Howard Sounes. Charlesas Bukowskis: suspaustas beprotiško gyvenimo glėby

2024 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Howardo Souneso (g. 1965) parašyta legendinio JAV literatūros chuligano Charleso Bukowskio (1920–1994) biografija, angliškai pasirodžiusi 1998 m., – neeilinė ir skaitytojų, ir kritikų vertinama knyga: nors tai biografija, skaitydamas ją nejučia įsitrauki, tarytum tau prieš akis būtų geras detektyvas. Galima drąsiai teigti, kad tai žanro etalonas. Ir nenuostabu: biografijos autorius – garsus britų žurnalistas, parašęs ir tokių kultinių veikėjų kaip Paulas McCartney’is, Bobas Dylanas, Lou Reedas, Amy Winehouse ir kt. biografijas.
Išskirtinės autoriaus savybės – kruopštumas, atida šaltiniams, geras stilius, apgalvota struktūra. Šioje Ch. Bukowskio biografijoje H. Sounesas ne tik puikiai atskleidžia garsiojo JAV rašytojo gyvenimo dramas bei peripetijas, bet ir spalvingai aprašo jo gyvenamąjį kontekstą: vietas, laikotarpio ženklus, kultūrinę ir socialinę to meto aplinką, kitų rašytojų poveikį.
Publikuojame penkioliktojo knygos skyriaus fragmentą. Biografiją lietuviškai šiais metais išleis leidykla „Kitos knygos“.

Paskutinės lenktynės

Be to, kad būdamas trisdešimt penkerių vos mirtinai nenukraujavo, visą Bukowskio suaugusiojo gyvenimą ženklinusi nesveika gyvensena turėjo stebėtinai mažai neigiamų padarinių jo organizmui. Akivaizdu, kad jis buvo prastos formos – apkūnus ir nė kiek nesportavo, tik retkarčiais visiškai nesistemingai pakilnodavo štangą, tačiau jokia fizines galimybes apribojanti liga jo nekamavo nuo pat tais senais laikais ištikusios hemoragijos, po kurios, kaip jis ir pats mėgdavo dažnai prisiminti, gydytojai jį įspėjo šiukštu daugiau niekada negerti. Žinoma, nuo to laiko jis išmaukė marias alkoholio. Bukowskis daug rūkė, išbandė narkotikų, ne kartą buvo rimtai sumuštas per baruose įsiplieskusius konfliktus ir keliskart, nors ir visai trumpai, laiką leido belangėje. Ir vis dėlto jo sveikatos būklė nebuvo aiškiai prastesnė už daugumą kitų šešiasdešimt septynerių metų amžiaus vyrų.

Tačiau 1987 m. žiemą, po „Baro nuolatinio“ premjeros ir filmo kūrimo reikalus lydėjusio jaudulio bei streso, Bukowskio sveikata ėmė silpti. Iš pradžių jis manė, kad tiesiog apsirgo gripu, bet savaitės bėgo, o savijauta negerėjo. 1988 m. sausio 17 d. laiške Johnui Martinui jis parašė, kad nuo Kalėdų išgėrė vos vieną butelį vyno, o tai buvo aiškus požymis, kad jam kažkas negerai. Kraujo tyrimai parodė, jog praėjusiais metais jis buvo patyręs išsekimą, tačiau jokia konkreti liga nebuvo diagnozuota – vis dėlto jo gydytojas panoro atlikti papildomų tyrimų. O kol kas jis uždraudė gerti, ir Bukowskis stigo jėgų toliau rašyti neseniai pradėtą romaną „Holivudas“, paremtą jo patirtimi filmuojant „Baro nuolatinį“.

Laimė, Bukowskis ir Johnas Martinas jau buvo nusprendę, kad kita jų rengsima knyga bus ankstyvųjų jo eilėraščių, kadaise publikuotų nedidelio tiražo čiabukuose bei mažuosiuose žurnaluose ir dalis kurių rašyti dar penktajame dešimtmetyje, rinktinė. Ji buvo išleista tais metais kiek vėliau, pavadinta „Pigiai nuomojamų kambarių madrigalai“. Kaip Bukowskis pabrėžia knygos pratarmėje, šie eilėraščiai – kiek kitokie nei tie pasakojamojo pobūdžio, kokius jis ėmė rašyti paskesniais metais, „lyriškesni nei dabartiniai“, vis dėlto jis nesutiko su kartais vis pasigirstančia nuomone, kad ankstyvoji jo kūryba esanti kur kas geresnė.

