Ramutė Dragenytė. Kai eilėraštis lyg mažytė nelaimė
2024 m. Nr. 7
Julius Keleras. Atvirom akim. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 272 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.
Julių Kelerą galima priskirti prie tų produktyviųjų rašytojų, kurie jaučiasi esą poetai iš prigimties ir pašaukimo, todėl reguliariai parašo po naują knygą, o apmąstę savo nueitą kelią jaučia reikalą kartkartėmis išleisti geriausių tekstų rinktinę. Naujausia J. Kelero poezijos knyga „Atvirom akim“ – kaip tik ir yra tokia, joje, anot autoriaus, jis pabandė „sugniaužti į saują lyg vaikas pagautą ir slepiamą žiogą“ geriausius savo skelbtus ir neskelbtus eilėraščius. Žinoma, „geriausi“ dažnu atveju autoriui reiškia kuo nors ypatingus, brangius, nostalgiškus, savojo aukso amžiaus grynuolius, kartais gal ne geriausius menine prasme, bet tinkančius naujos knygos koncepcijai ir struktūrai. Kokia šios knygos koncepcija, sunku apibrėžti, nes paties autoriaus pavadinimo paaiškinimas miglotas, kaip ir visa jo poezija. Nebent „atvirom akim“ įvardytume būseną tarp onirinio ir patyriminio pasaulio – sapnavimai, snūduriavimai, miegas, rūkas, sniegas, burės, valtys yra dažni J. Kelero kūrybos įvaizdžiai. Beje, pagirtinas knygos vizualinis sprendimas eilėraščių pavadinimus rašyti ne kompiuteriniu šriftu, o autoriaus ranka, nors tai ne visada įskaitoma.
Turint omenyje profesionalios kritikos stoką, J. Keleras atrodo esantis literatūros kritikos ir istorijos paraštėse, nors prieš metus ir pelnė „Poezijos pavasario“ laurus, o naujoji rinktinė skaičiuojama jau septynioliktąja poeto knyga. Tiesa, J. Keleras buvo sulaukęs Rimvydo Šilbajorio dėmesio (J. Keleras dar 1995 m. gavo Lietuvių rašytojų draugijos premiją (JAV) už geriausią metų poezijos knygą „Sauja medaus“). Literatūrologas, konstatuodamas, jog J. Kelero poezija turtinga metaforomis, išsamiai analizavo vieną eilėraštį teigdamas, kad metaforinis ryšys su daiktais skaitytojo sąmonėje sukuria naują emocinį turinį1. Reikia pabrėžti, kad J. Kelero tekstai be galo tinka įvairioms teorinėms interpretacijoms, eilėraščiai prisodrinti vaizdų, prasmių, binarinių opozicijų (tikrovė vs sapnas, šviesa vs tamsa, gamta vs kultūra ir t. t.), jie vizualūs, kinematografiški, nors ne visai statiški, esama kultūrinių intertekstų, nors šie subtiliai užmaskuoti, dažnai be tikrinių vardų ar tiesioginių aliuzijų (pvz., „ištark, ištark šitą vardą / kad šį miestą vėliau išsapnuotum“, eil. „klausimai“, p. 147). O jeigu atsiranda vienas kitas tiesioginis kultūrinis artefaktas, su juo sužaidžiama lyginant lyrinio „aš“ patirtį. Pavyzdžiui, lyrinio subjekto grįžimas iš sodo vakarienei prilyginamas Odisėjo kelionei: „reikia rasti kelią namo / per bulvienojus, neužminant, / nespoksant į kolorado dryžius <…> atvėrus duris bobutė / stovi ir šaukia / kaip Sirena Odisėją“ (p. 75).
J. Kelero tekstai paskendę metaforų gausoje, tik jos sukurtos taip, kad jų nesijaučia, nesimato; vienų eilėraščių kalba paprasta, kitų kiek klampesnė, bet išskaitoma, kalbama lyg apie kasdienius dalykus, bet kažkokius netikrus, miglotus, lyg sapnus, lyg vizijas ar tiesiog fantazijas, kai „nebėra ryšių su materija“ (eil. „Tuščias svajonių laukas“, p. 87). Šie tekstai gana hermetiški, gal todėl esminė R. Šilbajorio analizės mintis buvo tokia: tekstas kalba daugiau apie save, o ne apie akistatą su egzistencinėmis duotybėmis. Taip būtų galima pasakyti apie dalį J. Kelero eilėraščių, kuriuose „kažkas“ lyg fotografijoje ar paveiksle aprašoma, o paveikslas gali būti ne tik realistinis, bet ir iracionalus, kylantis iš pasąmonės gelmių, nes „maža ką vaizduotė geba prikelti“ (p. 169). Vaizduotė gaji ne tik erdviškai, bet ir laikiškai, kartais nukeliaujama iki pradžios Viešpatyje („Viešpatie, kitam laiko gale“, p. 71), kai lyrinis subjektas tvyro dar kažkur anapus realybės („kur manęs dar / tikrai nesimato, bet esu jau <…> kur vos galiu įžiūrėti save“, p. 71).
