Stasys Katauskas. Nuo Baltijos prie La Platos

2024 m. Nr. 7

1.

Niekada nevadinsiu to, ką jaučiu, meile.
Nes neįmanoma pamilti dalykų, sujungiančių mus tyloje.
Niekada neišsižadėsiu savo balso dėl tavo gyvenimo.
Aš nenoriu palikti tavęs, mano šalie…

Taip savo ilgą ir liūdną XX a. pabaigoje rašytą eilėraštį pradėjo Veronica Bagočius. Mano pusseserė, apie kurios buvimą dar palyginti neseniai išvis nežinojau. Ši esė – bandymas atrasti laike ir erdvėje atskirtą nutolusios giminės atšakos pasaulį, apie kurį tebuvau girdėjęs iš motinos kadaise kelis kartus ištartų mįslingų užuominų. Nesu tikras, ar ne per anksti rašau apie tai. Nes kai pagalvoju, ką skaitytojui, o ir pats sau galiu ta tema papasakoti, matau, kad nedaug ką. Tačiau vis tiek knieti apie tai parašyti. Dar keisčiau suvokti, kokie keisti minties vingiai galiausiai privedė prie sumanymo parašyti šią esė.

Kita vertus, kiekvienas dar tik gimstantis tekstas yra savotiškas nuotykis. Kai pradėdamas niekuomet nežinai, kur tas rašymas galiausiai nuves, o tavo minčių eigą ilgainiui ima valdyti dar teberašomo teksto logika. Štai ir šios esė atsiradimui dingstimi tapo visiškai neplanuotai mano akiratin patekęs į keletą serijų ištęstas filmas, o nuvedė…

Pažiūrėkim, į kur jis nuvedė.

2.

Atsitiktinai „Netflix“ platformoje radau argentiniečių serialą „Apache. Carloso Tévezo gyvenimas“. Carlosas Tévezas buvo argentiniečių futbolininkas, žaidęs šalies nacionalinėje rinktinėje, bet kilęs iš itin neturtingo, nesaugaus Ejercito de los Andes priemiesčio Buenos Airėse. Tad seriale (yra tik vienas sezonas) rodomi jo vaikystės ir paauglystės metai, gyvenimas niūrių daugiaaukščių blokinių namų pasaulyje, kuriame nuolat aidi šūviai, vyksta žmogžudystės, o į po eilinių susišaudymų atvykstančią policiją žvelgiama priešiškai. Žinoma, serialas nieko bendra neturi su Šiaurės Amerikos indėnų gentimi apačiais. Apačis tėra Carloso Tévezo pravardė.

Bežiūrint nustebino, koks brutalus tas vaizduojamo priemiesčio pasaulis. Didelė dalis veiksmo vyksta tūkstantmečių sandūroje. Turėjau visokių stereotipų, kad bendras Lotynų Amerikos didmiesčių bruožas yra gatvėse paplitęs smurtas bei gausu rajonų, į kuriuos ir dieną nevietiniam geriau neiti, bet gerų poros dešimtmečių senumo Argentiną įsivaizdavau kur kas saugesnę.

Serialas nėra dokumentinis, nors atskiruose intarpuose kalba ir kai kuriuos įvykius komentuoja tikrasis Carlosas Tévezas (jo paauglystė suvaidinta penkiolikmečio aktoriaus Balthazaro Murillo). Dalis rodomų įvykių tėra serialo kūrėjų išmonė arba, sakykim, dėl įdomesnio siužeto sutirštinti ir specialiai išryškinti momentai. Bet nėra abejonių, kad bendras vaizduojamų įvykių fonas ir realybėje buvo pavojingas, ką patvirtina tikrojo Carloso Tévezo komentarai. Pokalbis su bičiuliu apie tai, mėginimas geriau suprasti, kodėl taip pas juos, nuvedė į prisiminimus apie savo paties vaikystės pasaulį.

3.

Tai sovietmečio pabaigos ir pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų laikotarpis. Niūrių betoninių daugiabučių rajonų, murzinų kiemų, nuolat gatvėse šlitinėjančių girtų žmonių, būriais besišlaistančių paauglių laikai. Brutalumo jame irgi užteko. Net vaikai žaisdami kartais mėtydavome vienas į kitą vos ne plytgalius, o aplinkinių namų statybose rastus armatūros strypus naudodavom kaip žaislines ietis. Tebuvo dvi nerašytos taisyklės: nemesti kitam į galvą, o ietį iš armatūros taikyti į kiemo draugų skydus, pačių pasidarytus iš aplinkinėse statybose besimėtančių įspėjamųjų ženklų, ant kurių būdavo rusiškai parašyta nestovėti po kranu.

