Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 1
Nerijus Cibulskas gimė Kaišiadoryse 1987 m., šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Eilėraščių publikavo „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, almanache „Poezijos pavasaris’2008“.
Viešpats yra, tik jis gyvena kitur.
Julius Keleras
patyrinėjus šią savybę taptų aišku:
vien išmokta religija ir dievo luotas,
užplaukęs ant rūgštynių sąžalyno,
bet gruodžio bruožai veidrody,
kažkiek sapnuota,
įtartinai klausaus ugnies, kuri prinoko,
prigėrus medžių syvų godžiai skleidės,
išlinksta vakaras į kreivę, vienas kirtis
lyg šienpjovys, nukritęs žemėn
būtų braidęs
po nendres, laikinumas virto forma,
nubėgančia raide, kuri ilgai ruseno,
ant knygos pamato supiltas mūras,
net pasirodė: taip, jis ten
galbūt, gyveno
Pabudimas
pabudimas dar tik
dvi su puse po vidurnakčio
vėl eini prisisemti puodelį vandens
ir jau nuslūgsta rūškanos šviesos
užrakintuose veidrodžiuose
prasikaltusi vaizduotė šmėklauja
įsiaudrinusi nuo tavo miego
nuo keistų pagirių
kurios įsismelkusios sieloj
ir ąsočio gelmės užtemimas
jis sklidinas vidurnakčio valandų
išsiblaškymo užspęstų eilučių
tuščiuose pelių urvuose
po troškuliu prabilusio vidurnakčio
kai atsisėdi prie žemos palangės
slegiamas prietema patvinusio stiklo
ir budriai sergėji save
prasagstai gilius dvasios marškinius
kad būtų ramiau kad nereiktų
iš tikrųjų prabusti
Vabzdžio pomirtinė
nereikia pasilikti per ilgai prie žalsvo kiauto,
čia išsiliejus aura sunkiasi lyg sultys obuolių
į drungną žemę, išvirkščias tamprus triko
su angomis šeriuotoms kojoms,
krūva nebenaudojamų antenų, tartum šalmas
apgaubęs deformuotą galvą, trykštančias akis,
kurių varvąs tirštimas – tai sutrintas vaizdas,
užsifiksavęs prieš ropojimą viršun,
iš vidutinio nuotolio pagaunanti mirtis
tik pasveria sugurintą kūnelį,
po didelio nerimto smūgio,
ištikusio lyg delno pranašystė
išnerti tarp dviejų paskutinių puslapių
neužrašiau kranto linijos tačiau ištrinu –
nustebsi kiek ji sveria prisirpusi
šios išnykusios jūros
prieš tavo popierinius šnabždėjimus
kovoja ugnimi pripildytos šachtos –
šventinė alėja kurios tarpuvartėse
sukrauti sudėvėtų knygų laužai –
r. bredberio liepsnos naikinančios
keistą metaformų pasaulį –
pavidalas laižo pavidalą
lydosi žodžių vitražai
viršum margo vandens dūžta kūnas
ir kriauklių skeveldros pažyra
ant didelio brūkšnio –
ribos tarp tavo ir mano
dviejų paskutinių verstų
puslapių jūros ir žemės
Ištikėjimas
Užmiršt, užmiršt… Nes imasi žiema.
A. Marčėnas
aplinkui ežeras, ledinė žiauna
vis nepaleidžia, įsikandus laiko,
gija tarp dugno ir dangaus, įsminga
pro žalią akį dagtys speigo.
išplyšus properša, bedante burna
sučiaupusi varlės legendą,
gija tarp dugno ir dangaus įspįsta,
sakų šviesa prie kranto krenta.
sušvinta eketėj, akmens mintis
išmąstė ženklus tartum pėdas,
gija tarp dugno ir dangaus, pamiršk,
jog šitaip traukėsi šįryt Kalėdos.
Diena, kai nesutikome paukščių
Horizontas apvirto ir išblaškyti žvaigždynai
lėtai sutekėjo į šiltą kūdrą.
Dar tik pradeda skleistis pilkumos pėdsakai
negimusių medžių kokonuose, akis
maudosi pirmosios spalvos pluošte.
Smilgų svyravimas beveik begalinis,
jame susigėrusios milžiniškų prieblandos drugių formos.
Rusvo akmens įduboj – klyksmo mozaikos atplaiša.
Rasotas langas susipažįsta su saule, skaidrus
jos vaškas užlipdo tunelį plunksnos gale.
Netrukus prasidės laikas, mes prasiversime
ištuštėjusiai žalsvo dangaus urnai.
pelenų atspalvio vakaras
šį kartą žaidžia
dažasvydį
taškosi dideliais
praeivių žvilgsniais
nusėtas limpančių dėmių
artinuosi prie katedros
nebyli katė
nulydi keistai
žvairuojančiomis akimis
ir sutelkiu dėmesį
į ploną tašką
ištryškusį ant drabužių
jis plinta greitai
išsiliedamas už fono
kol visoje aikštėje
tampu paskutiniuoju
pašautu