Jį prisivijo ir dar vienas praeities prisiminimas: netikėtai sulaukė pusseserės Katherine’os Wood, jo vėjavaikio dėdės Johno dukros, skambučio. Bukowskis buvo pasirūpinęs išsiųsti savo kelionės užrašų knygos „Šekspyras to niekad nedarė“ leidimą vokiečių kalba savo tetai Eleonorai į Palm Springsą. Jos ši knyga anaiptol nesužavėjo, tad atidavė ją Katherine’ai, kuri ir suvis nesuprato, kas joje rašoma, mat tekstas buvo vokiečių kalba. Mėgino spėlioti apžiūrinėdama Michaelo Montforto nuotraukas.

– Kone kiekvienoje fotografijoje jis laikė butelį vyno, tad pamaniau, kad gal jis tapo vyno prekeiviu, – pasakoja ji. Pasirodžius filmui „Baro nuolatinis“, jai parūpo, ar tik jos pusbrolis Henry’is nėra vienas jo autorių, todėl iš pradžių susisiekė su leidykla „Black Sparrow Press“, o galiausiai viskas baigėsi tuo, kad sulaukė kvietimo apsilankyti pas Bukowskį San Pedre.

– Jis buvo šiek tiek pagiringas, – prisimena Katherine’a. – Aiškiai krito į akis, kad alkoholis ir rūkalai jam toli gražu nesvetimi. Jis tikrai nebuvo labai geros formos.

– Tau mano knygos turbūt nepatiktų, – pasakė Bukowskis, kuris jos nebuvo matęs nuo pat vaikystės.

Katherine’a sutiko, kad veikiausiai iš tiesų nepatiktų. Apie „išvirkščią gyvenimo pusę“ jai nesinorėjo nieko žinoti.

Romaną „Holivudas“ Bukowskis pabaigė 1988 m. rudens pradžioje, vėlyvą šeštadienio vakarą, nors jautėsi prastai. Gal net stebina, kokia tai optimistiška ir linksma knyga, kurioje vaizduojamas jau susitupėjęs ir finansiškai saugus Henris Činaskis, besišaipantis iš pasaulio – kur kas beprotiškesnio, nei liudytų visos ligtolinės jo patirtys, įgytos fabrikuose, baruose ir pigiai nuomojamuose būstuose bei aprašytos romanuose „Paštas“, „Faktotumas“ ir „Moterys“.

Kitą rytą Bukowskis pabudo karščiuodamas – turėjo 103 laipsnius temperatūros¹, kuri nekrito ištisą savaitę. Negalėjo nei valgyti, nei miegoti ir drebėdavo taip, kad drauge kratydavosi ir visa lova – Bukowskis buvo įsitikinęs, kad miršta. Vis dėlto karščiavimas liovėsi, bet po kelių savaičių ir vėl ištiko, maža to, nemalonumai tuo nesibaigė – galiausiai vieną po kito jis pergyveno tris tokius alinančius priepuolius. Jo svoris nukrito iki šimto šešiasdešimt aštuonių svarų.

Bukowskis konsultavosi su kai kuriais iš geriausių Beverli Hilso gydytojų, nupasakojo jiems savo simptomus: nėra apetito, krinta svoris, svaigsta galva, negali užmigti, yra anemiškas ir sausai kosti. Rytais jis būdavo toks silpnas, kad sunkiai benueidavo į tualetą. Gydytojai konstatavo, kad jo kraujyje žemas hemoglobino kiekis ir geležies trūkumas, – nuo šių bėdų jis galėjo gerti tabletes, – vis dėlto jie negalėjo tiksliai nustatyti, kas jam iš esmės yra negerai.

Paslaptis buvo įminta, kai Bukowskis atnešė vieną savo kačių pas veterinarą, ir šis pasiūlė išsitirti, ar jis nesergąs tuberkulioze.

