Augminas Petronis. Verslas yra verslas
2024 m. Nr. 7
Augminas Petronis – 2023 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamo „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojas, tais pačiais metais išleidęs savo debiutinį trumpų istorijų rinkinį „Nedetektyvai“. Knyga buvo įtraukta į LLTI kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o portalo „15min.lt“ metų knygos rinkimuose užėmė trečiąją vietą pagal skaitytojų balsus. A. Petronis taip pat yra „Bernardinai.lt“ tekstų autorius, yra publikavęs apsakymų kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“, į lietuvių kalbą išvertė filosofo Rogerio Scrutono knygą „Modernioji kultūra“. Šiuo metu į lietuvių kalbą verčia Evelyno Waugh romaną „Helena“.
Apsakymas
Ketvirtą dieną Vaidilė nusprendė, kad dviejų kambarių buto jai nereikia ir mokėti nuomos už vasarį ji nenori. Paskambino močiutei, tada paskambino buto savininkui. Sutarė, kad išsikraustys iki sekmadienio ir kad mokestis už paskutinį mėnesį bus išskaičiuotas iš užstato, kurio likusią dalį jai perves per „Revolut“.
Sekmadienį, pusę dvylikos vakare, ji pagaliau baigė nešioti daiktus į mašiną. Tą popietę ir visą vakarą Aisvydo niekaip nepavyko palikti miegančio ant sofos-lovos, tad jis kabojo jai prie krūtinės, pusėtinai pritvirtintas vaikjuoste, kurią vis reikėdavo tvirčiau suveržti ar perrišti. Maždaug kas valandą ar porą jam reikėdavo pažįsti – tada jis godžiai čiupdavo krūtį, kartais bežįsdamas pavargdavo ir imdavo snausti. Ji pažadindavo jį švelniai patrindama ausį, kad nemiegotų ir kaip reikiant pasisotintų. Ryte ketino bent jau išplauti grindis ir nuvalyti dulkes nuo lentynų ir palangių, bet dabar pagalvojo, kad šiaip jau pustrečių metų mokėjo pusę ir vieną mėnesį visą nuomą, todėl nebus nesąžininga palikti kaip yra. Tamsioje laiptinėje akimirką pasvarsčiusi, ar nieko nepamiršo, ir nusprendusi, kad vis tiek dabar neprisimins, įmetė raktą į pašto dėžutę.
„Audi 80“, bulką, kuri vis dar priklausė Jogintui Alfredui, nuvairavo tuščiomis gatvėmis per visą miestą, nuo Savanorių prospekto iki tolimiausio Žirmūnų kampo, greta troleibusų žiedo, kur stovėjo lygiai toks pat blokinis daugiabutis, kaip tas, iš kurio ką tik išsikraustė. Iš bemiegių gatvės žibintų akių srūvanti šviesa liejosi ant leduku besitraukiančio asfalto didelėmis dėmėmis, panašiai kaip rašalas, mokyklinės plunksnos galiuku palietus popierinę nosinaitę. Sustojus Aisvydas ėmė gergžti ir kūkčioti. Į atskirą „Maximos“ maišelį – ji niekada neišmesdavo plastikinių maišelių – buvo susidėjusi pižamą, aštuonerias sauskelnes, kremą su cinku, dantų šepetėlį, šiek tiek švarių rūbų sau ir Aisvydui. Iš anksto apgalvojo, kad tą patį vakarą neturės jėgų tvarkytis, todėl atrodė protingiau iš mašinos pasiimti tik tai, kas būtiniausia.
