Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7

Keli žodžiai poezijai ir teatrui

 

Jau po Rolando Kazlo spektaklio „Viskas, ko neturi“.

Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga, juolab rinktinė, sudaryta „poetinio išgyvenimo tipologijos principu“. Poetinis išgyvenimas – didžioji efemerija, tokia pati nepalytima ir nepasakoma kaip įkvėpimas arba dvasia. Spiritus movens ir suvokiama kaip judinančioji dvasia, įkvėpėja. Spiritus flat ubi vult: dvasia skrenda, kur nori; tai reiškia, kad įkvėpimas nepriklauso nuo žmogaus valios. Čia ir slypi kūrybos paslaptis, slėpinys, toks svarbus šiam poetui. Ir atrodo, kad lygiai ir Rolandui Kazlui, aktoriui ir režisieriui. Visas šios ištarties sakinys iš Vulgatos (šv. Jeronimo atlikto Biblijos vertimo į lotynų kalbą): „Vėjas pučia, kur nori: jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur link nueina.“

Valdas Kukulas, galėjęs kalbėti ir didžiadvasiais žodžiais, buvo laisvai pavaldus šiai būsenai: nežinai, nežinai nei iš kur ateina, nei kur link nueina. Tiksliau ir apie poetinį išgyvenimą nepasakysi. O Valdas Kukulas galėjo jį netgi bandyti tipologizuoti, sukurti vidinį savo knygos turinį – nuo jaunuoliškų klausimų iki tragiškųjų jausenų. Ir iki būsenų, susijusių su lemtinga priklausomybe, su spiritus vini. Turėjo valios atskirti šią spiritus formą nuo įkvepiančios dvasios, nuo kūrybos. Skyrė, patirdamas ir gilių įtampų, sunkios kovos su savimi. Ir šios įtampos gilino būties tragizmo versmes. Savita Valdui Kukului, kad tragiškąją būties jauseną jo kūryboje šviesina, skaidrina sacrum pajauta. Yra būties šventumo šaknis, neįveikiama, nenugalima – nuo kalbos, gimtinės, meilės, aukštųjų akimirkų, kai kažkas atsiveria, paaiškėja, iki Šventraščio, iki Biblijos. Valdas Kukulas turėjo drąsos (o poeto drąsa ir yra jo talentas) kalbėtis su Evangelijos veikėjais (su Jonu Krikštytoju, Jėzumi Nazaretiečiu, elgeta Bartimiejumi, Petru Simonu, Pontijumi Pilotu, Judu Iskarijotu). Sunku patikėti, kad poetinis teologinių dialogų ciklas „Gyvenimas žemėje“ parašytas 1982–1987 metais.

Ankstyva branda – išskirtinai.

Paskutinis Jėzaus Nazaretiečio atsakymas:

Neatstumkit meilės ir kančios
Mirtinos taurės, nes kas gi kita
Meilė ir kančia, jei ne pačios
Išminties tiesa pasirašyta.

Atėjau ir savo buvimu
Liudiju: tiesa nenugalėta, –
Kas ieškos tiesos, neteks namų,
Bet užtat jam bus daugiau pridėta.

Dvylikos nebus, nebus anos,
Moters su aliejum nei Velykų.
Bet visad: kas tik ieškos tiesos,
Tas pelnys ir kankinio vainiką.

Drąsa ne tik ištarti, bet ir duoti vardą knygai: „Judas taipogi danguj“ (2005). Ištarti, ir kad į poeziją kaip ir į mirtį reikia eiti lėtai ir iškilmingai. Gal net apeigiškai.

Valdas Kukulas – ne tik poetas, bet ir literatūros kritikas, sakyčiau, savotiškas poetosofas, daug ką, kas glūdi poezijos gelmėse, savitai permąstęs, bandęs ir pasakyti. Laimingi patekę į jo minties akiratį. Pasitikėjo savo poetosofinėmis galiomis: neprašau nieko: many pačiame yra visi akademikai, kardinolai, laureatai poetai… Ir neprašydamas gavo svarbiuosius poezijos įvertinimus, Rašytojų sąjungos, Jotvingių premijas. Nebuvo įmanoma nepastebėti „Aštuonių gėlų vakarų“ (1999). Ir dedikacijos – Deimei. Ir šio eilėraščio pabaigos, ilgos (tad ir sunkios) eilutės, perkeliančios savo krūvį kitai: „Būkit ramūs: / Formą įgyja tiktai neapykanta, baimė ar vargas. / Ar skausmas. Ne žmonės.“ Ir mintis (arba idėja) – galima būtų papildyti: ir minčiai – idėjai būtina forma. Ir prisiminti Vincą Mykolaitį-Putiną, teigusį, kad „literatūra ne tik žodžio, bet ir idėjų menas“. Kas idėja eilėraštyje, jei ne kalbos lieptas tarp ateinančių ir išeinančių, ant kurio susitinkama, pradedama kalbėtis, vienaip ar kitaip apsisprendžiama. Rolando Kazlo spektaklis yra ir susitikimo su Valdo Kukulo poezija forma. Intensyvaus kūrybingumo, tad paveiki.