– Jis ėjo pas visus tuos Beverli Hilso gydytojus, ir nė vienas iš jų nesugebėjo nustatyti, kas jam yra, – pasakoja Johnas Martinas. – Jie sakė, kad jis tiesiog išsekęs, išrašydavo jam tablečių, liepdavo stengtis tausoti nervus ir negerti. O iš tiesų jis sirgo tuberkulioze! Tik nė vienas tų brangiai apmokamų gydytojų per visą savo praktiką nebuvo susidūręs su tuberkuliozės atveju, juk turčius tuberkuliozė dažniausiai aplenkia.

Veikiausiai šią ligą Bukowskis pasigavo dar vaikystėje nuo dėdės Johno, kuris nuo jos mirė 1933 m. Tik ji tūnojo latentiškai, ir pasireiškė, kai organizmas ėmė silpti. Jam buvo paskirtas šešių mėnesių antibiotikų kursas ir prognozuota, kad jis visiškai pasveiks.

Vieno dalyko liga jį išmokė, nors ir kiek pavėluotai, – pasirodo, jis kuo puikiausiai galėjo gyventi ir be alkoholio. Užpuolus ligoms jis išbūdavo blaivus, o galiausiai, vartodamas antibiotikų kursą, iš grynos būtinybės tapo praktiškai abstinentu.

– Kažkaip nebesinori ir išvis liestis prie butelio, – pasakojo jis vienam pas jį į svečius atvykusiam vokiečių žurnalistui. – Nebeturiu nė menkiausio noro gerti. Anokia čia ir auka.

Neskaitant retkarčiais pasitaikančių menkų atkryčių, jo smarkaus maukimo dienos jau buvo praeitis.

Dėl ligos jis ėmė atrodyti labai susenęs: neteko daug svorio, jo veidas sulyso, nosis atsikišo, prie akių atsirado bjaurių guzelių, dalis žilų plaukų nuslinko iki pat viršugalvio, aplink burną su apgailėtinos būklės pageltusiais dantimis žėlė baltutėlė barzda. Net ir jo judesiai pakito – jis ėmė vaikščioti atsargiau, lyg baimindamasis pargriūti. Tarytum siekdami dar ir oficialiai patvirtinti, kad Bukowskis pasiekė negrįžtamą senatvės stadiją, 1990 m. rugpjūtį valdžios atstovai jam pranešė, kad nuo šiol jis turįs teisę į senatvės pensiją.

Romanas „Holivudas“ sulaukė teigiamų recenzijų ir Johnas Martinas sugebėjo parduoti knygos užsienio leidybos teises įvairių pasaulio šalių leidėjams. Dienraščio „Toronto Star“ apžvalgininkas Jimas Christy’is teigė, kad tai nuostabi knyga apie veikiau vidutiniško filmo sukūrimo peripetijas. Romanas patiko ir „Los Angeles Times“ kritikui. Šį pasakojimą apie kino žvaigždžių tuštybę šykščiai pagyrė net Didžiosios Britanijos, kurioje Bukowskis niekada nesulaukė tokios sėkmės kaip kontinentinėje Europoje, laikraštis „The Times“ – leidinyje teigta, kad autoriaus proza pasižymi „taupiu vaizdavimo aiškumu“.

Kita jo knyga buvo sutikta irgi šiltai. „Į aštuntą dešimtį įžengusiojo troškinys“ išleista 1990 m., – taip jau sutapo, kad ji pasirodė jo septyniasdešimtmečio sukakčiai, – tai buvo poezijos ir prozos rinkinys, pademonstravęs, kad Bukowskis vis dar geba tūžti ant pasaulio. Ypač vykę šios knygos apsakymai, o „Valkatos gyvenimas“ – apskritai vienas geriausių jo sukurtų šio žanro pavyzdžių, puikiai atskleidžiančių, kaip meistriškai jis įvaldė nuo pat paauglystės kultivuotą formą. Pasitelkęs viso gyvenimo patirtį, jis sukūrė itin ryškų ir simpatišką Hario – benamio, neapkenčiančio įprastinės rutinos nuo aštuonių valandų ryto iki penkių vakaro ir mieliau geriančio bei miegančio parke, – personažą.

