Jonas Mekas. Trumpos istorijos
2024 m. Nr. 5–6
Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas
Šiemet lietuviškai pasirodys Jono Meko knyga „Trumpos istorijos“, kurią pats autorius vadino „dienoraštine biografija“. Lakoniški ir šmaikštūs pasakojimai byloja ne vien apie J. Meko gyvenimą, bet ir apie Niujorko avargardinio meno pasaulį, čia vis sušmėžuoja artimi rašytojo draugai – nuo Alleno Ginsbergo iki Yoko Ono, pasakotojas lankosi Radvilų viloje, miega rūsyje Woosterio gatvėje, po Paryžių jį vežioja Romanas Polanskis, autorius užsuka į bariuką Niujorke, kur pirmą kartą gyvai pamato Lenny’į Bruce’ą… Šios iš pirmo žvilgsnio padrikos istorijos ilgainiui sukrenta į spalvingą ir dinamišką dėlionę – kino kūrėjo J. Meko gyvenimą. Knygą lietuviškai išleis „Odilė“.
Naktis, praleista kalėjime ir Lenny’is Bruce’as
Puikiai prisimenu patarimą, kurį tėvas davė man vaikystėje: kad ir ką darytum, žiūrėk tu man, kad nepakliūtum į kalėjimą.
Dar kartą prisiminiau tėvo žodžius 1964-ųjų kovą, sėdėdamas ankštoje vienutėje Tombse, taip vadinosi Niujorko miesto kalėjimas. Atsidūriau ten už tai, kad viešai rodžiau Jeano Genet filmą „Un Chant d’Amour“. Nieko nesigailėjau, tikėjau viso labo atlikęs pilietinę pareigą. Vis dėlto žinojau, kad bus nelengva šitai paaiškinti tėvui.
Taigi, pakliuvau į cypę.
Prieš dvi savaites jau buvau areštuotas, nes rodžiau kitą filmą – Jacko Smitho „Flaming Creatures“. Buvo prasti laikai. Kol aš bylinėjausi su savo cenzoriais, Lenny’is Bruce’as bylinėjosi su savaisiais. Aš išgyvenau. Jis buvo sugniuždytas.
Žodžiu, tą vakarą, prieš Genet premjerą, puikiai žinodamas, kad mane ir vėl suims, pasiruošiau – į lietpalčio kišenę susigrūdau pusę vištienos kepsnelio, – maistas kalėjime, kaip žinia, klaikus.
Trumpiau tariant, mane suėmė ir aš atsidūriau šaltoje, varganoje vienutėje. Netikėtai prisiminiau savo vištieną. Tad išsitraukiau ją iš kišenės ir išsivyniojau. Ir staiga įvyko tikras stebuklas. Troški, nyki kamera prisipildė gardaus vištienos aromato! Kvapu to nė iš tolo nepavadintum. Taip, tai buvo tikras aromatas!
Buvau besuleidžiąs dantis į gardų kepsnelį, kai nugirdau keistą garsą prie grotų, skiriančių mano vienutę nuo gretimosios. Toks juodukas, aiškiai prižadintas stebuklingo, aromatingo dvelksmo, žvelgė į mane pro grotas. Žvelgė į mane, nors iš tiesų žiūrėjo į mano vištieną.
Taigi perlaužiau kepsnelį perpus ir prakišau tam vaikinukui kitoje kameroje. Jis nušvito.
– Žiauriai gera vištiena, žiauriai gera, – kartojo.
Tai tiek. Sušlamštėme savo valgį ir užmigome. Kitą dieną mane paleido už užstatą.
Prabėgo keli mėnesiai. Gal netgi metai.
Vaikštinėjau po Brodvėjų, centre.
Staiga išgirdau balsą – kažkoks apsidžiaugęs žmogėnas bėgo man pavymui:
– Ei, žmogau, neatsimeni manęs?
– Ne, – atsakiau. Ir bandžiau prisiminti.
– Tai tu man atidavei pusę vištienos kepsnelio Tombse, prisimeni?
Taip, dabar jau prisiminiau!
Tiesiog privalėjome užsukti į artimiausią barą išgerti. Taip ir padarėme.
Užsiminiau apie Lenny’į Bruce’ą.
Scenoje jį mačiau tik kartą ir nė nenutuokiau, kad tai Lenny’ְis Bruce’as.
