Kim Sowol. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 7

Iš korėjiečių k. vertė Salomėja Niaunytė

Kim Sowolas (tikr. Kim Jeong-sik, 1902–1934) – vienas žymiausių korėjiečių poetų. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje Kuaksane, Pjongano provincijoje. Pagal tuometinę tradiciją senelio išmokytas klasikinio kinų rašto, būdamas trylikos metų, pradėjo mokytis garsioje Osano mokykloje, o keturiolikos metų vedė šeimos išrinktą nuotaką. Prasidėjus Japonijos okupacijai, trumpai mokėsi Tokijuje, grįžęs dirbo vietiniame laikraštyje. 1925 m. išleistas vienintelis jo poezijos rinkinys „Azalijos“. Rašė melodingas, subtilias, meilės ir ilgesio persmelktas eiles, primenančias senas liaudies dainas, iki šiol yra populiarus tautos poetas.

 

* * *

Motule, sesule, gyvenkim prie upės.
Kieme mums auksu smiltys žibės,
Už vartų nendrės dainą niūniuos,
Motule, sesule, gyvenkim prie upės.

 

Motin, ir šiandien…

Motin, ir šiandien saulė patekėjo.
Mirusi motina tokia tauri –
Kodėl gyva motina sukta ir kandi?
Motin, ir šiandien aš vis toksai pat,
Ir šiandien tokia pat tu mano minty.

 

Aukso velėna

Velėna,
Velėna,
Aukso velėna,
Kalnų gelmėje spindi žiba
Aukso velėna ant kauburio kapo.
O, pavasaris, pavasaris šviečia
Gluosnio šakelėse, jų galeliuose,
Pavasaris šviečia, pavasario dienos
Kalnų gelmėje, aukso velėnoje.

 

Tolimą dieną

Tolimą dieną manęs jei ieškotum,
Mieloji, sakyčiau – „pamirški“.
Jei priekaištą tylų nešiotum, mieloji,
„Ilgiuosi labai, bet pamirški“.
Jei priekaištą garsiai ištartum, mieloji,
„Nepatikėčiau – pamirški“.
Šiandien ir ryt nepamirštant, mieloji,
Tolimą dieną pamirški.

 

Jūra

Šoka baltai bangos, leidžiasi ir kyla,
Auga dumbliai raudonai – jūra kur tokia?
Žuvį gaudo žmonės, valtyse susėdę,
Meilės dainas traukia – jūra kur tokia?
Plūstančia žydryne dangaus mėlį dažo
Skęstantis saulėlydis – jūra kur tokia?
Skristi kur neturi senosios žuvėdros,
Būriu ratus suka – jūra kur tokia?
Kitoj jūros pusėj rasi kitą šalį,
Išsiilgęs aplankytum – jūra kur tokia?

 

Kadaise net nežinojau

Ruduo ar pavasaris, kasnakt kad mėnuo pakyla –
Kadaise net nežinojau.
Be perstojo šitaip ilgėtis ir verkt kad galėčiau –
Kadaise net nežinojau.
Kad mėnesį ryškų akių negailėdamas ryčiau –
Kadaise net nežinojau.
Kad mėnuo dabar tas man širdgėla tokia –
Kadaise net nežinojau.

 

Žolės rovimas

Namai pakalnėj, žolės žaliuoja
Miško unksmėj, smėlio dugnas upely,
Žolių šešėliai mėliu banguoja.

Kur mano mylima pasiilgtoji –
Kas dieną mintys pražysta iš naujo,
Kas dieną kalno papėdėj prisėdęs
Kas dieną žoles mėtau nurovęs.

Srūvantis plaukiantis upelis neša
Įmestą saują švelniai banguodamas –
Sklinda, pasklinda žolės siūruojamos.

Kur mano mylima pasiilgtoji –
Vargšės širdelės nėr kur padėti.
Kas dieną mėtau žoles nurovęs,
Plaukia žolelės širdį paliesdamos.

 

Dangaus kraštas

Sugriebė noras
Namus palikus į kalną užlėkti,
Jūrą žvilgsniu aprėpti, dalele mano!
Laivu nuplaukt dangumi link krašto galo.

 

Nerami diena

Ateis šiandieną –
Neateina niekas!
Lyg ir ateitų –
Neramu per dieną!
Net nepastebėjau – saulė nusileido, sutemos atėjo.

 

Snaigė

Baltutėlė balta snaigė, lengvapėdė snaigė.
Panaši į pelenus, skrist galėtų snaigė.
Nors ir blaško vėjas, tik liepsna ištirpdo
Snaigę – jaunos moters širdį, mylimosios širdį.

 

Giliausia priesaika

Iš blogo sapno budęs apsiverti kuomet,
Pavasarėjant kalno žolės prasikala kuomet,
Jaunystė akį verianti prasilenkia kuomet,
Kaip pamirštą negrįžtamai ir tartum nejučia,
„Giliausią priesaiką“ suglumęs prisimeni tuomet.

 

Optimizmas

Sako, tokiame pasauly gyvenam,
Taip apsispręst ir nusiteikti reikia,
Sako, pasauly tokiame gyvenam,
Bežiedėj belapėj šakoj vėjas verkia.

 

Svajonė

Svajonė? Dvasios sujaukėja. Gimtinė sielvarto.
Raudokim, meile mano, bežiedi sutemų pavasari.