Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai
2024 m. Nr. 5–6
Vienoje apžvalgoje aptarti du lietuvių poezijos klasikus – Aidą Marčėną ir Tomą Venclovą – skatina jų naujausias knygas siejantis pabaigos jausmas. Be to, yra ir daugiau panašumų: šie poetai eilėraštį pasirenka kaip pokalbį su kitais kūrėjais, abiejų kūryba įtakinga, pasižymi puikia poetine klausa, o jų poetinio „brendo“ dalis – klasikos ir stilių išmanymas. Tačiau kiekviena nauja knyga kaip kūrybos faktas traukia svarstyti, ar gera eilėraščio forma ir gera poeto forma – tas pats?
Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 232 p.
Pastaraisiais metais Aido Marčėno poeziją seku pasyviai. Priežastis paprasta: tiesiog įdomiausias jo poezijos poslinkis – iš Vakarų prie Rytų estetikos ir pasaulėjautos – regresavo, o taupi eilėraščių žaismė tapo priedanga rašymo inercijai. Pažiūrėti, kur link poetas naviguoja, užtekdavo kasmetinių publikacijų „Metuose“. Vis dėlto sausio numeryje pastebėjusi A. Marčėno poezijos prozėjimą (beje, šiuo metu būdingą ne vienam klasikui), nusprendžiau pasidomėti nauja knyga.
Poetas teigia, kad knygoje „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ tyrinėja, „kas, kaip, kiek yra dabar, dabartis, iš kokių sandų susideda dabartiena“. Iš atsainaus dabartiena aišku, kad tai ironija, kuria priverstinai intriguojama. Knygoje „Mirkt“ dabartiena reiškia asmeninį A. Marčėno gyvenimo laiką ir į kūrėjo akiratį patenkančius reiškinius, kurie aprašyti turėtų tapti nei daugiau, nei mažiau – poezija. Kelerių metų rutininis jos prieaugis – šimtas penkiasdešimt septyni eilėraščiai.
Jau įprasta, kad A. Marčėnas rašymą pateikia kaip komunikacijos aktą: tekstu dažniausiai atsiliepia į kitų kūrybos eilutes, pokalbius, prisiminimus ir taip apibrėžia eilėraščio veikimo lauką – bendrauti, sąveikauti ir stebėtis. Nauja tai, kad dabartinė A. Marčėno poezija perima „sAkinių“ ir „KasDienyno“ egodokumentikos formą, todėl joje literatūriškumą pramiešia prozai būdingesnis tiesmukumas ir komentarai, skirti atskleisti poetinių idėjų gamybą per atmintį ir įgytą išmintį. Taip poezija dar atviriau sutampa su kasdienybės registru, t. y. kasdienybė traktuojama kaip poezijos laukas, o gyvenimas – kaip poetinis veiksmas. Šis A. Marčėno poezijoje atsikartojantis principas dabar realizuojamas neambicingai, tiesiog viešu kūrėjo dienoraščiu: „nubundu šįryt laimingas: niekur – tartum manęs nebūtų – / skausmo nebejuntu, sapnuoja gyvenimą šalia mylimoji, ciksi zylė / pro langą“ (p. 93). Kita vertus, dalyje knygos A. Marčėnas dar linkęs pabrėžti, kad tai – eilėraščiai, taigi jiems būdinga meninė forma: paryškintas improvizacijos ir muzikos dėmuo, įvairių lygmenų sąskambiai (garsų, biografinės ir kultūrinės atminties), klasikui stilistiškai pritinkama leksika (manding, namuosna, vientulystė) ir palikta galimybė viską skaityti dviprasmiškai.
