Andrius Jakučiūnas. Paskui kurmį ir jo dorą
2024 m. Nr. 7
Antano Vaičiulaičio premijos laureato kalba
Kalbėti apie tai, kas liko anapus teksto arba tarp eilučių, – neįprasta. Tai gali pasirodyti ir egocentriška (taigi įžūlu, nepritinkama), ir beprasmiška: koks tikslas aiškinti kūrinį arba minėti jo sukūrimo aplinkybes? Be to, čia esama ir sunkumų, susijusių su atminties specifika: žinant, kokia ji nepastovi, prieraiši, kokia tąsi ir lipdybiška, kaip stipriai ją veikia tiek mūsų pačių, tiek kolektyvinė vaizduotė, – labai lengva pamesti tiesos giją ir nukrypti į savitikslį ekshibicionizmą. Bet aš pabandysiu.
Šiandien, priimdamas Antano Vaičiulaičio premiją už apsakymą „Kurmių problema, arba Doras žmogus“, kurį didelė dalis skaitytojų iš dalies pagrįstai laiko fantazijos šėlsmu, liudiju: tikrovės jame daugiau nei bet kuriame kitame mano kūrinyje, įskaitant netgi kone autobiografišką „Tėvynę“. Aprašytasis namelis – iš esmės identiškas mūsų vasarnamiui. Jis lygiai toks pat apsilaupęs ir papilkęs, susiliejęs su aplinka: man neprireikė nieko pramanyti – užteko rasti tinkamų žodžių apibūdinti tam, ką matau. Tiesa, seniai nebėra vapsvalizdžio – jį kartu su visomis jo gyventojomis, apsmaukusi nailonine kojine, dar vaikystėje močiutė nulupo ir sudegino arba užkasė į žemę. Nėra ir serbentų bei agrastų krūmų juostos, ją pakeitė pigi, nors ir pakenčiamos „Senukų“ kokybės ir estetikos tvora. Bet pakrypęs sandėliukas, verandėlė, stalas ir viršum jo kybąs šviestuvas – viskas kaip aprašyta. Tiesa, lango trūkis – išgalvotas. Iki šiol nesu tikras, ar šis vaizdas, kurį įlipdžiau grynai dėl estetinių paskatų, ne per sodrus ir ar netampa šičia visai nereikalingu įvaizdžiu.
Namelyje išties nemažai paveikslų, bet, žinoma, nėra grybų (nes realybėje jie neauga ant paveikslų). Tiesa ir tai, kad daugelis paveikslų gana išraiškingai nyksta, ir tas pasigėrėtinas procesas, tęsęsis daugelį metų, dar nėra pasibaigęs – kasmet jie pasiekia vis naują trūnijimo stadiją, ir aš turiu džiaugsmo tai stebėti. Tačiau nuo sovietinio albumo „Tavo Tėvynė – Tarybų Sąjunga“ viršelio kitados nukopijuota akvarelė, protagonistui tapusi pretekstu prabilti apie peizažą, išsilaikiusi gana neblogai – tik šiek tiek pasigarankščiavusi (debesys, skirtingai, nei rašiau apsakyme, dar puikiai matyti). Ilgą laiką maniau, kad diskusijos apie peizažą idėją man pakišo būtent šis darbas, bet – čia ir vėl atminties paradoksas – vėliau įsitikinau (turbūt reikėtų sakyti – „prisiminiau“), kad jos šaknys – giliau. Jų reikėtų ieškoti Kornelijaus Platelio verstame Tedo Hugheso eilėraštyje „Vanagas lietuje“.
Beje, visiškai nepramanyta ir sodo šiltnamio keliama kolosalaus sparno iliuzija – ją vaikystėje ir vėliau nesyk realiai išgyvenau dardėdamas į sodą tuomet dar sovietiniu ikarusu. Kelionei artėjant link pabaigos, kelias vienoje vietoje staigiai nerdavo į slėnį, kad kirtęs tiltą per mažulytį upelį vėl imtų ropštis į statų kriaušį. Žvelgiant nuo apačios, šis atrodydavo keistai išgaubtas ir panašus į gyvo padaro, kurio galvą atstojo į kelią įsiterpusi lūšna, kuprą; nuo jos link upelio besidriekiančios lysvės, vasarą apgaubtos polietilenu, išties primindavo bejėgiškai nukneibtą neįtikėtinai didelį sparną. Neslėpsiu, ir dabar važiuodamas tuo keliu visuomet įsivaizduoju įvažiuojąs į dinozauro vidų ir judąs juo išilgai. Artėjant link uodegos mano fantazija paprastai išblėsta.