Ryte chruščiovinėje virtuvėje maišėsi džiovintų žolelių, kavos ir seno žmogaus kvapai, o radijas pernelyg garsiai kalbėjosi su savimi. Vaidilė nenorėjo, kad Aisvydas, vėl miegantis jai prie krūtinės, pabustų, todėl paprašė močiutės pritildyti radiją. Močiutė pasakė „gerai“ ir jį visai išjungė. Po poros minučių, niurnėdama sau po nosimi, įjungė vėl. Ji vaikštinėjo iš virtuvės į koridorių ir atgal, lyg ko ieškodama, paklausta purtė galvą, tada, gal taip ir neradusi, grįžo į virtuvę, iš lentynos paėmė puodelį, įbėrė kelis šaukštus tirpios kavos. Nekreipdama dėmesio į ką tik užvirusį ryškiai raudoną elektrinį arbatinuką, užpylė kavą karštu vandeniu iš čiaupo, skalambindama šaukšteliu išmaišė gėrimą ir atsisėdo nugara į langą bei radiatorių, dešinę alkūnę atrėmė į staliuką, kurio kitoje pusėje prie tokio paties juodo puodelio su garuojančia žalia arbata sėdėjo Vaidilė.
Namuose buvo betvarkė. Koridoriuje batai, žieminiai ir apatiniai drabužiai gulėjo suversti į kaugę. Visa virtuvė, net grindys, apkrauta indais, stiklainiais ir pradarytais pakeliais su gendančiais varškės, grietinės, lydyto sūrio likučiais, visokiomis nuvalgytų konservuotų vaisių skardinėmis – tarsi būtum patekęs į futuristišką Pietų šalies lūšnyną. Vakar, valydamasi dantis, Vaidilė nustebo muilinėje radusi gabalą fermentinio sūrio.
– Panašus į tėvelį, – sušneko močiutė.
Vaidilė papurtė galvą.
– Močiute, tu gi jo akyse nesi mačius. Gal ir nepamatysi. Jis padarė, kaip jam geriau. Čia jo teisė. Kiekvienas turi teisę rinktis už save.
– Panašus į tėvelį, – po kiek laiko vėl pakartojo močiutė. – Ir vardas – šitas – užkrito kažkaip – gali primint?
– Taigi Aisvydas.
– Aisvydas! Ojoj! Tai kaip tėvelis.
– Taip, pagal jį ir…
– Aisvydėli, tu visas į tėvelį! Ir vardas kaip tėvelio! Tuoj tėvelis grįš, tave pačiūčiuos! Oi, tėvelis, žinok, tave labai myli!
Vaidilė sutrikusi į ją spoksojo.
– Aš čia tik taip, žinai, pasakiau, tik taip… – išlemeno močiutė.
Tądien Vaidilė, Aisvydą prisirišusi prie krūtinės, susisupusi į platų juodą paltą, skirtą gerokai kresnesniam žmogui, prieš gerus du mėnesius „Humanoje“ pirktą specialiai tokiam atvejui, išsiruošė iki parduotuvės. Begrįžtant prisigretino šniurkščiojantis, pakumpęs vyras nuo rūkymo paraudonavusiais ryžais ūsais ir apvaliomis rudomis akimis, liūdnai žvelgiančiomis iš po juodo dirbtinės odos kepurės snapelio.
– Atsiprašau, atsiprašau, aš – kaimynas iš laiptinės, laba diena, mačiau, jūs pas ją gyvenat. Tai turbūt anūkė būsit? Nu va, o čia proanūkė? Proanūkis. Nu, koks vyras. Klausykit, žinokit, ji visiškai jau, kaip sakant, nučiuožus – negalima gal taip sakyt – bet jai aiškiai demencija. Konkreti! Bet kame reikalas – ji gudri kaip lapė! Nieko neprisimena, bet visą laiką apsimeta, kad viskas gerai – oi, aš čia tik pajuokavau, tik taip pasakiau, maždaug, žinokit. Išsisukinėja kaip tik gali. O iš tikro tai nesigaudo visai! Nesiorientuoja! Ir dar: kartais jai užeina naktį išeit iš namų. Du kartus pastebėjau. Prieš gal – nežinau, sakykim – mėnesį, sukinėjuosi aš prie Minsko „Iki“. Lauke – minus dešimt, jei ne daugiau. Žiūriu, sėdi jinai – ten tokia yra kaip būdkė ir suoliukas rūkantiems. Nu, ir sėdi. Sakau: močiute, ką darai? Sako: laukiu. Sakau: tai ko jau čia taip lauki? Sako: ai, taip tiesiog prisėdau, vat, ilsiuosi. Sakau: o kaip namo grįžt, žinai? Sako: nežinau. Nu, tai aš ją parvežiau. O dar gal prieš savaitę – praeitą trečiadienį, o gal antradienį – sėdėjom vakare, gal antrą kokią nakties, žinai, laiptinėj, girdžiu, jos buto durys atsidaro. Išeinu į laiptinę, žiūriu, jinai eina kažkur, su paltu, viską. Sakau, einat kur nors? Sako, ai, į paštą einu, reikia broliui į Kazanę laišką išsiųst. Suprantat? Tai sakau: eikit miegot, vidurys nakties, kur jūs čia kam ką siųsit. Tai labai susigėdo, nieko nesakė, bet grįžo pas save, atrodo, tą naktį niekur nebėjo.