1962-ųjų vasarą vieną dieną atsidūriau Greenwich Village, buvo karšta ir aš ištroškau, tad užsukau į nedidelį klubelį ar bariuką atsigaivinti. Gurkšnodamas alų, atkreipiau dėmesį į vaikiną, salės gale skaldantį juokelius. Priėjau arčiau. Tas vaikinas varė tiesiog nepakartojamai. Ir ne šiaip skaldė juokelius. Jis paprasčiausiai kalbėjo, tarsi su pašnekovu. Net iki dabar atsimenu jo balsą.
Taigi atsigėręs patraukiau toliau.
Tik gerokai vėliau, kai jį suėmė, laikraštyje pamačiau nuotraukas ir supratau, jog tai – tas pats vaikinas, kurį tądien girdėjau klube.
Paskutinėmis Bruce’o teismo dienomis Barbara Rubin, kuri tuo metu man gelbėjo atliekant įvairius kasdienius darbus ir kuri Lenny’į laikė savo didvyriu, su drauge Rosebud nuėjo į teismo rūmus, norėdamos pamatyti komiką. Joms pavyko prasibrauti pakankamai arti, kad paduotų jam nuotrauką pasirašyti. Tačiau nei jos, nei Bruce’as neturėjo kuo rašyti. Tad Barbara ištiesė jam savo lūpdažį. Bruce’as pakeverzojo vardą ant nuotraukos ir, tarsi apimtas pykčio priepuolio, perdūrė fotografiją lūpdažiu kiaurai savo paties burną, tarsi sakydamas: jie mane užčiaupė! Šiandien ši nuotrauka sukelia išties nepaprastą jausmą. Ji įkūnija prievartą, kurią teisingumo sistema jam primetė. Manau, būtent tai jis ir norėjo pasakyti. Štai ką jis tądien pareiškė apie Niujorko teisingumą.
Kai paskutinįkart mačiau Barbarą, prieš pat jai išvykstant į Paryžių 1972-aisiais – o gal 1973-iaisiais? – ji atidavė man tą nuotrauką, kartu su savo juosta „Christmas on Earth“. Turiu ją iki šiol.
Diena šuns kailyje
Nežinau, kaip tai iš tikrųjų nutiko, bet vieną 1967 metų dieną nusprendžiau pagyventi šuns kailyje. T. y. gyventi kaip šuo tarp šunų.
Šią idėją įgyvendinti man padėjo tai, kad tuo metu viešėjau Minnie Cushing namuose – sename dvare Masačiusetso valstijoje, ir ten lakstė galybė šunų, didelių ir mažų, senų ir jaunų, regis, jie visi buvo viena šeima, šunų šeima.
Ši mintis, tiesą sakant, buvo ne mano. O Peterio Beardo, kuriam dažnai kyla tokių beprotiškų sumanymų. Bet šis man patiko.
Taigi didžiąją dienos dalį praleidau ant keturių. T. y. bėgiojau kartu su kitais šunimis ant keturių. Ši užduotis vargino, tačiau buvau puikios fizinės formos, tad man šitai nekėlė didelių problemų. Didesnių problemų kėlė tai, kad šunys lakstė greičiau nei aš, turiu omeny, nei aš keturiom. O dar blogiau, kad jie nemėgo ilgai tupėti vienoje vietoje: jų šutvei veikiau patiko nuolatos bėgioti. Man nieko kito neliko, kaip tik stengtis nuo jų neatsilikti – netgi kartu vaikiausi automobilius, kas mane kaip reikiant varė iš proto. Kita problema – tai vanduo iš dubenėlio. Aš tiesiog negalėjau įsiterpti tarp jų snukučių, mano galva vis netilpdavo. Tačiau man neblogai sekėsi sugauti kaulą, o tai nustebino Minnie. Tokie ir panašūs dalykėliai.
Turiu pripažinti, kad, nepaisant sekinančios dienos, galiausiai vis dėlto jaučiausi puikiai. Pagalvojau, kad šuns gyvenimas, šiaip ar taip, ne toks jau ir blogas; tiesą sakant, jis buvo puikus, ypač palyginti su mano aplinkinių gyvenimais. Daugiau niekada nebesakysiu: „Ech, tas šuniškas gyvenimas.“
Weegee1 ir Mačiūno pelenai ir Ginsbergo barzda
2004 m. spalio 6 d.
Antraštė „New York Sun“ laikraštyje skelbė: VERONICOS LAKE PELENAI SURASTI… ANTIKVARIATE AUKŠTUTINIAME NIUJORKE.
Tai man priminė vieną istoriją, kurios negaliu susilaikyti nepapasakojęs.