Tarp daugybės ano meto prisiminimų yra įstrigusios pilkos purvinos gatvės ir toks pat pilkas gyvenimas su daugybe šiandien gana barbariškai atrodančių dalykų. Kai klausiu savęs, kodėl Lietuvos miestų gatvėse tada nebuvo tokio smurto kaip Lotynų Amerikoje, randu tik keturias priežastis. Nebuvo ginklų. Nebuvo narkotikų. Okupacijos pabaigoje nebuvo ir ryškiai juntamos socialinės atskirties. Savo darė stiprus, seniausiai ginkluotą pasipriešinimą sunaikinęs represinis sovietų valdžios aparatas. Visa kita: skurdas, slegianti aplinka, buitinis agresyvumas, vyresnės kartos religingumas, paplitęs alkoholizmas, kažin ar labai skyrėsi nuo seriale parodytų neturtingų Buenos Airių rajonų.

Bet vos okupantų neliko ir atsirado nesunkiai prieinamų ginklų Lietuvos miestuose, net mažesniuose, pasipylė ginkluoti nusikaltimai, gaujų tarpusavio karai, reketas, jaunimo įsitraukimas į nusikalstamas grupuotes. Laimei, priešingai nei Pietų Amerikoje, pas mus visa tai neužtruko.

Kodėl mums pavyko vos per kelerius metus iš to išbristi ir sukurti saugią europietišką šalį, o Argentinoje ir visame Pietų Amerikos žemyne daug kas klostosi ir susiklostė kitaip? Matyt, daug priežasčių. Kita vertus, lyginti geografiškai bei istoriškai tokius skirtingus kraštus iš pirmo žvilgsnio atrodo nerimta. Bet kartais nustembi aptikęs, kad atskirais istorijos tarpsniais kai kurie tikrovės aspektai Lietuvoje ir Pietų Amerikoje buvo ne tokie jau skirtingi, nors pati besiformavusių reiškinių prigimtis kitokia.

4.

1930-aisiais iš Lietuvos į Argentiną emigravo mano senelio (iš motinos pusės) brolis. Iki pat šiol ten turiu giminių. Jau nebekalbančių lietuviškai, bet tebenešiojančių lietuvišką pavardę Bagočius. Nyksta ta pavardė. Vienintelis Argentinoje vyras ta pavarde vaikų greičiausiai nebesusilauks, o moterys, pagal ispanišką tradiciją turinčios dvi pavardes, mergautinę ir vyro, lietuviškos savo vaikams perduoti negali. Su viena iš tų kažkelintos eilės savo pusseserių, vardu Mabel, kartas nuo karto susirašinėjame.

Mintis geresnio gyvenimo ieškoti Argentinoje šiandien – prabėgus kone šimtui metų nuo senelio brolio emigracijos – atrodo gana keistai. Lietuva dabar kur kas geresnė vieta gyventi nei nesibaigiančio populizmo ir daugkartinių valstybės bankrotų nualinta Argentina. Bet anuomet buvo kitaip. Tarpukario Argentina – Jorgės Luiso Borgeso, kaip tik tada užgimstančio tango, gero futbolo ir tobulos jautienos šalis, turtingas, visas galimybes klestėti turintis kraštas. Daug gražių perspektyvų ir puikią ateitį žadėjusi žemės vieta.

Borgeso knygos, tango, geras futbolas ir tobula jautiena tebėra iki šiol. Bet su gražiomis perspektyvomis jau ne vieną dešimtmetį ten gana liūdna. Argentinos likimą ir istorinę raidą turbūt geriausia matyti bendrame Lotynų Amerikos kontekste. Jame, ko gero, verta ieškoti ir to regiono nesėkmės priežasčių.

5.

Buvusios Ispanijos kolonijos viena po kitos nepriklausomomis valstybėmis tapo XIX a. pirmojoje pusėje, kai po Napoleono įsiveržimo į Pirėnų pusiasalį dideli pokyčiai prasidėjo pačioje Ispanijoje. Ispaniškai kalbančiuose kraštuose už Atlanto būtent tada kilo judėjimas už nepriklausomybę, apėmęs milžinišką erdvę nuo Meksikos Šiaurės Amerikoje iki Ugnies Žemės, esančios ne taip jau toli Antarktidos. Ir iškėlęs keletą iki šiol visoje Lotynų Amerikoje gerbiamų nepriklausomybės kovų didvyrių. Garsiausi iš jų – venesuelietis Simónas Bolívaras ir Argentinos generolas José de San Martínas. Libertadores, išlaisvintojai, taip vadinami anuometinių kovų herojai. Jiems stovi paminklai, jų vardais pavadinti miestai, valiutos, net šalis. Bet atidesnis žvilgsnis į anų laikų tikrovę leidžia būtent tuometinėse kovose pamatyti galimą iki šiol tebesitęsiančių Lotynų Amerikos bėdų prigimtį. Ar bent vieną iš priežasčių.