– Blogai, – pasakė Vaidilė. – Jos brolis iš Kazanės parvažiavo dar prieš devyniasdešimtus, atrodo. Ir šiaip jis jau gal dešimt metų kaip miręs. O šiandien, panašu, ji supainiojo mane su kažkuria iš mano tėvo žmonų. Ir galvojo, kad čia mano tėvo vaikas. Ir kas kažkaip net truputį juokinga – sakė, kad mano tėvas greitai grįš.
– Aš ir sakau, aš ir sakau! Jūs pagalvokit. Dabar gi yra visokių variantų – senelių namų, visko, jie – brangūs, aišku. Bet gal yra įstaiga ar institucija kokia valstybinė. Jūs gerai pagalvokit.
Po truputį paaiškėjo, kaip efektyviai panaudoti močiutę: ko nors paprašyta ji visada geranoriškai, net entuziastingai sutikdavo padaryti, tik buvo svarbu, kad užduotis ir viskas, kas su ja susiję, būtų iš anksto padėta vienoje vietoje. Pasodinta ko nors rūšiuoti, skusti, maišyti arba valyti, ji puikiausiai susitvarkydavo, jei tik nereikėdavo pačiai susirasti peiliuko, druskos ar šepečio – tuomet imdavo ieškoti, kilnoti daiktus, kuris nors sukeldavo atsiminimus, nešdavo jį parodyti Vaidilei, grįžusi pamiršdavo, ko ieškojo, ir pradėdavo be jokio tikslo vaikščioti po namus, įsitvėrusi atsitiktinio daikto, primenančio prarastą laiką, pasikeitusias vietas, mirusius žmones.
Ketvirtadienio popietę Vaidilė nusprendė rimčiau pasitvarkyti – bent pabandyti. Į močiutės kambarį ji nunešė porą dubenų, nuplovė bulvių ir morkų, padavė močiutei peiliuką ir paprašė viską nuskusti. Tada kitame kambaryje ant kietokos, kažkodėl samanomis atsiduodančios sofutės atsisėdo migdyti Aisvydo. Pagal viską jis turėjo greitai užmigti, tada būtų paguldžiusi į šviesaus medžio lovytę (kurią vakar atvežė ir iki buto durų užnešė ją „Vintede“ pardavusios moters vyras, o Vaidilė naktį pabaigė montuoti), o pati ketino į didžiulį juodą šiukšlių maišą sumesti visus virtuvėje gendančius maisto produktus ir senas pakuotes, iškraustyti ir išplauti lentynas, galiausiai į jas sudėti ant grindų ir palangės stovyklaujančius benamius indus.
Bet Aisvydas niekaip neužmigo – mirksėjo, kriuksėjo, kartais jo nustebęs žvilgsnis lyg ko ieškodamas imdavo klaidžioti po lubas. Tada atėjo močiutė.
– Baigiau skusti!
– Ir morkas?
– Taip! Gal supjaustyti?
– Gerai, tą ir norėjau siūlyti.
– Tai aš tada einu į virtuvę, tuoj, pasiimu peilį, dabar pala…
– Ne, ne! – Vaidilė pašoko ant kojų, Aisvydas knerktelėjo ir iš visų plaučių užbliovė. – Čiššš! Aš tau surasiu, viskas gerai, nesirūpink. Imk, paramink Aisvydą! Čiššš! Ne, gal aš pati jį paraminsiu. Gali mane praleisti?