Rašant apsakymą nutiko ir štai tokia istorija: prasimaniau arbatinuką ir vabalo kiautą jame – papūtus į snapelį šis esą pradeda ratu suktis sienelėmis ir skleidžia šlamančių lapų garsą. Kurdamas tą vaizdą drauge kūriau ir garsą – trumpam laikui tapau kompozitoriumi, atliekančiu simfoniją, kuri, kaip man rodėsi, nepriklausė nei muzikai, nei literatūrai. Tačiau scena niekur netiko, negalėjau jos pagrįsti. Kokia buvo mano nuostaba, vėliau radus sode lygiai tokį patį arbatinuką su vabalu viduje, kuris, kaip ir aprašytasis, pučiant į snapelį leido specifinį garsą! Turėjau pripažinti, kad arbatinukas buvo ne vaizduotės, o atminties kūrinys, visai be reikalo mano priskirtas vaizduotei.
Panašią pamoką man suteikė ir pajuodęs, apsilankstęs aliumininis puodas, kurį po šlamšto kalnu kitados radau vienoje išsiklaipiusių, atsikneibusiomis plokštėmis ir išbrinkusiais stalčiais spintelių, išvilktų į sodo vidurį, ir kuris man, kaip ir apsakymo protagonistui, priminė vaikystėje lauže suaugusiųjų (paprastai tuo užsiimdavo močiutė) degintus kolorado vabalus. Vis dėlto tikrindamas ir naršydamas po atmintį vėliau supratau, kad pajuodusio puodo ir kolorado vabalų sąsaja, iš pradžių atrodžiusi logiška, yra nevalidi: realybėje koloradai deginti sovietmečiu deficitinės tirpios indiškos kavos plačiadugnėse skardinėse, kurios, kad vabalai neišsilakstytų, kartais dar būdavo užspaudžiamos ir dangteliu. Skardinės naudotos ne po vieną kartą, jose visada būdavo sučirškėjusios ir prie sienelių išraiškingais gūbreliais priskretusios vabalienos. (O pats puodas, beje, priklausė gerokai naujesniems laikams – dabar jau legendinėje kelionėje autostopu į Pakistaną jame virdavomės ryžius ir arbatą.)
Šičia norėčiau šiek tiek nukrypti į šalį ir pastraipą skirti kaitrinėms elektros lemputėms, kurią protagonistas apžiūrinėja aštuntoje apsakymo pastraipoje ir kurias esu visokeriopai apmąstęs, čiupinėjęs ir ne sykį aprašęs (ypač preciziškai – romane „Tėvynė“). Tai sena mano estetinė obsesija, beje, įkvėpta (nors nežinau, ar tikrai galima „įkvėpti“ obsesiją) vaikystėje perskaityto Jerome’o Salingerio apsakymo „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“, kuriame viena iš veikėjų Šaronė Lipšiuc pasakoja naktimis skraidanti kambaryje, ir to įrodymas – rytais ant jos delnų būna lempučių dulkių. Nuo to laiko man visad rūpėjo kaitrinės lemputės – tiek ant jų besikaupiančios dulkės, tiek jų vidus, kuriame stirksodavo tas geležinis „bokštas“, vainikuotas volframo garbanų. Kaitrinių lempučių išnykimą pirmajame XX a. dešimtmetyje, prisipažinsiu, sutikau skaudama širdimi – tai lėmė ryškų poezijos mūsų gyvenime sumažėjimą. Lemputės išvaizdos ir paskirties dermė, reikšmės stiprumas ir įtaigi forma paverčia ją kone gryna metafora, nepaisant to, ją galima įjungti arba išjungti jungikliu. Be to, lemputės vakuume plytįs industrinis peizažas yra anapus fatalizmo – tai lemtis, kuri nėra nei gera, nei bloga, ji – ištinka. Todėl nesunku įsivaizduoti, kad tas trumpas epizodas, kur protagonistas apžiūrinėja lemputę, apsakyme nelabai svarbus, man turi didžiulę estetinę, kultūrinę ir sentimentalią reikšmę, be to, jis primena seną kvailą idėją įsukti į lemputės lizdą tuščią degtinės butelį (kažin ar pavyktų?).