Ispanija po Napoleono įsiveržimų keitėsi. Imta riboti karaliaus valdžią, Katalikų Bažnyčios galią ir įtaką, realų politinį svorį įgijo Kortesai (Ispanijos parlamentas). Priimta daug tam metui liberalių reformų, iš esmės ėmusių veikti valstybės ir visuomenės procesus. Visos šios permainos turėjo paliesti ir ispanų kolonijas Pietų Amerikoje, o įsigalėjusios sumažinti tenykštės aristokratijos, stambiųjų žemvaldžių ir Katalikų Bažnyčios galią, turtus bei įtaką. Todėl jau iš pat pradžių anuometinio Lotynų Amerikos elito apsisprendimas kovoti prieš Ispaniją, už nepriklausomybę, nemaža dalimi buvo ir kova už esamos tvarkos, turimų privilegijų ir nusistovėjusios gyvenimo sanklodos išsaugojimą. Paradoksalu, bet į nepriklausomybės karus stoję lotynų amerikiečiai iš dalies kovėsi ir už tai, kad niekas pas juos nesikeistų.

Bet liberaliai mąstančių žmonių būta ir Pietų Amerikoje, tarp tenykščio elito. Todėl, nepriklausomybės karams pasibaigus, žemyne prasidėjo kova tarp senojo elito (konservatorių) ir liberalų. Tarp pastangų išsaugoti turimas privilegijas ir noro siekti reformų. Ta kova, nuo pat pradžių beveik visose šalyse brutali, smurtinė, lydima valstybinių perversmų, kariuomenės valdymo, kartais ir tarpvalstybinių karų, ten tęsėsi visą XIX a. Daug kur ir XX a.

Jei prie šito pridėsime nedidelį gyventojų tankumą (beveik visos Pietų Amerikos šalys – tai keletas didžiulių miestų ir daug retai apgyvendintos, sunkiai pasiekiamos teritorijos), dažnai regiono šaliai būdingą socialinį ir kultūrinį atotrūkį tarp skirtingos kilmės žmonių ir neišvengiamą smurto bei nuolatinio politinio nestabilumo poveikį ištisoms kartoms, nebus sunku suprasti, iš kur jau daugiau kaip šimtmetį tame žemyne atsiranda visokių revoliucionierių, brutalių dešiniųjų režimų, paramos visokiausio plauko tautos gelbėtojams, kodėl giliai įleidęs šaknis nusikalstamumas ir kitos blogybės.

Tavo saulėlydžiai nuauksina amžiną sniegą,
Toli, Akonkagvoje.
Tu turi viską, viskas tavy gyvena.
Nė vienas horizontas nesibaigia, kada esi moteris,
Moteris, ugninga grožio ir maišto, ir įniršio deivė.
Tėvyne,
Tu moteris, pasmerkta už miglotą praeitį.
Kaip tos nuostabios moterys, kurias apgavo meilužiai.

Taip per apgautos moters įvaizdį Argentinos istoriją vaizduoja Veronica Bagočius. Tiesa, bendrame Pietų Amerikos kontekste ši šalis atrodo dar palyginti neblogai. Bet ir joje būta brutalios diktatūros, o peronizmas (argentinietišką populizmo tipą nusakanti sąvoka, pačioje šalyje dažnai net nelaikoma populizmu) yra tapęs tiesiog bendriniu žodžiu.

6.

Senelio brolis, Liudvikas jo vardas, iš Lietuvos išvyko nevedęs. Būsimą žmoną, Veroniką, kilusią, rodos, iš Panevėžio apskrities, sutiko jau Argentinoje. Kiek pavyko išsiaiškinti, galiausiai įsikūrė Buenos Airėse. Mirė būdamas penkiasdešimt dvejų metų amžiaus. Susilaukė dviejų sūnų.

Jo vaikų likimai susiklostė skirtingai. Vyresnysis, irgi Liudvikas, argentiniečiams tapęs Luisu, tėvui mirus jau buvo sulaukęs pilnametystės. Kurį laiką buvo išvykęs į JAV, Filadelfiją. Bet vėliau grįžo į Argentiną. Vedė Rositą Berutis. Sprendžiant iš pavardės, galbūt lietuvę. Ir, atrodo, pajėgė susikurti neblogą gyvenimą.