Vėliau, jau sutemus, Aisvydą pavyko užmigdyti ir paguldyti į lovytę. Močiutei Vaidilė sugalvojo naują užduotį: iš didžiulės tarybinės sekcijos ištraukė keturis stalčius ir pastatė keletą senų batų dėžučių rūšiavimui. Tušinukai, parkeriai, pieštukai – į vieną dėžutę, nuotraukos – į kitą, papuošalai – į trečią, vinys, varžtai, segtukai ir smeigtukai – į ketvirtą, knygos, dokumentai ir užrašinės – į atskiras krūveles, o kas niekur netinka – į „Maximos“ maišelį. Pati, stengdamasi kuo mažiau triukšmauti, ėmėsi virtuvės. Sumesti į maišą šiukšles buvo greitas darbas, tada ji atidarė spintelę. Tarp viena ant kitos sugriuvusių prieskonių pakuočių gulėjo knyga nudriskusiu galiniu viršeliu, Vaidilė paėmė ją į rankas – kažkokia sovietinė propaganda, pagalvojo, – Leon Bloy, „Buržuazijos protas“, tik, keista, leidimas ne tarybinis – Kaunas, 1937 m.
Netrukus į virtuvę atšlepsėjo močiutė. Vienoje rankoje gniauždama akinius storais rėmeliais, kuriems trūko kairės kojelės ir galbūt todėl net nuimti nuo nosies jie atrodė sutrikę, kitoje atsargiai, nykščiu ir rodomuoju pirštu laikydama tris ar keturias nedidelio formato nespalvotas nuotraukas, smagiai sušuko:
– Pažiūrėk, ką radau!
Vaidilė susiraukusi pridėjo pirštą prie lūpų. Močiutė nuleido galvą ir trimis pirštais grakščiai, švelniai pliaukštelėjo sau per kaktą.
– Pažiūrėk, – sušnibždėjo. – Va, čia tavo tėvas, dar kūdikis. Va, ir čia. Man ant rankų. Stasys turėjo fotokamerą, kai tik parvažiavom su Aisvydu iš ligoninės, ėmė ir nupaveikslavo. Va, dar viena. O čia jis pirmoj klasėj, šitą turbūt matei.
Vaidilė nuvedė močiutę atgal prie rūšiavimo dėžių, bet po kokių penkiolikos minučių ji vėl išdygo virtuvėje su gera sauja nuotraukų. Va: Stasys gavo mašiną, o štai Aisvydas Palangoj, o štai visi trys sode, o čia ji gerai neatsimena, bet – ai, baidarė kampe, tai bus baidarių žygis, turbūt su institutu, o čia kažkoks balius, taip, šitam bute – pala, kokia galėjo būt proga? – balažin – o tos šampaninės taurės, taigi negalėjo niekas jų išmesti, kažkur turi būti.
Ir ji nušliurino atgal į savo kambarį ieškoti taurių. Vaidilė girdėjo, kaip močiutė kilnoja daiktus, pati su savimi kalbasi, kaip cypčioja darinėjamos sekcijos durelės – didesnės apatinės žemu, pavargusiu balsu, mažesnės viršutinės – irzliais, vaikiškais balseliais. Tada – blinkt! – močiutė nuvertė pagal Vaidilės instrukciją sukrautą knygų bokštą. Pravirko Aisvydas. Vaidilė paėmė jį ant rankų, priglaudė prie krūtinės, bet jis niekaip nenurimo. Virtuvėje, skendinčioje tamsiai geltonoje, vis sumirksinčioje ant susiraizgiusio laido kabančios lemputės šviesoje, sūpavo sūnelį, atsargiai laviruodama tarp ant grindų sukrautų indų, tada prisėdo ant taburetės, apvilktos išblukusiu megztu užvalkalu, Aisvydas ėmė žįsti, nustojo verkti ir po akimirkos visame name dingo elektra.
Vaidilė sėdėjo laukdama, kol akys pripras prie tamsos ir ji galės patogiau pastatyti kojas, nesubarškindama puodelio ar lėkštės. Už lango snigo dideliais kąsniais. Aisvydas vis sučepsėdavo, savo kambaryje knarkė močiutė, matyt, užsnūdusi fotelyje.