Bukowskio socialinė kritika įgavo ypatingą rezonansą, mat Amerikoje dešimto dešimtmečio pradžioje prasidėjo ekonominė recesija, per kurią daug žmonių prarado darbą ir susidūrė su sunkumais padengti kreditinių kortelių įsiskolinimus ir įmokas už pernelyg brangiai pirkto būsto paskolas. Bukowskis net numatė „slunkių“ kultūrą², iškilusią koledžų bendruomenėje kaip atsakas į dešimtmetį klestėjusį godumą, – „Valkatos gyvenime“ šį žodį Hariui sušunka kažkuris iš būrio kareivių:

Kolona slinko pamažu. Kareiviai pamatė Harį, sėdintį ant parko suoliuko. Tada ir prasidėjo. Kilo baisiausias klegesys, persunktas šnypštimo, švilpimo ir keiksmų. Jie visi rėkė ant jo.
– EI TU, KALĖS VAIKE!
– SLUNKIUS!
Pravažiuojant kiekvienam kolonos sunkvežimiui, jame įsitaisiusieji perimdavo estafetę:
– TRAUK SAVO SUBINĘ NUO TO SUOLO!
– BAILYS!
– SUPISTAS PEDIKAS!
– MIŽNIUS!
Kolona buvo labai ilga ir judėjo labai lėtai.
– NAGI, DĖKIS PRIE MŪSŲ!
– IŠMOKYSIM TAVE KAUTIS, IŠSIGIMĖLI!
Jų veidai buvo balti ir rudi, ir juodi – tikros piktybės gėlės.

Apsakyme Haris nutuokia šį tą, ko kareiviai nežino arba apie ką yra nusprendę tiesiog negalvoti, – kad jie keliauja savo mirties link, ir ji, toji mirtis, bus visai beprasmė, tad verčiau jau jie liptų iš sunkvežimių ir prisidėtų prie jo, sėdinčio ant suoliuko. Būtent ši atsiribojimo nuo visko filosofija, persmelkianti Bukowskio kūrybą, yra viena priežasčių, dėl kurios jis tapo toks patrauklus jauniems ir maištauti linkusiems žmonėms.

Net hipodromuose aiškiai mažėjo žiūrovų, be to, Bukowskis pastebėjo, kad lošėjai gėrimams nebeišleidžia tiek pinigų, kiek išleisdavo anksčiau, kai visi čia rinkdavosi smagiai praleisti laiko. Tai, kad laikai keičiasi, Bukowskis pajuto ir tiesiogiai, kai Marina ir jos vyras Jeffrey’is Stone’as, už kurio ji ištekėjo praėjusį rudenį, – abu koledžus baigę protingi žmonės, dirbę inžinieriais aerokosmoso pramonėje, – tą pačią dieną neteko darbo. Atrodė, vėl grįžta visuotinė ekonominė depresija, radosi marios bedarbių, ne tik vyrų, nuo kurių „sunkiu laiku nusigręžė sėkmė“, bet dabar dar ir moterų.

Marinai per Kalėdas lankantis San Pedre, Linda Lee jai užsiminė, kad svarsto padovanoti Bukowskiui kompiuterį. Jis jau buvo perėjęs nuo mechaninės rašomosios mašinėlės prie elektrinės – paaiškėjo, kad šia dirbti jam buvo lengviau ir greičiau, – ir nors šių savo planų Linda Lee jam neatskleidė, jai atrodė, kad jis visai norėtų išmėginti tekstų rengyklę. Marina šį tą išmanė apie atitinkamas technologijas, todėl įtikino Lindą Lee pirkti „Apple Macintosh“, nes jis sukurtas taip, kad tiktų dirbti ir žmonėms, kurie apie kompiuterius labai mažai ką teišmano arba suvis nieko nenutuokia.

– Aiškiai jutau, kad, šiaip ar taip, tai turėtų būti toks įrenginys, kuriuo dirbti jis daugiausia galėtų išmokti pats, – prisimena Marina. Lindą Lee truputį trikdė tai, kad procesorius, ekranas, klaviatūra ir spausdintuvas, lyginant su įprasta rašomąja mašinėle, atrodė gremėzdiškai, o ir kaina už tai, ko norėta, buvo išties nemaža – penki tūkstančiai dolerių, – vis dėlto kompiuterį jos nupirko.

