Ieva Rudžianskaitė. Mirties pasaka

2024 m. Nr. 7

Simonas Bernotas. Pasakų parkas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 88 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Žodis „pasaka“ neretai siejamas su itin maloniais išgyvenimais, stebuklui prilygstančiu įvykiu, vaikyste. Įvairių šalių pasakos suteikia galimybę apmąstyti vidinio žmogaus pasaulio užkaborius, pasaulėžiūrą, traumas, moralines problemas ir nujausti užslėptus asmens polinkius. Recenzentų dėmesio sulaukusio Simono Bernoto antrojo eilėraščių rinkinio pavadinimas „Pasakų parkas“, galima sakyti, sufleruoja, kad knygoje bus kalbama apie tai, kas realu ir kas išgalvota. Vis dėlto būtų labai paprasta, jei autorius tik atskirtų, kas yra tikra, o kas ne. Jis imasi sudėtingesnio užmojo, atskleisdamas, kad mūsų gyvenamoji aplinka yra tarytum kažkieno sekama pasaka be jokios baigties, nepateikianti aiškaus atsakymo, neatverianti išėjimo iš keblios situacijos (eil. „Pasaka be galo“, p. 9).

Rinkinio eilėraščiai nuteikia, kad negatyvios patirtys nebūtinai turi būti vaizduojamos niūriai. Priešingai – „Pasakų parko“ poetinė erdvė kupina ryškių vaidmenų ir detalių, todėl norisi atkreipti dėmesį ir į Jono Jurciko tapybos darbą „Tvora“, panaudotą knygos viršelyje ir vidaus iliustracijoms. Įsižiūrėjus į kūrinyje pavaizduotus objektus kone įmanoma pajusti tvyrantį, bet intensyvių spalvų maskuojamą pavojų. Priartėjimas prie pavojingos ribos (su ja asocijuojasi tvora), socialinė kritika bei diagnozės būdingos ir ryškiai S. Bernoto poezijai, kurioje autorius sujungia asmeninius išgyvenimus su visiems puikiai žinomais pasakų personažais, popkultūros ženklais, parodydamas, jog atpažįstamus įvaizdžius, simbolius būtina ne paprasčiausiai iššifruoti, o jais remiantis interpretuoti fenomenus. Kitaip tariant, kultūriniai, literatūriniai intertekstai, mitų, pasakų bei popkultūros dermė rinkinyje nurodo į žmogaus suvokimo procesus, kada reiškiniai vienaip ar kitaip yra apibrėžiami, vertinami, klasifikuojami. Kita vertus, intertekstai, kurių rinkinyje gausu, neužgožia prasminio tekstų turinio: literatūros klasikų frazės ar ironiškai cituojamos klišės nėra savitikslės, veikiau nurodo į visuomenės trūkumus, nepamirštant ir amžinųjų – meilės ir mirties – temų.

Vienas įdomiausių šios knygos bruožų yra teatrališkumas, nes vaidmenys ir kaukės ne banaliai iliustruoja tikrovės ir iliuzijos skirtį, o veikiau priverčia šią skirtį pamiršti: žaidimas kaukėmis slepia kitas kaukes ir veda skaitytoją į klaidinančių, kartais deformuotų pavidalų erdvę, kurioje personažai išnyra ir dingsta tam, kad užleistų vietą naujam reginiui. Tai iliustruoja eilėraštis „Sargas užstoja vartus“: „– trumpai prisistatykite / esu nors kartais norėčiau nebūti / juodas lokomotyvas priartėja / retkarčiais ne viską prisimenu / atmintis kaip jungtys tarp bėgių“ (p. 14). S. Bernoto poezija neįkyriai klausia, kas yra mūsų pasaulis, kuriame galbūt tik įsivaizduojame esą, kodėl ir kokius vaidmenis kuriame ir atliekame.

Atsižvelgdamas į technologijų daromą įtaką žmogaus suvokimui ir jo santykiui su aplinka, poetas nevengia atskleisti socialinių taisyklių, įpročių absurdiškumo, iliustruoti nujaučiamo nerimo, susvetimėjimo, vienatvės, tuštumos. Juokingas ir kartu graudus eilėraštis „Nykštukai“ perteikia beprasmę šiuolaikinio individo egzistenciją: „mažose trobelėse / gyvena maži žmogeliai / jie dirba mažus darbelius / skaičiuoja smulkius pinigėlius / juos vargina nedideli vargai“ (p. 46). Šio eilėraščio, kaip ir daugelio kitų, eilutės apnuogina jokio realaus pagrindo neturinčius stereotipus, pavirstančius savo pačių parodijomis.

