Vladis Spāre. Tai reiškia viską

2024 m. Nr. 7

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Latvių prozininkas, asketiškojo realizmo kūrėjas, vertėjas ir leidėjas Vladžio Spārės (g. 1953) – rašytojos Veltos Spārės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus. Įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“, vėliau knygų ir žurnalų leidyklai „Artava“. Šiuo metu yra literatūrinio žurnalo „Naujoji tėkmė“ („Jauna gaita“) meninis redaktorius. Vertė prozą iš rusų ir ukrainiečių kalbų. Išleisti keli jo apsakymų rinkiniai, o 1994 m. – kartu su Juriu Zvirgzdiniu ir Lienı̄te Medne-Spāre sukurtas romanas „Odu laiks“ (pavadinimas sunkiai verčiamas į lietuvių kalbą, nes autoriai naudoja žodžių žaismą – latviškai tai ir uodas, ir odė). Knyga 2009 m. išleista pakartotinai su tęsiniu. Bendrame žurnalų „Playboy“ ir „Dienas grāmata“ konkurse V. Spārės apsakymas „Ėjimas raišu žirgeliu“ apdovanotas I premija. 2015 m. išėjo romanas „Tu negali gauti visko, ko nori“. 2016 m. romanas nominuotas prestižinei Latvijos literatūrinei premijai LALIGABA. 2020 m. šį romaną pavadinimu „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ lietuvių kalba išleido leidykla „Vaga“.

 

Apsakymas

 

Aprūdijusiu skutimosi peiliuku persirėžiau riešą, bet jis pasirodė pernelyg aštrus, o gal man taip smarkiai sudrebėjo ranka, kad beveik persipjoviau kraujagyslę, ir tamsus kraujas nuo pirštų galų vėriniu lašėjo ant dulkėtų grindų.

Ryto prieblandoje už lango pustė, aš pagalvojau, jog galėčiau iškišti ranką į lauką ir kraują lašinti ant sniego…

Bet yra šalta, baisiai šalta.

Nusiritau nuo sofos ir vos įkėblinau į vonią, taip smarkiai laužė kūną, įvyniojau ranką į kilpinį rankšluostį ir prispaudžiau prie krūtinės.

Ką aš darau?

Nuo išterlioto stiklinio stalelio po praustuvo veidrodžiu sugraibiau ir pabandžiau nuryti raminančią ksanakso tabletę, bet ji karčiai įstrigo perdžiūvusioje gerklėje.

Pažvelgiau į veidrodį, ir man savęs susivėlusios, liesos ir drebančios, su užtinusiomis akimis-plyšeliais pasidarė net truputį gaila, ne per daug, bet vis dėlto, nes sau esu žiauri.

Aš nemyliu savęs.

Užgėriau tabletę lediniu vandeniu iš šniokščiančio čiaupo, bet vanduo pasirodė šlykščiai chloruotas ir tik sukėlė blogumą, paskui nusivilkau atgal į kambarį ir griuvau ant sujauktos sofos, gailiai sugirgždėjusios senomis metalinėmis spyruoklėmis.

Bent pati savęs pagailėsiu.

Tada įsiklausiau į savo paviršutinišką kvėpavimą ir žiūrėjau į lubas, kuriose bjaurūs plyšiai skersai ir išilgai aptraukė tinką lyg girto voro sumeistrautas šizofreniškas tinklas.

Toks mano gyvenimas.

Riešas maudė ir pulsavo, tai buvo kraujas, srove tekantis iš manęs, ir aš pagalvojau, kad man galas.

Tik maža žalia naktinė lemputė – grybukas, stovėjusi prie motinos lovos iki jos paskutinio atodūsio, kurią pasiėmiau, skleidė neaiškią, virpančią viltį.

Tai tikriausiai taip ir vyksta, tu žiūri į žalią lemputę, ji pamažėle blėsta, ir viskas…

Daugelis pradėjusių kartu su manimi jau po žeme.

Leo perdozavo tarpuvartėje, Gunča užspringo vėmalais čia pat bute, mudu su Gvidu išvilkome jį naktį į kiemą ir atrėmėme į žydinčią, sodriai kvepiančią liepą, taip jis, nukoręs rudą galvą, išsėdėjo iki ryto, kol jį surado kiemsargis ir, baksnodamas šluotkočiu, stengėsi pažadinti, o Eugenijus juokdamasis ėjo gatve ir staiga krito negyvas. O mes net nėjome į jų laidotuves, nes kokia prasmė?

Mes mirštame lyg vienadienės musės.

Aš pasiekiau telefoną, kuris mėtėsi tarp paklodžių, ir automatiškai susukau tėvui, – kai buvau mažutė, visada instinktyviai ieškodavau jo pagalbos, – ar įgėlė bitė, ar nusibrozdinau kelią į asfaltą, įsitverdavau į jo rūpestingai išlygintų kelnių kantą ir žliumbdavau, o tėtis, subtiliai dvelkiantis tabaku ir odekolonu, ramindavo, glostydavo galvytę ir šiaudų spalvos kaselės galu kutendavo man nosį, kol pradėdavau juoktis.

Bet tai buvo taip seniai, kad man kartais dingojasi, jog viską esu išsigalvojusi, nes viso to dabar nėra, visiškai nieko.

Dabar mano plaukai juodi, trumpi, su violetiškai nudažytais kuokštais numirėlišku gotų stiliumi, kairėje šnervėje pirsingo žiedas, ant rankų tatuiruotės, o ilga auksinė kasa, kurią iš pykčio nusikirpau paauglystėje, suveržta guma mėtosi kažkur celofaniniame maišelyje, ir aš net nežinau, kur ji padėta.

– Tėti, aš mirštu! – ištariau sunkiai, man nereikėjo vaidinti, nes jaučiausi kaip tie nelaimingieji, kuriuos viduramžiais perplėšdavo arkliais.

– Kas dabar vėl? – niūriai atsiliepė tėvas, jis negali pakęsti, kai skambinu, tikriausiai būtų laimingas, jeigu visiškai dingčiau ir nebetrukdyčiau, o aš trukdau, nes esu, aš vis dar esu – išsekusi nuo amfetamino ir heroino, bet kieta kaip pušies šaknelė, iš kurių senelė vaikystėje pindavo mažus krepšelius žemuogėms, aš dar prisimenu jų saldų kvapą.