Naktį Vaidilė negalėjo užmigti. Aisvydas miegojo šalia pamaitintas, nupraustas ir dukart apmautas naujomis sauskelnėmis. Telefono laikrodis prieš užmiegant rodė 02.58. Pradėjęs burgzti šaldytuvas (gerai, atsirado elektra) ją pažadino prieš penkias, ji pakeitė sauskelnes, pažindė, pamiegojo dar pusantros valandos, kol berniukas vėl pradėjo verkti, tada paėmė jį ant rankų. Atsvirduliavo apsimiegojusi močiutė. „Oi, tu, vaikyte, visai nepamiegi“, – ir pasisiūlė panešioti Aisvydą. Vaidilė išmiegojo beveik tris valandas, kol ją pažadino telefonas – skambino Jogintas Alfredas.
– Labas.
– Labas. Oi, pažadinau?
– Nieko, man vis tiek jau reikėjo keltis.
– Klausyk, skambinu, nes… Ai, kaip tau sekasi?
– Normaliai. Pagalvojau, kad man neapsimoka mokėt nuomos už du kambarius, tai galiu laikinai pagyvent pas močiutę, kol ką nors rasiu.
– O-o-o… Suprantu, tau visiškai neapsimoka. O tai tu dabar Vilniuj?
– Taip, pas močiutę, Žirmūnuose.
– Nes dėl ko aš skambinu: man vis dėlto reikėtų pasiimt mašiną.
– Ką?!
– Nu, supranti, aš tau dar nespėjau pasakyt, mane pakvietė grot Kaune penkias dienas per savaitę, ten traukiniu ar autobusu labai nepatogiai gaunasi, aš tiek nenoriu važinėt.
– Bet tu sakei, kad mašina lieka man!
– Tai sakiau, bet reikia tą matyt kontekste. Aš gi nežinojau, kad mane pakvies groti Kaune.
– Bet tu sakei!
– Taip, bet – nurimk! – mašina vis dar mano. Ji yra teisėta mano nuosavybė. Aš gi nelaikau tau šautuvo prie galvos ar kažką, bet tiesiog noriu to, kas teisėtai man priklauso.
– Klausyk, o tu sakei, kad sutvarkysi alimentus.
– Tai gerai. Turiu susitikt su tokiu draugu – atsimeni Dovydą? – jis teisininkas, sakė padės, aš rašiau jam, bet jis buvo išvažiavęs, o po to tarėmės susitikt, bet jis sirgo. Gerai, sutvarkysiu, tau jie teisėtai priklauso. Nu, ko tu taip pyksti, aš gi nieko blogo nedarau.
– Tai sutvarkyk alimentus ir tada gali pasiimt mašiną.
Tyla.
– Aš nematau, kaip tiedu dalykai susiję. Norėčiau šiandien pasiimt mašiną. Tu, sakei, Žirmūnuose? Ar galėčiau apie trečią?
– Bet o kas bus, kai man su Aisvydu reikės važiuot iki poliklinikos?
– Taigi troleibusai yra. Nu, jei tau taip reikia mašinos, tai gali susitaupyt ir nusipirkt, – ir didaktiškai pridūrė: – Jei kiekvienas pasirūpins savimi, tai visais bus pasirūpinta.
– Gerai, – ji atsiduso. – Trečią. Bet turėsi man padėti susinešti daiktus iš mašinos.
Vos pravėrusi laiptinės duris Vaidilė pamatė Jogintą Alfredą, stoviniuojantį po senu pliku kaštonu greta balandžių apdergto, niekada nejudinamo „Opel Rekord“ nuleistomis padangomis. Jis dėvėjo raudonas velvetines kelnes su atvartais, plačias, bet vis tiek nepaslepiančias jo kojų plonumo ir kreivumo, mėlyną paltą su dviem butaforinio aukso sagų eilėmis ir beformę violetinę poliesterio kepurę. Vienoje rankoje laikė elektroninę cigaretę, kitoje – plastikinį maišelį su persikais.