Man regis, ėjo 1974-ieji. Buvo graži vasaros diena. Hollis – mano žmona – ir aš sumąstėme, kad tai puiki proga paiškylauti Centriniame parke. Taigi sukroviau pikniko krepšį – tuo metu išgyvenau itališkąjį periodą, tad įsimečiau peperoni dešros, itališkų sūrių, duonos iš „Dapolito“ kepyklėlės ir butelį „Chianti“ vyno (karštą vasaros dieną – pats tas).
Praleidę porą valandų parke, nusprendėme nepranešę aplankyti savo draugą Cornellį Capą Tarptautiniame fotografijos centre (TFC) per gatvę nuo parko.
Cornellį mūsų viešnagė pradžiugino. Ypač kai jo darbinį stalą nuklojome iškylos gėrybėmis.
Gerai pasibuvome.
Nepamenu, kaip kalba pasisuko apie Weegee. Septintojo dešimtmečio viduryje, kai vadovavau Kino kūrėjų filmotekai 41-ojoje gatvėje, artimai susidraugavome su Weegee ir jo šmaikščia žmona – jiedu dažnai užeidavo pažiūrėti filmų ir pabendrauti.
– Tikriausiai turi jo darbų čia, TFC? – paklausiau.
– Jo darbų? Aš ne šiaip turiu jo fotografijų, aš turiu ir jo pelenus. Štai, – nusijuokė Capa.
Tada atidarė savo stalo stalčių. Tai buvo senamadiškas ofisinis stalas su milžiniškais stalčiais, pilnais įprasto ofisinio šlamšto – pieštukų, gumyčių, drožtukų, senų baterijų ir t. t.
– Štai, Weegee pelenai, – parodė jis į urną. – Nežinojau, kur juos dėti, tai sugrūdau stalčiun…
Jis užvėrė stalčių ir mes toliau iškylavome.
Jums ši istorija gal ir neatrodys juokinga, bet mums tą popietę tikrai buvo linksma.
Taigi, papasakojęs istoriją apie Weegee pelenus, privalau papasakoti ir kitą, tiesiog privalau.
Apie Jurgio Mačiūno pelenus.
1997 m. Vilniaus jaunuomenė minėjo „Fluxus“ metines ir jo įkūrėją Jurgį Mačiūną. Tomas Venclova, poetas, dėstęs Jeilio universiteto Slavistikos fakultete, maždaug tuo metu ruošėsi apsilankyti Vilniuje, tad nutarė Vilniaus „Fluxus“ mėgėjams atvežti dovanų. Jis pasiryžo į Lietuvą pargabenti Jurgį Mačiūną, tiksliau – jo pelenus.
Tačiau susidūrė su viena problema – Jurgio Mačiūno pelenai, paisant jo paskutinės valios, buvo išbarstyti Atlanto pakrantėje, Greenwiche Konektikuto valstijoje. Taigi Venclova kreipėsi į mokslininkus, užduodamas šiems klausimą: tarkime, jeigu pripildyčiau buteliuką vandens iš Long Ailendo sąsiaurio įlankos, kokia tikimybė, kad ten pakliūtų Jurgio pelenų? Ir kiek? Profesorius Chikanyanas iš Jeilio universiteto Fizikos fakulteto padarė išvadą, kad taip, kažkiek Jurgio atomų tikrai turėtų atsidurti tame buteliuke. Tiesą sakant, milijonai atomų.
Tad Venclova nusivežė tą buteliuką į Vilnių ir šis per ypatingą ceremoniją buvo išpiltas į Vilnelę – upę, tekančią per Vilnių. Šitaip simboliškai Jurgis Mačiūnas grįžo į Lietuvą, savo gimtinę.
P. S. 2009 m. gruodžio 29 d.
Kažkurią dieną, tvarkant senus popierius, mano akis užkliuvo už laikraščio iškarpos – tai buvo nuotrauka iš 1983 m. gegužės 15 d. „Vienybės“ numerio, lietuviško savaitraščio, leisto Brukline, dabar jau nebeinančio. Pasistengsiu atgaminti užrašą po nuotrauka:
Praėjo jau penkeri metai nuo Jurgio Mačiūno, „Fluxus“ įkūrėjo, mirties. Jis pageidavo, kad jo pelenai būtų išbarstyti Atlanto pakrantėje. Ši nuotrauka daryta prie švyturio Greenwiche, Konektikuto valstijoje. Iš kairės į dešinę: Barbara Moore; žurnalo „Artforum“ korespondentė; kompozitorius Toshi Wada, barstant pelenus atlikęs jaudinantį, liūdną kūrinį; menininkas Ay-O; Nijolė Šalčius ir Nijolė Mačiūnas-Valaitis, Jurgio sesuo.
OK, tai jau paskutinis šio pasakojimo prierašas. Ne visai toks pat, bet panašus.