Ką žvilgsnyje į poeziją Valdas Kukulas laikė svarbiausiu? Kad būtų atvertas poezijos vidinis turinys, ką pats vadino „poetiniais išgyvenimais“. Kad ir kita kalba (kritikos arba meninės interpretacijos) būtų perteikta tai, ką poetas suprato ir pasakė apie būtį ir žmogų. Valdo Kukulo poezija yra gilaus turinio, jos branduolys susidaro iš amžinųjų būties temų, einančių nuo antikos, nuo Dantės, Shakespeare’o. Gilus turinys, net pats efemeriškiausias, yra ir siužetiškas, dramatiškas, nes likimiškas.

Valdas Kukulas iš prigimties daugiažanris – galėjo dirbti ir su teatru, kaip dirba ne vienas dabartinis poetas ar prozininkas. Yra ir pabandęs – tarp įsimintiniausių Rimo Tumino darbų minimas ir kartu su Valdu sukurtas spektaklis „Čia nebus mirties“ (1988), skirtas Pauliaus Širvio atminimui. Darbas su Rimu Tuminu poetui įsiminė kaip svarbi patirtis. Galbūt ir savyje apčiuopė, jei ir tik poetinėmis formomis išreikštą, teatrinį, sceninį pradą.

Šią Valdo Kukulo poezijos savybę, grąžinusią prie poezijos, pajuto ir suvokė aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas, pagal jo eilėraščius sukūręs spektaklį „Viskas, ko neturi“. Netikėta, kad scenoje atšakojamos ir kitų poeto biografijos dalyvių linijos, sukuriama ir Algirdo Verbos kūniškai atpažįstama persona, ir kiek šaržuojamu būdu konkretinamas klausimas: kas poezija, jau ji ar dar ne ji.

Tai trečias poetinis Rolando Kazlo spektaklis (po „Geležies ir sidabro“ – pagal Vladą Šimkų, 2009; „Ne pagal šio pasaulio madą“, pagal Kristijoną Donelaitį, 2013). Galima kalbėti apie Rolando Kazlo „Lėlės“ teatre sukurtą poetinę-sceninę trilogiją ir kaip lietuvių kultūros įvykį. Garbė „Lėlei“ – už gyvų idėjų ir talentų branginimą – taip, lėlės, žmonių antrininkės, permeta pačius trapiausius lieptus ir į vidinį gyvenimą, poezijos kalba susiliečiantį ir su dvasia, tuo paslaptingu vėju, kuris skrenda kur nori. Bendriausia trilogijos idėja – donelaitiška: tvariausia kūryboje tai, kas ne tik pagal šio pasaulio madą, ko iškart nesuryja agresyvi vienadienė mada, vadinama šiuolaikybe. Vladas Šimkus savo svarbiausioje knygoje „Geležis ir sidabras“ (1968), įsirašiusioje ir į lietuvių poezijos atmintį, sukūrė ir antitezę karingai to laiko dabarčiai, ir tvariojo sidabriškumo vaizdinį:

Po žeme ir žeme –
geležinkelio bėgiai kryžmi.
Dangumi, vandenim –
sunkiai kaustytos plaukia eskadros.
Geležim kvepia miestai, žibuoklė pirma – geležim.
Šitoks laikas, ar ką.
Ir vis vien mane traukia sidabras.

Mėnesienos man reikia ir spindesio mūsų šalnų,
sidabrinių minučių grakštaus patvarumo. Juk būna –
tarp subirusių durklų, tarp laiko suėstų šalmų
tiktai rankeną randam ir sagę ant nesančio kūno.

Nesunku matyti – Vladas Šimkus buvo tarp Valdui Kukului svarbiųjų poezijos balsų, budinančių ir stiprinančių. Ir ilga eilutė, ir netikėta atnaujinančio rimo galimybė jau buvo atverta. Ir jau laukė Vlado Šimkaus „Senamadiškas medis“, kaip ramus ir kiek ironiškas pasipriešinimas naujamadiškumui. Valdo Kukulo „Trys senamadiški eilėraščiai“. Ir „Kažkoks antikvarinis poetas…“

Kažkoks antikvarinis poetas,
Dar sakantis: rožė, žvaigždė,
Atsidūstantis: myliu. Indas,
Kuriame surūdijo vanduo.