– Sveika! – jis priėjo artyn. Žengusi žingsnį į lauką ji stovėjo ant laiptelio ir dėl to jų ūgių skirtumas atrodė dar didesnis nei paprastai.
– Tai nupirkai mums persikų? – ji atlaidžiai nusišypsojo.
– Oi, ne, aš bandau truputį numesti svorio, bet grojant labai norisi ko nors saldaus. Aišku, čia irgi pilna cukraus. Nežinau, ar išdrįsiu valgyt. Gal tu nori? Galiu atiduot.
– Einam, mašina ten.
Jiedu nuėjo iki „Audi“, daiktų joje buvo likę tik keletas – du maišai su drabužiais, kurie Aisvydui dar kurį laiką bus per dideli, kartoninė dėžė su psichologinės savigalbos knygomis ir spalvingu, iliustruotu anglišku investavimo vadovėliu, dar neskaitytu, tik vartytu. Maišelį su persikais palikęs mašinoje, pakėlęs nešti maišus, Jogintas Alfredas prašneko:
– Ten Kaune ne tokie geri vargonai, kaip tie barokiniai, Trakų gatvėj, bet ten dvigubai geriau moka. Nu, faktiškai, sakykim, dvigubai. Žinok, aš dabar labai gerai išnaudoju laiką – po septynias valandas kasdien groju. Bet žiauriai pavargstu. Vasarą turėtų būt gerai. Ar sakiau, kad mus su Darium liepos gale atrinko toks festivalis Marsely? Varysim, du koncus turėsim, dar pakeliausim gal biški. Nerealus šansas užmegzt pažinčių, žinai, per festus visą laiką būna kokių nors žmonių, kurie irgi žiūri, ką ir kaip. Bet labai svarbu gerai pasirodyt. Prestižas svarbiausia, iš esmės jis muzikantų realybėj uždirba pinigus.
– Ar tau įdomu pamatyt jį?
– Ką?
– Aisvydą.
– Ai, nu, šiaip visai jo. Šitą – aš noriu būt geru tėvu ir viską. Tik ne dabar. Man reikia tai atidėt. Kitaip logiškai neišeina. Mano dabar yra prasilaužimo metai. Dabar turiu pasirūpint karjera, vėliau gali nebebūt progų. Aš jau nebejaunas. Aš noriu, kad mano vaikas turėtų tėvą, kuris nėra niekas. Ir aš turiu pamiegot naktį, turiu rast laiko atsipalaiduot, kad kokybiškai tas septynias valandas atgročiau. Žinai, kas yra grot septynias valandas kasdien? Čia – belenkas. Ir dar tada važiuot į Kauną ir atgal. Mišiose grot man šiaip visai patinka. Atpalaiduoja gerai, tikrai mano psichologinei sveikatai padeda.
Užėjęs į laiptinę jis prasisegė paltą ir nusitraukė nuo galvos kepurę, parodydamas citrinos geltonumo megztinį ir trumpai kirptą, akivaizdžiai retėjančią ševeliūrą. Užlipus į viršų Vaidilė atidarė duris ir jis pasisukęs mėgino pro jas įlįsti su maišais. Kitame koridoriaus gale pasirodė močiutė su Aisvydu ant rankų.
– Sveikas sugrįžęs! – linksmai pasakė. – Koks atjaunėjęs! Gali nesiaut. Arbatos gersi?
– Laba diena, aš…
– Prisėsk, prisėsk! Tuoj, aš ką nors… Tai jau kad parėjai, tai gal ką nors ir suvalgysi!
Vaidilė perėmė Aisvydą iš močiutės, o ši smagiai nušlepsėjo į virtuvę.
– Žiūrėk, – pasakė Vaidilė, – čia tėtis.
Aisvydas mirksėjo ir niekaip pastebimai nereagavo.
– Ar matosi, koks išaugęs?
– Nežinau, taigi praėjo tik pusantros savaitės. Nematau didelio skirtumo.
Koridoriuje vėl sušmėžavo močiutė. „Yra kažkokios sriubos“, – pasakė ir dingo.
