Sara Poisson. Šito gyvenimo skonis

2024 m. Nr. 5–6 

Romano fragmentas

 

Vėliau atėjo laikai, kai užkąsti mokykloje ar net papietauti galėjai už dešimt ar dvidešimt kapeikų. Todėl dešimt kapeikų buvo labai daug – išeidavo du cukriniai gaideliai ant pagaliuko arba šimtas gramų tamsios saulėgrąžų chalvos, kurios spalva nesiskyrė nuo pilkšvo popieriaus – mokyklos bufetininkė suvyniodavo pirkinį į piltuvėlio pavidalo aukšliuką. Tvirtai tavo akyse susuktas popierinis kūrinys buvo aukštasis pilotažas, performansas, įveikiamas tik pardavėjoms. Nuostabiai gražus veiksmas, kurio rezultatą išvysdavai akimirksniu. Be abejonės, labiausiai dėl šio triuko tiek daug mažų mergaičių užaugusios norėjo būti pardavėjomis. Lygiai taip pat netektų abejoti, kad dešimt kapeikų buvo mokama ne vien už chalvą, bet ir už tą veiksmą, primenantį šokio judesį. Ir šiaip – pardavėjos buvo vienos iš tų sovietmečio moterų, kurios dažydavosi lūpas, lakuodavosi nagus – regis, buvo visų geidžiamos ir tikriausiai mylimos.

Visi jautė pardavėjų galią – net vaikai, kurie dar nenutuokdavo, kad daiktai „iš po prekystalio“ arba į rinką spekuliacinėmis kainomis paleidžiamos prekės labai dažnai būdavo kaip tik iš tos pardavėjų galios ir veiklos srities plačiai pasklindantis gėris. Kada pradėjau nutuokti, kad pardavėjų veikla vis dėlto nėra besąlygiškas gėris? Manau, kaip tik tada, kai sužinojau, kas duodama „iš po prekystalio“.

Nuo pat pirmos akimirkos buvo aišku, kad tai, kas perduodama paslapčia ir ne kiekvienam, negali būti visiškai gerai. Tai viena. Antra, buvo ne mažiau aišku, kad tie, kurie nesinaudoja slaptuoju gėrybių paskirstymu, iš esmės ne tik nenukenčia, bet dargi gyvena skaidriau. Jie galėdavo išlikti perregimi, žiūrėti į pasaulį plačiomis vaiko akimis, nes jiems nereikėjo slapstytis: buvo laisvi ir bent jau šiuo atžvilgiu nekalti, gebėjo tenkintis mažu, o kad būtų geidę daugiau, nepastebėjau – galbūt dėl to, kad man labai ilgai užteko to, ką gaunu, įskaitant ribas, kurias nubrėždavo žodžiai „neturime pinigų“. Buvo aiškiau negu aišku, kad be to daikto, kuriam neturime pinigų, galime kuo puikiausiai apsieiti! Taigi ilgai apsiėjome be šaldytuvo, be kilimo ar kiliminių takų, kuriuos anais laikais galima būdavo nusipirkti tik už profsąjungų duodamus talonus.

Dievaži, man nepaprastai patiko apsieiti be to, ko nepavyksta gauti lengvai ir kas prieinama ne visiems. Dėl nesuvokiamų priežasčių nuo labai ankstyvo amžiaus jutau, kaip lengvai mane suvilioja žmonių lygybės vizija – lygiai taip pat sugundydavo ir nežinia kam reikalingas, bet kažkaip visus suartinantis kiekvienam žmogui skirtas žmonių rūšies universalumas. Nepaprastai mėgau vaizduotis, kad galiu būti bet kuo, nuo karvių melžėjos iki mokslininkės, laisvalaikiu rašančios eilėraščius. Visos šios padėtys buvo garbingos ir savaip žavios – jei būtų įmanoma, būčiau pasirinkusi keletą tapatybių, keletą karjerų, kurių vienintelis svarbus kriterijus – kad tik nieko nereikėtų slėpti. Galų gale, fabriko darbininkas, pardavėja ir mokslininkas anuomet gaudavo beveik tokį patį atlyginimą, jų namų interjerai dažniausiai irgi nelabai skyrėsi.

