Jack Gilbert. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 5–6
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Jackas Gilbertas gimė 1925 m. vasario 18 d. Pitsburge. Pirmoji J. Gilberto knyga „Views of Jeopardy“ (1962) laimėjo Jeilio jaunųjų poetų serijos konkursą ir buvo nominuota Pulitzerio premijai. Poetas trumpam tapo garsenybe – jo nuotraukas publikavo „Esquire“, „Vogue“ ir „Glamour“ žurnalai, o knyga dažnai buvo vagiama iš bibliotekų.
Netrukus J. Gilbertas gavo Guggenheimo stipendiją ir išvyko į užsienį, kur praleido du dešimtmečius, gyveno Danijoje, Anglijoje ir Graikijoje. Per tą laiką jis taip pat apkeliavo penkiolika šalių kaip JAV valstybės departamento amerikiečių literatūros lektorius.
Antroji poeto knyga „Monolithos“ (1982) pasirodė praėjus dvidešimčiai metų po pirmosios ir pelnė autoriui Stanley’io Kunitzo ir American Poetry Review premijas.
Per penkiasdešimt savo karjeros metų J. Gilbertas išleido tik penkias poezijos knygas. 2006 m., duodamas interviu Nacionaliniam radijui ir svarstydamas, kodėl tiek nedaug rašo, paaiškino: „Man tai nėra verslas… Aš nesu poezijos profesionalas, aš esu poezijos ūkininkas.“
Mirė 2012 m. lapkričio 13 d. Berklyje, Kalifornijoje, po ilgos kovos su Alzheimerio liga.
J. Gilberto poezijos rinktinę „The Great Fires, Poems 1982–1992“ (1994) šiemet lietuviškai išleis leidykla „Baziliskas“ (vertėjai – Dominykas Norkūnas ir Marius Burokas).
Steel Guitars
Aukštai tarp uolų pasaulis praneša apie save raudonėlio
ir šalavijų aromatu, o dar aukščiau – baltais karveliais
žydrame danguje. Arba tolimais moterų ir merginų balsais
iš alyvų giraitės apačioje, o dar žemiau – žvilgančia jūra.
Mintimis apie moterų apatinius, skaitant „Prarastąjį rojų“
Alabamoje. Ar berniuku Pitsburge tą vienintelę vasarą,
kai jis buvo devynerių ir bastėsi palei aprūdijusius geležinkelio
sandėlius, kur stovėjo didžiulės palapinės ir vyras kilnojo
priekalus per spenelius pervertomis grandinėmis. Berniukas
klausėsi jį virpėti verčiančio garso, skuosdamas kiek įkabina
per šviežias pjuvenas, kad vėl, aukštai ant platformos,
pamatytų dvi moteris, vangias ir beveik nuogas, grynoje
dienos šviesoje. Realybė atrodydavo netikra, jam stebint
jų išdažytas akis, niūriai mintijant, kas jose slypi.
Jis miglotai suvokė, kad paslaptis yra ne jų kūnai, bet kažkas
kita, už jų. Dabar vyras, prisimenantis tą berniuką, žino,
kad esama durų. Mes įžengiame pro jas ir girdime tarsi
liepsnotų pastatai, tarsi akmuo atsitrenktų į akmenį
tamsoje. Taip perpildytą širdį nuolat plaka lietus ir
bėdos, ir slegia tai, kas egzistuoja kiekvieną akimirką.
Sonatina
Ji pasakojo apie laikus, kai į salą atvyko
Amerikos kareiviai. Pasakojo, kaip dvasios
įsikibdavo vielų tvoros ir stebėdavo juos,
tokius stambius ir šviesius, dažniausiai be marškinių,
dirbančius saulei plieskiant. Jie taip skyrėsi nuo
tikrovės. Buvo tokie nekalti, taip juokėsi, tarsi
būti laimingam ir švelniam yra paprasta. O jų kvapas!
Jie kvepėjo taip, kad dvasios virpėdavo ir
ilgėdavosi kūniškumo. Ji pasakojo, kad šviečiant
mėnuliui dvasios per tvorą tyliai kaišiodavo
ilgas ir plonas vyteles, stengėsi paliesti tą
baltumą, supantį miegančių vyrų širdis.
Stengiausi, kad nors kažkas liktų
Kai ten nueidavau, liūdesyje slypėdavo daug
švelnumo. Ji žinojo, kaip aš mylėjau žmoną,
žinojo, kad mes neturime ateities.
Mes buvome kaip du sudužėliai, kurie laukdami
galo padeda vienas kitam. O dabar svarstau,
ar supratome tada, kokios laimingos buvo
tos daniškos popietės. Dažniausiai mes
net nesikalbėdavome. Aš prižiūrėdavau kūdikį, kol ji
ruošdavosi po namus. Vystydavau, juokindavau.
Prieš mesteldamas jį aukštyn, kaskart švelniai
ištardavau „Pitsburgas“. Sušnabždėdavau „Pitsburgas“
prispaudęs lūpas prie jo ausytės ir mesteldavau
aukštyn. Pitsburgas ir laimė aukštybėse.
Vienintelis būdas palikti nors menkiausią pėdsaką.
Kad visą gyvenimą jos sūnus, kam nors prabilus
apie sužlugdytą Amerikos plieno miestą, nežinia kodėl
justų džiugesį. Kiekvienąkart beveik prisimintų
kažką galbūt svarbaus, bet prarasto.
