama gulti, apžiūrinėdavau savo blauzdas, jų smulkias nuo vakaro vėsos ir prieblandos mėlstelėjusias kraujagysles, nelyginant išaustas savo pėdas, bandydavau įsivaizduoti, kaip šalia jų atrodytų baltutėlės Olės pėdos. Turbūt jos šviestų lyg apmautos baltomis kojinėmis.

Mane sulaikė, galima sakyti, tik vienas vienintelis dalykas. Tai, ką vieną dieną regėjau darže, tapo mano baime ir skausmu, kurie, kaip man kartais atrodydavo, stiprėjo. Sykį, rinkdama žabus vijoklinėms pupelėms, apėjau daržą iš kitos pusės. Pro krūmų properšą pamačiau turbūt tai, ko man niekada nederėjo matyti. Pavakarės saulė dažė Olę beveik raudonai, taip pat ir jos baltus marškinius – darže ji vilkėdavo tik šviesiais, ir kai paklausdavau kodėl, atsakydavo, jog balti marškiniai paslepia kūno druską, tamsūs drabužiai to nepadaro.

Tą valandėlę mačiau, kaip saulėlydžio raudoniu nudažyta mano daržininkė… Viešpatie, ji kapojo žoles taip, kaip, man atrodo, kapojamos priešų galvos. Ir tai vyko tame lysvės gale, kurio nuogybė mane, bandančią suprasti jos subtilybes, vertė iš koto. Olė kauptuku kapojo žoles ir mano pasodintas daržoves. Tai šiurpiai atrodė dar ir todėl, kad girdėjau jos tvardomą raudą, tarsi dūsavimą. Olė manęs nematė, jos akyse veikiausiai buvo tik tai, ką reikėjo kirsti, ir jai vis rūpėjo ašaras šviesiu rankogaliu nuo veido braukti. Vėliau mergina atsitūpė, man pasirodė, jog ji šlapinasi. Man buvo ir graudu, ir baisu, kad ji verkia, ir aš jau mačiau save beeinančią Olės guosti. Tačiau staiga – galima sakyti, iš giedro dangaus – ėmė lyti, ir jeigu būčiau bridusi per varnalėšų ir gauromečių juostą, dryksojusią tarp manęs ir Olės, būčiau visus drabužius sušlapusi. Tad sugrįžau namo tuo pačiu takeliu aplinkui. Vėliau pamaniau: nenoras sušlapti tebuvo pasiteisinimas, iš tikrųjų aš stengiausi įveikti baimę, kuri mane apėmė taip pat staiga, kaip užėjo lietus.

Tai, ką patyriau aplinkiniu taku sugrįžusi į kiemą, mane dar labiau pribloškė. Pajutau, kad mano drabužiai pasidarė kieti, tarytum gerai iškrakmolyti. Man ėmė niežėti riešai ir pažastys. Ir – tai buvo taip pat keista – drabužiai buvo sausi, nors dar prieš akimirką jaučiausi permirkusi.

Pačiupinėjusi rankovę ne iš karto supratau, kad tie kristalėliai – druska. Užteko tik kartelį lyžtelėti, kad tos druskos skonį burnoje dar daug dienų jusčiau.

„Sole, Sole!“ – bandžiau šaukti merginą, tačiau druska graužė akis ir gerklę, ir aš tik švokščiau bei kosėjau per ašaras, kurios pamažėl išsklaidė mano baimę, taip pat ir tikėjimą, jog žinau, ką reikia daryti atsibudus iš ryto ir vėlai vakare, kai tenka gultis į drėgnus patalus.

„Tole!“ – tesugebėjau iškosėti. Tarytum kokį veltinio gabalą, kurio net bandžiau ieškoti žolėje, nes pradėjau viskuo tikėti. Tikiu ir šiandien, jog ten buvo veltinis.

Apie Olę Tau, sese, parašiau todėl, kad ji šiuo metu yra Londone… Galima sakyti, beveik jaučiu, kad ji ten tiksi tarytum kokia bomba. Na, Olė ten atsidūrė pagal kažkokį Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamą socialinių darbuotojų ir savanorių bendrą projektą, gyvens ir dirbs Londone visą pusmetį. Daviau jai Tavo adresą ir telefono numerį. Labiausiai ji domėjosi Tavo kūrybinio rašymo kursais. Niekaip negalėjo patikėti, kad tai, ką Tu darai ir kas Tau pavyksta nuveikti, apskritai egzistuoja. Man pasirodė, kad jos smalsumas bei užkariautojos charakteris įveiks drovumą ir artimiausiu metu judvi susitiksit. Mačiau kai ką nuspėti leidžiančius „blikus“ jos akyse, patikėk… Tą pačią akimirką mintyse palinkėjau judviem turiningo pasimatymo!