– Ot šūdas, – tarė Bukowskis, išpakavęs kalėdinę dovaną. – Dabar tai jau tikrai prarasiu sielą.

Jie nunešė kompiuterį aukštyn į jo darbo kambarį ir Marina ėmė aiškinti, kaip jis veikia.

– Visai kaip ir tikėjausi, jis manęs klausės, bet buvo akivaizdu, kad nekantrauja juo pasižaisti, išmėginti ir visko, ko jam reikia, išmokti pats, – pasakoja ji. Bukowskis eksperimentavo juo didžiumą dienos, nenorėjo net ateiti pavalgyti.

– Čiagi stebuklas! – pareiškė jis. – Tik pažiūrėk, jis taiso mano klaidas. Kartais nemoku užrašyt. Žinau, kokių žodžių man reikia, bet nemoku teisingai jų parašyti, o jis: va, žiūrėk, ką daro!

„Apple Macintosh“ Bukowskiui suteikė naują, papildomą postūmį rašyti. Jam patiko stebėti, kaip jo rašomi žodžiai pasirodo ekrane, – tiesiai ant sosto, pasak jo paties, – ir jis mėgavosi pasirinkdamas vis kitą šriftą ar jo dydį. Vis dėlto didžiausias privalumas buvo tai, kad dabar jis galėjo rašyti daugiau. Anksčiau Bukowskis būdavo įpratęs spausdinti naktį, gerdamas ir klausydamasis radijo, o tada kitą vakarą sėsdavo ranka taisyti to, ką parašęs, – išmesdavo, kas jam galiausiai pasirodydavo nevykę, ir kruopščiai iš naujo atspausdindavo tai, kas atrodydavo to verta. Tik į mašinraščius vis tiek įsiveldavo rašybos, sintaksės ar faktinių klaidų – dėl to jis visados jausdavosi nesmagiai. O dabar Bukowskis galėjo taisyti kūrinius žvelgdamas tiesiog į ekraną, ir iš spausdintuvo jo eilėraščiai išlįsdavo būtent tokie, kokių norėdavo.

Bukowskis visą laiką buvo produktyvus, net labai – buvo išleidęs virš keturiasdešimt knygų, didžiumą jų per pastaruosius du dešimtmečius, – tačiau gavęs kompiuterį ėmė darbuotis dvigubai vaisingiau, ir tai yra visiškai akivaizdu sprendžiant iš kūrinių, kuriuos jis siųsdavo paštu Johnui Martinui į naująjį jo biurą Santa Rosoje, Šiaurės Kalifornijoje, kiekio.

Martino siūlymu Bukowskis savo „Apple Macintosh“ kompiuteriu pradėjo rašyti ir dienoraštį, kuris po jo mirties buvo išleistas 1997 m. su Roberto Crumbo iliustracijomis, knyga buvo pavadinta „Kapitonas išėjo pietaut ir laivą užvaldė jūreiviai“. 1991 m. lapkričio 22 d. įraše Bukowskis paaiškina, koks pravartus jam tapo kompiuteris:

Ką gi, septyniasdešimt pirmieji gyvenimo metai buvo man velniškai produktyvūs. Ko gero, šiemet parašiau daugiau žodžių nei per bet kuriuos kitus paskirus savo gyvenimo metus <…>. Ir tai padaryti labiausiai padėjo šis kompiuteris, kuriuo ėmiau naudotis sausio 18 d. Tiesiog juo rašant daug paprasčiau, žodžiai kur kas greičiau persikelia iš smegenų (ar kur jie ten kyla pirmiausia) į pirštus ir nuo pirštų į ekraną, kuriame juos iš karto gali matyti – ryškiai ir aiškiai. Ir svarbiausia net ne greitis savaime, svarbiausia – srautas, žodžių upė, ir jei žodžiai yra tinkami, tai tegu sau ir liejas laisvai.

Žinoma, kildavo ir bėdų: pasitaikydavo naktų, kai jis tinkamai neišsaugodavo, ką parašęs, ir viskas tiesiog pradingdavo, nors jam pačiam tai atrodydavo tik smulkmena palyginti, tarkim, su gero vyno butelio sudaužymu. Sykį viena jo kačių aptaškė diskelių skaitytuvą, todėl kompiuterį teko vežti atgal į parduotuvę remontuoti. Nuo to karto eidamas gulti jis užklodavo jį didžiuliu paplūdimio rankšluosčiu. Nepaisant šių trukdžių, kūrinių sparčiai gausėjo, radosi galybė naujų eilėraščių, kuriuos Johnas Martinas turėjo paversti knygomis.