Daugiau nei dešimt metų už Luisą jaunesnis Carlosas (lietuviškai Karolis) Bagočius vedė vietinę kreolę mergaitę. Išsikėlė į užmiestį, į neturtingą darbininkų rajoną. Ilgai dirbo mechaniku. Taip ir liko visą gyvenimą neturtingas.

Abu broliai nedaug tebendravo. Beveik nebendrauja ir jų vaikai. Carlosas turėjo tris dukteris, Valerią, Mabel ir Veronicą. Luisas – sūnų Horacio. Su Horacio bendrauja tik Mabel. Carloso duktė Veronica, kurios eilėraštį čia cituoju, dar jauna susirgo depresija, nusižudė. Po jos mirties Mabel sudarė ir išleido sesės poezijos knygą.

Koks buvo Liudviko Bagočiaus gyvenimas, pirmieji žingsniai, pirmieji metai tolimoje šalyje? Ką mąstė, kaip matė savo naują tikrovę taip toli nukeliavęs tada dar jaunas lietuvis? Matyt, to nebeįmanoma sužinoti. Bet turėjo būti drąsus, ryžtingas žmogus. Juolab žinodamas, kad išvyksta greičiausiai visam gyvenimui.

Šiokios tokios emigracijos patirties ir pats turiu. Ilgos, parą ir daugiau trunkančios kelionės per pusę žemyno mikroautobusais, gyvenimas daugiataučių iš skirtingų šalių suvažiavusių darbininkų bendruomenėse kitakalbėje aplinkoje kelerius metus ir man buvo kasdienybė. Vis dėlto tos kasdienybės negalima lyginti su permainomis, nutikusiomis Liudviko Bagočiaus gyvenime. Jau vien dėl to, kad jam Argentina išties tapo tikraisiais namais. Greičiausiai todėl, kad to į ją ir keliavo.

7.

Seriale „Apachi. Carloso Tévezo gyvenimas“ daug vietos užima futbolas. Kaipgi kitaip, juk pasakojama apie futbolininko vaikystę ir paauglystės pradžią. Tikrasis Tévezas komentuodamas atskirus epizodus prisimena, kaip būdamas vaikas žaidė futbolą purvinose daugiabučių kiemų aikštelėse, dažnai nusėtose statybinių nuolaužų ar smulkesnių akmenų. Kartais būdavo, kad bežaidžiant pasipildavo šūviai, vaikams tekdavo kristi ant žemės ir slėptis, radus progą bėgti į priedangą.

Žiūrint tą serialą, klausantis apie vaikų futbolą tokiose aikštelėse keista buvo suvokti, kad ir pats vaikystėje žaidžiau be galo panašioje aplinkoje. Tik su vienu, tiesa, labai svarbiu skirtumu. Mums žaidžiant niekada niekas nešaudydavo. Nereikėdavo griūti ant žemės ar bėgti į priedangą. Visa kita: iš nutryptos žemės kyšantys plytgaliai (jais kartais žymėdavome vartus), purvas, stiklo šukės, smulkesni akmenys, aptrupėjęs betonas ar bet kaip išpiltas plono asfalto sluoksnis su parūdijusiais krepšinio stovais (kuriuos futbolui kaip vartus naudojom ne ką rečiau nei krepšiniui žaisti, ypač, kai kuri lenta kažkodėl likdavo be lanko), menkai tesiskyrė nuo aikštelių, kuriose kamuolį gainiodavo būsima Argentinos futbolo žvaigždė.

Tokiose kiemo aikštelėse bežaisdamas aš, tada jau vienuolikmetis, pirmąsyk sužinojau, kad iš viso yra tokia Argentina. 1986-ųjų vasarą. Kada argentiniečiai su Maradona priešakyje antrąsyk tapo pasaulio futbolo čempionais. Tai buvo pirmasis mano matytas pasaulio čempionatas. Kai futbolas jau rūpėjo, jau buvo svarbus. Nepalaikiau tada Argentinos. Iki pat šiol, į tokius turnyrus niekuomet nepatenkant lietuviams, tebepalaikau Europos komandas. Ir Maradona niekad nebuvo mano dievukas. Visgi nuo to čempionato Argentina mano, tada dar vaiko, sąmonėje įsitvirtino kaip simpatiška, įdomi šalis. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad, pasirodo, turiu joje giminių.

8.