Kada gi pardavėjos, kurioms patikimi pinigai ir kurios buvo vienos gražiausių, puošniausių moterų, man pradėjo atrodyti ne tokios geros ir tyros kaip kiti žmonės? Ar ne tada, kai supratau, jog į parduotuves pristatytą deficitą jos parduoda ne visiems iš eilės, o draugams ir artimiesiems? Ir ar ne nuo tada lakuotus nagus pradėjau laikyti ne grožio, o netyros valdžios atributu? Juk mano bobutė, amžinoji daržininkė su nuolat į žemę sukištais nagais, nagų lako neturėjo. Maža to, vos tik pradėjusi domėtis nagų lakavimu, patyriau, kad tokio ilgalaikio lako, kokiu lakuojasi pardavėjos, galima gauti tik turguje iš vadinamųjų spekuliantų! Ir ką gi tai galėjo reikšti? Ogi tai, kad norint lakuotis nagus tektų atsisakyti atvirumo ir lengvumo, užmegzti ryšius su nelegaliu pasauliu, o ir dėl ko? Dėl to, kas visiškai nebūtina! Argi ne tai rodė ir niekada nagų nesilakuojanti mama, jos sesuo?

Nebūtinais ir nelegaliais saitais su pasauliu susietos pardavėjos man atrodė iš dalies svetimšalės ar svetimtautės būtybės. Jos vienu metu ir traukė akį, ir kėlė įtampą, ir gundė, ir tvirkino. Manau, pardavėjos labai pasitarnavo, kaitinant pasipriešinimą sistemai ir nacionalinio išsivadavimo judėjimą Lietuvoje. Nusižengdamos esamai sistemai, atstovaudamos neskaidrumui ir kitam, galbūt praeities, o galbūt ateities pasauliui, jos buvo demoniškos prigimties moterys – su visais tais savo lakuotais nagais, ryškiai dažytomis lūpomis ar blakstienomis, neretai peroksidu nušviesintomis ir lako pripurkštomis suveltomis šukuosenomis. Iš dalies ištvirkėlės, kekšės, iš dalies meno kūriniai, gyvenimo papuošalai – juk būtent tai mes vertiname kaip nebūtiną perteklių sunkiame gyvenimo žygyje ar tam tikrą gausą, išsirengę į tolimą, permainas žadančią kelionę. Kuriant socializmą, šitokios rūšies būtybės atrodė tarytum iškritusios iš konteksto, ypač dėl to, kad meistriškai skaičiavo pinigus – tai, kas, kaip mums buvo sakoma, nunyks, kai tik įgyvendinsime mums žadamą komunizmo principą „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“.

Už sienos gyvenanti kaimynė pardavėja Emutė auksiniais dantimis man buvo viena tokių būtybių. Mano pačios nuostabai, ši pardavėja, teoriškai nebūtina, pertekliumi pažymėta, atrodė išskirtinai miela ir netgi būtina. Tada dar nežinojau ją turint politinės kalinės ir tremtinės praeitį. Tik vėliau suvokiau jos ypatingą, klastingą misiją žingsnis po žingsnio, bemaž linksmai, su auksine šypsena ir lakuotais nagais griauti socializmą ir tariamą sovietinę lygybę, kuria taip norėjosi tikėti ir kurios, deja, niekada nebuvo.

Nepaisant visų viliojančių Emutės savybių, niekada nenorėjau būti pardavėja. Juste jutau, kad būti pardavėja reikštų gyventi netyrai, o juk net kitokiomis aplinkybėmis pasireiškusio mano pačios neskaidrumo norėjosi kuo greičiau atsikratyti: vis stiprėjančių miglotai geidulingų minčių apie berniukus arba apie tai, kad labai norimą daiktą galima pasisavinti, nes labai didelis noras – tai tarsi magnetas, turintis natūraliai pritraukti daiktą ar netgi su juo susijęs; juk trauka yra susietumo požymis. Tad labai užsinorėjusi sykį iš darželio slapta parsinešiau mažą guminę lėlytę. Tiesa, supratau, kad būdama nelegali ji man nedovanos tokio džiaugsmo, kokio norėtųsi, ir grąžinau kur paėmusi, bet iš dalies tik todėl, kad parsinešus noras turėti lėlytę labai sumažėjo, jį nustelbė sąžinės graužimas. Net gyvendama netyrai jutau, kad kažkas mane verčia būti tyrą – norėjau tokia būti! Tad pardavėjos profesija man tiko kur kas mažiau nei karvių melžėjos, kur santykis su pinigais ir kitais nebūtinais dalykais buvo sunkiai pastebimas.

