Indrė Valantinaitė: „Eilėraščiai mėgsta dolce far niente“

2024 m. Nr. 7

Poetę Indrę Valantinaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė

Šviesų vidurvasarį su poete Indre Valantinaite kalbamės apie jos nueitą kūrybinį kelią, o ir priežastis pokalbiui – jeigu kalbėtis apie poeziją jos apskritai reikia – tikrai vidurvasariška: neseniai Indrės atšvęsta graži jaunystės sukaktis, taip pat bręstanti penktoji poezijos knyga, kurios pavadinimą ir viršelio viziją jau sakosi turinti. Labai galimas daiktas, kad kol skaitote šias eilutes, toji knyga kaip tik pamažu atsiranda – giliai pasinėrus į vasaros dolce far niente.

 

– Indre, viename interviu esi sakiusi, kad poezija Tau padėjo suprasti, kas esi. Tai kas gi esi?..

I. V. Esu poetė. Tai ir pirmas iš visų įvardijimų, kuriuo esu pristatoma biografijos aprašymuose ar renginių metu.

– O ką Tau pačiai reiškia būti poete?

I. V. Širdyje turiu labai aiškų atsakymą, žinojimą, tačiau kalbėdama viešai visuomet sveriu žodžius, kiek galiu atsiverti. Apskritai, tiek eilėraščiuose, tiek kasdienybėje vengiu tuščiažodžiavimo.

Buvimas poete man reiškia lyg tam tikrą sielos prigimtį, gebėjimą matyti, stebėti pasaulį pakėlus kasdienybės šydą, nedengiant rūkui akių. Tai – didžiulė duotybė, už kurią, matyt, didesnė tiktai tikėjimo dovana. Kartu tai atrodo didelis menas – gebėti sklandžiai laviruoti kasdienybėje, buityje, nepametant to ypatingo žvilgsnio, suvokiant, kad savo akimis tegalime matyti nedidelę dalį to, kas iš tikrųjų egzistuoja ir neabejotinai yra daug svarbiau už regimąją tikrovę, tokią trapią ir taip greitai kintančią. Poetė ar poetas man visų pirma yra tas, kuris eina paskui savo širdį ir geba suprasti bei išversti tai, ką ji jam sako, į šio pasaulio žodžius.

– Turi muzikinį išsilavinimą, ant savo pirmosios eilėraščių knygelės viršelio parašei „dainuoju“, o internete esi pristatoma net kaip dainininkė. Kaip čia yra su tuo dainavimu? Kaip Tavyje sugyvena dainavimas (beigi buvimas scenoje) ir poezijos rašymas? Juk jie tikrai turi šio to bendro…

I. V. Esu muzikos mokytojos ir fotografo dukra. Su mama bent keletą vakarų per savaitę drauge muzikuodavome. Ji grįždavo iš darbo pavargusi, bet, jausdama pareigą perduoti man tai, ką išmanė geriausiai, sutelkusi kantrybę sėsdavo prie pianino. Apskritai mamos atsidavimas mane stebina iki šiol. Groti man nelabai patiko, tačiau dainuodavau iš visos širdies (šypsosi).

Viskas prasidėjo nuo „Dainų dainelės“ konkursų, pasirodymų mokyklos šventėse, patinkančių atlikėjų dainų. Vėliau sėkmingai dalyvavau keliose atrankose – buvau pakviesta atlikti pagrindinius vaidmenis roko operose.

Jau keliolika metų nebedainuoju scenoje. Tie, su kuriais kartu pradėjau sceninį kelią, baigė Muzikos akademiją ir sėkmingai tęsia vokalistų karjeras. Tačiau jau keleri metai giedu psalmes. Tai – visiškai kitokia patirtis, malda, nukreipta aukštyn ir į savo vidų. O sceninis atlikimas, ypač vaidmuo, reikalauja išspinduliuoti emociją į publiką, įsikūnyti į vaidmenį, stengtis įtikinti ir patikti kitiems. Deja, dainų pati nekūriau, taigi poezija tarsi savaime tapo mano esmine saviraiška, žvilgsniu į save.

– Savo knygose dosniai cituoji kitus autorius. Kurie Tave labiausiai ugdė? Kurie svarbūs dabar? Ką apskritai mėgsti skaityti? Kokia paskutinė skaityta įsimintiniausia knyga?

