literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 7

Sibiro madona

Krasnojarsko krašte, tremtinių gyvenvietėj
ją išdrožė iš pušies Jonas Maldutis,
buvęs Laukuvos gimnazistas,
dešimtį metų kalintas už „Nepavergtą mintį“.

Kaip šventam paveikslėly –
balta klostuota suknia iki žemės,
ilgas šviesus apsiaustas,
žvaigždžių vainikas.

Kapinėse tarp lietuviškų kryžių iš maumedžio,
raudonai dažytų geležies suriku,
ji buvo maldų altorius,
bažnyčia po dangum,
gyvasis tikėjimas,
daręs stebuklus.

Maloningoji Motina,
su visais kentusi arktinį Sibiro šaltį,
Sajanų vėtras, drengiantį lietų.
Viena palikusi su vėlėm,
jau aptriušusiu, skylėtu apsiaustu.

Pargabenta į Lietuvą diplomatiniu automobiliu,
restauratorių nušveista ir nuglostyta,
iškilmingai įsileista į Katedrą,
stovi Tremtinių koplyčioj.
Kasdien klausos mišių, vargonų…

Žvelgiu į ją pro geležines koplyčios grotas.
Ji žiūri kažkur į šalį.
Veide – švelnus liūdesys.

 


Pramotėm

Iš kur atėjai,
mano pramote juodaplauke,
šaknų ir žolelių žinove,
saulės nurudintu veidu,
vanagėlio akim.

Davei pradžios kraitį.
Tuos šiurkščius apmatus
audė šimtai tavo kraujo moterų.
Po siūlelį, po giją, po sruogą.
Šnabždėjo burtažodžius nuo visokių ligų,
net raukšlėtą mandragoros šaknį įpynė.
Margino dainom, sakmėm ir legendom,
laimingos lemties ženklais,
užkalbėjo nuo piktos akies ir žaibo.
Vilgė rasa ir ašarom, dažė ąžuolų žieve,
šlakstė degutu, grūdino vėtrose,
standino sakais ir vašku.
Žodžių pynėmis kaišė.

Išaudė margą mano gyvenimo juostą,
kurios jau niekam neperduosiu.

 


Genetinė architektūra

Remezos lizdas iš tuopų, iš gluosnio pūkų,
lyg kokia angoros pirštinė.
Pelės apskrita pintinėlė,
susukta iš daugybės žolelių.
Kregždžių dubenėlis pakraigėj,
vapsvų popieriniai gaubtai,
kinivarpų labirintai,
vorų gelsvi spurgučiai,
šarkos retas krepšys su dangčiu,
meletos išskobtas uoksas…

Būta ir palikta.

 


Apie sveikatą

Sveikata geriau rėdo negu drabužis.
Prie geros galvos pusės sveikatos tereikia.
Sveikata mąžta, o liežuvis koks buvęs.
Pavydas ir kaulus supūdo.
Nori sveikatos, žiūrėk į norus.
Sveikata vaikšto aplinkui,
o liga stačiai eina.

Tarsi girdžiu tolstantį
kaimynės šnabždesį.

 


Ligos užkalbėjimai

Kad tu kur balon prasmegtum,
kad ant sausų medžių nueitum,
kad vėjas tave užmuštų,
pranyk, velnio gumbe,
smirdėdamas išgaruok!

Grambuoly,
gelbėju tave apvirtusį,
gelbėk mane nuo sopulio.

Gyvatėle, šalta geležėle,
kaposiu tave į dvylika dalių,
surinksiu baltus tavo kiaušinius,
šlapion žemėn pakasiu,
jei girgždėlės iš mano rankų neišvarysi.

Akmeniu tave slėgsiu, dagy,
supūdysiu tavo žiedą,
jei diegliais mane varstysi.

Mėnuli, jaunas bernuži,
man – į sveikatą, tau – į pilnumą!

 


Panas ir Siringė

Per visą Arsenalo sieną –
Flandrijos meistrų gobelenas,
XVIII amžiuj išaustas Briuselyje.

Vilna, šilkas, balkšvos sidabro gijos.
Apkraštuotas lelijom, aguonom, hortenzijom.

Kalnuotas Arkadijos gamtovaizdis:
rūmai su dviem kuorais, giraitė,
putodamas verčias krioklys, vingiuoja upė,
arkinis tiltas, ant kalno – tvirtovė su keliais bokštais,
dagių krūmas, įsiskverbęs į uolą, mūro siena –
viskas nutvieksta saulės, alsi kaitra.

Basnirčia šviesiaplaukė raudona suknia
muša prie upės būgnelį, plaikstosi gelsvas šalis,
saulės nuauksinti šoka vaikai – garbanotas berniukas,
basos paauglės, viena su gėlių vainiku.

Išsigandusi moteris bekraujėm lūpom,
perspėja: kažkoks senis nendryne –
nuogas, ausys raudonos, lūpos gašlios,
akis išvertęs…

Basa žmogysta plikais pečiais –
nei vyras, nei moteris, –
sėdi pasirėmus į skeptrą, žiūri su išgąsčiu.
Tai Ladonas – upių dievas!
Savo dukterį nendre pavers…

Geidulinga porelė dešiniam kampe
smalsiai žvelgia iš vešlių krūmų.
Ir jiedu pliki, tik žaluma prisidengę.

 


Seno dzūko patarimai

Pirma uoga – Medeinai.
Pirma lepeška – Samaniui,
grybų, kerpių, samanų globėjui,
kad po girią neklaidintų, kelio nepastotų.

Nelaužyk šakų, miško dvasias sužeisi,
užsitrauksi Gegutės – likimo pranašės – rūstį.

Ąžuolo nekirsk, būstą iš Dievo atimsi.
Vėjo nulaužtą šakelę pirkioj laikyk –
Perkūnas netrenks.

Lazdynas saugos nuo raganų,
šermukšnis – nuo piktų dvasių…

Kapinių žolės nešienauk –
mirusiųjų kraują paleisi.

 


Taromato auka

Eidama tiltu
kasdien jį sutikdavau.
Neaukštas, švariai apsirengęs,
gal aštuntą dešimtį įpusėjęs,
bet žvalus, linksmai niūniuoja.

Stumdavo ratukus nuo vaikiško vežimėlio –
keli maišai tuščių plastikinių butelių,
virve standžiai apraišioti.

Kai atsirado taromatai,
seniokas dingo.

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…