Petras Venclovas. Mįslingieji rašytojai

2024 m. Nr. 7

1975 metų pradžioje tuometinis Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus atsakingasis sekretorius Vytautas Martinkus pakvietė mane dirbti į Grožinės literatūros propagandos biurą instruktoriumi. Man visiškai nepatiko trys paskutiniai žodžiai: propagandos biuro instruktorius. Tikriausiai juos sugalvojo koks nors partijos funkcionierius. Apie 1970-uosius mane kalbino ateiti dirbti į Kauno rajono komjaunimo komitetą ir būti atsakingam už pirmines kolūkių komjaunimo organizacijas. Tada mandagiai atsisakiau, nes šios struktūros man buvo visiškai nepriimtinos, nekėlė jokio susidomėjimo, jas vertinau gana atsainiai: geriau jau darbuotis mokytoju aštuonmetėje mokykloje. Darbas Rašytojų sąjungoje mane sudomino, atitiko mano ateities planus, nes vis dėlto neketinau visą gyvenimą būti bibliotekininku ir mokytoju. V. Martinkus paaiškino, kad instruktoriaus pareigos nebus susijusios su politikavimu: mieste ar aplinkiniuose rajonuose turėsiu organizuoti literatūros vakarus, kviesti rašytojus juose dalyvauti, lydėti juos, pristatinėti, kartais ir pačiam ką nors paskaityti, sudarinėti sutartis su profsąjungomis arba kultūros klubais. Vilniuje, prie Rašytojų sąjungos, jau veikė šio biuro centras, o dabar buvo steigiamas padalinys Kaune. Rašytojus į vakarus galima kviesti ir iš Vilniaus, ir iš Kauno; kartais jiems į kompaniją pavadinti ir jaunuosius rašytojus. Dalyvavimas vakaruose bus apmokamas: už autorinius vakarus – iki šimto rublių, už bendrus – po penkiolika rublių, jauniesiems rašytojams – po septynis su puse rublio.

Iš Vilniaus atvažiavo Grožinės literatūros propagandos biuro direktorius Feliksas Jakubauskas ir mudu kartu su V. Martinkumi nuėjome į Kauno miesto partijos komitetą pas sekretorių Algimantą Brazaitį, turbūt atsakingą už kultūros reikalus Kaune. Sutarėme, kad komitetas išsiuntinės raginimus organizuoti literatūrinius vakarus įmonėms, tada kreipsiuosi į jas, sudarysiu sutartis, aiškinsiuosi, kokių rašytojų pageidauja ir pan.; taip pat parašysiu apie biuro veiklą „Kauno tiesoje“ ir pakalbėsiu per televiziją.

Vasario viduryje pradėjau eiti šias instruktoriaus pareigas. Pirmiausia skambindavau telefonu į įmonių profsąjungų komitetus, nes jie turėjo lėšų, skiriamų kultūrai; užmegzdavau ryšius, siūlydavau sudaryti sutartis ir pervesti tam tikrą pinigų sumą į GLP biuro sąskaitą, tada konkrečiai tartis, kada ir kokių rašytojų norės. Man reikėdavo susisiekti su biuro Vilniuje darbuotojais ir pageidauti rašytojų bei aktorių ar skaitovų; kartais juos tekdavo priimti Kauno skyriuje, lydėti į gamyklas, dalyvauti popietėse ar vakaruose, kiek nors pakalbėti apie jų kūrybą. Dažniausiai tokie vakarai vykdavo salėse, o rašytojai kalbėdavo arba skaitydavo nuo scenos, bet pasitaikydavo ir vakaronių, kai klausytojai sėdėdavo prie stalelių ir gurkšnodavo arbatą arba kavą. Ne visi rašytojai norėdavo tokių vakarų, ypač vyresnieji ir garsesnieji; tekdavo juos įkalbinėti ir įtikinti, kad skaitytojai nori susitikti būtent su juo, o ne su jo kolega. Tarkim, su Juozu Baltušiu turėdavo kalbėtis patys įmonių atstovai, o dar geriau – važiuoti į Vilnių su gėlėmis ir tortu, tartis ir įtaikiai kviesti į svečius. Eduardas Mieželaitis atvykdavo tik į „Drobės“ kombinatą, kur jam kompaniją palaikydavo įtakingi miesto partijos arba vykdomojo komiteto žmonės. Jau vėliau, 1982 metais, girdėjau, kaip jis guodėsi ir piktinosi, kad niekas neprisiminė ir nepasveikino jo sukakus dvidešimčiai metų po Lenino premijos įteikimo.

Vieni iš pirmųjų į Dirbtinio pluošto kombinatą atvažiavo Marcelijus Martinaitis ir Laimonas Noreika. Puikūs, nuoširdūs žmonės, neturintys nė lašelio pasipūtimo. Marcelijų neblogai pažinojau, o L. Noreiką įsidėmėjau, kai jis prieš dešimtmetį Universiteto Kolonų salėje skaitė Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščius ir padarė man didžiulį įspūdį. Iš pradžių susitikome su gamyklos direktoriumi, paskui mus pavedžiojo po cechus, įmonė buvo neseniai atidaryta ir tiems laikams gana moderni; vėliau susitikome su skaitytojais, M. Martinaitis ir L. Noreika pasikeisdami skaitė poeziją, atsakinėjo į klausimus.