1963-iaisiais Barbara Rubin įtikino Alleną Ginsbergą nusiskusti barzdą – pati jam nuskuto Kino kūrėjų kooperatyve, kai Pietų Parko aveniu 414 nebuvo daug veiksmo. Barzdos šerelius sužėrė į dėžutę, kurią įkišo į lentyną greta filmų ričių. Metams bėgant, visi apie tai pamiršo. Vis dėlto vieną dieną, dėliodamas knygas ir kitus daiktus, aptikau kažin kokią dėžutę. Atidariau: o ten Alleno Ginsbergo barzda… Uždariau dėžutę ir padėjau atgal, šalia jo knygų.
Penkios istorijos iš Jurgio Mačiūno gyvenimo
1
Lupome sienas „AG Gallery“ erdvėse, Madisono aveniu; Jurgis nemėgo tinko, jis norėjo, kad matytųsi mūras. Taigi mums teko nulupti tinką. Buvo ką veikti, užtrukome dienų dienas. O kiek dulkių! O ir vasara išpuolė karšta. Almus, Jurgis ir aš plušome ir plūdomės. Buvo 1961-ieji.
Man paskambino lietuvių žurnalistas, priskirtas Jungtinėms Tautoms – norėjo užmegzti ryšį su lietuvių imigrantais, kurie dirbo su kultūra. Tai ir pasakiau jam – ateikite į „AG Gallery“, pakalbėsim.
Pranešu apie tai Jurgiui, o jis nušvinta: „Puiku“, – atsako. „Mums jo reikia.“
Taigi pasirodo tasai vyrukas – tipiškas pareigingas tarybinis aparačikas, o Jurgis nieko nelaukęs įbruka jam į rankas kaltuką ir pastato prie darbo. Jokių šnekų apie kultūrą ar ką panašaus. Kelias dienas tas vargšelis suplukęs, apdulkėjęs triūsė.
Po savaitės ar dviejų sulaukiu skambučio iš CŽV. Jie nori, kad papasakočiau apie tą žmogėną viską, ką žinau. „Koks jūsų santykis su Tarybų atstovu?“ – klausia manęs. „Jis mums dirba, – atsakau. – Lupa mums tinką, darbuojasi.“ – „Ar jam mokate?“ – „Ne ne. Kaip tik priešingai – jis vaišina mus degtine“, – atsakau.
Jurgis plyšo juokais, kai papasakojau jam apie šį skambutį.
Vietinę lietuvių bendruomenę pasiekė žinia apie tą atvejį ir ši bemat ėmėsi skleisti gandus, neva „AG Gallery“ tapo tarybinio meno Niujorke frontininkais.
2
„AG Gallery“ paskelbė parodos atidarymą ir pakvietė žurnalistus išankstinei peržiūrai. Nepamenu, kokio menininko tai buvo paroda, bet šis pasiplovė dvi trys dienos prieš renginį.
Užeinu ir matau, kad visos grindys nuklotos tuščiomis drobėmis. „Padėk man, – sako Jurgis, – padėk nulieti šitas drobes vandeniu, rytojui viskas turi būti paruošta.“
Tad mudu nuliejome jas vandeniu, gal dvidešimt ar daugiau drobių, o Jurgis spaudė dažus iš tūbelių, daugiausia raudonus, juodus ir mėlynus – dažas pasklido po drėgną medžiagą ir piešiniai susikūrė patys. Per penkiolika minučių jis „nutapė“ kokias dvidešimt drobių. Beje, Jurgis neskyrė spalvų.
Ryte jos jau buvo išdžiūvusios ir gatavos. Sukabinome jas ir stovėjome laukdami žurnalistų.
Niekas nepasirodė. Tačiau renginys įvyko. Tiesa, man regis, atvyko Lil Picard – ji buvo vokiečių korespondentė, rašiusi apie JAV menus.
3
Jurgis vis kurpė planus, kaip užsikalti gero pinigo. 1960-aisiais jis nutarė, kad galima tapti milijonieriumi importuojant gurmaniškus konservus iš Europos. Taigi jis išsiuntė šimtus laiškų gurmaniško maisto tiekėjams ir gamintojams Europoje, siūlydamasis būti jų vadybininku / pardavėju, ir dar prašydamas: „Atsiųskite degustacinių mėginukų.“
Ir jis jų sulaukė! Jo namus užplūdo šimtai degustacinių mėginukų.