Tavo Sara

Na pirmiausia papasakosiu apie Tavo rekomenduotąją Olę. Praėjusį ketvirtadienį ji pagaliau atėjo į mano Kūrybinio rašymo seminarą, suteikė man garbę ją pamatyti savo akimis. Tai štai, turiu pasakyti, kad visada iš aprašymų žmogų truputį kitaip įsivaizduojam, tad ir aš buvau, matyt, susidariusi iškreiptą jos vaizdą: maniau, ji – liguistai naivi. Vos ne kaip jos mokiniai. Tik vyresnė. Tiesą pasakius, truputį bijojau, kad nesusikalbėsim ir ji nepritaps prie mano jau susitupėjusios grupės, tarsi koks kalakutas prie vištų kompanijos ar gulbiukas prie ančių. Bet viskas baigėsi gerai. NebijokJ. Ji buvo nepakartojama, jei tai, ką patyriau, būtų galima išreikšti kokiu nors žodžiu.

Jau per pirmąsias pamokos minutes paaiškėjo, kad ji nežino jokių literatūrinių faktų ir yra visiškai neapsiskaičiusi. Tai štai – ji nežinojo, ką reiškia Raitelis be galvos.

Aš pasakiau, kad tai nesvarbu, kad ir nereikia žinoti, tik reikia šia tema parašyti keletą sakinių, kurie tiesiog pirmiausia šauna į galvą. Ji nė kiek nesutriko ir labai garsiai (per garsiai?) pasakė, jog žino, ką reiškia Žuvis be vandens – nes ji pati ir esanti ta žuvis. O Raitelis be galvos, ko gero, yra vyras, kurio galva „nesiskaito“. Viena moterų lyg ir pradėjo klausti, ką reiškia „nesiskaito“, bet kitos ją nutildė, pasakė, kad tokių vyrų, kurių galva „nesiskaito“, yra kiek tik nori. Be to, joms buvo net labiau negu aišku, kodėl tai „raitelis“, o ne šiaip sau paprastas vyras. Tada Olė paklausė: o kodėl? Paklausė kažkaip ne naiviai, bet sunerimusi, lyg būtų norėjusi pasitikrinti savo minčių teisingumą. Viena jai atsakė, kad tuomet, kai vyras joja, jis visiškai praranda galvą, tiksliau, bet kokią galimybę mąstyti. Jei jis nejotų, kitaip sakant, jei jis nebūtų raitelis, jo galva būtų ten, kur ir turi būti. Visos tyliai sukikeno. Olė – ne. Ji tik patraukė pečiais, nuleido akis, bet aš spėjau pastebėti, jog susierzino. Manau, dėl minėtojo kikenimo. O gal pasijuto šiek tiek pažeminta, laikoma neišmanėle, neišprusėle… Ar gal pagalvojo, kad moterų kalbos – brutalios, nešvankios… Greitai diskusijas nutraukiau ir pasakiau, kad jos turi aprašyti, kaip tas Raitelis be galvos atrodo. Olė pasakė, jog gali paaiškėti, kad tas Raitelis be galvos yra moteris. Visko gali būti, norėjau atsakyti, bet atitariau, kad ne. Raitelis visada yra vyras. Lygiai taip pat, kaip upė visada yra moteris. Tai pasakiau vien dėl pedagoginių tikslų: mano moterys labai nemėgsta aprašinėti nuogų vyrų, jų lytinių organų, kūnų ir jų proporcijų. Tačiau jei Raitelis yra be galvos, kur dingsi – turėsi jį aprašinėti. Bent šiek tiek. Juk kalbėti jis negali – neturi galvos.

Aha. Va ir nepasakosiu, ką ta Tavo O-lė-So-lė-To-lė parašė. Paliksiu Tau pačiai paspėlioti – dėl intrigos.

Po pamokos ėjome su Aleksandros mama Anna pasėdėti Nacionalinės galerijos kavinėje. Tiksliau, ji manęs jau ten laukė. Va čia noriu įterpti, jog man labai patinka, kad Anna (taip pat ir Aleksandra) niekada nevėluoja, tai būdinga nedaugeliui moterų. Jos nesielgia taip, tarsi aš būčiau vyras: visada turėčiau ateiti į pasimatymą anksčiau už damą, laukti tiek, kiek reikia, o paskui sąskaitą apmokėti. Ogi damai geras tonas liepia vėluoti bent jau penkiolika minučių, nesirūpinti, kad tu sėdi, lauki, gaišti laiką, kurį galėtum ir įdomiau praleisti.