Deja, įvaldyta eilėraščio forma nebūtinai reiškia gerą poeto formą. A. Marčėno poezija jau seniai atvirai nesistengia nieko aktualizuoti, o jei bando – nebent savo status quo (esą yra „poetas iš dievo / iš ne šio pasaulio“). Knyga „Mirkt“ – dar vienas netrukdomo veikimo pavyzdys. Vienintelis stabdis – joks didis poetas negali pasipriešinti bėgančiam laikui. Iš tokios problemos susideda knygos potemės: pasaulio ribos susitraukė, nes artimųjų ir tikrų poetų gretos drastiškai sumažėjo; poetas sensta, t. y. vaikėja, jo jėgos silpsta; nei gyvenu, nei sapnuoju. Tenka griebtis ironijos, kuri neretai tampa eilėraščio turinio pakaitalu. Tačiau net ir tai nuobodu: A. Marčėnas reaguoja be papildomo intereso, daugina girdėtų dalykų („ko gi, mėnuli, / dėbsai? Gyvenimas / kaip gyvenimas“, p. 82), pats išdidina ydas ir taip bando užbėgti už akių skeptikams.
A. Marčėno eilėraščiai vis akivaizdžiau virsta ne atviru komunikacijos aktu, bet primena guru mokymus privačiai ezoterinei ložei (epigrafas: „kai ilgiau nerašau – mirštu“ „tai rašyk“ „pats negaliu“, p. 28). Čia iš anksto aišku, kad tarnaujama elitinei poezijos sferai, rūpinamasi vien sielos ir genijaus statuso reikalais, kūrybiniu įkvėpimu ir amžinybe. Kaip ir būdinga ezoteriniams mokymams, status quo grindžiamas atidirbta tradicija, nuolatine idėjų kartote ir ritualais (pvz., improvizacija S. Gedos poetika kaip galimybė „švęsti“ jo būtį literatūroje), kurie turi veikti abipusiu poeto-guru ir jo išrinktos aplinkos palaikymu („kur Liudvikas? Kur Jūratė? Kęstutis?.. Kur jie dingo, / kol jiems rašiau šitą knygą? Niekur?“, p. 215). Sprendžiant iš A. Marčėno knygų atrodo, kad jo aplinka klišes iki šiol mielai vartoja lyg vitaminus aukštosios poezijos imunitetui, net patį skirstymą į aukštąją poeziją priima nekritiškai. Tačiau ilgainiui tenkintis paradine ritualine forma, o ne idėjomis – žalinga bet kurio poeto kūrybai. Juk cituodamas asmeninės reikšmės pokalbius ir šventraščius, A. Marčėnas iš aukšto stebi pasaulį „lyg ne šį“ ir tik rutiniškai patvirtina, esą amžinybės požiūriu pasaulyje nenutinka nieko naujo.
Ar savanoriška izoliacija turi perspektyvų? Šiuo metu A. Marčėno dienoraštinis eilėraštis tėra abstraktus komentaras, kurio kerai skleidžiasi glotniais aforizmais. Jais galima bendrauti A. Marčėno metodu: į epigrafus kilnoti eilėraščių citatas ir atrašinėti improvizuojant (pvz., kaip sėkmingai nuo 1993 m. „aidi“ garsios eilutės „pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“, kuriomis remiasi „Mirkt“). Toks status quo veikimo būdas galbūt teoriškai panašus į amžinybę, tačiau praktiškai tik imituoja dialogą, nes „susimirksima“ su saviškiais. Vargu ar anapus knygos konteksto ir bendruomenės, kuriai pirmiausia toks status quo įtakingas, „Mirkt“ taip veikia. Lengvai įsivaizduoju, kaip skambioms A. Marčėno eilutėms jaunesni kūrėjai suteiktų daugiau turinio ir krypties. Juk jie dar siekia patirties autentikos ir turi aistros tikėti, kad tai poezijoje įmanoma. Todėl drįstu teigti, kad „Mirkt“ nepadoriai stora tokiai didelei kūrėjo savivertei ir taip žemai nuleistai poezijos kartelei.
A. Marčėno poezija jau seniai konstatavo, kad yra „ant pasibaigusio pasaulio“. Tai, kas prieš trisdešimt metų skambėjo kaip prie klasikinių vertybių grąžinęs estetinis iššūkis, dabar skatina klausti, ar verta gailėti, kad „baigiasi“ būtent tokios pervargusios poezijos era? Juk poetas sau nebekelia kokybės standartų (todėl skaitome ištęstas atsainios struktūros knygas), iš tikrųjų nekviečia idėjų dialogui, nesiūlo jokios estetinės atsvaros. Šis klausimas kyla ne tik todėl, kad su laiku keičiasi visuomenė, o su ja – poezijos veikimo būdai ir poetų kartos. Argi ne siurrealu: kasdienybę drebina karas, o A. Marčėno 2020–2023 m. eilėraščiuose pasaulio pabaiga ribojasi rūpesčiu dėl asmeninės įtakos.
Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų: 2016–2023 metų eilėraščiai. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 96 p.
Tomas Venclova ne kartą minėjo Nadeždos Mandelštam mintį, kad poetui per gyvenimą užtenka parašyti trisdešimt gerų eilėraščių. Pastaraisiais metais šį saiko principą jis įprasmino veiksmais: kaip nobelistų poezijos vertėjas (Czesławo Miłoszo, Wisławos Szymborskos, Josifo Brodskio poezijos knygos), o dabar – kaip poetas. 2016–2023 m. eilėraščių knygoje „Už Onos ir Bernardinų“ toji riba paties švelniai peržengiama – skelbiamas trisdešimt vienas eilėraštis.
Knyga „Už Onos ir Bernardinų“ pasižymi minoru: čia aiškus suvokimas, kad asmeninio gyvenimo laikas senka, tad akivaizdžiau atiduodama duoklė biografijos kontekstams ir palydovams. Tačiau skaitant tokią atsisveikinimo knygą įsimena ne stygius ir atgailos, bet tūris ir orumas. Kitaip nei A. Marčėno atveju, juntama, kad pasaulis, net ir baigdamasis, T. Venclovą domina ir už biografijos ribų.
Neatsitiktinai į knygos pavadinimą įterpti konkretūs Vilniaus vietovardžiai kaip liminalios erdvės dalis. Čia kažkas slypi „už“, „tarp“. Tai labai dėsninga poetui, kurio sąmoningumas aprėpia daug tikrovės fono ir į jį reaguoja (pvz., „mes – gamtos dalis, kuri suvokia mirtį“ su tamsa apsipratusiomis akimis, p. 49). Tad Vilnius – gimtosios šalies vieta ir įvairiapusis kultūrinis orientyras. Nesvarbu, ar tekste būtų atveriamos kultūrinės paralelės, ar būsenos – T. Venclovos tekstas kuria idėjas, jas struktūruoja kaip istorijas. Įdomu, kad jos dažnai plėtojamos tarsi talpioje kelio (peizažo) erdvėje. Eilėraštis, kalbantis apie tuštėjimą, užpildomas vaizduotės vyksmu ir suveikia priešingai – leidžia ieškoti įvairių simbolinių pėdsakų, prasmingai įsižiūrėti į detales, atrasti naujų sluoksnių (pvz., „gal iš tikro esi spinduliuos, / ten, kur dugną šlifuoja moliuskai“, p. 38). O svarbiausia – produktyviai mąstyti dabartyje, gebant suprasti laikų ir papročių kaitą (rašoma apie pokario Kauną ir Ukrainos karo kontekste).
Trumpoje apžvalgoje smulkiau neaptarinėsiu tekstų idėjų1, tik noriu pabrėžti: T. Venclovos poezija keičiasi. Skaitant „Už Onos ir Bernardinų“ taip aiškiai įsiminė pagrindinė kalbėjimo situacija – bendravimas esamuoju laiku. Asmeniškesni rūpesčiai paveikė ir jo kalbėjimo registrą, todėl dalyje tekstų šis tapo intymesnis. Knygoje poetas vis keičia vaidmenį: prabyla lyg keleivis (plaukiama, skrendama, iriamasi), vedlys, vedžiojantis po gyvybingai aprašytus peizažus, lyg bendrakeleivis pokalbininkas („Pastumk langinę. Dar tamsoką plotą / perkerta lieptas“, p. 40) ar asmuo, įgarsinantis vidinį dialogą. Kartais – visa viename. Toks būdas parankus siūlyti tekstą kaip eigą, tarpininkauti ir sykiu vengti iš anksto sufabrikuotos išminties, vienaprasmių apibrėžimų (pvz., daugiabriaunis beviltiškas miestas). Veiksmo erdvė poezijoje išplečiama – dabartis ir praeitis, asmeninės patirties ir kultūrinės atminties santykis. Viena iš T. Venclovos poezijos skaitymo intrigų – ar sugebama tai įtraukti į naujų idėjų apykaitą.