I. V. Vaikystėje mėgau įvairių šalių pasakas, mitus ir legendas, pradinėse klasėse iš poezijos labiausiai įsiminė Salomėja Nėris ir Juozo Erlicko knygelė „Bilietas iš dangaus“, paskui – Judita Vaičiūnaitė, anglakalbės poetės Sylvia Plath, Anne Sexton ir dar daug daug visko. Oskaras Milašius taip pat nusipelno išskirtinės vietos knygų lentynoje. Paauglystės metais kur nors išvykdama, kai turėdavau pasiimti į kelionę tik vieną knygą, dažnai rinkdavausi būtent O. Milašiaus tomelį. Šis poetas man labai brangus. Dalyvaudama raiškiojo skaitymo konkursuose, ne sykį rinkausi O. Milašiaus eiles. Beje, tais kartais itin pasisekdavo.

Anksčiau be perstojo skaičiau. Be to, mane vargiai Kauno senamiestyje būtumėt sutikę be ausinuko – tuo metu man buvo itin svarbūs muzikos atlikėjai ir grupės, atidžiai versdavau jų dainų tekstus į tam skirtą sąsiuvinį. Kartais, kalbant apie įtakas, juokais pagalvoju, kad stipriausiai mane augant formavo pasakos ir rokenrolas.

Dabar toji įtaka ir svarba yra gerokai sumažėjusi, vis mažiau kitų, vis daugiau manęs pačios. Anksčiau net rašydavau klausydamasi muzikos, o dabar man reikia tylos, kad pirmiausia išgirsčiau save.

Šiuo metu daugiausia skaitau kolegų kūrybą, dažniausiai tai susiję su Lietuvos rašytojų sąjungos projektais. O ant stalo auga knygų ir kultūrinės spaudos bokštas – laukia atostogų.

Paskutinė perskaityta knyga – Dalios Staponkutės „Vivat regina!“. Tai – paralelinių istorijų romanas, kuriame pasakojama apie Renesanso karalienes – kiprietę iš Venecijos Kotryną Kornaro ir mūsiškę Barborą Radvilaitę. Barbora man itin brangi, sava, esu jai net paskyrusi eilėraštį, kurį ir perskaičiau knygos pristatymo metu. Man patiko tai, kaip Dalia pajuto Radvilaitę, lyg būtų prisilietusi prie jos sielos ir jautriai „nuskaičiusi“, užčiuopusi tą giluminio meilės ryšio priežastį, esmę, atsakymą, kodėl vyko tai, apie ką kalbame ir kuo gėrimės iki šių dienų.

– Kas Tau svarbiausia rašant eilėraštį? Koks tai procesas? Kas jį įžiebia?

I. V. Turi įvykti kažkoks vidinis stebuklas. Kiekvienas eilėraštis man yra lyg dovana. Čia nemažai paslapties. Rašau gana retai. Atėjus minčiai, turiu išlaukti ramaus laiko. Norisi pasimėgauti. Anksčiau rašydavau visur – pamokose, paskaitose, autobusuose, kavinėse, kelyje.

– Skaitant Tavo pirmąją knygelę „Žuvim ir Lelijom“, 2006 metais išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos PK serijoje, susidaro gaivaus, naujoviško, kraštutinai moteriško debiuto įspūdis. Rinkinio pavadinimą galima iškoduoti kaip du vienas kitą papildančius moters aromatus: nuo visai jaunos, dar besiformuojančios, savo erotinėmis galiomis eksperimentuojančios moters (žuvim) iki save vaikiškai estetizuojančios dvasingosios princesės (lelijom). Ši dvilypė, savo galių dar neišsigryninusi jaunutė moteris, atrodo, stovi ant slenksčio į save pačią ir tuoj tuoj pasakys kažką labai autentiško… Tai, ko gero, vienintelė Tavo knyga, kurioje esti atviro, išdykėliško erotiškumo… Man ji paliko įspūdį. Buvo įdomu, ką gi ši mergina ištars jau subrendusi… Koks Tavo pačios santykis su šia knygele?

I. V. Labai taikliai ir gražiai pasakei – „stovi ant slenksčio į save pačią“. Neseniai teko perskaityti knygelę dar kartą. Pamaniau, kad visai neblogai. Yra gerų tekstų, dėl kurių man ir po šiai dienai ne gėda. Yra ir tokių išaugtinių, kurių niekad nebeskaitysiu garsiai. Bet man patiko tas jaunos drąsios mergiotės taupus žodis – tiesiai šviesiai, trumpai drūtai su stipriu ironijos prieskoniu. Tokia pasąmoninė savigyna, kad debiutas nebūtų pernelyg apnuoginantis (šypsosi). Kadaise esu palyginusi šią knygelę su savo mergautiniu kambariu. Juolab kad didžioji jos dalis ir buvo parašyta Kaune – mieste, kuriame gimiau.

