Rasa Drazdauskienė. Kodėl mums svarbus Chestertonas?
2024 m. Nr. 7
Gilbertui Keithui Chestertonui – 150
„Keturi nekalti nusikaltėliai“ – taip vadinasi Gilberto Keitho Chestertono knygelė, kurią visai atsitiktinai radau naudotų knygų mugėje ir kurią nusipirkau ne tik dėl to, kad buvau pasižadėjusi ką nors parašyti (ar blogiausiu atveju išversti) šiems jubiliejiniams Chestertono metams. „Keturių nekaltų nusikaltėlių“ (žinoma, tai apytikris pavadinimo vertimas; originalas, kaip dera barokiškai elegantiškam Chestertonui, gerokai skambesnis – „Four Faultless Felons“) nebuvau skaičiusi, maža to, net nežinojau apie jos egzistavimą: gėdingas prisipažinimas, turint galvoje, kaip mėgstu šį rašytoją ir kiek daug jo esu skaičiusi, o šį bei tą net vertusi.
Netikėtas jos pasirodymas mano akiratyje gražią balandžio pabaigos dieną visai pelnytai gali būti palaikytas visatos iškrėstu pokštu, kuris, spėju, būtų visai patikęs pačiam knygos autoriui. Nes šioje – ne pačioje geriausioje, ir jau tikrai ne geriausiai žinomoje – 1930 m. parašytoje knygelėje, kaip netrukus skaitydama įsitikinau, sutelpa kone visa rašytojo, publicisto, žurnalisto Chestertono kūrybos ir pasaulėžiūros įvairovė – tarsi kokia Visata riešuto kevale. Todėl rašydama apie Chestertoną ja ir naudosiuosi.
Pradėsime, žinoma, nuo paradoksų. Net žmonės, kurie apie Chestertoną tik apytikriai girdėję, dažniausiai prisimena, kad jis buvo didis paradoksų meistras ir dar parašė keistų detektyvinių apsakymų apie tėvą Brauną. Prie detektyvinių apsakymų pereisime vėliau, o dabar paradoksai. „Nekaltas nusikaltėlis“ – tipiška Chestertono frazė, jo mėgstamas ir labai būdingas literatūrinis metodas; nė kiek ne mažiau paradoksalu, kad antras garsus paradoksų meistras, kurio vardas tuojau pat iškyla atmintyje, yra beveik visais atžvilgiais tobula Chestertono priešingybė, sąmojingasis Oscaras Wilde’as (knygoje „Ortodoksija“ Chestertonas užsimena nesutinkąs su Wilde’o teiginiu, esą saulėlydžiai nevertinami dėl to, kad už juos nereikia mokėti: netiesa, už juos galima sumokėti – tuo, kad nebūsime kaip Oscaras Wilde’as. Tik nereikia manyti, kad Chestertonas Wilde’ą kritikavo už nemoralumą ar ką panašaus: ne, pasak jo, didžiausia garsiojo ciniko nuodėmė buvo jo nedėkingumas, savotiškas pavargęs žvilgsnis į pasaulį).
Chestertono paradoksai, kaip ir Wilde’o, atrodo paradoksalūs tik iš pirmo žvilgsnio. Tai ne pigus triukas dėmesiui patraukti, ne puošnus fokusininko mostas, o kažkas panašaus į specialiai surežisuotą kalbinės ir intelektinės energijos išlydį: sudėjus greta du priešingus polius, plyksteli netikėtos prasmės žiežirba. Toks metodas paveikus ir kaip tik dėl to yra rizikingas: nepasisaugojus lengva perdozuoti.
Tačiau Chestertonas, kuris iš esmės buvo žurnalistas ir labai tuo didžiavosi, puikiai valdė šį dviašmenį kalaviją; trumpose esė, kurių parašė neįtikėtiną daugybę, keturis tūkstančius (daugiausia laikraščio skilčių pavidalu), paradoksalus autoriaus požiūris į amžinuosius dalykus (pavyzdžiui, apie tai, dėl ko yra gera gulėti lovoje arba kodėl būtina linksmai ir garsiai švęsti Kalėdas) ar aktualias visuomenines problemas (pavyzdžiui, plintantį siekį tobulinti žmoniją pasitelkus eugeniką ar privilegijuotųjų propaguojamą apsimestinę askezę) padeda ne tik aiškiau pamatyti, kaip skelbia jo paties vienos esė pavadinimas, „kas pasaulyje negerai“, bet ir išryškinti, išaukštinti ne visad akivaizdų gėrį, o svarbiausia – juo pasidžiaugti.
Tas natūralus, paprastas gyvenimo džiaugsmas (kaip ir vėl galbūt pasakytų Chestertonas, toks paprastas, kad jį vertini juo labiau, juo sudėtingesnis darosi gyvenimas), kaip ir prigimtinė gausa, apstybė, puošnus barokinis pasakojimo stilius, nežaboti vaizduotės polėkiai – tai irgi Chestertono stiliaus bruožai. Ilgesniam laikui atsitraukus nuo Chestertono visatos – kurią sudaro apie aštuoniasdešimt knygų, gal du šimtai apsakymų, minėti keturi tūkstančiai esė, keletas šimtų eilėraščių ir kelios pjesės, – ir pasinėrus į modernybės problemas, lengva pamiršti, kokie tie bruožai svarbūs ir natūralūs, ir tada keisti atrodo jau ne mūsų gyvenami laikai, o Chestertonas. Tai turbūt irgi savotiškas paradoksas.
