Diana Paklonskaitė. Eilėraščiai apie molį
2024 m. Nr. 7
*
daužydama molio gabalą
šypsausi –
kaimynė tikrai pagalvos
kad mušu karbonadams
kiaulienos nugarinę
*
tūkstančio laipsnių
temperatūroje
grūdinta smilga
*
užsisvajojusi
pamiršau prilipdyti
angelui sparnus
*
sumuštinio smeigtukas
angelo kasytei
subanguoti
*
puoduko ąselė
it žmogaus nosis –
pakumpus, riesta
strazdanota…
*
lentynas užkariauja molis –
knygos nedrąsiai gula
į bambukines dėžes
*
ant impregnuotos
nuo molio minkymo
pabalusios faneros
lietuviškų trieilių knyga –
69 poetai sutilpo
*
vyksta rytinis muilinių apiplovimas –
neapsikentusi užtrenkiu langą –
per garsiai šūkauja
kaimynų televizorius
*
smilkalinė
išrašyta kraujažolių lapais
jei smilkysit prieš miegą
nereikės jums sapnų gaudyklės
jei smilkysit iš ryto
neužkliūsit už grindinio plytos, saugiai
perbėgsit gatvę, nenukrisit nuo laiptų
jei įsipjovę pirštą smilkysit –
užgis be jodo ir tvarsčių…
klausiate, kiek kainuoja?
ogi visiškai nieko
jei manimi patikėjote
*
vazelė sausoms gėlėms
tik už pusę kainos
(matyt, įtrūko per siūlę degant)
bet kam paaiškinsi –
be gyvybės
ir tarp nukainotų
*
ar pelėdai reikia skrybėlės?
ar su skrybėle atrodys protingesnė, šmaikštesnė?
ar apgausiu pirkėją?
*
– matai tą liepą už lango? – sakau pingviniukui
kuriam rašiklio galu ką tik įspaudžiau akis, –
šalia tos liepos prieš dvidešimt metų stūksojo
smėlio dėžė, kurioje turškėsi mano vaikai
vienintelis vyras iš ketvirto aukšto laikė piktą šunį
kaimynai šnabždėjosi apie to vyro turtus
ir keiksnojo vargšą gyvūną
dabar pusė namo gyventojų turi šunis
ir nėra prasmės kuopti smėlio dėžės
o tau, pingviniuk, nereikia plačių sparnų
nes niekur neskrisi ir ledo lytimi neplauksi
tik vasarą Merkinėje, ant piliakalnio
jaukiai drybsosi mergaičiukės gėlėtam skreite
*
jazmino žiedlapiai
kaip rožinės paršelių ausys, –
galvoju žiūrėdama į vakaro saulės
apšviestą krūmą
markstausi…
visą dieną lipdžiau kiauliukus
*
rozmarino šakelė
į troškinį
rozmarino šakelė
į molio blyną
nuo dujinės viryklės
iki darbo stalo
nuo darbo stalo
iki dujinės viryklės
kvepia visi namai
*
mediniu teptuko galu raižau gyvybės medį
lėkštės duobutėje
prieš akis, ant devynaukščio sienos
kregždžių lizdai –
baikštūs jauniklių skrydžiai
virpančiom kreivėm auga ir tįsta…
ech, nutūptų į mano šakas delnuose –
langas juk atviras
*
mano rankų venomis teka
molinio paukštuko giesmė –
rudenėjant įgauna ochros atspalvį
*
žali vandens drakonai
tiems, kurie tiki
ir tiems, kurie žaidžia –
žali vandens drakonai
Druskininkų pašto skyriuje
pasiruošę skristi į Ameriką
(kad tik nepasiklystų)
žali vandens drakonai
saugiai įvynioti
tarp naminių sausainių
greitkelyje
į Jungtinę Karalystę
(kad tik nepavėluotų)
žali vandens drakonai
traškančiuos per siūles
lagaminuose
aukštai danguje į Izraelį
(ir nė vieno į Palestiną)
žali vandens drakonai
ukrainiečio tinkuotojo
palto kišenėje
jau šį vakarą grįžtančio
į Kyjivą
(taip gražiai šypsojosi
kai pasakojo apie dukrytę)
žali vandens drakonai
Kauno ponioms ir ponams
„Žalgirio“ arenoje – –
– – – – – – – – – – – – – –
Laimingų Jums Naujųjų Metų!
negrabiai kilsteliu ranką
pamojuoti pirkėjams už stiklinių durų
alkūne užkliudau padėklą –
drakoniukai nuslysta nuo stalo
dusliai bumpteli ant grindų
pažyra guriniais…
*
norėčiau tikėti
kad šukės laimę neša
*
ant puoduko briaunos
nykščio ir smiliaus
pagalvėlių atspaudai
duobutės
įspaudusios mano laiką
į tavo valandas
duobutės, lyg vėjų košiamas laukas
išvagotas kurmiarausių
įsivaizduoju, kaip brauki
per išlenktą kraštą
stebiesi: kokie nelygumai…
kai pabundu susapnavusi
nepažįstamus miestus
pasiklydusi tamsiam akligatvy –
jaučiu – mus gelia ta pati tyla
po vidurnakčio
ir jau žinau, kas tu
gurkšnojanti(s) kavą
iš mano rankomis nulipdyto
puodelio