Kauno profsąjungų kultūros rūmų didžiojoje salėje, kurioje tilpdavo per keturis šimtus žiūrovų, beveik kas mėnesį vykdavo susitikimai su viduriniosios kartos rašytojais: Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu, Alfonsu Maldoniu, Kaziu Saja, Algimantu Mikuta, Eugenijumi Matuzevičiumi ir kitais. Žmonės rinkdavosi pasipuošę, šventiškos nuotaikos, nusiteikę klausytis ir ploti, panašiai kaip teatre. Rašytojai turėdavo paruošę savo kūrybos programą, skaitydavo eilėraščius kartu su aktoriais.

Būdavo literatūros popiečių ir mokiniams, kai jie sueidavo į salę iš kelių mokyklų. Čia rašytojai jausdavosi laisvesni, ypač atsakinėdami į vaikų klausimus. Smagiausia būdavo per satyrikų ir humoristų vakarus įvairiose įmonėse, čia kalbėtojai sukurdavo smagią nuotaiką, kartais patraukdavo per dantį net sovietinę tvarką ir valdžią. Visada gerai pasirodydavo satyrikas Gediminas Astrauskas ir toks aktorius Bubnelis; kauniečiai Aleksas Dabulskis, Rimantas Klusas ir Augustas Tamaliūnas priversdavo salę kvatotis.

Jeigu kuri nors įmonė užsimanydavo vakaro iš anksto nesusitarusi, dažniausiai sukviesdavau jaunuosius Kauno rašytojus. Juos tekdavo pasitelkti ir tada, kai koks nors žymesnis rašytojas pranešdavo, kad neatvyks, arba nežinia kur dingdavo. Būdavo ir tokių, kurie prižadėdavo, bet neištesėdavo. Porą kartų tokią kiaulystę iškrėtė kaunietis Robertas Keturakis. Buvo garantavęs, kad ateis į Kauno radijo gamyklą, bet nepasirodė: turėjome mudu su jaunąja poete Nijole Laukaityte atlaikyti visą frontą – skaityti eilėraščius ir kalbėti didžiulei auditorijai. Kitą dieną Veterinarijos akademijoje turėjo vykti popietė dalyvaujant R. Keturakiui. Nusprendžiau išsiaiškinti, kodėl jis neatvyko į Radijo gamyklą ir ar dalyvaus Veterinarijos akademijoje? Kadangi Robertas namuose neturėjo telefono, skambinau į „Nemuno“ redakciją. Man pasakė, kad jo tarnyboje nėra; nuvažiavau į namus, ten du paaugliai sūnūs nežinojo, kur jų tėvas. Ir šį kartą teko pasitelkti jaunuosius Kauno rašytojus, kad nebūtų sužlugdyta literatūros popietė. Kai kitą dieną užtikau R. Keturakį „Nemuno“ redakcijoje, tikėjausi, kad jis atsiprašys ir paaiškins, kodėl taip neatsakingai elgėsi, bet jis tik nepatenkintas suburbėjo, kad man nedera tarnybiniais reikalais landžioti pas jį į namus. Pamatęs mano nustebimą, vis dėlto pratarė, kad turėjo „gyvybiškai svarbių reikalų.“ Žinoma, aš jį palikau ramybėje ir daugiau nekviesdavau į vakarus. Po kiek laiko sužinojau, kad toks Roberto būdas: tvirtai pažadėti ir lyg niekur nieko neištesėti. Žinoma, jis tai darė ne iš piktos valios, tiesiog jam reikėdavo didelių pastangų, jei norėdavo ištarti žodelį „ne“.

Vieną kartą GLP biuro direktoriaus pavedimu Kaune ieškojau Vytauto Petkevičiaus: jis turėjo dalyvauti keliuose autoriniuose vakaruose įvairiose Lietuvos vietovėse, bet staiga dingo, ir niekas nežinojo, kur jis yra. Nusidanginau į kažkokį Kauno priemiestį, suradau V. Petkevičiaus motinos trobelę ir ėmiau klausinėti moteriškės, gal žinanti, kur prapuolė jos sūnus? Ji pasakė tik tiek, kad sūnus „Volga“ buvo atvažiavęs, pasėdėjo namuose porą valandų, pasakė, kad smarkiai susipyko su žmona, ir vėl nežinia kur išdūmė.

Kartą nutiko ir taip, kad paskambino vienos įmonės profsąjungos pirmininkė ir paprašė po kelių valandų atsiųsti į gamyklą keletą rašytojų; paaiškinau, kad taip greit nepavyks sukviesti grupelės žmonių. „Argi taip sunku atitraukti vieną kitą rašytoją nuo darbo ir pasiųsti į vakaronę?“ – stebėjosi moteris. Pusiau juokais paprašiau papasakoti, kaip ji įsivaizduoja Rašytojų sąjungą. „Yra keli kambariai, kur prie stalų sėdi rašytojai ir rašo, – nė kiek nesutrikusi dėstė profsąjungos veikėja. – Jūs galite bent keliems pasakyti, kad reikia vykti pas mus į gamyklą ir atleisti juos nuo darbo.“ Nepradėjau pamokslauti, kad Rašytojų sąjunga – tai ne amatininkų artelė ar fabriko cechas, kur prie konvejerio triūsia darbininkai, pasakiau tik tiek, kad šį kartą mums nepavyks susitarti dėl vakaronės.