Daugelis T. Venclovos eilėraščių siekia būti viešos erdvės įvykiais, todėl dažniausiai pateikiami kaip pokalbiai ir terpė platesnio pobūdžio svarstymams. Taip rodomas vis rečiau deklaruojamas pasitikėjimas poezija kaip kultūros aktu. Kad poezija būtų laikoma autoritetinga, jai būtinas stiprus balsas. Poetui tai reiškia visapusį viešumą – būti skrupulingai vertinamam pagal kūrybinę veiklą, savo asmenybės pateikimą, todėl būtina išsiskirti savitu mąstymu apie pasaulį. Bendruomenę ištikę įvykiai čia priimami kaip asmeniškai veikiantys, ir atvirkščiai – asmeniškumai turi tapti verti poezijos siūlomo viešumo. Simpatiška, kad T. Venclova tai suderina, tarsi mokydamas skaityti poeziją kaip intensyvų egzistencinį pokalbį ir kaip nuolatinę kultūros polemiką (pvz., stiprus prieštaravimas garsiajam J. Brodskio antiukrainietiškam tekstui). Kartais pokalbiui pakanka neakivaizdžių priemonių – diskutuoti gali asmeninis skonis, į XXI a. realijas reaguoja ir kalba (atsiranda naratyvesnių eilėraščių, pvz., „Počobuto observatorija“). Taigi čia įvaldyta eilėraščio forma reiškia gerą poeto intelektualo formą.
Minėtas požiūris į meno paskirtį, be abejo, būdingas XX a., genijų „brendo“ kūrimo epochai. Akivaizdu, kad ne per daug rašantis T. Venclova jai atstovauja, nenuleisdamas kartelės. Nors jo biografijos partneriai (pvz., Cz. Miłoszas, Ana Achmatova), principai (kaipgi be paaiškinimų) ir kontekstai (Antika) numanomi ir sąmoningai pasirinkti, jie išlieka veiksmingi, nes priemonės naudojamos atidžiai ir tikslingai. Kiekviename poeto pasakyme jaučiamas tūris – pasverto jausmo, skaidrios minties ir, kol „blogis ir gėris / neapsikeitė vietomis“ (p. 86), žiaurumus atsveriančio saiko bei estetikos. Beje, šia prasme T. Venclovos tekstuose radau daugiau tolerancijos skaitytojui nei anksčiau: jo poezijos firminis ženklas – griežto mokytojo paaiškinimai po eilėraščiais – veikia kaip diplomatinis gestas: faktas, sąsajos su mitais praplečia teksto veikimo erdvę, tačiau neužstoja suvokėjo turimo žinojimo. Tai geras signalas, nes autoriteto vaidmenį gali užimti atviras teksto turinys, nes ir nuo mūsų priklauso, ar jo turinį laikysime įvykiu.
Anuomet rašydamas apie Maironį, T. Venclova rėmėsi Boriso Pasternako mintimi, esą „poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad“2. Pastarųjų metų poeto ir vertėjo veikla, jo vieša laikysena ir ištikimybė klasikiniams principams neatrodo bevaisė. Kas galėjo pamanyti, kad aštuoniasdešimt septynerių metų T. Venclova, kalbantis apie pasibaigiantį pasaulį, atrodys visapusiškai guvesnis ir išradingesnis už tą patį kartojantį šešiasdešimtmetį Aidą Marčėną? Knygą „Už Onos ir Bernardinų“ galima skaityti ne todėl, kad poetas 2016–2023 m. rašė šiek tiek eilėraščių, bet už tai, ką jais pasakė šiems laikams. Tad mielai pasiremsiu klasiko žodžiais jo labui: laimei, Tomas Venclova.
1 Į idėjų lygmenis recenzijose susitelkė Donata Mitaitė – „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“ (Metai, 2024, Nr. 2), Mindaugas Kvietkauskas – „Tarp konstantų ir nežinomybės“ (Literatūra ir menas, 2024, Nr. 6).
2 Venclova T. Vilties formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991. – P. 282.