Alis Balbierius. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 5–6
Antikiniai
Antikiniai sapnai
Turėtų būt balti balti
Kararos marmuro skonio
Baltesni už debesis
Antikiniai sapnai
Galbūt moteriškų formų
Sušildantys delnus ir sielą
Kalbantys pradžią ir pabaigą
Taip pat – begalybę
Antikiniai sapnai
Turėtų būt baltesni
Nei į marmurą suakmenėję
Mare Nostrum debesys
Virš į laiko ledą įšalusių
Finikiečių laivų
Tik aš niekad
Niekad jų nesapnavau
Tačiau tebeganau kvailio viltį
Sizifo kalno papėdėje
Jūra
Kadaise
Tavo oda
Buvo jūra
Jos aksomu
Plaukė mano
Lūpų ir pirštų
Valtys ir burlaiviai –
Plaukė ir plaukė
Krantas
Buvo beprasmis
Ir neįmanomas
Kaip ir
Išsiskyrimas
Spalio pabaiga
O, kaip skuba ruduo išparduot savo auksą
jį supirks lapkritis – konvertuos
į šalnas, užgesins aukso ugnį, įmins
nykios dienos nei kerziniai batai į purvą
veidus lapų, kadaise saulėtus lyg šypsenos
kur beeitum
atminty lyg užstrigę vinilo plokštelėj
apie mirusį rudenį žodžiai kartojas
ir vaizdas pakyla iš laiko bedugnės:
Apollinaire’as, kadaise viržį nuskynęs,
susitikimo vis laukia, kurio jau nebus…
Lietaus hegzametras
Lietaus hegzametras virš Vilniaus,
O debesys – laivai link Trojos…
Ruduo nutolo, o žiema ištirpus,
Pavasaris lyg paukštis vienakojis
Nedrąsiai straksi – pilką dangų
Akies tinklainėje įspaudžia lietūs.
Beveik beprasmis laikas – krantą
Išplitus upė aukštą bando liesti,
Tačiau atšoka – srūva tyliai,
Prasmės nereikia vandeniui nei upei…
Ruduo nutolęs, o žiema ištirpus,
Lietaus laivai į Trojos pusę.
* * *
Ilgesys kartais – vėjas
Nesuvaldomai liūdnas
Nesuvaldomai neša
Ten kur būt nenorėjai
Ten kur lūžta nuo vėjo
Viltys aukštos lyg girios –
Ilgesys lyg pjovėjas
Lyg samumas dykynėj
Tavo regą užkloja
Pusto smėlį į sielą
Lyg į kriauklę prie jūros
S. Dali perspektyvoj –
Nesuvaldomai liūdnas
Neįveikiamas vėjas
Laiškų sniegas
Laiškų sniegas
krisdavo baltas
su mėlynais ornamentais
Snigo į pašto dėžutes
kur bebūtum kur begyventum –
net – iki pareikalavimo
Laiškų sniegas
snigo ir per karščiausią
vasaros viduvasarį
Laiškų sniegą
beveik ištirpdė
skaitmeninis
klimato atšilimas
Azijos sapnai
Sapnai
Renkas į debesį
Virš sausros išdeginto megapolio
Paryčiais kai šiltas miego medus
Vaikšto po sąmones ir pasąmones
Staiga pradeda pliaupti
Ir lyja ir lyja ir lyja
Ir milijonai sapnuoja lietų
O prabudę sunkiai
Praplėšia sausros surakintas
Perdžiūvusias lūpas
Lapkričio eilėraštis. 2022
Tareis kažką suradęs
Tareis kažkur pakilęs –
Danguj neliko ženklo
Ir žemėj pėdsako nelieka
Tik vėjas lapai rudenio
Tas pats čia krantas senas
Galvojai jį kadai palikęs
Galvojai plyti panoramos
Naujų pasaulių kito kranto
Tačiau laivai tave apgavo
Nebuvo niekur niekada išplaukę
Iš šios vėjuotos lapų žemės
Bermudų
Nuskendusio pirato
Papūga narvelyje
Kabančiame ant jūržolių
Bermudų trikampyje
Rūko skenduolio pypkę
Spjaudosi ir keikia
Šitą amžiną gyvenimą
Po vandeniu
Kadaise
Užmarštis yra į ledą įšalęs varpelis
Kapinės garsui kurs valdė pasaulio žydrynę
Ir plaukė tolyn su debesim ir lijo
Su lietumi žalias žalvario garsas
Fotografija
Nuo gimimo
Esam pilni
Išankstinių nustatymų
Ir korektiškų korekcijų:
Kas šviesu – kas per tamsu
Kas teisinga – kas ne
Niekad neatsižvelgiam
Į savo pačių ribotumą
Todėl sutrinkame
Kai išplaukia ryškumas
Nuotrauka daros plokščia
Ar pernelyg postpostmodernistinė
Kai fotografijoje
Išnyksta pati fotografija
Kaip veidas veidrodyje
Išgaruojant sidabrui
Ir lengvai svaigstant
Galvai
Nuovargio krantas
Nuovargio krantas
Į kurį išplauksi
Ant banano žievelės dydžio
Sudaužyto laivo skiautelės
Bus menka paguoda –
Aštrūs akmenys uolos
Vaisių niekad nepažinę medžiai
Susiraizgiusiomis kaip
Laokoonto gyvatės šakomis –
Ir vienatvė lyg nematomas
Alkanas laukinis šuo dingo
Kantriai uos pėdsakus
Ir sulauks kol užsimirši