Taigi, kol vedžiau seminarą, Anna galerijos parduotuvėje nusipirko didelę Botičelio paveikslo „Venera ir Marsas“ reprodukciją. Marsas ten pavaizduotas kaip visiškai nuogas jaunas, stiprus vyras, kuris guli ant nugaros ir yra giliai įmigęs, o Venera, apsirengusi ilgais naktiniais marškiniais ilgomis rankovėmis, gražiai susišukavusi, sėdi jų guolio gale ir susižavėjusiomis išplėstomis akimis žiūri į miegantį Marsą. Jei aplink neskraidytų amūriukai ir jos naktinių marškinių skvernas atsainiai nekristų ant Marso lytinių organų, o kojos po tais naktiniais nebūtų susipynusios (irgi atsainiai), galėtum pagalvoti, kad seksas čia tikrai „nesiskaito“.

Kavinėj buvo ramu, tylu, žmonių nedaug. Truputį papasakojau Annai apie Raitelį be galvos, nes ta jos nusipirktoji reprodukcija labai jau kreipė šneką į tą pusę. Šį bei tą papasakojau ir apie Olę. Mes net pasvarstėm, kokios tos Olės perspektyvos gyvenime. Aš pasakiau, kad ji akivaizdžiai keista, ryškiai talentinga, gal ji bus gera rašytoja, nes skaitytoja tikrai netaps. Anna irgi taip mano. Tiesa, Anna yra puiki skaitytoja. Ji su manim draugauja, bet niekada nelanko mano Kūrybinio rašymo seminarų. Sako: jei nebus gerų skaitytojų, kur jūs visi, vargšiukai rašytojai, dingsit. Man patinka tokia pozicija. Mirtinai trūksta gerų skaitytojų, kai pagalvoji…

Paskui dar truputį pasivaikščiojom: buvo tykus oras. Pasikalbėjom apie žanrus (nežinia kodėl – tiesiog iš kalbos išėjo), apie Tave ir, žinoma, apie Žiogaičių kaimą, kuriame Tu gyveni. Stengiausi viską jai tikroviškai apsakyti. Bet gerai žinau, – Žiogaičių kaimas jos galvoje pavirto kokiu nors romantišku Lenkijos kaimeliu ar vienkiemiu ir tapo toks lenkiškas, toks jau lenkiškas, kad nė Tu jo neatpažintum.

Kai vakare grįžau į savo internacionalinį butą, jauna brazilų porelė savo kambaryje taip garsiai pykosi, kad skambėjo net gatvėje. Bet manęs tai nejaudina. Įpratau. Jie pykstasi vos ne kasdien. Mylisi taip pat labai garsiai ir tikrai kasdien… Nežinau nė kaip reaguoti. Reaguoju taip: pagarsinu televizorių.

Tuo ir baigsiu. Einu pasitaisysiu valgyti… Dėl netvarkos mūsų bendroje virtuvėje valgio gaminimas man jau seniai yra praradęs visą žavesį… Bet ką jau darysi…

Bučiukas. Laukiu laiškų. Rašyk, kaip sekasi visi tie Tavo literatūriniai eksperimentai, apie kuriuos aną kartą užsiminei.

Ech, jau ir sekmadienis… Rašau nelaukdama Tavo laiškelio – kažkur prapuolei… Bet aš puikiai žinau, ką reiškia ruduo Žiogaičiuose. Spėju, nebeapsigini nuo žemės darbelių, kaip ir per amžiusJ. Nors, tiesą pasakius, ir aš jaučiu sezonų kaitą. Aleksandra dar negrįžo iš Lenkijos, bet tuoj tuoj grįš. Operoje dar neprasidėjo naujas sezonas, bet tuoj tuoj prasidės. Nuo rytojaus žygiuoju į koledžą (mokslo metai čia ne nuo 1, bet nuo 8 rugsėjo.). O ir lotynų kalbos kursai ne už kalnų – nuo 18. Žodžiu, nieko įdomaus praėjusią savaitę nenutiko, nebūtų nė apie ką rašyti, jei ne OlėJ.