Toks ir būsiu, nes noriu
Toks būti <…>

Cituoju ir girdžiu Rolando Kazlo balsą, skaitantį, bet kartu ir mąstantį – ką skaito, kokia mintis-idėja, koksai gi siužetas? (jei ir pagal Vladą Šimkų), koksai vardas, kurį reikia išskaityti ne tik iš eilučių, bet ir tarp eilučių? Gal ir toks, kaip pacituota: „toks ir būsiu, nes noriu toks būti“; sujungus, kas perkelta. Bet ne – atkakliai sukasi poetinis žinojimo–nežinojimo ratas: „Dabar jau žinau…“, „Dabar man jau viskas aišku…“, „Žinau tik, kad poezija…“ Ratas, kurį stabdo nematoma, žmogiškąją žinojimo siekiamybę perkertanti ar net kaip siūlą nutraukianti galia. Bet ta pati galia ir nieką paverčia viskuo: „Poezijai, kaip ir meilei, reikia, kad tu pasijustum be galo mažas. / Ir tada ja taps viskas, ko neturi.“ Taip, taškas, minties pabaiga. Pasakymo forma, tinkama pavadinimui. Bet ją reikia išgirsti. Išsigliaudyti.

Valdo Kukulo poezijos sceninės versijos pavadinimas aiškiai iššokęs iš eilėraščio, iš perkėlimo suskaidytos, tad lyg ir paslėptos frazės. „Viskas, ko neturi“. Viena iš Valdo Kukulo poetosofijos ašių, susiliečianti ir su lotynų kalbos formule Non habere sed esse, kurioje turėjimas ir buvimas yra priešpriešos, ir su egzistencijos filosofijos minties variantais, ir su viena aktyviausių XX a. antrosios pusės filosofinių studijų – klausiančia Ericho Frommo knyga „Turėti ar būti?“

Ir su Donaldo Kajoko poesie pure akimirka:

kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko

Turėjimas neturint – ne kokios dalies, o visko. Žmogus yra mirtingas, tad iš esmės neturintis, negalintis turėti. Nieko neišlaikantis delnuose, bet nors akimirką (kaip tirpstančią snaigę) palaikantis. Ta akimirka ir yra gyvenimas. Tarp meilės ir mirties (arba tarp mirties ir meilės), svarbiųjų ir Valdo Kukulo poezijos polių. Spektaklyje labiau nei skaitant ryškėja, kad šis poetas daugiausia kalba apie mirtį, iš mirties, pačioje didžiausioje mirties artumoje. Ir jo mirtis yra nuraminta, apšviesta meilės, šviesos ir neišvengiamybės.

Vienas ir vienišas poezijos balsas (Rolando Kazlo, ypač tamsoje ir tyloje), bet tai ne tik monospektaklis. Kartu ir teatrinis vyksmas-veiksmas, kelių aktorių (Deivio Serapino, Sigitos Mikalauskaitės, Viliaus Kirkilionio, Almiros Grybauskaitės, Dainiaus Taručio, Karolio Algimanto Butvido, Astos Stankūnaitės, Luko Auksoraičio). Įdomi (metaforos principo) scenografija (Neringos Keršulytės). Scenografiškai spektaklis yra tarsi „atspėtas“ Knygos ir knygų vaizdinių. Stiprios veidrodžio asociacijos (ypač atminties, atsiminimo, persikeitimų). Scenografė tiksliai nusako ir savo siekinį, ir jo realizaciją: „Nekonkretu, neapčiuopiama, nujaučiama, fragmentiška, švaru – tokie mano burtažodžiai šiam spektakliui. Švari, minimalistinė, bespalvė, beorė erdvė, taupūs kostiumai – daugiau nieko ir nereikia.“ Dar – muzikos, kad ir taupiai. Savita, niuansuota šviesų paletė (Viliaus Vilučio). Viena iš spektaklio kulminacijų – lyrinės baladės „Tėviškė mano“ scena, refreno „Tėviške mano, kraujuojanti rožėm…“ moduliacijos. Pirmoji spektaklio dalis itin vientisa, stipri, paveiki.

Viltinga, kad premjeriniai spektakliai pilnoje salėje.

Šio neprojektinio Rolando Kazlo spektaklio negalima praleisti.