1930-ieji – pirmojo pasaulio futbolo čempionato metai. Čempionato, vykusio Urugvajuje. Argentiniečiai jame užėmė antrąją vietą, finale 2:4 pralaimėję urugvajiečiams. Buenos Airės jau tada buvo didelis, visam pasaulyje garsėjantis miestas. Esu skaitęs, kad į pirmojo pasaulio futbolo čempionato finalą palaikyti tėvynainių iš Argentinos sostinės į kaimyninį Montevidėjų keleiviniais garlaiviais išplaukė apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Tūkstančiai Buenos Airių uoste lydėdami išplaukiančiuosius skandavo šūkius, leido į dangų fejerverkus, šaudė petardas. Futbolas tų metų birželį Argentinoje tikriausiai buvo svarbiausia naujiena.

Tačiau Liudvikas Bagočius tų vaizdų nepamatė, mat į šalį atvyko jau pasibaigus čempionatui. 1930 metų gruodžio 6 dieną, būdamas dvidešimt septynerių metų amžiaus, jis išlipo iš laivo „Lutetia“ Argentinos sostinės uoste ir žengė pirmuosius žingsnius Naujajame pasaulyje. Kiek mažiau nei po mėnesio Argentinoje išsilaipino porą metų už Liudviką Bagočių jaunesnė Veronika Morkevičiūtė, būsima jo žmona. Ironiška, kad abu jie atvyko būtent Didžiosios depresijos laikais, metais, nuo kurių prasidėjo iki šiol tebesitęsiančios Argentinos nelaimės.

9.

Ne vieną dešimtmetį sparčiausiai pasaulyje iki tol augusi jos ekonomika ėmė strigti. Ligtolinis augimas, daugiausia paremtas žemės ūkio produkcijos eksportu, jau buvo susidūręs su problemomis per Pirmąjį pasaulinį karą, kai ėmė trūkinėti prekybiniai ryšiai su Britų imperija. Poveikį pasaulinei prekybai padarė ir XX a. pradžioje atidarytas Panamos kanalas, mat po šio įvykio gerokai sumenko Argentinos uostų reikšmė. Tačiau britus ir jų investicijas greit pakeitė amerikiečiai ir Argentina nesunkiai atsigavo. Į ją toliau plūdo emigrantai iš kitų, daugiausia Europos, šalių. Bet JAV kilusi 1929–1930 m. ekonominė krizė, įėjusi į istoriją Didžiosios depresijos pavadinimu ir buvusi galbūt pirmąja išties globalia ekonomikos krize taikos metu, nuo eksporto ir užsienio investicijų priklausomai Argentinai sudavė didelį smūgį.

Šalyje buvo daug derlingos žemės, vešlių, gyvuliams ganytis tinkamų pievų. Žinoma, atimtų iš indėnų. Bet, skirtingai nei XIX a. į Šiaurės Ameriką vykę emigrantai, į Argentiną atvykusieji europiečiai negalėjo tapti tos žemės savininkais. Savininkus ji jau turėjo dar nuo kolonijinių laikų. Todėl tūkstančiams atvykėlių, įskaitant ir mano senelio brolį, darbo teko ieškotis didžiuosiuose šalies miestuose, į kuriuos ūkio augimo metais iš provincijos kėlėsi ir patys argentiniečiai. Liudvikas Bagočius įsidarbino mėsos perdirbimo fabrike. Pramoniniame, nemaža dalimi imigrantų iš skirtingų Europos šalių apgyvendintame Lanuso priemiestyje Buenos Airių pakraštyje, formaliai tebeturinčiame atskiro miesto statusą. Tame pačiame, kuriame dar po trisdešimties metų gims Maradona.

Netolygaus krašto vystymosi ir ilgai nesprendžiamų socialinių problemų samplaika, sustojus užsienio investicijoms ir ėmus strigti tarptautinei prekybai, ilgainiui išaugo į krizę, pagimdžiusią ištisą seriją nesėkmingų sprendimų, atvedusių šalį prie rekordinės infliacijos, daugkartinių bankrotų bei politinio nestabilumo, besitęsusio dešimtmečiais. Tolesnis Liudviko Bagočiaus pradėtos giminės atšakos likimas gerai atspindi visos Argentinos raidą. Bet trumpam grįžkim į Lietuvą.

10.

Iki mano senelio sodybos ir šiandien atvykti tegalima žvyrkeliais. Aplinkinės gyvenvietės, tiesa, vos už kelių kilometrų. Tik penki kilometrai iki Žemaitijos sostinės. Iš sodybos kiemo gerai matyti dešimtys Telšių apylinkėse pristatytų vėjo jėgainių. Klausydamasis vyresniojo brolio pasakojimų, prisimindamas dar nuo vaikystės girdėtas motinos vardijamas aplinkiniuose vienkiemiuose ir dvaruose gyvenusių žmonių pavardes suprantu, kaip neatpažįstamai viskas pasikeitė nuo laikų, kada čia namą statė senelis, kai paskutinį kartą pas jį lankėsi į tolimą kraštą išvykęs jo brolis. Bet senieji Bagočiai buvo kilę iš dar kitos vietos, Milvydiškių kaimelio. Iš kadaise turtingų žmonių. Šiandien seniausioje žinomoje Bagočių giminės sodyboje bėra užpraeitame šimtmetyje statyto namo griuvėsiai.