Atmintyje šmėsteli ir smagesni to laikotarpio epizodai. Prieš literatūros vakarą Kauno profsąjungų rūmuose su Albinu Žukausku ir Lietuvos televizijos diktoriumi Vytautu Kybartu užsukome į „Tulpės“ kavinę papietauti, o kad būtų geresnis apetitas, užsisakėme po penkiasdešimt gramų konjako. A. Žukauskas pagyvėjo ir pasiūlė išlenkti dar po taurelę, tačiau V. Kybartui pavyko jį perkalbėti, nes, girdi, laukia vakaras, didžiulė salė, žiūrovai, renginio organizatoriai: kaip mes jiems atrodysime? Mums išeinant iš „Tulpės“ A. Žukauskas vis dėlto apgailestaudamas apmaudžiai pratarė: „Negerai čia išėjo, – būsim pamažinę.“

Kitą sykį į Kauno skyrių atkako satyrikas Gediminas Astrauskas. Buvo prikimęs ir ištroškęs, tad pasiūliau kavos, bet jis pasakė, kad mieliau išgertų alaus. O jei iš būsimo honoraro paskolinčiau rublį, būtų visai gerai. Paskolinau jam tą rublį, ir jis, nutvėręs mano portfelį, iškurnėjo į Laisvės alėją, kur buvo maisto prekių parduotuvė. Netrukus grįžo su dviem alaus buteliais, bet man įtarimų sukėlė mano portfelis. Žvilgtelėjau vidun, o ten kažkokie gelžgaliai, elektriko replės ir plaktukas. O kur mano popieriai, literatūros vakarų planai, sutartys ir suvestinės? „Kas atsitiko?“ – paklausė Gediminas, pamatęs mano persikreipusį veidą. „Čia ne mano portfelis, – sumurmėjau, – kur dingo maniškis?“ – „Vadinasi, sumaišiau! – pliaukštelėjo delnais G. Astrauskas. – Dėdamas butelius dar pagalvojau, kokias čia geležis Petras nešiojasi į literatūros vakarus? Aš tuoj viską sutvarkysiu.“ Pagriebęs portfelį išdūmė atgal į Laisvės alėją. Tuo metu Kaune kai kuriose parduotuvėse jau buvo įvesta savitarna, tarkim, į maisto skyrių neleisdavo įsinešti krepšių, kraičių, portfelių, juos reikėdavo palikti tam tikrose atvirose dėžėse. Iš jų kai kas ir dingdavo arba pirkėjas sumaišydavo nešmenes ir namo grįždavo su svetima. Jau buvau pradėjęs galvoti, kad teks atsisveikinti su tam tikra Grožinės literatūros propagandos biuro dokumentacija, kai laimingas grįžo Gediminas. „Suspėjau, – šypsojosi jis, – dar to portfelio su replėmis ir plaktuku niekas nebuvo pasigedęs.“ Juk ne veltui jaunystėje G. Astrauskas buvo žinomas vidutinių nuotolių bėgikas, dvylika kartų gerinęs Lietuvos bėgimo rekordus.

Ilgiau padirbėjęs patyriau, kad ne visi rašytojai yra žodžio žmonės, kad juos retkarčiais užvaldo emocijos, kurioms jie nepajėgia atsispirti, kad jais ne visada galima pasitikėti. O aš buvau manęs, kad tik bohemiškos prigimties ir būdo poetai taip neatsakingai elgiasi; įsivaizdavau rašytojus esant taurius, teisingus, sąžiningus. Dažniau su jais susidurdamas, daugiau juos pažindamas, įsitikinau, kad jie tokie pat žmonės kaip ir visi: meluoja, apsimeta, viena rašo, kita galvoja, apgaudinėja, pavydi kolegoms, šmeižia ir veidmainiauja, pataikauja komunistų partijai, nes tikisi privilegijų ir malonių. Jau ir anksčiau žinojau, kad menininkai mėgsta alkoholį ir ignoruoja dorovę, bet kad šitaip? Tad kas juos skiria nuo eilinių žmonių? Nejaugi tik talento kibirkštėlė? Tik šiek tiek kitoks požiūris į žmones ir pasaulį, tik didesnis amato išmanymas, tik gilesnė intuicija? O gal individas, neturintis eilinių žmonių savybių, kaip tik ir negali būti menininku? Gal žmogiškieji paklydimai, aistros bei nekontroliuojama sąžinė ir įgalina kurti?