– Susėmė policija? – paklausė tėvas, lyg nublizgintu juodu lakiniu batu būtų įlipęs į šunšūdį. – Kurioje nuovadoje esi?

– Persipjoviau venas, tėti, – prisipažinau.

– Vėl?! – suriko jis. – Na kiek galima kvailioti? Kur tu esi?

– Namuose. – Aš apsidairiau aplinkui, šį apgailėtiną vieno kambario butą pirmame aukšte jis nupirko, kad manęs atsikratytų, kad nedrumsčiau jo laimingo gyvenimo su ta mano amžiaus balinta blondine, o pirmame aukšte tam, kad kaifuodama neiššokčiau pro langą.

Tėvas apgalvojo viską.

– Tuojau būsiu! – atsakė jis ir numetė ragelį.

Dabar jis sako vairuotojui, kad apsuktų baltą limuziną, lekia per raudoną šviesą pas mane, ir dar tikriausiai atšauks kokį nors svarbų susirinkimą.

Tėvas nežino, kad esu užstačiusi butą ir mane greitai iš jo išmes, kad turiu krūvą greitųjų kreditų, net nežinau kiek, esu persikreditavusi į kairę ir dešinę, skendžiu skolose iki ausų.

Taip pat esu skolinga Slavikui už heroiną, ir jis man grasina nulaužti mažąjį pirštelį, jei laiku negrąžinsiu, bet Gvidas mane užstoja, ir piršto man niekas nelauš, kol mes kartu, o kartu mes būsime iki galo.

Taip nutarėme mylėdamiesi.

Pažvelgiau į langą ir šyptelėjau, ant apledėjusio stiklo matėsi du prišalę bučiniai, kuriuos mes, suglaudę skruostus, įspaudėme kaip mūsų amžinos meilės liudijimą, o aš apačioje nagu dar įdrėskiau: Meilė!!!

Bet Gvidas kažkur dingęs, jo čia nėra, ir jis neatsiliepia.

Už lango švito, o liepa kieme buvo apsnigta baltai, viena kamieno pusė, kuri užuovėjoje, juoda, bet kita, kur sėdėjo Gunča, balta, o nuogos šakos lyg grafika.

Aš norėjau studijuoti Dailės akademijoje, bet dabar galiu tik užkeverzoti grafitį ant aklinos netikėtai aptiktos sienos, jei tik yra kuo užpurkšti.

Paskambinau Gvidui, ir jis pagaliau, pagaliau atsiliepė!

– Gvidai, aš tave myliu!

– Aš tave taip pat, pelyte, myliu, – atsakė jis, ir vien jau išgirdus jo žemą balsą man pasidarė geriau. – Bet reikia ko nors gauti, nes yra baisiai šūdinai.

– Kodėl tu ne pas mane? – paklausiau. – Atsibundu, o tavęs nėra!

– Nežinau, – atsakė jis. – Tu tamsoje kažkur nusiplovei.

– Aš nusiploviau? Man atrodė, kad tai tu kažkur dingai!

– Prisimenu tik tai, kad mes, susikibę rankomis, ėjome kažkokia gatve, o toliau nieko.

– Tau nereikėjo paleisti mano rankos! – apibariau jį.

– Tu pati ištrūkai! – pasakė jis. – Tu visada siautėji, kai prisisiurbi!

– Na gerai. Tai buvo Cesių gatvė, – aš miglotai atsiminiau, kaip tamsoje draskėmės ir beveik susimušėme, bet dėl ko?

– Ar tu pas mamą?

– Beveik, – atsakė Gvidas. – Autopilotu nusivilkau iki Indranų gatvės, bet ji manęs neįsileido, ir aš nulūžau ten pat laiptinėje, kaimynai laipiojo per mane, – droviai pridūrė jis.

– Kaip žiauru! – pasibaisėjau.

– Iš tiesų ją suprantu, – tęsė Gvidas. – Praeitą kartą paėmiau plokščiąjį televizorių, kažkaip negražiai išėjo…

– Mes abu jį išnešėme! – sušukau. – Juk tai gryna smulkmena! Kažkoks šūdinas televizorius.

– Taip, žinoma, lyg ir smulkmena… – pritarė Gvidas. – Bet jai patinka tie verksmingi serialai…

– Inteligentiška moteris, o žiūri debiliškus serialus! – nusišaipiau, Gvido motina manęs negali pakęsti ir laiko visų nelaimių šaknimi. – Gerai, kad bent nelikai gatvėje.

– Tada būčiau sušalęs, – atsakė jis. – Ir taip gal būtų geriau…

– Taip nekalbėk! – aš nevalingai pažvelgiau į rankšluosčiu apvyniotą savo ranką, kas su mumis darosi?

– Kodėl tu neatėjai pas mane?

– Nebegalėjau paeiti, – atsakė jis. – Ir norėjau vieną kartą išsikalbėti su mama.

– Su ta sena ragana? – išsprūdo man. – Apie ką?

– Taip apie mano motiną nesakyk! – netikėtai piktai suriko jis ant manęs. – Apie ką, apie ką? Apie viską!

– Atleisk! – nusileidau. – Atleisk, mielasis!

– Mama vis dėlto yra mama, supranti? – jau ramiau tęsė jis. – Norėjau pasakyti, kad susirasiu darbą ir nupirksiu naują televizorių. Didesnį už tą, kurį išvilkome.

– Žinoma, didesnį! – pritariau įsiteikdama. – Tą seną griozdą jau seniai reikėjo išmesti! Nupirksime jai naują, kai tik atsistosime ant kojų.

– Taip, tik turime atsistoti, – atsakė Gvidas. – Bet jai jau buvo vienas insultas, tikriausiai taip pat per mane, pagalvojus, nes aš, na, kaip čia pasakius…

– Tu niekuo nekaltas, mielasis! – pertraukiau jį. – Jos amžiuje insultas nieko ypatingo! Mano tėvui buvo jau du infarktai, ir nieko, visai šauniai kvėpuoja! Tie abu seni kuinai paprasčiausiai nebesilaiko.

– Gali būti… – neaiškiai nutęsė Gvidas. – Bet ji man net durų nenorėjo atidaryti, užsikabino grandinę ir tik rėkė pro plyšį, kad nešdinčiausi, kad aš ne žmogus, o kažkoks žvėris.

– Tu esi mano didelis, švelnus žvėris! – meiliai suburkavau.