Žemaitijos kaimai, ypač atokesni užkampiai, okupacijos metais nuskurdo. Dar ir dabar eidamas Mastupio gatve Rainių pakraščiu nuo Telšių–Varnių kelio link beržyno, už kurio tebestovi senelio sodyba, gali pamatyti kontrastų. Nauji, gražūs, vienas po kito dygstantys pastatai ir dar užsilikusi viena kita suvargusi trobelė, apsupta pakrypusių tvartų. Kol bet kokie statiniai baigiasi ir belieka tarp kukurūzais ir javais užsodintų laukų nuvingiuojantys žvyrkeliai. Dar labiau sulaukėjusios atrodo Milvydiškių apylinkės. Ne sykį keliaudamas tais žvyrkeliais esu stebėjęsis galvodamas, kad prieš trisdešimt, penkiasdešimt, šimtą metų tose pačiose vietose buvo visai kitas pasaulis. Kiti žmonės, kitas gyvenimas, kurio atminimas vis labiau nugrimzta į užmarštį.

Mano senelis ir jo brolis Liudvikas buvo jauniausi keturių vaikų šeimoje. Būdami apytikriai dešimties metų neteko motinos. Tėvas parsivedė pamotę, su kuria susilaukė vaikelio, bet netrukus pats mirė. Pamotė, likusi su keturiais mirusio vyro vaikais ir kūdikiu, po kiek laiko išėjo iš namų tik su savo vaikeliu, tad mano senelį toliau augino jo krikšto tėvas. Kas ėmėsi globoti Liudviką Bagočių, nežinau. Šeimos žemę, apie keturiasdešimt hektarų, anuomet nemažą turtą, kurį dar pavyko išplėsti, vėliau ėmė valdyti vyresnysis iš brolių Kazimieras, su jaunesniais broliais, atrodo, atsiskaitęs pinigais. Greičiausiai už tuos pinigus Liudvikas Bagočius ir išvyko į Argentiną.

Tolesnis visų brolių ir jų sesers likimas gerai iliustruoja praeito šimtmečio Lietuvos istoriją. Liudvikas Argentinoje pradėjo naują giminės šaką, Kazimieras, 1940-aisiais įvykus sovietinei okupacijai, rusų buvo ištremtas į Sibirą ir iš ten nebegrįžo. O mano senelį nuo tremties greičiausiai išgelbėjo šiltinė, kuria, susiruošus juos tremti, sirgo visa senelio šeimyna. Lietuvoje savo gyvenimą nugyveno ir vienintelė tos šeimos mergaitė Ona. Sugrįžkim prie Argentinos.

11.

Pačiame praėjusių metų gale joje įvyko prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo Javieras Milei’us. Mano pusseserė Mabel, kai paklausiau, ką mano apie rinkimus, atsakė, kad Milei’us vienintelis geras pasirinkimas, vienintelė argentiniečių viltis. Anot jos, visi kiti kandidatai buvo arba peronistai, arba populistai, o rinkiminėje kampanijoje būta daug melo, parsidavusių žurnalistų, šalyje apskritai tebesą daug korupcijos. Milei’us antisisteminis kandidatas. Libertaras. Jis neturi didelio palaikymo Argentinos parlamente, o kai kurios jo idėjos bent iš pirmo žvilgsnio atrodo keistos. Tiesa, keistų idėjų Argentinoje netrūksta ir be Milei’aus. Kodėl toks kandidatas laimėjo?

Kai senelio brolis atvyko į Argentiną, viena pagrindinių tuometines šalies bėdas nulėmusių priežasčių buvo didelė priklausomybė nuo tarptautinės prekybos ir užsienio investicijų. Gal todėl penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje pirmąsyk atėjęs į valdžią Juanas Perónas ėmėsi nacionalizuoti daugelį užsienio kapitalui priklausančių kompanijų, kurti didelį valstybinių įmonių tinklą, vengti tarptautinių susitarimų, bet kartu, kad išlaikytų aukštus žmonių pragyvenimo standartus, didinti valstybės socialinius įsipareigojimus.