 

Kai pradėjau dirbti Grožinės literatūros propagandos biuro instruktoriumi ir gavau atskirą kabinetą su telefonu Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, netrukus buvau išrinktas Jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku. Turėjau šiek tiek patyrimo iš Universiteto laikų, kai literatams vadovavo dėstytoja Elena Bukelienė, taip pat pasižvalgiau į Kauno rajono literatų būrelio veiklą. Mūsų sekcijoje, tiesą sakant, buvo aukštesnis lygis, atsisakiau saviveiklos, mėginome dirbti profesionaliai, turėdami tikslą įsilieti į lietuvių literatūrą. Į sekciją buvo priimami literatai, pradėję ruošti spaudai pirmą grožinės literatūros knygą, pageidautina, kad būtų publikavęsi respublikinėje spaudoje. Rankraščius pirmiausia skaitydavau aš ir literatūros konsultantas A. Mikuta; jei jie būdavo šio to verti, rekomenduodavome autorių priimti į sekciją; po kurio laiko jis turėdavo keliais egzemplioriais pateikti pirmosios knygos apmatus; perskaitydavo dauguma sekcijos narių, o keli pasiruošdavo rimtai diskusijai. Susirinkimo metu plačiai aptardavome to literato kūrybą ir spręsdavome, ar jis jau gali rengti knygą. Susirinkime dalyvaudavo ne tik A. Mikuta, bet ir kiti Kauno skyriaus rašytojai: dažniausiai ateidavo atsakingasis sekretorius V. Martinkus, „Nemuno“ žurnalo darbuotojai A. Dabulskis, R. Keturakis, veteranai Edvardas Viskanta, Valys Drazdauskas, Aleksandras Žirgulys.

Sekcijos palaimintą rankraštį autorius galėdavo vežti į „Vagos“ leidyklą ir įteikti „Pirmosios knygos“ komisijai, kuri spręsdavo, ar kūriniai atitinka reikalavimus, ar galima rekomenduoti „Vagai“ juos išleisti, ar reikia dar padirbėti, patobulinti, permąstyti. Pasitaikydavo, kad jaunieji rašytojai sukritikuodavo savo kolegos rankraštį, siūlydavo jam dar paaugti, pabrandinti savo kūrybą, daugiau ir plačiau pasidomėti literatūros tendencijomis. Žinoma, būta ir nepasitenkinimo, ir pykčio, ir ašarų; kai kas nebeateidavo į susirinkimus, netgi liaudavosi rašyti, numodavo ranka į literato profesiją, rinkdavosi žurnalistiką ir pan. Tačiau dauguma to meto jaunųjų rašytojų vėliau buvo priimti į Lietuvos rašytojų sąjungą ir sudarė Kauno skyriaus pagrindą.

Vadovavau sekcijai dvejus metus ir per tą laiką joje atsirado nemažai naujų žmonių. Žinomiausias iš jų, be abejo, yra Donaldas Kajokas; vieną kartą A. Mikuta parodė kelis mokyklinius sąsiuvinius langučiais, prirašytus eilėraščių, ir pasakė, kad šį poetą galėtume priimti į Jaunųjų rašytojų sekciją. Netrukus savo poeziją pristatė Markas Zingeris, gydytoja Loreta Latonaitė norėjo, kad apsvarstytume jos fantastinius apsakymus; kaip gerą vertėją iš ispanų kalbos priėmėme Bronių Dovydaitį; Zitą Gaižauskaitę pažinojau iš Kauno rajono literatų būrelio veiklos, R. Klusą, regis, rekomendavo A. Dabulskis; šiek tiek abejojome dėl A. Tamaliūno, bet jis užvertė mus savo kūriniais. Vytauto Venclovo ir Virgilijaus Kaziūno noras jungtis į sekciją buvo įvertintas palankiai. Turėjau nuvilti Gintautą Dabrišių, nes jo eilėraščiai neatlaikė jokios kritikos, buvo visiškai mėgėjiški. Reikia pasakyti, kad aplink sekciją sukiojosi ir vienas kitas vyresnio amžiaus grafomanas; viena prekybos bazės darbuotoja iš Jonavos netgi paliko man gero konjako butelį, bet ir tai nepadėjo. Kai kuriuos siųsdavau pas A. Mikutą, o jis žinojo, kaip reikia elgtis su beviltiškais rašinėtojais.

Neblogai prisimenu V. Kaziūno kūrybos svarstymą. Jis buvo senas mano pažįstamas dar iš Universiteto laikų: šiek tiek bendraudavome ir vėliau, žinojau, kad jam sunkiai sekasi ką nors išspausdinti. O juk protingas, apsiskaitęs ir plataus akiračio žmogus. Reikia manyti, kad nepripažinimas jį smarkiai žlugdė. Apie 1975-uosius iš Taujėnų persikėlė gyventi į Kauną: skundėsi, kad jį persekiojo vietinė Ukmergės KGB. Įsidarbino „Sanito“ gamykloje: iš pradžių darbininku, vėliau buvo perkeltas į laboratoriją. Mačiau, kad jis praradęs pagrindą po kojomis ir neranda vietos gyvenime. Pasiūliau jam stoti į Jaunųjų rašytojų sekciją; į savo kūrybos svarstymą jis nežinia kodėl pasikvietė savo bičiulius Vladą Vaitkevičių ir Leonidą Šimoliūną. Leidau jiems dalyvauti, nors šiaip pašalinių žmonių vengdavome. Iš pradžių apie V. Kaziūno poeziją kelis žodžius tariau aš, regis, gana objektyviai vertindamas jo eilėraščius; vėliau kalbėjo Gražina Cieškaitė ir D. Kajokas, kurie buvo žymiai kritiškesni, įžvelgė gana daug tradicinių poetizmų, pageidavo daugiau gyvybiškumo ir naujumo.

Jau po ankstyvos V. Kaziūno mirties parengiau spaudai jo eilėraščių rinkinį „Medžių laikas“, įvadą parašė poetas Vytautas Skripka, išleido „Vagos“ leidykla 1982 metais. Turtingą V. Kaziūno biblioteką ir vinilinių plokštelių kolekciją paveldėjo jo giminaitis Kęstutis Navakas, kuris turbūt suprato, kokios tai didelės vertybės.