– Galėjau nutraukti tą šūdiną grandinę! – vaikėziškai pasigyrė jis.

– Teisingai padarei, kad nenutraukei! – pagyriau aš.

– Norėjau jai pasakyti, kad nuo rytojaus nustosiu vartoti, bet nespėjau, nes atsijungiau.

– Žinoma, mes nustosime! – pasakiau aš. – Kodėl nenustojus?

– Taip, tikrai, kodėl? – kvailai nusijuokė Gvidas. – Bet dabar tikrai reikėtų ko nors paimti, nes baisiai džiovina, bent jau alučio.

– Pas mane tuojau atvažiuos tėvas, ir aš pasistengsiu ko nors mums gauti, – pažadėjau aš. – Bet tu greičiau ateik! Noriu tave su juo supažindinti.

– Kokio velnio? – pašoko Gvidas. – Man jau pagirių užtenka!

– Nesispirk, mielasis! – švelniai pareikalavau. – Juk tu mano tėvo nebijai?

– Aš nieko nebijau, pelyte! – atsakė jis. – Ir jau seniai būčiau pas tave, bet mane kontrolieriai išmetė iš troleibuso. Velkuosi pėsčiomis, baisiai šalta, vėjas ir sniegas, tiesiog verčia ant žemės, bet aš jau Bryvybas gatvėje ir greit būsiu. Tik mano kojos visiškai šlapios.

– Vargšelis! – pagailėjau jo. – Juk peršalsi!

– Nė šūdo neperšalsiu! – bravūriškai atsiliepė Gvidas.

Suskambėjo durų skambutis, pasakiau Gvidui, kad pasuksiu vėliau, ir puoliau atidaryti.

Stovėjau koridoriuje su rankšluosčiu apvyniota ranka, tyčia sulinkau dar labiau, stengiausi atrodyti kiek įmanoma varganiau, nors ir taip žinojau, kad atrodau kaip iškritusi iš penkto aukšto.

– Tuojau tave vežu į psichiatrinę ligoninę! – peržengęs slenkstį pareiškė tėvas, apsidairė aplinkui ir apsimetė nematąs, kad bute nebėra baldų, kad jis beveik tuščias, dingusios net užuolaidos nuo langų. – Susitariau dėl atskiros palatos.

– Man nereikia jokių palatų, tėėti! – atsakiau vaikiškai ištęsdama žodžius.

– Tu esi psichiškai nesveika narkomanė! – jis vėl kudakavo tą patį, kaip visada, visą tai buvau girdėjusi tūkstančius kartų, na kiek galima?

– Tėti, na kodėl tu perdedi? – atsargiai paklausiau. – Aš daugiau nieko nevartoju!

– Pasižiūrėk į veidrodį, po akimis juodi ratilai, atrodai kaip mangutas. Ji nevartoja! – tėvas po truputį užsiveda. – Nors, kur pasidėjo didysis veidrodis?

– Tėt… aš nežinau. – Nekaltai patraukiau pečiais.

– Nežinai, kur pasidėjo didysis veidrodis? – jis griežtai varstė mane žvilgsniu.

– Mane apvogė, kol nebuvau namie… aš, aš, – sumikčiojau. – Užmiršau užrakinti duris!

– Baik skiesti! Parodyk ranką!

Pakėliau į rankšluostį suvyniotą ranką. Tėvas grubiai nutraukė rankšluostį ir apžiūrėjo supjaustytą dilbį. Kraujuoti liovėsi, o aplink įpjautus rėžius sukepė rudi šašai.

– Smulkmena, – su palengvėjimu atsiduso, paleisdamas ranką, kuriai leidau bejėgiškai nukarti prie šono.

– Tėt, – įsižeidusi iš lėto vėl apvyniojau ranką rankšluosčiu. – Aš neturiu pinigų sumokėti už butą. Aš išvis nieko neturiu…

– Ir dėl to reikėjo pjautis venas? – paklausė jis. – Teatrališka idiotė! Kada tu baigsi šitas komedijas?

– Kai susiimsiu ir įsipjausiu giliau! – pažvelgiau į jį iš padilbų. – Ir daugiau tau nebeskambinsiu.

Tylėjau ir laukiau, kad tėvas pradės siautėti, reikia leisti jam išsirėkti, bet šį kartą jis tik stovėjo, ranka atsirėmęs į koridoriaus sieną, sunkiai kvėpavo ir dairėsi aplink, lyg pirmą kartą būtų šiame bute žemomis lubomis.

– Nesąmonė, – sumurmėjo jis. – Duok man sąskaitą, pervesiu už butą.

– Tėti, aš noriu pati sumokėti, nenoriu tavęs apsunkinti, – ėmiau prašyti. – Jei duotum man nors truputį pinigų…

– Mano vairuotojas tau kiekvieną savaitę prikrauna pilną šaldytuvą. Ko dar?

– Tėti, aš noriu pati!

– Jokių pinigų tu iš manęs negausi! – atkirto jis. – Važiuosime gydytis!

– Aš negaliu niekur važiuoti, ryt turiu eiti į darbą, – spyriausi. – Iš pirmo atlyginimo tau atiduosiu, bet jis bus tik už trijų savaičių, nes dabar bandomasis laikotarpis.

– Koks dar bandomasis laikotarpis? – vis dėlto jis pradėjo rėkauti. – Kodėl, po velnių, tu visą laiką meluoji?

– Nemeluoju! – atsakiau aš. – Iš tikrųjų radau darbą, mano CV priėmė. Ir rytoj mano pirmoji darbo diena.

– Koks išvis gali būti tavo CV? – nusišaipė tėvas. – Narkomanės su dešimties metų stažu!

– Dirbsiu kasininke prekybos centre! – pranešiau išdidžiai.

– Apie kasininkę tu jau vieną kartą melavai! – priminė tėvas. – Net nepajėgi sugalvoti naujo melo! Smegenys galutinai suminkštėjusios?

– Bet šį kartą iš tikrųjų, tėti, patikėk… – sumurmėjau sutrikusi.

– Jeigu iš tikrųjų, tada tu ten apsivogsi, nes esi nepataisoma kleptomanė! Ir aš vėl turėsiu tave traukti iš kalėjimo! – pamokslavo jis. – Ir turėsiu mokėti kyšius į dešinę ir kairę!

– Nevogsiu! – spyriojausi aš. – Kaip tu nesupranti, mano gyvenime viskas pasikeitę!