– Tai aš jau eisiu.
– Jogintai, alimentai.
– Taip, tai sakiau, tas mano draugas, teisininkas, aš su juo susirašysiu. Va, dabar, einu į mašiną ir jam parašau.
Jogintui Alfredui uždarius duris, iš virtuvės vėl išniro močiutė.
– O tai tas dujininkas jau išėjo?
– Dujininkas? – Vaidilė vos nesusijuokė. – O mes turim problemų su dujom?
– Mes neturim, – gudriai šypsodamasi atsakė močiutė. – Bet kaimynė turi!
Ir žiūrėdamos viena į kitą abi sukikeno.
– Kaip gera po šitiek laiko vėl parūkyt.
Ką tik iš už kampo išlindusi Aida iš rankinuko traukė „Iqosą“, o Vaidilė godžiai rūkė antrą iš eilės mėlyno „Camel“ cigaretę, kitoje rankoje vis dar spausdama žiebtuvėlį ir nuplėštą skaidrų pakelio apvalkalėlį. Jos pasisveikino stipriai apsikabindamos.
– Žinai, aš pagūglinau, kiek laiko prieš žindant reikėtų nerūkyt. Pradžioj radau trim minučių ir labai apsidžiaugiau. Tada radau pusantros valandos. Tada radau, kad dvi–tris valandas. Tada dar kitur pamačiau, kad dvi–tris paras, bet ten, pasirodo, buvo apie žolę. Atsimeni, kaip tavo mama sakė, kad mes geriam kaip bernai?
Ji žengė link įėjimo į barą, padais sutrupindama saują druskos kristalų, kuriuos Aida apėjo, tikėdamasi, kad dėl to žieminiai batai ilgiau atrodys nauji. Lyg ką tik Vaidilės ištartų žodžių iliustracija pro baro duris į apsnigtą gatvę išvirto du girtutėliai vaikinai, be striukių, su iš vienspalvių megztinių kyšančiomis liniuotų marškinių apykaklėmis ir alaus bokalais rankose.
– Čia jau aštuntas, – garsiai pasakė vienas.
– Gal ir devintas, – atsikrenkštęs pataisė kitas.
Jos atsistojo į eilę prie baro ir kelias užsimiršimo akimirkas Aida pasakojo apie savo darbą – ji daug kalbėdavo apie darbą. Vaidilė paėmė į ranką kokteilių meniu, permetė akimis ir numykė:
– Aš gal alaus šį kartą.
– Nejuokauk! Davai, aš tau pastatysiu, – Aida abiem rankom apkabino Vaidilę per pečius.
– Ne, tiesiog tikrai…
– Taigi mes sakėm, kad einam koktelių, tu negali palikti mane gerti vieną! Aš gi ne kokia pijokė – atsimeni? – ne, tikrai galiu pavaišinti! Prašau man leisti!
Per sekundės dalelytę Vaidilė lyg pagreitintame filme pamatė, kaip savo šešiolikto gimtadienio rytą Gedimino prospekto „Maximoje“ prie išėjimo išmaldos prašiusiam pajuodusio veido benamiui nupirko dvi bandeles su dešrele ir jis padėkojo: „Ačiū, madam.“ Tai buvo vienintelis kartas jos gyvenime, kai kas nors į ją taip kreipėsi. Tada pamanė, kad tai nuo normalaus bendravimo atitrūkusio vyro bandymas elgtis galantiškai. Dabar dingtelėjo, kad tai galėjo būti ir patyčia – mažas, paslėptas kerštas už socialines laktas, kurias sukala turinčio dovana neturinčiam. Prieš akis iškilo kitas vaizdinys: įkaitęs birželis, po pušimis priešais Balžio ežerą ant rožinio Vaidilės rankšluosčio guli išsidrėbęs Jogintas Alfredas su glaudėmis, odiniais sandalais ir rūkstančia cigarete rankoje. „Sutaupei eurą, – didaktiškai sako, – vadinasi, uždirbai eurą.“ Jai palengvėjo, ji apglėbė Aidą.
– Okei, tada prašau pavaišinti mane, madam!