Tuo metu Kauno jaunųjų rašytojų sekcija reiškėsi kaip gyvybinga organizacija, reikli ir veikli, apie ją gerai atsiliepė Rašytojų sąjungos vadovai, ji buvo rodoma pavyzdžiu Vilniaus ir Klaipėdos sekcijoms. 1975 metais net trys poetai kauniečiai išleido savo pirmąsias knygas: Vladas Baltuškevičius „Saulės židinį“, G. Cieškaitė „Tylos žydėjimą“ ir Gintaras Patackas „Atleisk už audrą“. Reguliariai kas mėnesį vykdavo susirinkimai, kurių metu visi sekcijos nariai galėjo pareikšti savo nuomonę, galėdavo diskutuoti, aptarinėti ne tik kauniečių, bet ir visos Lietuvos literatūrą, abejoti, prieštarauti, siūlyti ir nesutikti. Mūsų nevaržė ideologiniai gniaužtai, mes daug laisviau mąstėme nei vyresnieji, formalieji rašytojai. Žinoma, politinius reikalus apeidavome šonu, užsimerkdavome, patylėdavome, nes mums svarbiausia buvo literatūra ir jos gyvybė. Be to, nenorėjome, kad mumis susidomėtų KGB.

Vos tik tapau Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku, mane pakvietė į saugumo rūmus Laisvės alėjoje; toks Sujeta, turbūt atsakingas už meno kūrėjus, domėjosi mūsų būsimąja veikla. Be abejo, žinojau, kas yra KGB, tad kalbėjau apie jaunųjų menininkų reikalus, visiškai neįdomius saugumui: apie publikacijas, knygų leidybą, meninį lygį, buitines sąlygas. Tuo metu miesto valdžia ir KGB vis dar bijojo jaunimo neramumų, kokie buvo kilę 1972 metų gegužės mėnesį, kai Muzikinio teatro sodelyje susidegino Romas Kalanta. Rašytojų sąjunga buvo laikoma ideologinio fronto dalyve, tad ir jaunieji rašytojai turėjo būti lojalūs sovietinei valdžiai. Ir juos derėjo stebėti, nes, šiaip ar taip, tai yra organizuota jėga.

Vis dėlto saugumo dėmesio neišvengiau: kartą su G. Patacku Medicinos instituto bendrabutyje skaitėme eilėraščius ir šiek tiek kalbėjome apie leidybinę padėtį; aš papasakojau, kokia liūdna tikrovė Karolio Požėlos spaustuvėje: seni, nuolat gendantys įrengimai, žemas darbo našumas, knygų atspausdinimo vėlavimas ir pan. O toje poezijos popietėje dalyvavo saugumo kapitono dukra, kuri tėvui persakė, apie ką buvo šnekama. Saugumiečiui užkliuvo Venclovo pavardė, nes tuo metu Tomas Venclova buvo parašęs Komunistų partijos Centro komitetui „Atvirą laišką“, kuriame išdėjo į šuns dienas tuometinę ideologiją ir prašėsi išleidžiamas gyventi į užsienį. Kauno skyriaus atsakingajam sekretoriui paskambino iš miesto partijos komiteto ir ėmė teirautis, kaip disidentas Venclova atvyksta į Kauną ir kalba apie apgailėtiną padėtį K. Požėlos spaustuvėje. V. Martinkus paaiškino, kad tai kitas žmogus – Petras Venclovas. Tada susidomėta manimi: kas jis toks, ar ne T. Venclovos brolis, ar ne toks pat disidentas? Teko V. Martinkui rašyti pažymą, kad esu Jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas ir Grožinės literatūros propagandos biuro instruktorius, kad nesu nusiteikęs prieš sovietų santvarką ir neskatinu jaunimo maištauti. Pasirodo, kad panašų raštą turėjo sukurpti ir Medicinos instituto, kuriame buvau prieš kelerius metus dirbęs, partinės organizacijos sekretorius, nors niekada nepriklausiau jokiai partijai. V. Martinkus konfidencialiai mane įspėjo, kad daugiau viešai nepostringaučiau tokių dalykų.

Dar 1974 metais, kai „Jaunimo gretos“ išspausdino mano apsakymą „Tapyti bokštus“, V. Drazdauskas, mums pietaujant „Metropolio“ restorane, paklausė, ar nemanau, kad jau labai daug pasiekiau? Aš tik nusijuokiau ir pasakiau, kad tai tik pradžia. Jis primerkė akis ir įdėmiai nužvelgė mane. „Taip, tai tik pradžia, – tarė guvaus proto vyriškis, – toliau bus tik sunkiau.“ Reikia pasakyti, kad jis buvo teisus.