Maždaug pusė to, ką Bukowskis išsiųsdavo paštu į Santą Rosą, būdavo išbrokuojama ir atidedama į šalį. Johno Martino teigimu, atmestieji kūriniai – net ne eilėraščiai, o veikiau „žodžių srautas ant popieriaus“, ir nemenka Bukowskio nepublikuotos poezijos dalis yra iš tiesų nevykusi. Kartais ji nepamatuotai įžeidžianti ir jai stinga visa atperkančio šmaikštumo – toks, tarkim, yra eilėraštis, kuriame Bukowskis teigia, kad graikai dvokia. Sklaidydamas spėriai susidariusią didžiulę šūsnį atmestų eilėraščių, Martinas buvo priverstas padaryti išvadą, kad dauguma jų – paprasčiausi svaičiojimai. Tą suprato ir Bukowskis. Eilėraštyje „kai eilėraščiai pasklinda“ jis atkreipia dėmesį į tai, kad geriausi rašytojai yra pasakę mažai, o blogi – net per daug, šiaip ar taip, Bukowskis suprato, kad jei mėgins būti tobulas, nebepajėgs apskritai nieko sukurti, todėl nusprendė, kad geriau jau tiesiog ir toliau rašys, o redaguoti paliks kitiems.

Vis dėlto, nors pasitaikė ir minėtų kokybės netolygumų, nemaža vėlyvųjų Bukowskio eilėraščių dalis yra priskirtina geriausiai per visą gyvenimą jo sukurtai poezijai. Pirmoji knyga, kurią jis parašė naudodamasis „Apple Macintosh“ kompiuteriu, buvo 1992 m. išleista rinktinė „Paskutinės Žemės nakties eilėraščiai“ – tai viena geriausių jo knygų. Iš dalies ir dėl to, kad Bukowskis dirbo kaip pašėlęs, ši rinktinė tapo storiausia jo knyga, išleista leidykloje „Black Sparrow Press“. Bukowskis norėdavo, kad jo poezijos rinktinės būtų didelės, ir Johnas Martinas tam neprieštaraudavo, nes buvo įsitikinęs, kad eilėraščiai skaitytojus veikia geriau, kai yra sudėti į solidžios apimties tomą. Rinkiniai „Nuolatinis karas“ (1984) ir „Kartais tampi toks vienišas, kad tai tiesiog prasminga“ (1986) abu buvo nemenki. Tačiau rinktinę „Paskutinės Žemės nakties eilėraščiai“ sudarė virš keturių šimtų puslapių, šimtas penkiasdešimt devyni nauji eilėraščiai – daugiau, nei paprastai patenka į kai kurių poetų geriausių eilėraščių rinktines.

Metodas, pasitelktas sudarant „Paskutinės Žemės nakties eilėraščius“, buvo lygiai toks pat, kaip ir rengiant visas kitas „Black Sparrow Press“ leistas Bukowskio knygas. Bukowskis Johnui Martinui davė visišką veiksmų laisvę rinktis tai, ką jis norėtų spausdinti.

– Jis nė nežinojo, ką konkrečiai atrinksiu, o ir niekada negrįždavo peržiūrėti savo ankstesnių tekstų, todėl nelabai ir supaisydavo, ką aš būdavau atmetęs. Jam tai nerūpėjo, – pasakoja Johnas Martinas, kuris dažniausiai išdėstydavo eilėraščius chronologiškai, tad vėlyvosios Bukowskio rinktinės prasidėdavo nuo tekstų apie vaikystę, – šia tema jam niekada nepabodo rašyti, – ir baigdavosi kūriniais, kuriuose apmąstoma mirtis. „Paskutinės Žemės nakties eilėraščiai“ yra suskaidyti į keturis daugmaž chronologiška tvarka išdėstytus skyrius, kurių kiekvieno pradžioje pateikiama frazė, paimta iš kurio nors eilėraščio – arba knygoje esančio, arba tokio, kuris į knygą nepateko, nes neatitiko Martino iškeltos kartelės, tačiau jame buvo kokia nors įspūdinga strofa.