Kurį laiką, ypač kol tęsėsi Antrasis pasaulinis karas, Argentinai sekėsi gana gerai. Gali būti, jog Liudvikui Bagočiui tuomet atrodė, kad pasirinkęs emigruoti į Argentiną priėmė teisingą sprendimą. Tačiau greit paaiškėjo, kad savo reformomis Perónas sukūrė neefektyvią, nuolatinių protekcijų ir dotacijų reikalingą sistemą, sustabdė užsienio investicijas, izoliavo šalį nuo buvusių prekybos ryšių, o socialiniams valstybės įsipareigojimams pradėjo vis labiau trūkti pinigų. Jų buvo nuspręsta tiesiog prisispausdinti. Toks sumanymas greitai sukėlė didžiulę infliaciją, ekonominį ir politinį chaosą, galiausiai pasibaigusį kariniu perversmu. Tačiau dalies argentiniečių atmintyje tie keleri neblogo gyvenimo metai Peróno valdymo pradžioje, moterims suteikta balsavimo teisė bei dosnios socialinės reformos įsiminė kaip įrodymas, kad peronizmas – geras dalykas.

Visa kita Argentinos istorija iki pat šiol tebėra bandymai arba nutolti nuo peronizmo, arba jį reformuoti. Milei’aus idėjos – kuo labiau mažinti valstybės vaidmenį, naikinti nacionalinę valiutą, radikaliai mažinti biurokratiją ir nuimti nuo biudžeto socialinės apsaugos naštą (šalyje, kur maždaug keturiasdešimt penki procentai gyventojų gyvena ties skurdo riba) daug kuo atrodo priešingybė praeito amžiaus viduryje Argentiną į nesėkmių virtinę įstūmusiems Peróno sprendimams. Nežinia, kaip jam seksis. Kita vertus, Milei’aus siūlymai primena kitą kraštutinumą. Todėl pačios Argentinos visuomenė šiuo metu yra gana stipriai pasidalinusi pagal politines pažiūras. Tiesa, šia prasme dabartiniame pasaulyje Argentina greičiau taisyklė nei išimtis.

12.

Skaitydamas savo pusseserių komentarus feisbuke matau, kad ir jos laikosi priešingų pažiūrų. Mabel už, Valeria greičiau prieš Milei’ų. Bet skaitau su vertimo programėle, mat tie komentarai parašyti ispaniškai. Kada toje giminės atšakoje išnyko lietuvių kalba? Senelio brolis, šeimą jau Argentinoje sukūręs su lietuvaite, be abejo, kalbėjo lietuviškai. Iki prasidedant sovietinei okupacijai net buvo trumpam grįžęs pasisvečiuoti į Lietuvą. Matyt, lietuviškai mokėjo ir jo vaikai Luisas (Liudvikas) ir Karolis-Carlosas. Bet jo anūkams Horacio, Mabel, Valeriai ir Veronicai senelio kalba jau nesuprantama. Tik Mabel dar bando išmokti lietuviškai, yra lankiusi nuotolinius mūsų kalbos kursus Klaipėdos universitete.

Man pasisekė dar paauglystėje išvysti, kaip mano šalis atgauna laisvę, kaip baigiasi sovietinė okupacija. Pasisekė išvysti, kaip Lietuva virsta demokratine ir vis turtingesne valstybe. Nors ir Lietuva neišvengė didžiulių socialinių sukrėtimų. Argentinoje gimusių mano pusbrolio ir pusseserių pasaulis kitoks. Jie gimė laiku, įėjusiu į Argentinos istoriją kaip Purvinasis karas. Kuomet šalį po dar vieno karinio perversmo valdė dešiniųjų pažiūrų generolai, Buenos Airių ir kitų šalies didmiesčių gatvėse prieš juos kovojo miesto partizanų judėjimas Montoneros, o per kelerius metus žuvo arba buvo pagrobti ir be žinios dingo tūkstančiai žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad daugelis jų buvo nuskraidinti į netoli Argentinos krantų esančią salą ir ten nužudyti.

<…> tavo vaikai, mano šalie, tavo išdavikai,
Kurie sutepė tavo vardą vargu ir krauju,
Kurie vadino save tavimi,
Tavo valdytojais ir prezidentais, <…>
Kas iš to liks mokyklinėms knygoms?
Apie Violą, Galtierį, Alfonsiną, Menemą…

Taip apie šį šalies istorijos tarpsnį rašė Veronica Bagočius.

13.