– Ji nevogs… – tėvas išraiškingai nusišaipė ir pažvelgė į lubas, kur kadaise kabojo didelis, apvalus šviestuvas, o dabar styrojo balti, paskubomis nurauti kreivi laidai. – Dieve, na už ką man ta bausmė?

– Tai karma, – pagiežingai sumurmėjau, supratusi, kad pinigų jis man neduos.

– Karma, sakai? – tėvas suraukė žilus antakius.

– Žinoma! – įžūliai nusišypsojau ir įrėmiau sveikąją ranką į šoną.

– Tai dabar tu taip kalbėsi?

– O kodėl gi ne?

Iš viršutinio aukšto buto atsklido smulkių, skubių žingsnių bildesys, ten kaimynai ruošė vaikus į mokyklą.

– Karma būtų kita, jei tą kartą tavo motinai būčiau pritaręs, – staiga pasakė tėvas. – Ji norėjo darytis abortą, o aš, idiotas, paprieštaravau.

– Tėti… tu man meluoji? – žengiau žingsnį atgal.

– Melavimas – tavo privilegija, – atsakė jis. – Ji jau dėl visko buvo susitarusi, tik aš, kvailys, atkalbėjau, nes įsivaizdavau, kad mums reikia normalaus vaikučio. Normalaus, jei tu išvis supranti šio žodžio reikšmę! – jis pakėlė balsą.

– Aš apšiksiu jos kapą! – surikau pati nesuprasdama, kaip man tai išsprūdo.

– Ką tu pasakei? – tėvas negražiai išsišiepė.

– Ką girdėjai! – loštelėjau, kad išvengčiau pikto antausio, kuris prašvilpė man pro nosį.

– Tu praradai paskutinius padorumo likučius! – sušvokštė tėvas, palinkęs į priekį ir abiem delnais įsirėmęs į sieną.

– Tau nereikėjo man to sakyti! – surikau ir treptelėjau šlepete į grindis, buvau pasiruošusi kristi ant nugaros ir spardytis kojomis ore kaip vaikystėje. – Nereikėjo!

– Gal ir nereikėjo, – atsakė tėvas ir sunkiai atsistūmė nuo sienos. – Bet tai teisybė.

– Eik peklon su savo teisybe!

– Aš tavęs nebeatpažįstu, – jis palingavo žilą galvą, – paprasčiausiai nebeatpažįstu…

– Ir nereikia!

– Ar žinai, ką ji dabar pasakytų, jei matytų šį bardaką? – tėvas apatiškai mostelėjo ranka aplinkui.

– Ji negyva, ji nieko negali pasakyti! – atkirtau aš.

– Tu ją nuvarei į kapus! – jis drebančiu smiliumi bakstelėjo į mano pusę.

– Gal ir aš, – išsisukinėdama nutęsiau. – O kas važinėjosi po užsienius su meilužėmis? Ji visa tai žinojo ir tylomis pakentė!

– Nesikišk į suaugusiųjų reikalus!

– Kokie dar suaugusiųjų reikalai? Cha, cha, cha! – nenatūraliai nusijuokiau. – Jos daugiau nėra, tėti, ji mirusi!

– Aš tai žinau…

– Jau praėjo daugiau kaip metai, – pridūriau.

– Tik trys šimtai aštuoniasdešimt dvi dienos. – Tėvas išsitraukė iš kišenės languotą nosinaitę ir nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

– Ją nužudė liga, o ne mes, suprask tai vieną kartą! – pasakiau aš. – Ir neskaičiuok dienų, tėti, tas nieko neduos.

– Tu dar mane mokysi? – jis metė į mane niūrų žvilgsnį.

– Bet ačiū, kad tada paprieštaravai! – stengiausi ironizuoti, bet jutau, kad mano balsas trūkčioja, lūpos virpa ir akyse kaupiasi ašaros, nusisukusi jas nusausinau rankšluosčiu.

– Aš ją mylėjau, – pasakė tėvas. – Mylėjau, kaip sugebėjau.

– Na, aš taip pat… – išspaudžiau ir pradėjau šniurkščioti, bet laikiausi, kad nepradėčiau šaukti ant viso buto, ant viso namo, ant viso kvartalo, laikiausi iš visų jėgų.

– Mes tikriausiai nesugebame mylėti, – pridūrė jis.

– Taip…

– Ir baik žliumbti! – riktelėjo tėvas. – Negaliu pakęsti ašarų!

– Aš nežliumbiu! – išspaudžiau. – Bet mama pabaigoje tik verkė… nes nieko kito… visiškai nieko…

– Būtent todėl! – rėkė tėvas išraudęs. – Nutilk!

Nutilau, delnu užsiėmiau burną jusdama, kaip karštas kvėpavimas skverbiasi pro pirštus.

Vaikai iš viršutinio aukšto klegėdami ir tapsėdami mažomis kojytėmis nusileido laiptais, triukšmingai užsitrenkė metalinės lauko durys.

– Ar žinai, kodėl ant antkapio liepiau iškalti ne tik jos, bet ir savo vardą be mirties datos? – paklausė tėvas.

– Tau nereikėjo to daryti, tėti, – sunkiai rinkau žodžius. – Tai nėra geras ženklas. Patikėk…

– Todėl, kad tavimi nepasitikiu, – tęsė jis. – Nė per nago juodymą! Kaip tu ten iškalsi ir mano mirties datą.

– Aš tai padarysiu, tėti, pažadu, jei pati būsiu gyva. – Nubraukiau nuo kaktos plaukų sruogą. – Dėl to nesijaudink.

– Aš išvis daugiau dėl nieko nesijaudinu, – atsakė tėvas. – Pagaliau tu mane privedei. Renkis, važiuosime į ligoninę!

– Tėti, negaliu! – atkakliai priešinausi aš. – Mes su Gvidu apsivesime, todėl norėjau tavęs paprašyti truputį pinigų, visiškai nedaug, žiedams, vestuvinei suknelei ir truputį ceremonijai… Jis dabar eina čionai, aš jus supažindinsiu.

– Tu nori pasakyti, kad turėsiu finansuoti degeneratų vestuves? – apstulbo tėvas. – To tuščiakalbio bomžo nepageidauju matyti!

– Tai gal bent ateisi į Bikerniekų bažnyčią, kur mus sutuoks? – prašiau nusižeminusi. – Kaip liudininkas… Mes džiaugsimės, jeigu tu būsi…

– Ne!