Tai va ketvirtadienį išsiruošiau į Nacionalinę galeriją gerokai prieš tą savo Kūrybinio rašymo seminarą, nes, Annos įkvėpta, sumaniau ir aš ką nors galerijos parduotuvėje nusipirkti. Pagalvojau, kartais labai prireikia kokių nors dovanėlių ar suvenyrų…

Per neapdairumą pamiršau namie skėtį, o čia dangus kaip tyčia užsiraukė, pajuodo, lietaus lašai pabiro. Laimė, jau netoli buvau. Žiūriu, visi bėga, nes galerijos laiptai yra po tokiu kaip ir stogu, lyg verandoj. Na ir aš – į kojas. Užšokau ant laiptų ir vos nesumindžiau Olės. Pasirodo, ji, šalia pasistačiusi dideliausią kuprinę, ten sėdėjo. Pamaniau, išvažiuoja, atėjo atsisveikinti. Bet, pasirodo, ne – susipyko su tais, pas kuriuos gyveno, žodžiu, išsikraustė. Labai originaliai išsikraustė – į gatvę. Aš pasakiau, jog kartais irgi noriu va taip imti ir išsikraustyti, nes gyvenu su žmonėmis iš Pietų Amerikos – su brazilais ir kolumbiečiais, kurie, tiesą pasakius, varo mane iš proto. Ji atsakė, kad dievina Pietų Ameriką. Dar daugiau – yra ištekėjusi už argentiniečio. Pernai, maždaug tuo laiku kaip dabar, ji, suprask, dalyvavo Fiesta Provincial Inmigrante ir buvo išrinkta Buenos Airių provincijos grožio karaliene. Be to, ji didžiuojasi, kad turi tapatybės kortelę, kurioje įrašyti visi jos vardai ir pavardė – Aniela Milena Ole Remorini Gasiunas.

Tai ką dabar ketini daryti? – paklausiau. Nežinau, atsakė paprastai. Pasakiau, kad kokią savaitę galėtų pagyventi pas mane, jei aptvarkytų mūsų anglišką sodelį už namo ir nueitų į parduotuvę maisto. Ji atsakė, kad ne, nes po Tavo daržų jai tik dabar pradeda ataugti nagai ir šiek tiek pagražėjo sugrubusi bei sužalota rankų oda. O nešti pirkinių iš parduotuvės ji taip pat negali, nes tiesiog negali sunkiai nešioti. Tai kenkia stuburui ir gali išsiplėsti kojų venos.

Nebežinojau, ką ir manyti. Pasakiau, jog man jau reikia eiti, nes privalau nueiti dvidešimčia minučių anksčiau, kad darbuotojai suspėtų pastatyti reikiamoje vietoje kėdes. Atsistojau (buvau prisėdusi ant laiptų šalia jos kuprinės) ir pasiteiravau, ar ji ateis į seminarą. Užuot atsakius taip arba ne, Olė paprašė pinigų, nes nori, suprask, nusipirkti kramtomosios gumos. Aha, prasideda, pagalvojau. Bet juk tai pirmas kartas – kaip neduosi. Daviau penkis svarus.

Maniau, kad nebegrįš, bet grįžo. Tiesa, gerokai pavėlavusi… Mano studentės jau buvo perskaičiusios namų darbelius.

Kaip žinai, aną savaitę buvom pradėjusios rašyti apie Raitelį be galvos, tai jos privalėjo dar šiek tiek parašyti namuose. Mūsų tvarka yra tokia: skaito visos iš eilės. Pabaigoj autorei pasako ką nors malonaus ir sykiu iš širdies. Kvalifikuotas pagyrimas įeina į mano mokymo programą. Aš mokau jas pagirti ir taip pat nuoširdžiai priimti pagyrimą. Neleidžiu vienai kitos kritikuoti, peikti, šaipytis ar nutylėti, tai irgi reikštų kritiką. Jos privalo viena kitą besąlygiškai mylėti, mane – besąlygiškai gerbti. Lyg aš būčiau jų mamytė, o jos būtų mano vaikai (nepaisant amžiaus).

Bet aš ne apie tai. Norėjau pasakyti, kad kai Olė atėjo, nutraukiau tai, kas jau pradėta, ir paklausiau, ar ji atliko namų darbą. Ji pasakė, kad ne, bet viską sugalvojo. Vieną dieną ji susikaups ir parašys trilerį, kuris vadinsis „Beplaštakė mergaitė ir Raitelis be galvos“.