Regis, 1976 metų rudenį įteikiau „Vagos“ leidyklai savo pirmosios knygos rankraštį; jis pateko į „Pirmosios knygos“ komisijos narių rankas: buvo nutarta įtraukti į leidybinius planus, autoriui pasiūlant dar gerokai prie jo padirbėti. Į rinkinį buvau įdėjęs įvairių apsakymų: realistinių ir pastaruoju metu parašytų šiek tiek modernesnių, eksperimentinių. Bendra jų nuotaika buvo slogi, minorinė. Vytautas Bubnys, tos komisijos narys, savo nuomonę apie mano rankraštį pasakė V. Martinkui: jam nepatikę modernesni mano apsakymai, erzinęs jų dirbtinumas, motyvacijos stoka, visa persmelkiantis liūdnumas. V. Martinkus man patarė palikti knygoje daugiau mažiau realistinius kūrinėlius, o kitus atidėti kitam leidiniui. Nieko ypatingesnio ir aš nesugalvojau: teko kai ką pakeisti, kai ko atsisakyti. Tuo metu „Vaga“ per metus išleisdavo šešias jaunųjų autorių knygeles: tris poezijos ir tris prozos; ne taip lengva būdavo patekti į tą sąrašą. Įveikęs pirmosios knygos barjerą tapdavai gerokai savarankiškesnis, nebereikėdavo konsultantų ir Jaunųjų rašytojų sekcijos rekomendacijų, galėdavai tiesiogiai, be tarpininkų, bendrauti su „Vagos“ leidykla.

 

Nuo 1990 metų vėl dirbau Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Po 1991 metų Sausio 13-osios įvykių prasidėjo ramesnis laikotarpis. Be visų kitų darbų, man priklausė globoti Kauno jaunųjų rašytojų sekciją: prikalbinome poetę Dovilę Zelčiūtę jai vadovauti, nes jaunieji rašytojai, pajutę laisvę ir gerokai pasikeitusias gyvenimo bei kūrybos sąlygas, vos neišsiskirstė. Steigėsi naujos leidyklos, nebeliko cenzūros, nebereikėjo Maskvoje tvirtinti planų, tad buvo daug lengviau leisti knygas. Bėda tik ta, kad autoriai ne tik negaudavo honoraro, bet ir turėdavo padengti visas leidybos išlaidas. O pinigų tuo metu žmonės neturėjo. O jei kas ir turėjo, tai investuodavo į daug rimtesnius verslus nei knygų leidyba.

Į mūsų skyrių dažniausiai užsukdavo vyresnieji rašytojai; jiems rūpėjo naujosios politikos ir kūrybos lauko žinios, jiems patikdavo bendrauti, jie mėgdavo vis ką nors prisiminti ir papasakoti. Įdomiausia būdavo, kai susitikdavo bent keli tokie rašytojai: tarkim, E. Viskanta, Kazys Jankauskas ir Viktoras Katilius. Jie kalbėdavo apie prieškario ir pokario įvykius, prisimindavo jau pamirštus literatus, žurnalistus ir politikus, minėdavo restoranus ir parduotuves, kartais ir vienas kitą patraukdavo per dantį. Linksmiausias iš jų būdavo V. Katilius, turėjęs puikų humoro jausmą. Neseniai atkūręs savo narystę Rašytojų sąjungoje, jis dažnai užkopdavo į mūsų būstinę, pasėdėdavo, išgerdavo kavos, parūkydavo; jis buvo šnekus, atviras, draugiškas. Kai 1991 metais pakartotinai išleido savo knygelę vaikams „Naktis alyvų krūme“, paskelbiau apie ją nedidelę recenziją „Kauno tiesoje“; V. Katilius padėkojo už ją, padiskutavome, šį tą prisiminė iš to laikotarpio, kai knygelė buvo pirmąkart spausdinta dar prieš karą. Lyg tarp kitko prasitarė, kad domisi mano kūryba, vis ką nors paskaito periodikoje. Pokariu jis buvo represuotas: 1947 metais už partizaninės spaudos skaitymą ir platinimą nuteistas penkeriems metams, kalėjo Jakutijoje; grįžęs į Lietuvą dirbo eiliniu darbininku, mokytoju, bibliotekininku. Iš išvaizdos tikrai buvo panašus į darbininką: pilka striukė, ruda beretė, dantyse nuolat rūkstanti cigaretė. 1990 metais mudu ieškojome kavinės ar restorano, kur jis galėtų atšvęsti savo jubiliejų. Ėjome tai šen, tai ten, kol galiausiai su „Metropolio“ administratoriumi sutarėme, kad rašytojas galės švęsti nedidelėje restorano salikėje. V. Katilius taip apsidžiaugė, kad čiupo mane į glėbį ir pakėlė. O juk jam netrukus turėjo sukakti aštuoniasdešimt!

Mudu su tuometiniu Kauno skyriaus pirmininku Petru Palilioniu buvome pakviesti į pokylį; susirinko rašytojo giminės ir keli draugai. Mane smarkiai nustebino V. Katiliaus išvaizdos pasikeitimas: pasitempęs, su tamsiu kostiumu ir baltutėliais marškiniais, su varlike, glotniai nusiskutęs, elegantiškų judesių, švytinčiu veidu, – tikras aristokratas, kone grafas. Pakilios nuotaikos, besišypsantis, su visais malonus. Taip, be abejo, skleidėsi jo inteligentiška prigimtis, kurios nesugniuždė nei kalėjimas, nei jo kūrybingos dvasios nepripažinimas.