– Aš daugiau nieko, išskyrus tave, neturiu, tėti, – mirksėjau drėgnomis akimis. – Ateik, prašau…

– Tu iš tiesų tuoksiesi su tuo apgailėtinu alkoholiku? – paklausė tėvas.

– Jis turi aukštąjį išsilavinimą, tėti. Jis nuostabus žmogus, ir aš jį myliu, – atsakiau. – Mes mylime vienas kitą.

– Ką tu supranti apie meilę? – tėvas vėl pradėjo tyčiotis. – Miegi su kiekvienu, kuris pažada narkotikų! Kiek kartų tave nuogą traukiau iš po bernų ir vežiau atpumpuoti? Užmiršai? Nuotaka atsirado!

– Daugiau taip nėra, tėti, dabar esu švari! – prisiekiau. – Esu pasikeitusi! Nes aš myliu, pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų myliu! Net nežinojau, kad taip gali būti. Ir esu nėščia.

– Tylus pamišimas… – Tėvas iš kailinių kišenės išsitraukė „Camel“ pakelį. – Tikriausiai reikia užsirūkyti.

– Tėti, tau rūkyti negalima! – ištiesiau ranką į pakelį. – Duok čia!

– Geriau atnešk degtukus! – įsakė jis.

Nubėgau į virtuvę ir grįžau su degtukų dėžute. Tėvas nurovė cigaretės filtrą ir užsirūkė.

– Nori gimdyti nevisavertį kretiną? – jis išpūtė dūmų kamuolį ir sausai užsikosėjo.

– Sonografė sakė, kad vaikutis sveikas ir normaliai išsivystęs, – atsakiau aš. – Tėti, mes abu mesime! Mes jau dabar beveik nevartojame. Mes stengiamės laikytis.

– O tu, būdama nėščia, dar pjauniesi venas? – tėvas išpūtė kitą kamuolį. – Tavo galvoje šiaudai?

– Tėti, man užėjo, – atsakiau aš. – Užeina staiga… pati nesuprantu kodėl. Tikriausiai iš nevilties, kad viskas taip… Na, taip, kaip yra…

– Būtent todėl reikia važiuoti pas gydytojus!

– Iš heroino labai sunku ištrūkti, juk tu žinai, o fentanilas yra dar baisesnis, – tęsiau aš. – Kiek kartų esi mane uždaręs psichiatrinėje, ir niekas nepadėjo! Ten mane vėl pavers daržove ir nunuodys vaikutį. Atleisk, tėti, bet šį kartą turiu susitvarkyti pati!

– Bent nejuokink!

– Gvidas vartoja tik alkoholį, jis man padeda vaduotis iš narkotikų, neleidžia badytis ir prižiūri, duoda tik alučio, nes jame yra vitaminų B vaikeliui.

– Vitaminai vaikeliui? – paklausė tėvas, linguodamas galvą ir nežiūrėdamas į mane, jo akys, lyg jis būtų kokiame užleistame ir nešvariame geležinkelio tunelyje, nerasdamos vietos kur apsistoti klaidžiojo po tuščią butą, kurio sienas kaifuodama buvau ištisai apipiešusi grafičiais. – O nuo kada kas nors tau gali ko nors neleisti?

– Jis gali, nes aš jį myliu!

– Ir jis tave? – tėvas pažvelgė į mane, ir akimirką jo balse pasigirdo kažkas iš mano vaikystės.

– Nežinau, bet man atrodo, kad taip. – Aš sutrikau. – Mes mylime vienas kitą. Tik nežinau, kaip su visu tuo susitvarkyti. Tėti…

– Bet juk tu neleidi sau padėti! – jis beviltiškai pamojavo žėruojančia cigarete. – Atsisakei, kad įsiūtų implantą! Į Minesotos programą tavęs už ausų negalima nutempti, Dvylika žingsnių tau netinka, ir pas psichiatrą eiti atsisakai. Esi užsispyrusi kaip asilas!

– Aš jau ten visur buvau! – surikau. – Visur!

– Ir ką su tavimi daryti? – paklausė jis žvelgdamas man tiesiai į akis. – Ką?

– Tėti, atiduok man tą cigaretę! – sugriebiau nuo palangės tuščią konservų dėžutę, kurią mes su Gvidu naudojome kaip peleninę, ir ištiesiau jam. – Mesk! Tau negalima rūkyti!

– Palik mane ramybėje! – piktai sudavęs per kraštą cigarete, nukratė pelenus į skardinę, kartu su mano ranka pastūmė ją šalin ir raukydamasis rūkė toliau.

– Renkis! – įsakė.

– Mano ranka nebekraujuoja! – spyriausi aš. – Nėra prasmės kur nors važiuoti!

– Klausyk, kai tau sako! – jis taip suriko, kad net susigūžiau, vieną sekundę atrodė, jog puls ant manęs ir už plaukų ištemps iš buto.

– Niekur aš nevažiuosiu! – atšokau į šalį ir numečiau dėžutę ant palangės po bučinių atspaudais. – Pati su viskuo susitvarkysiu!

– Tai kodėl man skambinai? – sustingo tėvas.

– Todėl, kad man atrodė, jog esi mano tėvas! – atsakiau per saugų atstumą. – O dabar gali išeiti, mes viską aptarėm!

Supjaustyta ranka parodžiau į duris.

– Tu mane išvarai?

– Taip! Nešdinkis! – rėžiau aš tikėdamasi, kad jis iš pykčio pradės skaityti eilinį moralą, bet jis tik stovėjo ir markstėsi, lyg kas į akis būtų žėręs saują smėlio.

Mano suraižyta ranka iš lėto leidosi žemyn lyg drebanti sekundinė rodyklė, kol sustojo prie šlaunies, o atsivyniojęs rankšluostis nukrito ant grindų.

Tėvas norėjo kažką pasakyti, bet paskui numojo ranka, prisilaikydamas sienos praėjo pro mane kaip pro gatvės stulpą ir koridoriaus gale prie lauko durų sunkiai atvirto ant vienos likusios nedažytos medinės kėdės, kurią tausojau tam momentui, kai sumanysiu pasikarti.

– Tėti… – baugščiai prabilau.