Bet grįžkime prie knygelės. Kaip rašoma jos ketvirtame viršelyje, ją sudaro „keturi susiję apsakymai, parašyti su autoriui būdingu pašaipiu, spontanišku humoru ir šiokia tokia detektyvine intriga; bet už jų linksmumo ir paradoksų matyti rimtos socialinės įžvalgos“. Vadinamieji „nekalti nusikaltėliai“ – tai nuosaikus žmogžudys, sąžiningas šarlatanas, ekstatiškas (iš apsakymo veikiau atrodo, kad tiesiog entuziastingas) vagis ir lojalus išdavikas (matote, vėl paradoksai?). Kiekvienas iš šių „nekaltų nusikaltėlių“ – tai žmogus, kurio nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio akivaizdus ir gana rimtas: vienas iš herojų šauna ir sužeidžia valstybės pareigūną, kitas sugaunamas kišantis ranką į praeivio kišenę, trečias rezga sąmokslą prieš šalies karalių, ketvirtas piktnaudžiauja savo kaip gydytojo padėtimi. Tačiau išsiaiškinus visas aplinkybes, tai yra perskaičius kiekvieną istoriją iki galo, viskas apsiverčia – kaip pasakytų Chestertonas – nuo galvos ant kojų ir paaiškėja, kad tai ne tik ne nusikaltimai, o visai priešingai, didelio pasiaukojimo ir riteriškos narsos žygiai.
Ir išvis, kaip rašo vienas iš nuodugniausių Chestertono tyrinėtojų, Amerikos Chestertono draugijos pirmininkas Dale’as Ahlquistas, šiuo atveju „galvosūkio tikslas – ne sužinoti, kas nusikaltėlis, bet pamėginti išsiaiškinti, kodėl nusikaltėlis anaiptol nėra nusikaltėlis ir kodėl, tiesą sakant, išvis jokio nusikaltimo nebūta“1. Šį principą, beje, Chestertonas taiko ir kituose, geriau žinomuose savo detektyviniuose apsakymuose, kurių pagrindinis veikėjas yra tėvas Braunas. Nusikaltimu juose kartais pripažįstama puikybė, kartais veidmainystė ar panašus piktos valios veiksmas, bet bausmė už tuos dalykus labai reali.
O „Keturių nekaltų nusikaltėlių“ atveju nusikaltimo nebūta dėl to, kad visi keturi riteriai kiekvienas savo būdu stojo į kovą su esminėmis savo laikų problemomis, pasiryžę ne šiaip sau ignoruoti formalius šiai kovai trukdančius apribojimus, bet ir leistis pagal juos nubaudžiamiems. Tai yra kiekvienas iš jų pasirengęs ne tik atitaisyti aiškią neteisybę (kaip ekstatiškasis vagis, turtingo fabrikanto sūnus, kuris apkaltinamas kišenvagystėmis dėl to, kad vaikščiojo po skurdesnius miesto rajonus ir slapta kaišiojo pinigus į kišenes neturtingiems – anaiptol ne visada maloniems ar dėkingiems – žmonėms, iš kurių darbo jo tėvas ir susikrovė turtus), bet ir būti už tai nubaustas. Gebėjimas ne tik turėti savo pažiūras, bet ir prireikus nukentėti už jas Chestertono pasaulyje labai vertinamas. Nuoseklus, nepajudinamas supratimas, kad visi žmonės pačia giliausia ir esmine prasme lygūs – irgi.
Kiekvienoje iš keturių istorijų dar veikia ir mergina, su kuria herojus susieja romantiški ryšiai: dėl to pasakojimas įgyja daugiau įtampos ir asmeniškumo, kaip ir turėtų būti tokiuose riterių romanuose. Dažniausiai būtent mergina pirmoji supranta reikalo esmę – ar tiesiog įžvelgia paradoksą, – kaip viena iš herojų Milisentė Milton: „Nejau nejuntate, kad esama kažko taip siaubingai, pašėlusiai gero, jog tai neišvengiamai atrodys bloga?“ Žmonės tikrovėje taip nekalba, o jei prakalba, tai tik apie labai svarbius dalykus. Tie keturi menami nusikaltėliai iš esmės išreiškia tai, kas Chestertonui svarbu: tikras santykis su valdžia, neapsimestinė labdara versle, blaivus ir užjaučiamas požiūris į ligas ir nelaimes, pareigos jausmas išsaugant ką nors svarbaus.
Aišku, Chestertonas kartais (dažnai) būna didaktiškas, užtat niekada nebūna pedantiškas. Jo sukurtame pasaulyje kartais būna baisu ar neaišku, bet niekados nenuobodu. Iš esmės visu šiuo tekstu stengiausi pasakyti vieną svarbiausią dalyką (kurį dabar tiesiog ir pasakysiu, kad neliktų neaišku): Chestertonas yra kupinas gyvybės, ir ta gyvybė per pusantro šimto metų neišbluko. Pavyzdžiui, BBC televizijos serialas apie (labai modifikuotą) jo garsųjį seklį tėvą Brauną rodomas jau vienuolika metų, ir numatytas filmuoti dar mažiausiai iki 2026 m.
1 Ahlquist D. Lecture 59: Four Faultless Fellons (prieiga per internetą: https://www.chesterton.org/lecture-59/).