– Jei neklystu, Kęstutis Navakas kadaise yra apibūdinęs Tave kaip dieviško grožio debiutantę. Išties, esi dosniai apdovanota gamtos. Būti gražiai, būti gražioje aplinkoje, kurti grožį ir jį skleisti – atrodo, kad tai Tavoji programa. Ji neišvengiamai atsispindi ir Tavo eilėraščiuose – vizualumas, estetiškumas juose tokie svarbūs, kad, manding, retsykiais dėl jų aukojamas negailestingas nėrimas gilyn, į tas vidines tamsas, kuriose – nieko gražaus, tik gūdi, nemaloni, gal net baisi ar bjauri, netobulai skaudanti tikrovė. Ką pati apie tai manai? Ar čia veikia stiprios asmeninės baimės, o gal tai – sąmoningas pasirinkimas nevelti į savo poeziją rupių, neskanių, „negražių“ dalykų?..

I. V. Na, Navakas pasakė labai stipriai! Man atrodo, kad aš tik dabar suvokiu, ką reiškia būti „dieviškai gražiai“ ir nuoširdžiai stengiuosi tokia tapti. Ir kaip tai nelengva, nuolat patiriant savo ribotumą.

Manau, kad atrasčiau daug savo parašytų tekstų apie tą skaudančią, geliančią tikrovę, tačiau jie koncentruoti, taupūs ir, nepaisant visko, taip, estetiški. Estetika man tebėra svarbi visuomet ir visur.

Man yra svetimas besaikis rypavimas ar egzaltuotas žaizdų draskymas. Galima viską pasakyti, visur pabuvoti ir pasiimti su savimi skaitytoją, parinkus raktinius tinkamus žodžius – užtenka panaudoti tam tikrus sąskambius ir spalvas.

Beje, ir kasdienybėje man yra svarbi tvarka, visi daiktai turi savo vietą.

Dar viena priežastis, kodėl tekstuose siekiu šviesos ir švaros, – aš suvokiu parašyto žodžio galią ir savo, kaip autorės, atsakomybę juos atiduoti tiražuoti. Minčių savo galvoje galiu turėti įvairių, bet ar visos jos vertos to, kad virstų eilėraščiu? Poeziją suvokiu kaip vilties ir šviesos meną.

– Antrasis Tavo rinkinys „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ kvepia apvilta meile, santykių laikinumu, mylimosios – žaisliuko vienatve… Princesė nuvainikuojama. Antroje rinkinio dalyje Tavo žvilgsnis krypsta į įvairius žmones, pamažu įgyja raganiškų stebėjimo galių. Vienu eilėraščiu lakoniškai išrašomos stebimų žmonių būsenos, likimai. Princesiškumas verčiasi į raganiškumą… Ką pati galėtum (norėtum) papasakoti apie šios knygos atsiradimą iš laiko perspektyvos?

I. V. Sakyčiau, kad princesė netyčia pati save nuvainikavo. Dabar, žvelgdama į tuos tekstus, atpažįstu, prisimenu daug mane ėdusį kaltės jausmą. Širdyje visuomet norėjau būti geras žmogus, tačiau smalsumas ir baimė padaryti lemiamus sprendimus mane gynė ieškojimuose tolyn, vis sužeidžiant greta buvusius žmones.

Maniau, kad rašiau eilėraščius apie meilę, kai iš tiesų jie tebuvo apie įsimylėjimą.

Stebuklo nuojauta, jausmas, kad gyvenime dar tikrai nutiks kažkas didingo, kad turi būti patirta kažkas daug galingesnio, buvo kur kas stipresnis už tuometinę mane pačią. Pavadinčiau tai stipriu kasdieniu ilgesiu, nesuvokiant, ko man trūko. Ir tai buvo svarbi mano kelio dalis.

– Dvi pastarosios knygos – „Trumpametražiai“ ir „Apsisiautusios saule“ atrodo kitokios tuo požiūriu, kad yra labiau išmąstytos. Vizualumas niekur neišnyksta. Tačiau, jeigu pirmuosiuose rinkiniuose intuityviai žaidi vaizdais, tarytum jauti save ir pasaulį vaizdais, tai šiuose imi vaizdais mąstyti. Ką pati galvoji apie šį pokytį? Ką jis Tau reiškia?