– Tėti… – priėjau arčiau ir iš nugaros padėjau ranką jam ant peties, ir staiga užsinorėjau tvirtai apkabinti jo kaklą kaip vaikystėje, kai jis juokdamasis nešiodavo mane ratu ant kupros, o aš stipriai kratydavau kojas, kad išpurtyčiau pajūrio smėlį iš basučių.

Nuo lengvo prisilietimo tėtis susvyravo ir suglebęs nuslydo ant grindų, jo veidas buvo pilkas ir ramus, tik truputį nustebęs, jis nekvėpavo, ir aš, pačiupinėjusi pulsą prie kaklo, iš karto viską supratau, tačiau pradėjau iš visų jėgų purtyti, stengiausi pasodinti, bet jis buvo baisiai sunkus ir slydo iš rankų, aš maldavau, kad jis atsikeltų, tegul keliasi, nepalieka manęs čia vienos, ir mėginau daryti dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną, bet jo žandikauliai buvo taip stipriai sukąsti, kad man nieko neišėjo, aš nepajėgiau įpūsti jam savo oro.

Sėdėjau greta ant grindų ir lingavau pirmyn atgal lyg užmirštas metronomas, nežinau, kaip ilgai taip lingavau.

Nusišluosčiau išseilėtą burną chalato rankove ir nutraukiau auksinį laikrodį nuo jo suglebusios, sunkios rankos, atsegiau kailinius ir iš vidinės švarko kišenės išpešiau piniginę, kurioje buvo kreditinė kortelė, žinojau, kad jos kodas greičiausiai yra mano gimimo metai, nes tėtis mane mylėjo, pasiėmiau ir mažą nespalvotą mamos paso fotografiją, kurią jis visada nešiojosi piniginėje.

– Atleisk, tėti, bet šiuo metu man labai reikia, – sušnibždėjau ir užspaudžiau jo stiklines akis.

Atsistojau, įėjau į virtuvę, plačiai pravėriau langą, leisdama lediniam gūsiui įsiveržti į vidų, ir pašaukiau vairuotoją, kuris, mindžikuodamas sniege ir šaltyje, sustiręs rūkė prie limuzino.

– Askoldai! Ateik greičiau! Tėvui blogai!

Askoldas įbėgo į butą ir, skeryčiodamas ilgomis rankomis, pradėjo lankstytis prie nejudančio kūno.

– Jis nekvėpuoja, – pasakiau ir nustebau, kad nieko nejaučiu, mano viduje viskas buvo sustoję, tebetiksėjo tik delne suspaustas laikrodis.

– Paskambinai greitajai?

– Skambink pats! – atsakiau aš, užsitempiau ilgus batus, užsimečiau paltą, aplink kaklą du kartus apvyniojau šaliką, iki akių užsismaukiau vilnonę kepurę ir puoliau į gatvę, kur prie lauko durų susidūriau su apsnigtu ir nuo šalčio drebančiu Gvidu.

– Ei, pelyte! – Gvidas pagavo mane bėgančią, apsuko aplink save ore, pastatė ant kojų ir papurtė už pečių. – Pažvelk į mane! Kas tau?

– Nieko! – ištrūkusi tvirtai sučiupau jį už alkūnės. – Išeiname! Mes negalime čia likti!

– Bet mano kojos šlapios! – spyrėsi jis.

– Eik, kai tau sako! – iškošiau pro dantis ir jėga nuvilkau jį su savimi užsnigta gatve.

Pro šalį, sprausdamasis per pusnis ir mėtydamas sniego kamuolius, praslydo ryškiai apšviestas tramvajus.

– Vėl susikibai su tėtušiu?

– Nutilk! – sušniokščiau pro petį.

Mes per purų sniegą nuklampojome iki Baruono prekybos centro, kur sustojusi įkišau tėvo kreditinę kortelę į bankomatą, vos galėjau įžiūrėti užpustytą bankomato ekraną, bet mano gimimo metai suveikė, ir aš išėmiau keturis šimtus eurų.

– Sakiau, kad ką nors gausiu! – parodžiau banknotus Gvidui.

– Duok čia! – jis ištraukė juos man iš rankų ir įsikišo į kelnių kišenę.

Pasistiebiau ant pirštų galų ir stipriau apvyniojau jam šaliką apie kaklą, ir tik tada pastebėjau, kad jis su savo juodu, nuskurusiu aksominiu švarku, be palto.

– Kur tavo paltas?

– Kol miegojau, nuvilko bomžai, – atsakė jis. – Aš juos užmušiu!

– Mes tau nupirksime kitą čia pat „Humanoje“! – ranka parodžiau dėvėtų drabužių parduotuvę kitoje gatvės pusėje, paskui apkabinau jį, užsimerkiau ir tvirtai prisiglaudžiau prie plačios krūtinės, nenorėjau paleisti, norėjau taip likti, paprasčiausiai sustingti ir likti.

– Pirmiausia išgersime! – Gvidas nusikabino mano rankas ir ryžtingai išsivadavo iš glėbio.

Mes užėjome į prancūzų kavinę Gertrūdos gatvėje priešais prekybos centrą, užsisakėme karšto vyno ir kruasanų.

Lauke už didelio vitrinos stiklo prieš sniegą ir vėją pėdino susikūprinę ir apsimuturiavę pėstieji, slydinėjo mašinos ir tyliai siautė smulkių, ledinių snaigių gūsiai, lyg keistame nebyliame filme, neturinčiame nieko bendro su manimi.

Kavinės interjeras taip pat atrodė lyg iš kartono iškirptos dekoracijos, galinčios sugriūti nuo menkiausio prisilietimo.

Mes sėdėjome šilumoje ir gėrėme karštą vyną, bet aš neprisiliečiau prie kruasanų, nes ir jie man atrodė lyg plastikinis muliažas, juos vieną po kito godžiai sušveitė Gvidas.

Ant jo aksominio švarko mirgėjo ištirpusios snaigės, ir po poros karšto vyno taurių jis jau palaimingai šypsojosi.

Man pasidarė nepakenčiamai karšta, nusivilkau paltą, užmečiau jį ant gretimos kėdės atlošo, jutau, kad jau esu apsvaigusi, viduje kažkas atsileido, pasidarė lengviau.

– Pelyte! – Gvidas išplėtė gražias rudas akis. – Juk tu beveik nuoga, tik su chalatėliu!

– Na ir? Geriau užsimerk! – įsakiau ir, kai jis primerkė vokus, išėmiau iš palto kišenės laikrodį ir padėjau prieš jį. – Dovana gimimo dienos proga!