Rinkdamas informaciją apie savo tolimus lietuviškai nebekalbančius gimines, apie šios giminės atšakos istoriją, gavau keletą įdomių dokumentų ir nuotraukų. Man nedaug teprireikė dirbti pačiam, iš esmės viskas, ką sužinojau, buvo dviejų mano pusseserių, Lietuvoje gyvenančios Irenos ir argentinietės Mabel, pateikta informacija. Tarp tų dokumentų yra vokiškas sveikatos liudijimas su lietuvišku Šiaulių gydytojo Ipolito Žilinskio įrašu, kad Liudvikas Bagočius apžiūrėtas, yra sveikas ir gali važiuoti į Argentiną. Matyt, nuo šios apžiūros ir prasidėjo mano senelio brolio kelionė nuo Baltijos prie La Platos. Išvykęs iš Lietuvos jis turėjo pervažiuoti visą Europą, kol Prancūzijos Bordo uoste įsėdo į laivą ir maždaug už poros savaičių išsilaipino Buenos Airėse. Mabel atsiųstoje nuorodoje į argentinietišką interneto tinklalapį tebėra įrašas, su data, uostu, tiksliais atvykusiojo duomenimis ir laivo pavadinimu. Keisčiausia, kad internete netikėtai radau ir laivo, kuriuo 1930-aisiais Liudvikas Bagočius greičiausiai atplaukė į Argentiną, nuotrauką bei aprašymą.

Nuo Liudviko ir Veronikos vedybų prasidėjusią giminės liniją tęsia jauniausia karta, Mabel ir Valerios vaikai. Dar visai jauni. Rašydamas šį tekstą sužinojau, kad vienas jų, Valerios sūnus Marcelo, neseniai rastas mįslingomis aplinkybėmis miręs, galbūt nužudytas. Bendraudamas su Mabel, sekdamas informaciją apie įvykius Argentinoje suprantu, kad tos šalies laukia dar ilgas kelias atgal į gerovę. Ar atsigaus Argentina?

Ejercito de los Andes rajone, kuriame užaugo Carlosas Tévezas, šiandien gerokai saugiau nei prieš dvidešimt metų. Kai dabartiniai vaikai ten žaidžia futbolą, jų žaidimo jau nepertraukia šūviai ir jiems nebereikia bėgti slėptis. Netrūksta šalyje talentingų, tėvynei neabejingų žmonių. Netrūksta drąsos. Savo indėlį į šalies raidą įneša ir lietuviai. Skaičiuojama, kad iš viso Argentinoje yra apie du šimtus tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Tebeveikia nemažai lietuvių bendruomenių namų, tebevyksta lietuvių sueigos. Mano pusseserė Mabel kartais atsiunčia man nuorodų apie Argentinos lietuvių veiklą.

Devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje šalis įveikė diktatūrą, sugebėjo pasodinti į kalėjimą argentiniečių krauju susitepusius ir į nesėkmingą karą dėl Folklendo (Malvinų) salų valstybę įstūmusius generolus. Nuo to laiko Argentinoje demokratija. Bet valstybės bankrotą šalis jau spėjo patirti ir XXI a., o infliacija tebėra viena didžiausių pasaulyje. Tokia, kad Milei’us siūlo išvis atsisakyti savų pinigų ir žmonės už jį balsuoja, o Mabel nebesuskaičiuoja, kiek kartų per jos gyvenimą Argentinos valiuta buvo devalvuota. Meilė ir pyktis, netikrumas ir viltis, matyt, jungia visą argentiniečių tautą, sudarytą iš daugelio skirtingos kilmės žmonių, tarp kurių ir Argentinos lietuviai. Tarp kurių ir mano giminės.

14.

Mažame Milvidiškių kaimelyje 1903-iaisiais gimęs Liudvikas Bagočius sulaukęs dvidešimt septynerių metų paliko savo šalį. Tam, kad atvyktų į Argentiną. Po daugelio metų jo anūkė Veronica parašė ilgą ir gražų eilėraštį. Eilėraštį, kuriame deklaruoja, kad nenori palikti savo šalies. Ir nors nevadina savo jausmų šaliai meile, meilės Argentinai pilnas visas eilėraštis.

Mano tekstas, kurio sumanymas kilo bežiūrint niekaip su tolimais giminaičiais nesusijusį serialą apie tos šalies futbolininką, galiausiai nuvedė prie sudėtingos, vietom dramatiškos šio tolimo, gražaus, bet prastų sprendimų ir nesėkmių virtinėn patekusio krašto istorijos apmąstymų. Tebus jo pabaigai dar viena Veronicos Bagočius eilėraščio strofa, paskutinės eilutės.

To, kas mus vienija, negaliu pavadinti meile.
Mano bejėgiškumas, mano jaunystė mus vienija.
Mano pyktis ir tavo vardas, Argentina, mus jungia.
Mano Argentina, liūdna ir graži.

2023 gruodis–2024 sausis, Telšiai