Į knygą įtraukta daug nuostabių eilėraščių, tarkim, „mes neturim pinigų, saldainiuk, bet turim lietų“, kuriame nepaprastai paveikiai atkuriami sodrūs vaikystės įspūdžiai, pavyzdžiui, epizodas, kuriame Bukowskis aprašo savo jaunų dienų liūtis ir garsus joms pasibaigus:

<…> ir tada ji ūmai
liaudavosi.
atrodė, kad ji visados
liaujasi
apie 5 ar 6 ryto,
stodavo ramybė,
bet ne visiška tyla,
nes ir toliau krisdavo lašai:
kapt
         kapt
                   kapt,
ir tada nebūdavo smogo,
o apie 8-tą
nutvieksdavo
ryški geltona saulės šviesa,
vangogiškai geltona –
pašėlusi, akinanti!
ir tada
stogų latakai,
išsilaisvinę nuo plūstančio
vandens,
kaitroj imdavo
plėstis:
BRAKŠT! BRAKŠT! BRAKŠT!

Matome ištobulintą metų metus jo puoselėtą stilių – rašyti vieną paprastą eilutę po kitos, vengiant, kiek tik įmanoma, bet kokių įmantrybių.

Buvo eilėraščių, kuriuose žodžiai eilutėse dėstomi po vieną, du ar tris ir sudaro tarsi kažin kokio sąrašo įspūdį, tačiau tokiais atvejais Bukowskis kruopščiai apgalvodavo kiekvieną eilutės lūžį ir sugebėdavo perteikti įdomius vaizdinius ar mintis. Dažnai tokie tekstai būdavo dar ir juokingi. Pavyzdžiui, eilėraštyje „užtraukta užuolaida“ moteris svarsto apie savo partnerio trūkumus:

<…> pažįstu tave
6 mėnesius
bet neturiu
nė menkiausio
supratimo
kas tu toks.
<…>
bet kuri moteris
labai greit
galėtų pranykti tau
iš gyvenimo ir
pamiršti tave.
bet kuriai
moteriai
tave metus
viskas
klostytųsi
tik GERIAU
saldainiuk.

Be to, „Paskutinės Žemės nakties eilėraščius“ persmelkia ir apokaliptinės nuotaikos. Apie jas aiškiai byloja jau pavadinimas, – nors Bukowskis nuogąstavo, kad tik jis nebūtų per klaidą suprastas grynai ekologine prasme, – ir jos pasireiškia visuose gyvenimo Los Andžele aprašymuose, nesvarbu, ar kalbama apie Didžiosios depresijos laikus pateikiant košmariškas vizijas, kaip autoriaus dėdė „bėga gatve tolyn su peiliu nugaroj“, ar apie tėvą, pirmąkart jam išdrožiantį, kad jis, matyt, pamišęs, ar apie šiuolaikinį Los Andželą – krečiamą nusikalstamumo, draskomą rasinių konfliktų ir ekonominės nelygybės, dūstantį nuo taršos, su gyventojais, kurie net „iškvailėja“ nuo karščio bangų, kuriuos eismo spūstys išerzina tiek, kad jie pagatavi griebtis smurto, ir kurie privalo mokėti mokesčius skolose skęstančiai valdžiai. Kai tais pačiais metais buvo išteisinti keturi baltieji policininkai, užpuolę juodaodį Rodney’į Kingą, ir mieste dėl to kilo riaušės, paaiškėjo, kad šios Bukowskio vizijos – šiurpiai tikroviškos. Eilėraštyje „Mes, Dinozaurija“ jis rašė, kad „gatvėse nebaudžiamai bus žudomi žmonės“³. Tikrovėje galiausiai žuvo penkiasdešimt aštuoni žmonės, daugelis jų buvo mirtinai sumušti vidury baltos dienos.