Rinkinyje koreliuoja skirtingi svarstomų problemų lygmenys – socialinės aktualijos ir kalbos fenomenas, užčiuopiant kalbėjimo ribas bei galimybes: „Žodis tariamas nurausta / Žodis neieško savęs kišenėje nes ten tik parako likučiai / Žodis netenka galūnės per teroristinį išpuolį / Žod kenčia / Žod ištveria / Žod tampa donoru dovanoja o ir d / Ž miršta paskutinis“ (p. 13). Kalbos ribos paradoksaliai kuria reikšmes, panašiai kaip ir poezija, kuri traktuojama kaip nuo autoriaus nepriklausomas prasmės srautas, įtraukiantis ir patį kūrėją: „Užsidaro ritmo barai – nutrūks bohema / Užsidaro stotys ir stotelės – poezija liesis be sustojimo“ (p. 82). Autorius sumaniai integruoja, netgi užmaskuoja žinomas frazes, subtiliai įpindamas intertekstus, atskleidžia, kad šiuolaikinis pasaulis yra paviršutiniškas, klaidinantis, tačiau daugialypis ir kupinas viena kitą produkuojančių prasmių: „Nervingi gestai / Vos nenusilaužiu liežuvio / Bandydamas atkartoti / Nugirstas frazes / Po skėrių atakos / Rask bent grūdelį / Šioj bevaisėj žemėj / Susikalbame žvilgsniais / Žodžių badas / Tavo akyse telpa daugiau / Nei visose pasaulio kalbose“ (p. 26). Poetas eksperimentuoja, vartoja oksimoronus, paradoksus, nevengia kalbinių žaidimų, teiginių apvertimo ir priartėja prie nonsenso.

Regis, kalba „Pasakų parke“ yra suvokiama kaip dinamiškas procesas, kurio reikšmės nuolat kinta, o aliuzijos į Lewiso Carollio kūrinį „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (vienas knygos skyrių vadinasi „stebuklai ir veidrodis“) tik patvirtina, kad kalbos žaidimų idėjų S. Bernotas semiasi iš kitų autorių kūrinių, juos kūrybiškai integruodamas į savo pasaulėvaizdį: „Raudonam veidrody / Gurkšnojam arbatėlę / Šuoliuoja baltas triušis / Kalbos šuorus veja // Salsvi miego sausainiai / Sugižęs rytmečio pienas / Nekviesto svečio kaukolėj / Cukraus gabalėliai // Už raudonojo veidrodžio rėmo / tyko mirtis / Pabūk dar valandėlę“ (p. 61). Eilėraštyje sufleruojama apie ištiksiančios mirties (ne)realumą: viena vertus, mirtis gali būti laikoma neišvengiama ateitimi, kita vertus, ji – neįmanoma patirtis.

Pagaliau pasaulį paradoksaliai galime suvokti kaip mirties pasaką („Kaip nemari mirtis / Gyvenimo nenugyvento“, p. 19), o pavidalus – kaip neturinčius pastovios ir nekintamos esmės. Maža to – jie pasirodo it pamėklės („Pasivaidenk man / pasivaidenk man / pasivaidenk man dar sykį“, p. 23). Ne viename tekste kalbama apie mirtį, kuri galbūt jau visa apgaubusi („Tik palik tą dėžę / Kuri vidury kambario / Ji visiškai tuščia / Joje būsiu miręs“, p. 17; „Laikas paveja mus / Ir perveria aštriu geluonimi“, p. 27). Galbūt mirtis ir gali atverti anapus su(si)kurtų vaizdinių neginčijamą prasmę, tačiau panašu, kad visa vyksta atvirkštine tvarka: „Savo mirties meilę sutinka gatvėje / Nedrąsiai užkalbina iš pradžių / Atrodo kad nieko čia nebus / Tačiau viskam savas laikas <…> Pasodintas medis neprigyja / Pastatytas namas sugriūna / Sūnus pasimiršta įsčiose // Tačiau viskam savas laikas / Užgieda lyg galvos netekęs / Vidury miesto aikštės“ (p. 35–36). Įtaigiai atskleidžiama, kad kalbama apie tai, ko gal apskritai nėra.

Vis dėlto tarpasmeninis ryšys puoselėjamas, pasiduodama geismui: „Jūra nebemini mūsų vardų / Vėjas mus išvydęs apsigręžia / Saulė vengia mūsų žvilgsnių / Kopos slenka šalin prisiartinus // Abejoju kai esu teisus / Esu užtikrintas kai klystu // Akivaizdu pamečiau save / Kaip senų namų raktus / Nieko nebeatrakinančius / Bet tu atrakini ir atrandi“ (p. 20). Siaubingoje, bet gražioje mirties pasakoje bendražmogiški santykiai pasirodo kaip viltingas gyvybiškumo proveržis.

Simonas Bernotas vykusiai derina nerūpestingus rimus su šiurkštesnės raiškos elementais, ironiją, makabriškus vaizdus su melancholija ir dėmesingumu tarpasmeniniams santykiams. Užuot atskirdamas meno kūrinį nuo masinės kultūros apraiškų, autorius naudoja kontrastuojančias detales poetiniam pasaulėvaizdžiui kurti. Galima sakyti, „Pasakų parkas“ – knyga apie šiandieninį sociumą, kuris išryškinamas pasitelkiant atpažįstamus personažus, kūrybiškai permąstant ir perdėliojant įvaizdžius.