Umbrijoje
Kartą sėdėjau lauke, kavinėje, stebėjau
saulėlydį Umbrijoje, kai iš kepyklos
su motinos prašyta duona išėjo mergaitė.
Ji nežinojo, ką daryti. Jau ir taip sutrikusi
dėl savo trylikos ir tą vasarą tapusi moterimi,
dabar ji turėjo praeiti pro amerikietį.
Bet jai pavyko. Praėjo ir pasuko už kampo,
elegantiškai, manęs nepastebėdama. Beveik
tobulai. Tik paskutinę akimirką neatsispyrė ir
žvilgtelėjo į savo naujas krūtis. Aš dažnai
prisimenu tą galvos linktelėjimą, kai žmonės
ima kalbėti apie vieną ar kitą garsią gražuolę.
Santykinis aukštis
Nešiojau atsargas aukštyn į kalną,
kai išgirdau vaikų juoką,
tokį keistą šioje atšiaurybėje.
Prasibroviau per krūmus, karklų sąžalyną
ir pamačiau apgriuvusią trobą ir mergaites
nuskurusiais drabužiais. Jos įsirengė
sūpynes ir žaidė, tarsi būtų laimingos,
tarsi nebūtų joms nieko geriau.
Neturiu su kuo palyginti, pamaniau,
prisimindamas vyrą Virdžinijoje, kuris
aptiko sugriautus aštuonkampius rūmus
ir kuo puikiausiai juos atstatė. Ištisus mėnesius
jis vaikščiojo po didžiules tuščias sales,
svarstydamas, kaip jos atrodė.
Kol palėpėje rado sulaužytą kėdę
ir atkūrė spalvas ir mastelį. Galbūt
atrado, koks gyvenimas vyko namuos.
Nepažįstamieji palieka mums eilėraščių
apie tuos, kuriuos mylėjo, kaip dužo širdys,
kad šie šnabždėtų apie šventus dalykus tamsoje,
o kartais ir svetainėje, plieskiant saulei,
ir po medžiais, pliaupiant lietui rugpjūtį
ant nuogų, nepratusių kūnų.
Nusigręžiant nuo ilgesio
Ant Žuvies kalno ji nusigręžia
nuo šventyklos, kurios vidus visas
buvo ištapytas Rojaus vaizdais,
kad piliečiai, meldęsi tik tam, jog
negyventų, galėtų įsivaizduoti ilgesį.
Vietoj to ji žiūri į medį.
Apačioje yra vieta, kurioje vyras
ir graži moteris beveik lauke valgys
šaltus makaronus karštą dieną.
Dar žemiau šniokščia sraunus vanduo
ir basa moteris prie jo daužo
aštuonkojį į šlapius akmenis. O dar
toliau slėnis atsiveria į žydinčių
garstyčių geltonį ir dūmus,
tylų ankstyvą vakarą kylančius
iš didžiulių ūkių. Tenai
jiedu vėliau vaikščios, lėtai,
beveik nesikalbėdami. Mažas jis
ir dar smulkesnė ji, ilgais juodais plaukais,
tokie laimingi kartu, jau pradėję
kelionę ten, kur ji mirs ir paliks jį
žiūrintį į ją nusisukusią, žvelgiančią
į skurdų medelį.
Pranokstant
Kylama į viršų, pereinama, žengiama į priekį.
Praeinama, įsiskverbiama pakankamai giliai.
Įsilaužiama, randamas kelias, gyvenama
širdimi ir dar toliau, už ribų. Pagaliau
suvokiama, kad atvykti – tai nėra gyventi nuolat.
Kad tai, ką darome, nėra tai, kuo užsiimame.
Mes einame į sodą obuolių. Bet tai, ką
parsinešame, yra diena tarp kvapnių medžių,
vėsa, šešėliuota šviesa ir laikas. Metų laikas,
praskrendančios žąsys. Visada ir visad su
artėjančia mirtimi, o prieš tai ir su senėjimo
gėda. Bet kol kas medžiai linksta nuo sunokusių
vaisių. Mes bandome apsilankyti Graikijoje,
tačiau atsiduriame betikslėje popietėje,
stovime tarp vikių ir vynuogienojų, tirpdami,
kol naktis žavingai išnyra iš žemės gelmių
ir Dievas sulaiko kvėpavimą. Tolumoje girdėti,
kaip barška valstietės kibiras, kol ji semia
iš šulinio vandenį galvijams girdyti.
Viršūnės ir tarpai
Savo gyvenimus mes matome kaip išimtis
ir sielvartus. Vestuves, prisimenamas iš vaikystės,
atostogas, nelaimes. Visus išskirtinius dalykus.
Tačiau dažnai geriausia, kai nenutinka nieko.
Motina paima dukrą ant rankų, pati to beveik
nepastebėdama, ir nešasi ją Volerio gatve,
kalbėdamasi su kita moterimi. O jeigu visa tai
ji galėtų išsaugoti atmintyje? Mūsų gyvenimai
prabėga tarp to, kas įsimintina. Aš netekau dviejų
tūkstančių kasdienių pusryčių su Mičiko. Labiausiai
pasiilgstu kasdienybės, kurios nepamenu.