Apie skanų maistą už pinigus, kurių trūksta, tegalėčiau pasakyti, kad man visada atrodė, jog toks skanus maistas iš esmės nebūtinas. Visos tos deficitinės kukurūzų lazdelių dėžutės ant spintos, iš apsukruolių kombinatorių pirktos šokolado galvos virtuvės spintelės miltų ir kruopų lentynoje ar didžiuliai fermentinio sūrio gabalai, kurių mama gaudavo ligoninėje – sakydavo, kad į skyrių jo parduoti atneša vagys. Tai nebuvo skirta kiekvienai dienai, taigi ir nebūtina. Galbūt pernelyg tikėjau, kad visi sunkiai prieinami skanumynai yra ne tokie skaidrūs kaip kasdienis maistas gyvybei ir sveikatai palaikyti. Niekaip negalėjau suvokti, kaipgi galėtume šitaip geisti ko nors, ką taip greitai suvartojame ir ko nelieka; net jei geisdavau ko nors valgomo, tokį geismą suvokdavau kaip kažin kokį nedorą – slėptiną, naikintiną. Į jį buvo galima ar netgi derėjo nekreipti dėmesio – šitaip jis turėjo nunykti savaime. Kam taip labai norėti kukurūzų lazdelių, jei mama ar bobutė kepa tokius skanius sausainius. Juk yra ir išeitis – išmokti kepti sausainius ir įgyti galimybę sau pačiai pamaloninti gyvenimą. Šitaip susikurti sau nepriklausomybės dalį, laisvės trupinėlį.

„Jei sulauksime vasaros, tai iš bado nenumirsime ir be pinigų. Sykį aptikau internete filmukų apie vyrą, kuris maitinosi vien tik žolėmis ir obuoliais“, – sako Olė.

„Kiek metų jis šitaip maitinosi? Ar nesusirgo?“ – klausia Bilas.

„Tą vyrą nutrenkė elektra“, – atsako Olė, pagaliuku krapštydama, o gal rašydama sau po kojomis.

Saros tarp jų nebėra. Išnešė į lauką išstypusius pomidorų daigus, dabar juos persodina. Šviečia saulė, bet dangaus pakraštyje matyti pareinant tamsius debesis.

„Persodinant daigą, žemės turi siekti apatinį netikrąjį lapelį. Tai padeda stiebui gerai įsišaknyti“, – sako Sara. Pomidorus ji augina tik trečius metus ir vis viliasi, kad pasiseks. Pirmaisiais metais diduma pomidorų supuvo, užklupti kažin kokios ligos, o antraisiais pomidorai sproginėjo, jiems trūko nežinia kokių mineralinių medžiagų.

Pomidorai

Tai diena, kai iš Paloso uosto Ispanijoje 1492 metų rugsėjo 3 dieną išplaukė nedidelė karavelė „Santa Maria“. Jai vadovauja Kristupas Kolumbas. Plieskia saulė, krantinėje dar zuja jūrininkai, o uosto darbininkai krauna į laivą skrynias su maisto atsargomis. <…> Genocidas truko daug metų ir neatpažįstamai pakeitė kraštą. Ten, kur kadaise augo pupos ir kukurūzai, bulvės ir pomidorai, išmoningai drėkinamuose laukuose, sugrįžo laukinė augalija. Bemaž šešiasdešimt milijonų hektarų dirbamos žemės ilgainiui pavirto džiunglėmis.
(Olga Tokarczuk, 2018 m. paskaita. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis)

Kolektyvinis sodas man, vaikui, buvo išskirtinis, ypatingas laimingo šeimyninio gyvenimo įrodymas. Tai prilygo mistinei ir sykiu simbolinei gero, bemaž pasakiško buvimo vietai. Žinojau apie kaimynus, savaitgaliais keliaujančius į sodus, o rudeniop iš ten grįžtančius su kibirais užsiaugintų gėrybių. Jie grįždavo iš Ten tarsi iš rojaus. Iš Ten, kur iš mano niekada neregėto neapčiuopiamų ir apčiuopiamų gėrybių rago plūdo įvairiausi gėrio pavidalai. Tarp jų ir man nematyta šeimos laimė.

Pas senelius, prie kurių namų buvo sodas ir daržas, galėjau įžvelgti blausius tos laimės bruožus. Palaimingų šeimos santykių ryškumas buvo prislopęs, nublukęs, bet dar pajėgiau jį pamatyti. Tikrąją, neišblukintą šeimos laimės oazę galėjau įsivaizduoti ten, kur savaitgaliais išvažiuodavo daugiabučio kaimynų šeimos.

Kai tėvui, tuo metu dirbusiam Hidromelioracijos technikumo dėstytoju, kaip ir kitiems jo kolegoms, buvo skirtas šešių arų kolektyvinio sodo sklypelis, laimingo gyvenimo vizija atrodė tuojau tapsianti tikrove.

