Petras Bražėnas. Atsisveikinant su laiminguoju
2024 m. Nr. 7
In memoriam. Raimondas Kašauskas (1934 10 10–2024 05 28)
Tokio sunkaus pavasario lietuvių literatūrai, Lietuvos rašytojų sąjungai, rodos, seniai nebuvo: vienas po kito per porą mėnesių mus paliko net trys iškilūs jos kūrėjai. Vytautė Žilinskaitė, Petras Panavas, Raimondas Kašauskas. Skaudi žinia apie pastarojo mirtį mus pasiekė gegužės 28 dieną, nelikus nė pusmečio iki rašytojo devyniasdešimtmečio. Mintyse jau ne vienas ruošėmės šio jubiliejaus paminėjimui. Buvo ir kita graži dingstis: prieš keletą mėnesių išėjo naujausia (nesakau paskutinė) rašytojo knyga „Kalnas“, rinktinė, kurią sudaro keliolika naujausių apsakymų, retrospektyvus publicistikos ir eseistikos pluoštas „Pamatymai“ bei keletas reikšmingų ir turiningų interviu. Dar tebelaikau ant savo rašomojo stalo šią knygą su brangia man dedikacija, draugišku vyresnio kolegos tonu linkinčia „kuo ilgiau neužmesti plunksnos“. Jausdamas šiame palinkėjime ir priekaišto gaidelę, imuosi plunksnos pačiam liūdniausiam literatūros žanrui – nekrologui. Gal ir pažeisiu šio žanro taisykles, atsisakydamas platesnės biografijos ir kūrybos apžvalgos, kuri šiandien lengvai prieinama įvairiuose informacijos kanaluose. Ir ne tik todėl: devyniasdešimtmečio ir beveik septynis dešimtmečius aktyviai literatūroje besidarbavusio rašytojo biografija ir kūrybinis palikimas tiesiog sunkiai įspraudžiami į šio žanro rėmus. Suprasdamas, kad tūkstančiai skaitytojų rašytojo išėjimą išgyvena kaip nacionalinę netektį, surizikuosiu atsisveikinti su juo kaip su „savo Kašausku“.
Neakivaizdinė devyniolikmečio lituanisto pažintis su būsimu klasiku prasidėjo 1960-aisiais – kai perskaičiau tada dar nežinomo autoriaus apsakymų rinkinį „Saloje“. Tenka priminti, kad tais laikais nebuvo tokio knygų pasirinkimo kaip šiandien. Iki šiol likęs jos sukeltas įspūdis, kurio nenorėčiau sutrikdyti skaitymu po šešių dešimtmečių. Kitas reikalas – „Suaugusiųjų žaidimai“ (1969), „Motociklininkai“ (1973), „Mažos mūsų nuodėmės“ (1975), „Gerumo kaina“ (1978), kuriuos skaičiau jau kaip literatūros mokytojas ar pradedantis literatūros kritikas. Be šitų kūrinių negalėtume aptarti ne tik rašytojo biografijos, bet ir platesnio septintojo–aštuntojo dešimtmečių lietuvių prozos vaizdo.
Raimondą Kašauską galėčiau priskirti prie laimingųjų, kuriam net esminio vertybių perkainojimo epochoje neteko nei nutilti ilgesniam savo nueito kelio apmąstymui, nei droviai apgailėti kažkam kažkada atiduotą duoklę, nei teisintis dėl didesnių ar mažesnių klaidų. Jo prozos esmingiau nepalietė senėjimo ar senstelėjimo dėmės, jis, atrodo, be pertraukos, be krizių ir lūžių tęsė rašytojo misiją, Atgimimo laikotarpiu kiek daugiau laiko skirdamas aktualiajai publicistikai, o vėliau pasinerdamas į jau įprastą romano stichiją. „Laukimas“ (2007), „Badmetis“ (2009), „Paslaptis“ (2012) – romanai, ne tik liudijantys apie intensyvų kūrybinį rašytojo, jau įžengusio į aštuntą dešimtį, darbą, bet ir reikšmingai papildantys XXI amžiaus mūsų romanistikos fondą.
Prisimindamas jau gerokai nutolusius metus, kai kartu su rašytoju teko dalyvauti daugelyje jo kūrybai skirtų literatūros vakarų, ilgus pokalbius prie kavos puodelio (rašytojas, skirtingai nuo mūsų, nuodėmingųjų, mano atmintyje tik kavos puodeliu ir tenkindavosi), esu susidėliojęs savotišką jo išpažintų vertybių ir kūrybinių prioritetų dėlionę, kuria, atsisveikindamas su rašytoju, ir norėčiau pasidalinti.
Didžioji jo gyvenimo meilė, galingiausias jo kūrybos variklis buvo gimtoji Žemaitija, jos žaliuojančios kalvos, jos lėtoki, mąslūs, gilūs, tvirti, bet ir pažeidžiami žmonės, kurių išgyvenamas dramas, paslaptis, mįsles jis ir siekė visą gyvenimą įminti bei atskleisti. Literatūros kritika beveik vienbalsiai pabrėždavo du ryškiausius jo prozos bruožus – psichologizmą ir lyrizmą. Šiandien, kai kitos meno rūšys iš literatūros paveržė peizažą, Raimondas Kašauskas liko ištikimiausias jo meistras. Kai poezijoje vis mažėja lyrikos, jis, lyg kompensuodamas praradimus, žavi lyriniais atodūsiais. Stovėdamas pačių produktyviausių lietuvių prozininkų gretoje, jis išsiskyrė savo meninių ieškojimų, savo stiliaus individualumu.
Atkurdamas atmintyje asmeninio bendravimo su rašytoju momentus, norėčiau ypač pabrėžti jo pagarbą skaitytojui, ne tik jaučiamą kūriniuose, bet ir išryškėdavusią literatūriniuose susitikimuose. Be juokelių, be pataikavimo, be, kaip dabar pasakytume, populizmo apnašų jis interpretuodavo, komentuodavo savo kūrinius ir jų herojus, visada labai rimtai ir atsakingai. Tą patį pasakyčiau apie jo santykį su literatūros kritika ar kritiku. Jis nebuvo linkęs nei atmesti ar suniekinti kito nuomonę, nei skubotai, lengvai ją priimti. Aš turiu pats tai apmąstyti ir perprasti, – taip maždaug apibendrinčiau jo poziciją. Tam kartais reikėdavo ne savaičių ar net ne mėnesių. Prisiminsiu Raimondą, kaip vienintelį iš didelio būrio prozininkų, su kuriais man teko bendrauti, kuris gal po metų ar dvejų, bet tikrai žinau, kad ruošdamasis pakartotiniam vieno romano leidimui, gurkšnodamas kavą, prisiminė seną pokalbį ir pasakė: o tada tu buvai teisus. Tokiu „honoraru“, gautu tiesiai iš rašytojo lūpų, daugiau, rodos, ir nebuvau apdovanotas. Ir ne vertinimą šiuo atveju noriu pabrėžti, o talpią, atskaitingą rašytojo atmintį. Dėkingai prisimindamas literatūrines ir etines rašytojo pamokas, nuoširdžiai tikiu, kad buvusieji, esamieji ir būsimieji jo skaitytojai atsilygins jam tokiu pat dėmesiu ir atmintimi.