Tuo metu su broliu Adolfu glaudėmės name Rytų 515-osios g. 13. Gyvenome vargingai ir labai alkome. Jurgis mums ir sako: „Reikia maisto? Duosiu aš jums to maisto! Turiu krūvas konservų, puikaus gurmaniško maisto, tik man nuo jų jau bloga, norit?“
„Taip, taip, – atsakėm, – dar ir kaip norim!“
Tad jis ateina pas mus ir atitempia gal kokį tūkstantį konservų dėžučių – brangiausių, gurmaniškiausių užtepėlių, lakštingalų liežuvėlių paštetų ir kitų ypatingų produktų. Mes juos šlamštėm ir šlamštėm, ir dar kokius metus vis pamaitindavome alkstančius poetus Žemutiniame Istsaide – šie be galo nustebdavo išvydę tuos prancūziškus delikatesus, kokių galėjai gauti nebent „Waldorf Astoria“ restorane.
Turbūt neverta minėti, kad nieko Jurgis ir nepardavė. Pats viską suvalgė. Mums padedant.
4
1974-aisiais turėjome įrengti projektorinę Filmų antologijos archyvui name Woosterio g. 80. Kambario lubas rėmė ploni ketaus stulpeliai. Norint įrengti projektorinę, reikėjo stulpeliuose išgręžti skyles. Stovėjome ten žiūrėdami į plonyčius, trapius ketaus stulpelius, laikiusius visą pastatą, o Jurgis prisiartino su galingu gręžtuvu rankoje.
„Išeikit!“ – sušuko jis. „Neaišku, ar šitie stulpeliai atlaikys. Jie gali įtrūkti ir tada visas namas užvirs man ant galvos. Lauk!“
Supratau, kad niekas pasaulyje Jurgio neperkalbės. Trūks plyš jis darys taip, kaip jam atrodo. Tad visi išgužėjome lauk ir sustoję kitoje gatvės pusėje dėbsojome į pastatą, kol Jurgis gręžė.
Namas išlaikė. Stulpeliai išlaikė. Visi išgyveno.
Tik vėliau, kai – praėjus daugybei metų po Jurgio mirties – krapščiausi po daiktus, kuriuos pasiėmiau iš to namo Woosterio g. 80 rūsio, aptikau nedidelį flakonėlį, lig pusės pripildytą juodų dulkių. Ant flakonėlio buvo užklijuota etiketė su kruopščia Jurgio rašysena: „Drožlės nuo ketaus stulpelių.“ Jis ne tik išgręžė skyles stulpeliuose rizikuodamas gyvybe, bet netgi surinko drožleles ir subėrė jas flakonėlin – toks mažytis „Fluxus“ kūrinukas.
Ko Jurgis nekentė – tai atliekų.
5
Vieną naktį likau nakvoti namo Woosterio g. 80 rūsyje. Man regis, buvo vėlyvas 1967-ųjų ruduo. Atėjo Jurgis ir pareiškė: „Ateik, padėsi. Atsitempiau medžių, reikia pasodinti.“
„Ką? Vidury nakties?“ – labai nemėgstu keltis naktį. Bet vis dėlto atsikėliau, ir taip, pasirodo, ant šaligatvio jis buvo suguldęs krūvas varganų medelių.
„Pavogiau iš stovėjimo aikštelės Vakarų Brodvėjuje“, – pasigyrė. „Ten viską griovė. Vertė buldozeriais, o aš paprašiau, kad duotų porą medelių. Ir jie atsisakė! Tai palaukiau, kol sutems, ir išsinešiau, žiūrėk. Reikia pasodinti, kol dar tamsu – įstatymas draudžia sodinti medžius SoHo.“
Kitą dieną ar kiek vėliau, apsireiškė savivaldybės pareigūnai. „Čia draudžiama sodinti medžius, – tarė jie. – Teks jais nusikratyti.“
Nusileidžiu į rūsį pas Jurgį. Jis ten dirbino savo „Fluxus“ dėžes. „Pasakyk jiems, kad jeigu nepatinka mūsų medžiai, tai tegu patys ir išsirauna“, – tarė. Taigi pagriebiu savo „Bolexą“ ir einu pas pareigūnus. „Ne, Jurgis nieko neraus. Sako, patys išsiraukit. Dar prašė, kad pafotografuočiau.“
Savivaldybės darbuotojai pažiūrėjo į mane, susižvalgė tarpusavy, apsisuko ir nuėjo. Daugiau jų nebematėme.
O medžiai augo ir vešėjo. Didžiuliai, gražūs medžiai, laimingi medžiai, vieninteliai medžiai Woosterio gatvėje.
1 Weegee (tikr. Arthur Usher Fellig, 1899–1968) – žymus Niujorko fotografas.