Mąstydamas apie šiuos ir kitus dalykus, svyruojančius ant tikra / netikra, atsimenama / įsivaizduojama, mano / protagonisto ribos, kartais nukrypstant į vieną ar kitą pusę, supratau, kad neprisimenu, – ir netgi nesugebu įsivaizduoti, – kaip tas personifikuotas kurmis apskritai užsimezgė mano galvoje. Bergždžiai naršiau atmintį ieškodamas kokio nors atsitiktinio savo susidūrimo su šiuo padaru, vaizduotė rezgė aliuzijas, tačiau iš esmės buvo aišku: kurmio personažas susikūrė atsitiktinai, iš nieko, arba – intuityviai pagalvojau – iš baimės. Kieno baimės? Šito negalėjau pasakyti, bet tai buvo gija, kuri atvedė mane prie kastuvo – taip pat visiškai realaus, kabančio ant vinies irgi aprašytame sandėliuke. Ne sykį teko juo mosuoti, juo nudaigotas ne vienas tikras, realus kurmis. Močiutė sustingsta, kilsteli kastuvą ir po akimirkos staigiu smūgiu, tarytum rankose būtų ne kastuvas, o žeberklas, kerta ašmenimis į žemę – „užmušiau šetuonų“. Šis vaizdas stovi akyse kaip gyvas, ir jame matau daugiau nei tik savo močiutę (beje, nesutampančią su „Kurmių problemos“ senele, kurią įsivaizduoju visai kitokiais drabužiais ir kitokios kūno kompleksijos) – matau visą kartą, naviguojančią iš esmės kitoje doros ir kuriamo gėrio sistemoje.
Grįžtant prie kurmio kaip personažo, dera paminėti, kad jo istorija – ilgesnė nei šis, dabar laurus nuskynęs apsakymas. Ankstesniame didesnės apimties veikale, taip ir neišvydusiame dienos šviesos, kurmis buvo žvalus prekybos agentas, bandantis įpiršti naiviai senelei galingą (ir jai visai nereikalingą) dulkių siurblį, kurį atsitiktinai – prisiminęs kažką sovietinio tokiu pavadinimu, – juodraštyje pavadinau „Zyclon“. Tuomet dar neįsivaizdavau, kad įpusėjęs naują tekstą, kuriame kurmis bus jau ne agentas, bet mažas ir mielas quasi senukas, įsižiūrėjęs į protagonisto močiutę ir nuėjęs per toli, kad save reflektuotų, prisiminsiu labai panašiai vadintas dujas, kuriomis Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovyklose nuodyti žmonės: Zyklon B.
Tai buvo lūžis. Nors tekstas iš esmės nepasikeitė ir nebuvo papildytas, kuklus zoomorfinis, bet labai žmogiškas personažas, dėl močiutės palankumo pasiryžęs susidoroti su gentainiais, mano sąmonėje vienu sykiu tapo doros, save grindžiančios ne sąžine, bet lojalumu ir labai siaurai suvokiama pareiga, įvaizdžiu. Maža to – supratau, kad kolorado vabalų deginimas puode, minimas apsakyme, yra kone tobulas, – ne toks radikalus kaip kurmių naikinimas dujomis1, bet iš esmės dar žiauresnis (nes ciniškas), – fašizmo, ypač buitinio fašizmo, pasireiškiančio kasdienio gyvenimo nekalčiausiomis formomis, mechanikos netiesioginis apibūdinimas: jame daug tyro švelnumo, susijusio su būsimomis vakarienėmis palinkus prie lėkščių su šaltibarščiais, pareigingumo ir atseit rūpesčio, vienybės. Ir drauge tai iliustruoja „doros“ gebėjimą būti absoliučiai toli nuo žmogiškumo, buitinį („paprastą“) požiūrį į naikinimo technologijas, atsisakymą priimti savarankiškus sprendimus.