– Šiandien nėra mano gimimo diena, – Gvidas pavartė laikrodį priešais langą. – Oho! Kur gavai?

– Aš noriu, kad tu jį nešiotum! – pasakiau tyliai drebančiu balsu. – Visada!

– Geriau parduokim! – pasiūlė jis. – Ir ko tu visą laiką nerimsti lyg kokia apdujusi musė?

– Aš rami, – servetėle nusišluosčiau virpančias lūpas jausdama, kad daugiau nepajėgiu susivaldyti, net nebesistengiu.

– O vakar mes viską teisingai nutarėme, – Gvidas, žaisdamas su laikrodžiu, pradėjo atlėgęs samprotauti. – Dėl to susičiupto mažylio!

– Mažylį palik ramybėje!

– Pelyte, na kokie iš mūsų tėvai? – jis metė į mane įtarų žvilgsnį. – Mes su savimi nesusitvarkome, o dabar dar vaikas…

– O kaip tada vestuvės?

– Vestuvės taip, tai jau gražus hepeningas! – plačiai šypsojosi jis. – Sukviesime draugus, bus smagu!

– Mes draugų neturime.

– Klausyk, pelyte, ko tu visą laiką kabinėjiesi? – paklausė jis.

– Aš aborto nesidarysiu!

– Bet tu pati vakar pasiūlei!

– Buvau susileidusi ir nieko nesupratau! – sušukau aš. – Tu mane palenkei!

– Nieko aš nepalenkiau! – Gvidas šiaudeliu nervingai maišė karštą vyną. – Pati apie tai pradėjai kalbėti. Pati!

– Ne ir dar kartą ne! – delnu pliaukštelėjau per stalelį.

– Nesidraskyk tu, aplinkui žmonės! – Gvidas prilaikė taures, kad jos neapvirstų.

– Čia nieko nėra! – aklai apsidairiau. – Net mūsų čia nėra! Ir mano tėvas ką tik mirė!

– Baik svaičioti!

– Jis nugriuvo koridoriuje ir numirė! – sudejavau aš. – Neturėjau leisti jam rūkyti!

Gvidas įdėmiai pažvelgė į mane ir pasilenkęs siurbtelėjo karšto vyno.

– Jam sustojo širdis, – paritinėjau tarp pirštų laibą taurės kojelę. – Ir jis numirė.

– Ir tu jį ten paprasčiausiai palikai?

– Jei būtum atėjęs greičiau, viskas būtų kitaip! – sustaugiau aš. – Absoliučiai viskas! Būčiau jus supažindinusi!

– Ėjau kaip tik galėdamas greičiau, – pradėjo teisintis Gvidas. – Ar man priekaištauji?

– Taip! – surikau jam į veidą. – Tu neturėjai ten palikti manęs vienos! Neturėjai!

– Na gerai, atleisk, pelyte! – Gvidas pakėlė rankas lyg pasiduodamas. – Kitą kartą eisiu greičiau!

– Kitą kartą?! – delnais užsidengiau veidą ir palinkau virš staliuko.

– Ar išeisi laukan su manimi parūkyti? – Gvidas sutrikęs rausėsi kišenėse ieškodamas cigarečių.

– Aš neiškviečiau greitosios pagalbos, – kalbėjau virš metalinio staliuko. – Man atrodė, kad jie nesuspės atvažiuoti, bet aš turėjau iškviesti! O aš to nepadariau… Ak, Dieve… O tu, tu, tu!

– Ką aš? – Gvidas susiraukė. – Kuo aš ten būčiau padėjęs?

– Jei būtum buvęs šalia, juk mes būtume iškvietę greitąją? – pažvelgiau į jį su beprotiška, pavėluota viltimi.

– Tai aišku! – atsileido jis. – Ko jau čia neiškviesti?

– Prie jo liko vairuotojas, bet man atrodė, kad galiu pabėgti…

– Kur, pelyte?

– Kur nors! – išspaudžiau. – O tas laikrodis yra jo.

– Nuėmei mirštančiam žmogui laikrodį? – paklausė Gvidas.

– Jis jau buvo miręs.

– Na tu ir kieta! – pakraipė galvą Gvidas. – Aš taip tikrai negalėčiau!

– Bet motinos televizorių paėmei?

– Tai visai kas kita! – jis pradėjo karščiuotis.

– Tai yra tas pats! Būtent tas pats! – sušukau aš. – Ir karštą vyną mes geriame taip pat už tėvo pinigus! Kas mes išvis abu su tavimi esame? Na, kas?

– Nežinau, kas mes esame, bet ar tu ir man nuimsi laikrodį, jei prisigersiu ir gausiu galą? – Gvidas pastūmė laikrodį per staliuką. – Atleisk, bet aš prietaringas, nuo lavono neimsiu.

– Tėtis džiaugtųsi, jei tu jį nešiotumei… – sugniaužiau laikrodį kumštyje.

– Tėtis džiaugtųsi? – paklausė jis. – Tu išvis suvoki, ką kalbi?

– Ir jis nenori, kad aš daryčiausi abortą!

– Pala, pala, bet aš nenoriu jokio vaiko! – Gvidas pyko vis labiau. – Kaip man žinoti, kad jis išvis mano?

– Tu tai žinai! – mečiau jam į veidą. – Bet man nesvarbu!

– Prakeikimas! – Gvidas suleido pirštus į tankių plaukų kupetą. – Aš išvis neturiu jokių teisių?

– Ne, šį kartą ne!

– Na, tada man viskas aišku! – Gvidas pašoko ant kojų, vos neapversdamas kėdės, ir stačiomis iki galo išgėrė karšto vyno taurę. – Tada aš einu!

– Gvidai, nepalik manęs dabar, prašau… – sugriebiau jį už rankovės. – Tik ne dabar! Aš galiu numirti…

– Aš tavęs nepalieku, – tvardydamas pyktį atsakė jis. – Bet nesu joks reproduktorius! Pasidaryk abortą, o tada kalbėsime!

– Paskambinsiu pastoriui ir atšauksiu vestuves, – paleidau jo švarko rankovę.

– Tu sugebi tik viską sugadinti! – sušuko Gvidas.

– Taip, dabar tai žinau.