I. V. Jeigu tai įvyko – įvyko natūraliai ir man pačiai to nepastebint. Nemanau, kad eilėraščio atsiradimo prigimtis manyje kito. Tačiau stipriai keičiausi pati. Daug pasako ir tai, kad pirmosios dvi knygos atrakinamos Lewiso Carrollio „Alisos Stebuklų šalyje“ citatomis, trečioji – ištrauka iš Oskaro Milašiaus eilėraščio „Vėjas“, o ketvirtoji prasideda ir baigiasi Giesmių giesme. Tos citatos – lyg kelio ženklai.

„Trumpametražiai“ ir „Apsisiautusios saule“ man pačiai yra labai skirtingos knygos. Viena žymi savo ir viso supančio pasaulio laikinumo, trapumo suvokimą ir priėmimą, yra kupina pokyčių nuojautos, o kita parašyta jau pažįstant save, bandant užčiuopti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Aiškiai suvokus, kad pirmiausia turi besąlygiškai pamilti Dievą ir save tokį, kokį Jis tave sukūrė. Tik tuomet prieš akis atsivers pasaulis.

Amžiną atilsį bočių bute buvo tokia durų stakta, prie kurios kasmet būdavau pamatuojama ir kurioje pieštuku būdavo pažymimi metai ir mano ar kito šeimos nario tuometinis ūgis. Žiūrėdama į visas keturias knygeles lentynoje, jaučiu tą patį – lyg jomis būtų galima pamatuoti mano „vidinį ūgį“. Iki šiol gailiuosi, kad taip ir nesuskubau pasiimti šios neįkainojamos relikvijos iš senelių buto.

– Kaip jautiesi mūsų literatūros lauke – ar esi pakankamai pripažinta, įvertinta, „teisingai“ perskaityta? Ar sulauki grįžtamųjų kritikų bei skaitytojų nuomonių? Iš patirties žinau, kad tą pačią knygą šios auditorijos gali priimti skirtingai. Kuri auditorija Tau svarbesnė?

I. V. Jaučiuosi savo vietoje ir daug apie tai negalvoju. Džiaugiuosi gaudama laiškų iš skaitytojų, patinka dalyvauti susitikimuose su moksleiviais ar mažų miestelių bibliotekose, kultūros namuose. Taip pažįstu Lietuvą, jos žmones.

Dėl kritikų – recenzijų būta įvairių, jas visuomet perskaitau, tačiau nuo jaunų dienų esu užgrūdinta kritikos ir negrabių komentarų. Aišku, būna, kad pasidžiaugiu taikliais, atrakinančiais pastebėjimais.

Poezija – labai intymus žanras, pirmiausia tai santykis su savimi, tik jį išgryninus galimas nuoširdus ryšys su skaitytoju.

– Kokie kūrybiniai procesai vyksta Tavyje šiuo metu? Kas domina, užburia, įkvepia? Gal turi ir labai konkrečių planų, kuriais pasidalintum?

I. V. Beje, kaip tik šiandien gavau kvietimą dalyvauti viename netradiciniame projekte, kuriame bus kuriamas šokis pagal eilėraštį. Turėtų būti labai įdomu tokiu būdu „perkelti“ poeziją į gyvenimą. Renginys vyks Bulgarijoje, Rusės mieste, dėl neobarokinės architektūros dažnai vadinamame „mažąja Viena“. Esu dėkinga poezijai, kad ji mane visada nuskraidina į vietas, kurių pati nesugalvočiau aplankyti.

O didysis šių ir ateinančių metų planas yra susijęs su tuo, kad savyje jau nešiojuosi penktąją knygą. Keisčiausia, kad pirmiausia atėjo pavadinimas ir viršelio vizija. Tik darbų ir rūpesčių gausa trukdo, norisi mėgautis kūryba, o ne rašyti paskubomis. Kalbamės vos išlydėjus „Poezijos pavasario“ užsienio svečius, po vieno intensyviausių periodų metuose. Taigi, gyvenu atostogų laukimo nuotaikomis.

Vasarą atitrūksiu nuo darbų Lietuvos rašytojų sąjungoje (esu atsakinga už tarptautinius projektus) ir tikiuosi ilgų kūrybinių atostogų metu panirti į dolce far niente. Puikiai suprantu, kokia tai prabanga, bet eilėraščiai mėgsta šią būseną.