Kitas energingas, gyvybingas, neprarandantis geros nuotaikos mūsų svečias buvo vertėjas E. Viskanta. Jis irgi buvo kalintas 1951–1955 metais Kostromos ir Gorkio srities lageriuose, bet per daug nesiguosdavo, nepasakodavo apie patirtus kankinimus ar patyčias. Pusiau juokais sakydavo, kad jam pasisekė palyginti su 1940–1941 metų tremtiniais, kurie buvo apgyvendinti Sibiro taigoje arba prie Laptevų jūros: neturėjo net barakų, badavo, mirė nuo nepakeliamo fizinio darbo miško kirtavietėse, nuskendo upėse arba sušalo neišbrendamuose sniegynuose; o jis lagerio krautuvėje gaudavo nusipirkti net medaus.

E. Viskanta prieš karą, 1937–1938 metais gyveno Italijoje, buvo Neapolio Rytų kalbų instituto lietuvių kalbos lektorius. To meto lietuvių inteligentai, pagyvenę užsienyje, smarkiai prakusdavo: išmokdavo kalbų, plačiau susipažindavo su Vakarų kultūra, lankydavo muziejus, parodas ir koncertus, pasikeisdavo net jų elgesys ir manieros. Grįždavo į Lietuvą su naujomis idėjomis, dalydavosi jomis ir su platesniais visuomenės sluoksniais. E. Viskanta puikiai vertė grožinę literatūrą net iš keturių kalbų: prancūzų, italų, vokiečių ir rusų. Be abejo, buvo susipažinęs su tų tautų literatūra ir kultūra. Įdomu būdavo klausytis jo pokalbių su V. Katiliumi: abu žaižaruodavo sąmojais, kartais susiginčydavo dėl istorinių asmenybių, tarkim, dėl Benito Musolinio, primindavo vienas kitam mylėtas moteris ir jaunystės paklydimus.

Vėliau, kai E. Viskanta nebeateidavo iki Kauno skyriaus, mudu su P. Palilioniu nukakdavome jo pasveikinti gimimo dienos proga. Paprastai jokių iškilmių nebūdavo, nes jo draugai jau buvo mirę, tad pasėdėdavome pusvalandį, išgerdavome arbatos, pasišnekėdavome.

Tiek E. Viskanta, tiek K. Jankauskas jau anksčiau buvo atkūrę savo narystę Rašytojų sąjungoje. K. Jankauskas irgi buvo teistas neva už antisovietinę veiklą ir penkerius metus kalėjo Sibiro lageriuose. Kitaip nei V. Katilius ar E. Viskanta, jis nebuvo linkęs atleisti už jam padarytą skriaudą; sakydavo, kad lageriuose prarado sveikatą, buvo suluošintas, patyrė daug fizinių ir psichologinių kančių. Jo ir būdas buvo kitoks: uždaresnis, liūdnesnis, labiau save vertinantis, matantis skirtumą tarp rašytojo ir vertėjo darbo. Kalbėdamas su V. Katiliumi, jis retkarčiais parausdavo, pyktelėdavo, nes jųdviejų požiūriai į praeitį ir dabartį dažniausiai nesutapdavo. V. Katilius turbūt sykiais jį tyčia provokuodavo. Mano manymu, K. Jankauskas į viską žiūrėdavo labai rimtai, gal net per griežtai, nuosekliai laikydavosi savo nuomonės.

Recenzuodamas jo kūrinius, stengdavausi įžvelgti gerąsias jų savybes, išryškindavau autoriaus intencijas, mažiau dėmesio kreipdavau į netobulumus, nekibdavau prie smulkmenų. Buvau įsitikinęs, kad garbingo amžiaus sulaukę rašytojai darosi tokie pat jautrūs kritikai kaip ir jaunystėje. K. Jankauskas, perskaitęs kokį nors mano atsiliepimą apie savo kūrybą, paskambindavo telefonu ir mudu gana draugiškai pasikalbėdavome.

Kai mirė jo žmona, rašytojas turbūt jautėsi gana vienišas. Kartais ir neįspėjęs užsukdavo į skyrių: mūsų sekretorei Delijai atnešdavo nupirkęs sausainių, įsitaisydavo pirmininko kabinete, gerdavome arbatą ar kavą, retsykiais ir vyno taurę, pasidalydavome ir aptardavome naujienas, P. Palilionis papasakodavo apie Rašytojų sąjungos veiklą, kuri vis dar domino K. Jankauską. Labiau mėgo švęsti ne gimtadienį, o savo vardo dieną kovo mėnesį: kviesdavo mus visus tris į svečius, suruošdavo kuklias vaišes. Regis, labiau vertino ne kaimynų ar pažįstamų, o meno žmonių dėmesį, jautėsi esąs vienas iš jų.

Nelengvas mūsų bendradarbiavimas buvo su buvusiu husarų pulko kapitonu, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyviu Juozu Žlabiu-Ženge. 1945 metais jis buvo suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerį; į Lietuvą grįžo tik 1958 metais. Mudu su P. Palilioniu, paraginti Rašytojų sąjungos pirmininko V. Martinkaus, mėginome jį įkalbinti atkurti savo narystę Rašytojų sąjungoje. Tačiau J. Žlabys-Žengė nebuvo linkęs to daryti: sakydavo, kad nenori būti vienoje organizacijoje su savo priešu Justu Paleckiu, nors šis jau buvo miręs; pasakodavo, kad, jį suėmus, Jonas Šimkus, tuometinis „Tarybų Lietuvos“ redaktorius ir rašytojas, susikrovė į sunkvežimį visą jo biblioteką ir išsivežė; knygos jam iki šiol negrąžintos.