Iki sodo sklypelio apie tris kilometrus keliaudavome pėsčiomis arba už puskilometrio nuo namų įsėsdavome į ketvirtu numeriu pažymėtą autobusą, paskui dar apie kilometrą pėdindavome sodais. Tai buvo kelionė svajonių plotais – tarytum gyvas galimybių albumas.

Traukdami atgalios kartu su kitais sodininkais galėdavome pajusti keistą mus vienijančią atmosferą, nelyginant laimės potencialą ar bent gyvenimo tvarumą. Sodininkų sambūris stotelėje prilygo šv. Mišioms: ten jausdavausi palaiminta pasikartojimo, ritmo, ritualo, žemės ir namų. Namų? Keliaudami pro anksčiau įkurtus, miniatiūriniais nameliais pažymėtus sodus, pro derančias obelis, vaiskrūmius, gėlynus ir gyvatvores, regėjome gyvą savo laimės viziją. Nedideli, sovietinių reikalavimų architektūrai ir apimtims ribojami namukai buvo tarytum iš pasakos, iš vaikiško, jaukaus fantazijų pasaulio. Sklypeliai su aiškiomis ribomis neabejotinai išreiškė saugumą ir tvarką. Įsivaizduodavau, kaip jausčiausi gyvendama kiekviename iš tų namelių – tai buvo lyg iš krioklio pasipylusi daugybės gyvenimų kaskada.

Svajodavome, koks namelis mums tiktų geriausiai, kol galų gale keturi technikumo dėstytojai nutarė eiti lengviausiu keliu – pasistatyti keturiems skirtą pastogę su nedideliu rūseliu kiekvienam. Tai buvo šiurpus kompromisas, sodininkių šeimos laimės vizijos atsižadėjimo pradžia. Vienas ryškiausių prisiminimų – kaip nedidelėje sodo namuko palėpėje įsitaisėme žaisti su porą metų už mane jaunesne mergaite, o ji su malonumu mane skaudžiai žnaibė tarsi žaislą, kurio pagrindinė funkcija gnaibomam cypauti. Man buvo maždaug septyneri, jai – gal penkeri; bene pirmąkart patyriau, kad gėriu blogio, deja, neįveiksi. Mat žnaibyti ji liaudavosi tik tada, kai pagrasindavau su ja nebežaisianti ir lipsianti žemyn, paliksianti ją vieną palėpės skersvėjuose. Dėl tokios taktikos turėdavau pertrauką tarp žnaibymo atakų, kurių kilmė buvo visiškai neaiški: tesupratau, kad toks užsiėmimas mergaitei teikia nemenką malonumą, o tai galiausiai reiškė, kad keturiems technikumo pedagogams skirta pastogė kolektyvinių sodų teritorijoje yra smarkiai nutolusi nuo rojaus vizijos.

Po tėvų skyrybų šis sodas pagal susitarimą atiteko tėvui, bet jame daugiausia darbuodavosi mama. Rodos, tai buvo vieta, kur ji galėjo patyliukais prie piktžolėmis apaugusios lysvės apverkti žlugusią šeimyninę laimę arba sunkiai kastuvu bedžiodama daržą užmiršti viską pasaulyje – tiek buvusias svajones, tiek ir save pačią. Nesu tikra, ar tokia padėtis buvo prie širdies mano mamai. Juolab nemanau, kad mudvi taip jau labai džiugindavo rudenį ant palangės sirpstantys ir kartu džiūstantys maži pomidoriukai, į kuriuos sykiais įsisukdavau su sodininkų laimės nepatyrusiomis moksladraugėmis.

„Sara, o tai tu tikrai vis dar rašai ką nors?“ – klausia Olė, kai jos abi susėda ant sofos.

„Rašau, tik ne ką nors. Iš tiesų tai vientisas tekstas, kurį pavadinau „Šito gyvenimo skonis“. Kitas pavadinimas galėtų būti „Kito gyvenimo skonis“. Visada maniau, kad apie savo planus rašytojas neturėtų kalbėti. Tačiau tokiu laikotarpiu kaip šis bet kokie planai nebegali būti tokie patys, kaip juos suprasdavome anksčiau“, – sako Sara.

„Visai nenoriu tavęs iškvosti. Tiesiog pamaniau, kad pritrūkai prasmės rašyti. O juk galbūt kai kurie jau parašyti dalykai neribotą laiką liko įkalinti užmigusiame kompiuteryje. Beje, kur dabar rašai, ant kokio popieriaus?“ – Olės balse Sara pagauna lyg gynybos, lyg teisinimosi gaidelių, gal net baimę išgirsti, ko nesinori girdėti.