Kituose tekstuose melancholiškai skleidžiasi lyrinio subjekto biografija, vaikystės prisiminimai, rašoma savotiška vaikystės miesto – Ukmergės – epopėja (jai buvo paskirtas visas rinkinys „Virtuvėlė pilna Ukmergės“, 2023), nors dar labiau įtekstinamas „nepaliekantis miestas“ Vilnius, kurio toponimai išskaitomi tik eilėraščių pavadinimuose, nes patys eilėraščiai – tai mažytės mizanscenos, lyg ištraukos iš kino filmų.
Dar viena dalis eilėraščių – „aš“ ir „kito“ santykio istorija – meilės lyrika, kartais subtiliai erotiška („aš gulėjau po vyšnia, / taip, po vyšnia, o tu? // aš? / aš buvau tąsyk vyšnios kauliukas“, eil. „vyšnios kauliukas“, p. 246), joje, be „aš“ ir „tu“, figūruoja ir tokie veikėjai kaip mėlynbarzdis, nykštukas, mergaitė ir geiša.
Marijus Šidlauskas, recenzavęs J. Kelero poezijos rinkinį „Vėliau, gerokai vėliau“ (2013), šią poeziją priskyrė klasikiniam modernizmui ir pavadino ją nostalgiška praėjusio ir praeinančio laiko lyrika, nors šiek tiek ir paabejojo, ar J. Keleras nėra užsimaskavęs postmodernistas, žaidžiantis kalbos ženklais ir simboliais2. Žvelgiant iš laiko perspektyvos atrodo, kad autorius liko ištikimas klasikinei poezijos sampratai, akivaizdu, kad jo skonį formavo literatūros klasika su kavafiais, trakliais, celanais, bodleriškais debesimis ir rilkiška daiktų estetika, t. y. poetinis kultūrinis laukas, o ne naratyvinis sociumas, kuris J. Kelero tekste reikalingas tik archeologiniam atminties įgalinimui. Net gana buitiškoje vaikystės prisiminimų virtuvėlėje koduojamos universalios poezijos temos, konkrečios vietos nėra pavaldžios laikui, prisiminimai įprasmina daiktus, suteikia jiems egzistencinio taurumo. Puikus pavyzdys – eilėraštis pavadinimu „su broliu einam pas kaimyną Klimavičių įkalnėn vakare atsinešti pieno“. Vaikams benešant nepatogų be lankelio kibirą suvokiama, kad „mus abu kažkas neša“ (p. 66). Ši nematomos rankos metafora kaip archetipas ataidi ne tik iš biblinių, bet ir metapoetinių kontekstų.
Grįžtant prie knygos pavadinimo ir koncepcijos, galima teigti, kad rinktinė yra nueito kelio recepcija, įprasminta gyvybės ir mirties semantika – rinktinės įžanginiu eilėraščiu pasirinktas tekstas iš debiutinės knygos, išleistos dar 1988-aisiais, skamba lyg kūrybinės gimties naratyvas („Manęs nėra šiame pasaulyje, aš kitur <…> Ir tavo paširdžiuos / vėl pavojingai praskrenda mėnulis“, p. 11), o paskutiniame knygos tekste ataidi mirties konotacija: „sapnavau keistą sapną / kad numiręs įlipau į obelį ir purčiau / kol žemėn nukrito širdis“ (p. 264). Beje, daugiaprasmis obuolio simbolis taip pat dažnas J. Kelero kūryboje. Tad knygos struktūra, galima sakyti, tvarkingai klasikinė, be to, gyvybės ciklo reikšmę papildo ir eilėraštis tokiu pačiu pavadinimu kaip ir visa rinktinė, jame „senstantis trumpų distancijų bėgikas“ jau apie nieką nebesvajodamas „guli ant suolo įkaitusiam parke, / pirštais įsikabinęs į dangų“ (eil. „atvirom akim“, p. 239).
Daugeliu atvejų metafora, jeigu ji nesusijusi su archetipais, pati savaime neegzistuoja, ji ką nors reiškia tik konkrečioje interpretacijoje, kontekstuose. Bene viena įdomiausių J. Kelero sukurtų metaforų yra eilėraštis kaip mažytė nelaimė. Savotiškame programiniame tekste „rugiagėlė“ Julius Keleras atskleidžia, kas jam yra kūryba ir kokia eilėraščio rašymo filosofija („eilėraštis yra ugnies atplaiša / mažytė nelaimė, iš kurios negali išsigelbėt“, p. 254). Mintis maždaug tokia: eilėraštis niekada neateina laiku – kartais jis apsireiškia kaip Dievo malonė, o kartais jo reikia laukti kelis tūkstančius valandų, tad jis yra kaip mažytė nelaimė, kai reikia laukti gendančio lifto, o ištinka jis netikėtai – kaip nežinomybės prarajoje ar nuščiuvusiame krante užsiplieskianti… rugiagėlė.
1 Šilbajoris R. Poezijos skaitymai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2004. – P. 88–97.
2 Šidlauskas M. Kairiarankio kentauro pėdomis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – P. 325–329.