<…>

Data, kurios Bukowskis kiekvienais metais laukdavo, buvo sausio 2-oji, – jo su Johnu Martinu sudarytos sutarties, pagal kurią šis jam kas mėnesį pasižadėjo išmokėti po šimtą dolerių, sukaktis. Ši diena žymėjo laimingiausią jo gyvenimo posūkį. Po dvidešimt trejų metų Martinas Bukowskiui šią išmoką padidino paskutinį kartą – dabar per mėnesį ši siekė septynis tūkstančius dolerių. Prekyboje cirkuliavo devyniolika jo knygų, kurių kiekvienos per metus Amerikoje būdavo parduodama mažiausiai po dešimt tūkstančių egzempliorių, maža to, visame pasaulyje nuolat atsiverdavo vis naujos rinkos – jo knygos verstos į daugiau kaip tuziną kalbų, tarp kurių buvo prancūzų, vokiečių, ispanų ir net japonų.

Kiekvienų Naujųjų metų proga leidykla „Black Sparrow Press“ išleisdavo bukletą su kuriuo nors Bukowskio eilėraščiu – leidinys būdavo skirtas dovanoti bičiuliams. 1993 m. šiam bukletui buvo pasirinktas eilėraštis „nuostabieji priešpiečiai“ ir Bukowskis prisėdęs pasirašė du šimtus dvidešimt šešis tiražo egzempliorius, tokiu būdu kiekvienas jų tapo vertas kelių šimtų dolerių. O juk nuo tada, kai jis girtas įrioglino į „Book City“ knygyną Holivudo bulvare ir pasisiūlė pasirašyti ant bet kurios iš savo knygų mainais į pinigus alaus bokalui, buvo praėję vos keleri metai.

„Nuostabiuosiuose priešpiečiuose“ aprašomi mokykliniai metai siaučiant Didžiajai depresijai, kai Bukowskio tėvai priešpiečiams jam įdėdavo žemės riešutų sviestu suteptų sumuštinių, mat kam nors kitkam jiems stigo pinigų. Bukowskis būdavo toks alkanas, kad prisivertė susidraugauti su Ričardsonu, rubuiliu „mamyčiuku“, kurį tėvai į mokyklą išleisdavo su priešpiečių krepšiu, pilnu vaisių, sumuštinių su kumpiu ir sumuštinių su jautienos griežinėliais, bei termosu šokoladinio pieno. Ričardsonas pavaišindavo Bukowskį skrudintomis bulvytėmis, o šis mainais už tai palaikydavo jam kompaniją grįžtant į namus.

<…> tada
nešinas krepšiu
palydėdavau
Ričardsoną namo.

mes nesikalbėdavom.

kai prieidavom jo namus,
krepšį
jam atiduodavau.

atsidarydavo durys
ir jis įeidavo
į vidų.

buvau vienintelis jo
draugas.

mamyčiukų gyvenimas nėra
lengvas.⁴

Tą popietę, kai Bukowskis pasirašinėjo ant bukletų, papildomai dar pripiešdamas po žmogeliuką su buteliu gėralo, lijo. Baigęs jis parašė laišką Johnui Martinui – nuoširdžiai padėkojo jam už iki septynių tūkstančių dolerių pakeltas kasmėnesines išmokas, o tai, jo manymu, buvo stulbinama suma, ypač turint omenyje faktą, kad jie nė nesirengė praturtėti, o tik norėjo leisti jiems patiems patinkančias knygas. Jis buvo išgyvenęs Didžiąją depresiją, o dabar jie abu skynėsi kelią ekonominės recesijos sąlygomis ir jiems vis dar nepaprastai sekėsi. Galbūt net geriau nei bet kada anksčiau. Bukowskis įspėjo, kad sensta, tad, galimas daiktas, ateityje neišvengs paslydimų, tačiau pareiškė tikįs, kad net jei jis ir slystelėtų, juos ir toliau lydės sėkmė, dievai jiems bus maloningi.

Versta iš: Howard Sounes. CHARLES BUKOWSKI: LOCKED IN THE ARMS OF A CRAZY LIFE. Grove Press, 1998.

---

1 Maždaug 39,4 laipsniai pagal Celsijų.
2 Angl. „slacker“ culture.
3 Bukowski Ch. Sriuba, kosmosas ir ašaros / vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – P. 123.
4 Vertė Gediminas Pulokas (Bukowski Ch. Pragaras skirtas vienišiems / vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. – Vilnius: Kitos knygos, 2007. – P. 17).