Mes visos tylėjome. Viena, buvom prisiklausiusios įžadų ir planų, nes mūsų visų gyvenime yra buvę momentų, kai gyrėmės parašysiančios ką nors nuostabaus, bet dabar apie tai net prisiminti nebenorime. Kita vertus, negali juk žinoti. Olė tokia keista… Ką žinai, gal ims ir parašys…

Olė pasinaudojo tyla ir pasakė, kad mergaitei nukirstos plaštakos, todėl jos vardas Beplaštakė. Niekas nieko nepasakė. Pasidarė kažkaip nejauku, lyg prieš lietų. Netgi neramu… Visos taip nutilo, kad, rodos, net amą prarado. Na ir ką? Toje mirtinoje tyloje Olė labai garsiai išpoškino: nes tėvas jai nukirto plaštakas… Išpoškino ir pažvelgė į mane. Todėl ji negali nieko dirbti, dar paaiškino. Staiga nei iš šio, nei iš to pasilenkė, atsegė kuprinę, kurią buvo pasistačiusi prie kėdės, išsitraukė geltonas plonytes dirbtinės odos pirštinaites ir tuojau pat jas užsitempė. Kai ėjau į galeriją, mačiau tas pirštinaites vitrinoje. Kažkodėl atkreipiau dėmesį. Jos buvo pigios. Tikriausiai nekainavo nė dešimties svarų.

Na ir kas toliau? Ogi per visą užsiėmimą nieko nerašė. Tiesiog patogiau atsisėdo ir prasnaudė visą seminarą su tom pirštinaitėm ant rankų ir raudona megzta kepuraite ant galvos. Ką jai padarysi? Nei sakyti ką, nei barti… Už seminarą nemoka, įsikūrė Londone trumpam, atėjo pas mane Tavo rekomendacija nešina, žodžiu, elgias kaip stoty. Nieko aš jai nebesakiau. Galvoju – pasiusk, daryk ką nori. Tik pačioj pabaigoj pabandžiau (gal ir be reikalo) pajuokauti. O ką ta tavo Beplaštakė valgo, kuo apsirengia? – pasiteiravau. O kam yra vyrai? – ji taip garsiai paklausė, kad nei verkt, nei juoktis. Dar pridūrė, jog Beplaštakė visada randa vyrų, kurie ją pamaitina, įdeda maistą tiesiai į burną, pagirdo per šiaudelį ir visa ką padaro, net nurengia, aprengia ir išmaudo, jei tik mergaitė to užsinori. Žinoma, ji vengia neturtingųjų, nes vyras juk turi už viską sumokėti. Kitaip, – koks jis vyras? Taip pat vengia tinginių. Juk Beplaštakė nėra kokia nors išpuikusi feministė. Vyrai jai ne tik džiaugsmingai viską nuperka, bet ir visus darbus padaro – drabužius išskalbia, taip, ir apatinius, ir, jei tik ji paliepia, tuojau pat sutvarko kambarį, išplauna indus bei grindis, net langus nuvalo, kad tik jai būtų gerai.

O ką Beplaštakė daro, kai tenka pačiai tvarkytis? Ji ir nesitvarko. Ji keliauja. No problem, pridūrė Olė. Visada kas nors duoda jai pinigų. Pamaitina tai jau tikrai kiekvienas. Reikia tik paprašyti. Neišmaniau, ar jai pritarti, ar šiek tiek paprieštarauti, bet kol galvojau, ji pačiupinėjo savo indėniško odinio švarko išorinę kišenę, ištraukė iš jos ledinuką. Nulupo. Numetė popierėlį ant iščiustyto parketo, atsilošė, išsižiojo ir įsimetė tą ledinuką į burną. Aš nieko nebesakiau. Galvoju – žinokis. Ji irgi nieko nebesakė, išdidžiai pasiėmė kuprinę ir pati pirmoji išėjo lauk. Gal būtų ir duris trinktelėjusi, bet durų čia nebuvo.

Kai aš, eidama namo, pakeliui dar užsukau į galerijos parduotuvę, Olė, žinok, vėl sėdėjo ant galerijos laiptų. Kuprinę apžergusi, tiksliau, pasistačiusi tarp kojų vienu laipteliu žemiau. Šalia sėdi vaikinas. Tikriausiai indas. Arba pakistanietis… Tie lengviausiai limpa… Kai praėjau pro juodu, iš smalsumo grįžtelėjau ir Olei pamojau. Ji tik atsainiai mostelėjo ir vėl įsispoksojo į vaikiną. Galėjai pamanyti, kad pasaulis jai mirė. Jau toks dėmesys, toks dėmesys – ką tu, ką tu.

Neklausk, nežinau, nei kur ji dabar, nei ką daro. Bet atrodo, kad ji ne ta, kuri pasauly prapultų.

Tai tiek, sesute. Einu į lovytę. Rytoj jau rugsėjo 8, koledže prasideda mokslai… Laukiu laiškelio. Parašyk, kaip laikosi mama, juda darbai, svarbiausia – Tavo knyga: ar jau įsitraukei ją rašyti? Bučkis.