Galbūt todėl mintyse nuolat grįžtu prie svylančių kolorado vabalų vaizdo. Vabalų Osvencimas turi absurdiškos traukos, atšiauraus jaudinančio grožio, kuris skatina literatūrinę pompastiką ir kursto vaizduotės vizualumą. Esama čia ir kažin kokio pareigos motyvo: tarytum būčiau įsipareigojęs iš daugybės atminties (arba veikiau vaizduotės, o gal ir atminties, ir vaizduotės) pateikiamų versijų išrinkti pačią tiksliausią. Rodos, menu, kaip skubantis sienelėmis link puodo krašto, kur jį praris liepsnos, kolorado vabalas ūmai sustoja ir ima tirtėti lyg užviręs arbatinis, tada sutrūksta ir pasidalina į balsvą, pamažu vis juoduojančią košę ir lašelį vandens, kuris šnypšdamas netrukus išgaruoja. Ir (tuo pat metu) atmintis – o gal ir vaizduotė (arba ir tai, ir tai) – generuoja visai kitus galimai įvykusius scenarijus, kad ir štai tokį: per sukepėlių nugaras ir tiženas besiropščiantiems padarams beveik pasiekus puodo kraštą pasikeičia vėjo kryptis; ugnis siūbteli į puodo vidų ir visa pranyksta liepsnos gelmėje, iš kurios į paviršių iškyla galiausiai cypimu virstąs čirškimas.
Nežinau, – o dabar jau galbūt ir nebenoriu žinoti, kuris iš daugybės įsivaizduotų scenarijų artimesnis tikrovei. Prisipažinsiu, kartas pradeda atrodyti, kad jokio laužo ir jokio puodo apskritai nebuvo, o liepsnos tėra mano vaizduotės vaisius – tokiu atveju visus begalinius šio proceso tęsinius reikėtų laikyti teisingais. Beje, tai taikau ne tik koloradams. Pamenate, apsakymo pabaigoje protagonistas ir vėl papučia į arbatinuko snapelį tikėdamasis išgirsti šlamančių lapų garsą, bet iš vidaus pasigirsta „klaksintis ir melancholiškai ištęstas purpimas, primenantis stiprėjantį pirdulį“? Nors tikrovėje nieko panašaus nebuvo, aš vis tikresnis, kad įvaizdindamas savo požiūrį į protagonisto pažiūras – ir, žinoma, į siauražiūrę, savanaudišką „dorą“, – tąjį purpimą tam tikra prasme iš tikrųjų girdėjau. Norėčiau tikėti, kad tikrovė yra sudėtinga, susidedanti iš daug sluoksnių, tarp kurių yra erdvės ir mano tariamiems prisiminimams.
Apsakyme, septintoje pastraipoje, yra iš pažiūros nereikšmingas, tačiau (mano galva) svarbus sakinys apie gebenių stagarus, kurie pasirinko alternatyvų, disidentišką būties tąsos scenarijų, prieštaraujantį logikai, mokslui ir sveikam protui – užuot supuvę ir tapę tiženomis kaip visa organika, jie suakmenėjo.
Nesu iki galo tikras, ar taip pat nutiko ir tikriesiems gebenių stagarams mano sode. Vengiu patikrinti. Tiesą sakant, nenoriu nusivilti. Ne visada literatūros ir realybės ryšys toks glaudus, kad juo visiškai pasitikėtum. Tačiau net ir vien galimybė, kad taip galėjo ar galėtų nutikti, keičia pasakojimo perspektyvą iš neigiamos į teigiamą.
Norėčiau manyti, kad vėlesnėje ir vien vaizduotei prieinamoje realybėje, kuri lieka rašytiniam apsakymui pasibaigus, kurmis taip pat sugebėjo įveikti neapykantą, norą skirstyti bei rūšiuoti ir „suakmenėjo“ – tapo iš tiesų teisingas ir doras. Žmogus?
2024 06 20
1 Kurmių nuodijimas automobilio išmetamosiomis dujomis, nuo „dusliarkės“ nuvedus žarnelę į urvą ir įjungus variklį – visiškai realus ir plačiai naudotas. Anot anoniminių interneto komentatorių, tai buvęs vienas veiksmingiausių, šiandien jau nelegalių būdų atsikratyti kenkėjų.