Sigitas Parulskis. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 1
Užkasiau tėvą į žemę
klausausi
tyla, iškasamų anglių rezultatai nepagerėjo, aukso
deimantų, be žinios
dingusių žmonių nerandama
daugiau nei anksčiau
bulvės, kviečiai ar vanduo po lietaus
elgiasi lygiai taip pat
požemiai tokie pat negyvenami
krikščionys negrįžta į katakombas
tyla, jokio bandymo išsikapstyti, per šitiek metų nė vieno
mėginimo išsikasti tunelį į Tibetą, prakirsti
Mirusiųjų Kinijos sieną
bent jau į gretimą miestelį, nors į kaimyno daržus, kur
galuvagy žydi aguonos
visiška kapituliacija
klausausi
klausausi
ne, vis dėlto
alsuoja, pūsdamas vėją, siunčia
neuroninius laiškus
į panages man, į pasąmonę
nardo po tamsius atminties vandenis
drumsčia
Spragtuko atminimui
Aklas, šlubas, balsą praradęs šuo
suka lėtus ratus aplink džiūstantį
klevą
sunki grandinė šliaužia jam
iš paskos šnypšdama
per geltonus lapus, išvagotus
rausvų kraujosruvų
grandinė trumpėja
ratas siaurėja
temsta
pro juodas būties siūles
sunkias ledinė dulksna
Mano batai tušti, ėhė, tušti mano batai
matyti balti druskos dryžiai ant įtrūkusios odos
o kelnės, mano kelnės visiškai tuščios
kur vyriškumas, kur žemės trauka, verčianti
klupti prieš moterį
klešnės sukasi neapčiuopiamos kaip
pustomo smėlio kolonos
ir švarkas, ir švarkas visiškai
tuščias, rankovių nuleistos vėliavos
plakasi per išverstas kišenes, nieko
ir ten jau visiškai nieko
kaklaraištis kadaruoja ore
o ne, po velnių, o ne, niekada
neryšėjau kaklaraiščio, man užteko
ir savo minčių, kurios smaugtų
vis dėlto ten, kur būta manęs –
tuščia, visiškai tuščia
drabužiai, namai, pinigai
knygos, draugai, – nuo visų
pamažu nusitrina mano pėdsakas
dar matau, dar paskutinį sykį man leista:
kažkas paskubom kemša senus laikraščius
į tuščius mano batus, kad nosys
per šermenis nebūtų subliūškusios
senus laikraščius
su mano tuščia atmintim
Kai užsitrenkė man prieš nosį
poezijos vartai, prisiminiau istoriją
ją kadaise pasakojo treneris: esą Maskvos
Olimpiadoje 1980 metais, kai į sektorių
ieties mesti išeidavo
rusas, tuojau pat kokia nors dingstimi atsidarydavo
uždaro stadiono vartai: ietis kaip paukštis
turi snapu įsikirsti į vėją, kad galėtų sklęsti;
taigi, kai mesdavo rusas, pro vartus veždavo kokį nors
sporto inventorių, įžygiuodavo kareivių delegacija ir panašiai
žinant rusų diplomatinės veidmainystės
įpročius, perimtus iš Bizantijos
galima tuo tikėti, juolab, anot trenerio, užsieniečiai
nufilmavo šiuos gėdingus veiksmus
dabar, kai vis dažniau jaučiuosi
esąs Empedoklis, bergždžiai mėginantis
sukurti maišą vėjams gaudyti
galvoju, kas mano žodžiams, kuriems
kaip ir iečiai ar sparnui, reikalingas vėjas
atidaro vartus ir uždaro, niekad manęs neklausdamas
ir niekada neįspėdamas, su kuo turėčiau
dalytis neviltimi ir reta palaima
tuštėjančiame poezijos stadione
Voveraitės
Tavo krūtys, kai išeini iš vonios
kambario – jeigu būčiau tikras poetas, sakyčiau –
iš alyvų giraitės – tavo krūtys panašios
į dvi voveraites, tupinčias ant šakos
rudi maži snukučiai vos pakreipti į šalis
jos žvalgosi iš aukštai, baugščios ir smalsios
jeigu būčiau poetas, sakyčiau, jog aistros liūtys
plūsteli į mano dubens slėnį, kai matau
voveraites, žvelgiančias
į mane kaip į viešpatį, bent jau kaip į fauną
na, mažų mažiausiai, kaip į seną ir
raišą satyrą
galingi geismo srautai teka žemyn,
iš smegenų debesų, per plaučių lapiją
per inkstų akmenis, šniokšdami kepenų rėvose
ir tuomet ten, giliausioje
slėnio oloje suveši, sulapoja
tvirtas kamienas, gyvybės skeptras, axis mundi
sakyčiau, jeigu būčiau poetas
dabar paprasčiausiai tiesiu rankas tavęs link, ir jaukūs
žvėreliai valgo ramiai iš mano
delnų
ir man sustangrėja, tik tiek
Kartais labai norisi panaudoti
kokį nors keistai skambantį, retą
negirdėtą žodį, uoksas,
dolomitas, jujuba ar pentlanditas
išgirsti naują, netikėtą jų skambesį,
beveik bereikšmį banalybių nualintai ausiai
grįžti į pirmapradį kalbos pasaulį, pajusti
nežinomybės siaubą –
egzistuoja dimensija
kur neteisingai įvardytas daiktas
keršys tau visą gyvenimą, panašiai kaip tada
kai garsai klajojo mūsų protėvių smegenų
erdvėje ieškodami būdų, kaip
apvaisinti prasmes ir reikšmes, kurios
būdamos jau subrendusios, geidė dėmesio, glamonių
paprasčiau tariant
to, ką dabar mes taip neišradingai vadiname meile
ir niekad nežinome, kokio keršto pritvinkę
žodžiai mus pasiekė iš mirusios mūsų tėvų atminties
Židinys Mančesterio bibliotekoje
Robert Wilson Smiles
Charles William Suttan
skaičiau bibliotekininkų sąrašą, sėdėdamas
Mančesterio bibliotekos židinio, jis priminė
žmogų, kuriam viskas
daugiau ar mažiau panašu į
nuryt savo žodžių pelenus
Mančesteris, 2008 08 11