Tuo metu rašytojas buvo beveik aklas, tačiau su didinamuoju stiklu vis dar skaitydavo ir šiek tiek rašydavo. P. Palilionis skatino jį iškloti prisiminimus ant popieriaus, kuo išsamiau papasakoti apie keturvėjininkus, apie prieškario laikotarpį, apie valdžios ir menininkų santykius ir pan. Reikia pasakyti, kad J. Žlabys-Žengė nepritarė, jog tuometinė Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga savo leidinį pavadino „Keturiais vėjais“; jo nuomone, leidėjai turėjo bent jau pasitarti su juo, paskutiniuoju likusiu gyvu keturvėjininku, ir rinktis „Naujų keturių vėjų“ pavadinimą.

Rašytojas gyveno nedideliame name Kaune, už Ramybės parko. Jį globojo tokia puiki moteris Irena, Kauno politechnikos instituto docentė. Ji rūpinosi J. Žlabio-Žengės rankraščiais, jo knygomis ir jo buitimi, buvo jam atlaidi, suprasdavo senatviškus kaprizus ir poreikius. Turėjo rašytojas augintinę, nesėkmingai ištekėjusią už girtaujančio vyro, vis dėlto pageidavo, kad po jo mirties ir jai bei jos dukrai šis tas tektų.

Galiausiai mums pavyko įkalbėti J. Žlabį-Žengę parašyti prašymą Rašytojų sąjungai dėl jo narystės atkūrimo. Netrukus LRS valdybos posėdyje jo noras buvo patenkintas, o V. Martinkus ir P. Palilionis įteikė jam naujutėlaitį Rašytojų sąjungos nario pažymėjimą.

Mirė J. Žlabys-Žengė 1992 metų lapkričio 9 dieną, buvo pašarvotas Karininkų ramovėje, iš kur išlydėtas į Žagarę ir ten iškilmingai palaidotas.

Į Kauno skyrių užeidavo ir jaunesnieji žodžio meistrai. Daugumą domino pasikeitusi politinė santvarka Lietuvoje, kurios nevadinome kapitalizmu, bet kuri vėliau gavo „laukinio kapitalizmo“ vardą, nes žmonės vertėsi, kaip kas išmanė. Mes, rašytojai, buvome sutarę, kad nestosime į partijas, išliksime kiek įmanoma neutralūs, rašysime, kaip sugebėsime, ir bandysime leisti savo knygas. Leidybinė padėtis buvo gana neapibrėžta: šalia valstybinių leidyklų kūrėsi privačios, siūlančios nariams leisti knygas už savo pinigus, o paskui patiems platinti. Rašytojai iš esmės nebuvo tam pasiruošę, jie vis dar manė, kad jų darbas – tik rašyti ir neužsiimti prekyba ar finansais.

Rašytojų sąjungos šefai prapuolė, dažnai jie patys bankrutuodavo, tad, norėdami kiek nors prasimanyti pinigų bendroms reikmėms, rašydavome prašymus įmonių direktoriams, kad nors kiek finansiškai paremtų. Kartais nubyrėdavo koks trupinys, kurį panaudodavome savo renginiams. Iš sovietų laikų buvo likęs „Pegasas“, renginys praėjusių metų knygoms aptarti, pavyko išsaugoti „Poezijos pavasarį“, kuris persikėlė iš Palemono į miestą: iš pradžių prie Kauno pilies, vėliau į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Įdomiausi susitikimai būdavo turbūt su išeivijos rašytojais: Bernardu Brazdžioniu, Kaziu Bradūnu, Henriku Nagiu, Birute Pūkelevičiūte, Leonu Andriekumi, Violeta Kelertiene.

Įsiminė Salomėjos Nėries perlaidojimo iškilmės 1992 metais, kurias suorganizavo P. Palilionis ir kunigas bei poetas Ričardas Mikutavičius, o jose, be gausybės žmonių, dalyvavo Viktorija Daujotytė, Rūta Staliliūnaitė ir L. Noreika. Gedulingos mišios Vytauto Didžiojo bažnyčioje, palydėjimas į Petrašiūnų kapines, minių minios, poezijos posmai. Tarsi antrosios laidotuvės.

P. Palilionis papasakojo man, kaip viskas vyko: naktį buvo nukeltas paminklas ir gelžbetoninė plokštė nuo S. Nėries kapo, buvusio Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje; buvo likę tik plaukai ir kauleliai, bet nežinia kur dingusių pėdų niekur nerado; sudėjo viską į mažą karstelį, kurį įkėlė į normalaus dydžio karstą ir nuvežė į bažnyčią. Poetės pėdų dingimas buvo tikra mįslė: gal ją tokią parvežė iš Maskvos, o gal kažkas buvo atkėlęs gelžbetoninę kapo plokštę ir išniekinęs Salomėją?

Prisimenu P. Palilionio žodžius, kad S. Nėries palaikų vaizdas jį smarkiai sujaudino: kad ir koks garsus žmogus būtų, galiausiai iš jo lieka tik gniutulas plaukų ir patamsėję kaulai. Esą tikrai verta apie tai pamąstyti.