– Ir tu dėl to dar pasigailėsi! – jis triukšmingai pastatė ant stalo išgertą taurę, pasisuko ir greitu žingsniu pasileido link durų.

– Nupirk motinai televizorių, pinigų dabar turi! – surikau jam pavymui.

– Ir nupirksiu! – atsišaukė jis, bet prie durų akimirkai sustojo. – Atleisk, tikriausiai užmiršau pareikšti tau užuojautą!

Aš tylėjau.

– Bet jokių alimentų iš manęs negausi! – jis parodė špygą.

– Apsieisime.

– Na taip, dabar tu turtinga paveldėtoja, – pašaipiai nutęsė Gvidas. – Paskambink, kai sugrįši į protą! Aš suprantu, kad tau dabar nelengva, ir taip…

– Atrodo, tarp mūsų viskas baigta, – atsakiau žiūrėdama į kaktusą, kuris augo ant palangės milžiniškame vazone, jis buvo nuostabus, ryškiai žalias ir lapuotas kaktusas su neįtikėtinai ilgais spygliais.

– Nesutirštink spalvų! – pasakė Gvidas. – Tai, kad nenoriu vaikų, dar nieko nereiškia.

– Tai reiškia viską.

Akimirką jis pamindžikavo prie lauko durų ir išėjo, bet aš dar tikėjausi, kad sugrįš, apeis stalelį ir tylėdamas tvirtai apkabins mane, priglaus prie krūtinės, bet jis išėjo iš kavinės ir dingo sniego pūgoje, susikišęs rankas į juodo aksominio švarko kišenes.

Sėdėjau ir skaičiavau kaktuso spyglius, kol pamečiau skaičių, paskui impulsyviai paskambinau Slavikui.

– Man reikia dozės! – pareikalavau.

– Nerėk! Pinigų turi?

– Taip.

– Už pusvalandžio važiuosiu pro tavo namus. – Slavikas padėjo ragelį.

Atsistojau, nuėjau prie baro sumokėti jausdama, kad nuo karšto vyno su ksanaksu jau esu totaliai prisigėrusi.

Išdavikiškai svyravau, ranka prisilaikydama baro.

– Ar jums viskas gerai? – paklausė padavėjas, jis priminė sustingusią vaškinę figūrą ir paslapčiomis apžiūrinėjo mano raudoną permatomą šilkinį chalatą, po kuriuo neturėjau liemenėlės, o pro ploną audinį prasišvietė krūtų speneliai.

– Šiandien mirė mano tėtis! – idiotiškai šypsodamasi atsakiau.

– Man labai gaila, – pasakė jis nenukreipdamas žvilgsnio. – Ar užsisakysite dar ko nors?

– Ne, – atsakiau ir pasilenkiau arčiau jo. – Ar kaktusas ten ant palangės tikras?

– Mūsų visi augalai gyvi.

– Ačiū! – atsakiau aš. – Būtent tai ir norėjau sužinoti.

Sumokėjau kreditine kortele ir nuėjau atgal prie staliuko, iki dugno išgėriau atvėsusio vyno taurę, kažkaip užsitempiau paltą, nepajėgdama iš karto pataikyti į rankoves, ilgai sagsčiausi, kol užsisegiau, ir tada, nerangiai baksnodama, telefonu išsikviečiau „Bolto“ taksi, kuris privažiavo po penkių minučių.

Išsvirduliavau laukan į pūgą, ji apdegino veidą, įvirtusi į mašiną supratau, kad esu visiškai apdujusi, bet viduje stojo ramybė, keista, stingdanti ramybė.

– Nuvežkite mane namo! – paprašiau vairuotojo įsitaisiusi galinėje sėdynėje ir įsigūžusi į paltą.

– Adresas?

– Gyvenu čia pat netoliese, parodysiu, – atsakiau išsiblaškiusi, žvelgdama pro langą, kaip snaigių sūkuriai glaustosi prie stiklo. – Žinote, šiandien mirė mano tėtis!

– Taip jau yra, žmonės miršta, – atsakė jis.

– Ir mane paliko draugas! – gailiai pridūriau. – Juokinga, ar ne?

– Jūs jauna ir graži, susirasite kitą, – vairuotojas maloniai pažvelgė į mane galinio vaizdo veidrodėlyje. – Tai kur važiuosime?

Tylėjau ir kramčiau suskeldėjusias lūpas.

– Paprasčiausiai norite pasivažinėti? – jis stengėsi suvaldyti mašiną, kuri lingavo blausioje ryto šviesoje Baruono gatvės sniego pusnyse tarp tramvajaus bėgių ir šaligatvio.

– Nežinau… – atsakiau, užsisegiau tėvo laikrodį, kuris buvo man kaip tik, nes tėtis turėjo plonas rankas, ir stebėjau, kaip juda sekundinė rodyklė.

Tai buvo senamadiškas auksinis „Longines“ laikrodis, užvedamas rankos judesiu, tėtis mėgdavo juokauti, kad jo laikas tekės tol, kol tiksės šis laikrodis.

Pakračiau ranką prie ausies ir išgirdau, kaip jis, plonai tarkštelėjęs, užsiveda.

– Kurgi tie jūsų namai? – automobiliui sustojus prie kito šviesoforo nekantriai paklausė vairuotojas.

– Tikriausiai niekur, – atsakiau pagaliau pasidavusi. – Važiuokime į beprotnamį! Į psichiatrinę ligoninę Tvaiko gatvėje.

– Žinau, kur tai yra, – atsakė vairuotojas. – Jūs ten dirbate?

– Ne, išprotėjau! – suprunkščiau. – Mano galvoje šiaudai!

– Na baikite! – vairuotojas vėl nusišypsojo. – Jūs atrodote visiškai normali.

– Čia ir bėda, – vangiai atsidusau.

Supypsėjo mano telefonas, ir apšviestame ekrane pasirodė žinutė:

„Tavo tėvas morge. Reiškiu užuojautą! Askoldas.“

Akimirksniu išsiblaiviau, o į galvą lyg šiurpi švino kulka šovė ir įstrigo mintis: ką aš padariau?

Ak, Dieve, ką aš padariau?!

Žinutė suvirpėjo prieš akis, telefonas nukrito ant grindų, aš pradėjau raitytis, dejuoti ir aimanuoti, aimanuoti ir dejuoti, ir vėl raitytis ir aimanuoti, lyg po traukiniu papuolęs gyvūnas, kuriam pervažiavo kojas.