– Su malonumu, madam! Pinigai mane myli, o aš juos moku leist!
Prisėdus prie staliuko Aida paklausė:
– Tai kas nutiko su Jogintu Alfredu?
– Ai, Jogintas Alfredas.
Jos abi nusijuokė.
– Tai… Nu, žmogus pavargo. O kai pavargo, gal truputį išsigando. Tai sako – man reikia pagert nuvaryt. Tada sako – neturiu laiko grot. Tada vieną kartą truputį prasprogo. Tada viskas lyg ir susitvarkė, pasikalbėjom – nu, supranti. Tada vėl prasprogo, susidėjo daiktus ir išėjo. Ką galiu pasakyt – tai jo teisė.
– Blet, koks tešlius! O tai ko jis taip išsigando? Vaiko?
– Supranti, jis nori būt muzikantu. O kai reikia kažką kita daryt, tuo metu nedarai to, ką nori. Tada sunku. O kai sunku, tai gal atrodo, kad visada taip ir bus.
– O nemanai, kad jis – kaip čia pasakius – tiesiog susirado kitą ir tau nesako?
Vaidilė keletą akimirkų žiūrėjo į lubas.
– Ne, manau, kad ne, – lėtai ištarė. – Nors jeigu ir taip, koks skirtumas? Suaugęs žmogus renkasi už save.
– Atrodo, kad tu visai nieko nejauti. Turiu omeny – ne tik kad nepyksti, bet taip kalbi, tarsi išvis tau nerūpėtų.
– Nežinau, aš kažkaip apie jį negalvoju. Jis visada buvo tešlinukas. Ką darysi, yra kaip yra. Verslas yra verslas. Davai, eisim dar parūkyt.
Kūdikio riksmą laiptinėje ji akimirką palaikė haliucinacija. Bet jis buvo visiškai tikras – silpni, pratisi riktelėjimai buvo gana tylūs, bet tamsa, jos išgąstis ir tikriausiai betoniniai paviršiai, nuo kurių atsimušdavo garsas, juos sustiprino. Vaidilė išgirdo savo mintis lyg lėtai, raiškiai diktoriaus skaitomus sakinius: „Kodėl močiutė išsinešė jį į laiptinę? Kodėl kaimynai nieko nedaro? Tikiuosi, niekas nepaskambino vaikų teisėms.“
– Močiute! – šūktelėjo Vaidilė. Jokio atsakymo. Jai pasirodė, kad Aisvydo riksmas sustiprėjo. Pasileido viršun, šuoliais per dvi pakopas. Uždususi sustojo antrame aukšte, gaudydama orą užsikosėjo, abiem rankom įsitvėrusi turėklo ilgai sprengsėjo keturlinka. Vis dar jautėsi girta. Ėmė giliai kvėpuoti – jos rūkalų prisigėrusio palto kvapas ir nuolatinių laiptinės palydovų – šlapimo, rūsio ir dar nežinia ko, gal šiukšlių, tvaikas atrodė keistai saldūs. Tada normaliu žingsniu įveikė likusius du aukštus.
Buto durys buvo praviros, verksmas į laiptinę sklido pro jas, šviesa viduje nedegė. Aisvydo riksmai pasidarė trumpesni, lyg pratisi papūgos spygčiojimai.
– Močiute! – dar kartą pašaukė Vaidilė. Niekas vėl neatsiliepė. Ji pasilenkė, nervingu trūktelėjimu atidarė batų spintelę, apčiupinėjo, ar yra močiutės batai – jų nebuvo, kaip nebuvo ir palto spintoje. „O tu siaube, o tu siaube“, – visą laiką murmėjo sau po nosimi.
Tada žengė į močiutės miegamąjį. Buteliukai su jos prieš išeinant nusitrauktu pienu, drėgnų servetėlių pakelis ir sauskelnės gulėjo ant grindų. Vienišas Aisvydas virkavo lovelėje.
– Mažuti, – pro ašaras sušnibždėjo Vaidilė.
Ji atsargiai paėmė sūnų ant rankų ir priglaudė prie krūtinės praskleidusi atsagstytą paltą.