„Radau ant viršaus krūvas visokių bankinių sutarčių. Ankstesni šeimininkai buvo prasiskolinę bankams, ir ši troba vėliau parduota iš varžytinių. Ant kitos tų lapų pusės galima daug visko prirašyti. Be to, dar aptikau visą šūsnį senų nuotraukų. Ant kitos jų pusės taip pat galiu kai ką užrašyti. Manau, popieriaus man šiuo metu tikrai užteks“, – paaiškina Sara.

„O ant tualetinio popieriaus ar galima rašyti?“ – klausia Olė.

„Nebandžiau. Bet, manau, jį būtų galima valgyti. Todėl nutariau pataupyti juodai dienai“, – juokiasi Sara.

Olė žiūri į ją išpūtusi akis, truputį iš padilbų. Saros žodžiai jai panašūs į įžeidimą, primena dienas, kai globos namų vaikų šutvė ją pačiupdavo, surišdavo rankas ir liepdavo valgyti tualetinį popierių. „Arba valgai, arba numausime tau kelnes ir pamatysime, ką ten slepi!“ – šūkaudavo dramos organizatoriai.

Olė pasirinkdavo valgyti popierių. Ir tai visiškai nereikšdavo, kad kelnės liks savo vietoje. Ji kramtydavo popierių, kol iš jo likdavo košelė, o tada nurydavo. Sykį pabandė išspjauti, tada vaikai užgulė ją iš visų pusių, atsegė džinsų sagą, atitraukė užtrauktuką ir… Olė pamatė jų pilnas išgąsčio akis. Jie tarsi neteko žado, kaip jo netenka vaikas, netyčia nuspaudęs mažą viščiuką ir supratęs, kad klaida neatitaisoma.

Tai, ką vaikai pamatė po Olės kelnėmis, buvo taip neaišku ir neapibrėžta, taip nesaugu ir nenusakoma, kad visi staiga atšoko kaip nudeginti ir išsilakstė į visas puses.

„Nežinau, galbūt pakeptas su prieskoniais tas popierius būtų panašus į bulvių traškučius. Kaip manai, su kuo jį geriausia valgyti?“– svarsto Olė. Primerkusi akis ji žiūri pro langą į tolį, kur geltonuoja forsitijos krūmas.

„Popierių geriausia valgyti be priedų. Mano mama popierių valgydavo niekuo jo nepagardindama. Sakydavo, kad tai savaime skanus daiktas“, – sako Sara.

„Ir kodėl gi ji valgydavo popierių?“

„Jai būdavo skanu ir tikriausiai gražu. Šiandien galėtume prilyginti popieriaus valgymą savotiškai vieno žmogaus kultūrai, kuri, kaip mažumos kultūra, buvo nepalaikoma ir sužlugdyta.“

Paskutinius žodžius Sara ištaria virpančiu balsu. Olė tariasi išvydusi staiga sudrėkusias jos akis. Tačiau nė viena ašara nenurieda, todėl Olė nėra tikra, ar tai, ką matė, nebuvo jos vaizduotės žaismas.

Popierius

Ezechielio vizijos man atrodė tiek grandiozinės, tiek mįslingos, nesilioviau žavėjęsis Dievo įsakymu jam suvalgyti pergamentą ir taip paversti žodžius krauju ir kūnu.
(Karl Ove Knausgård, „Mano kova. Mylintis žmogus“. Iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė)

Vaikas, kurio motina valgo popierių? Ir kas iš jo galėtų išaugti? Labai gali būti, kad vieną dieną, net pats savęs nesuvokdamas, jis griebsis popieriaus arba tuščio kompiuterio puslapio, kurį prirašys nuo viršaus iki apačios, gelbėdamas popieriaus tuštumą, atkovodamas iš nebūties kalbą, atkurdamas teisingumą. Taps rašytoju. O gal priešingai – niekada juo netaps kaip tik dėl tos pačios priežasties, dėl atkaklių motinos bandymų pasipriešinti šitam pragaištingam keliui, bet kam, kas susiję su popieriuje ar jo atitikmenyse sustingusiu žodžių šokiu apie daiktus.

Vaikas, kurio mama valgo popierių, – daro tai, ko negalėtume nuoširdžiai nei pasiūlyti, nei palinkėti jokiam vaikui, – gyvena labai keistame, kitokiame pasaulyje. Tas keistasis pasaulis pavojingas, jis vagia vaiką iš šio pasaulio, o vaikui tai visai patinka. Galiausiai pasirodo, kad šiame pasaulyje tasai buvęs vaikas turi visiškai atskirą gyvenimą ar jo dalį, kuria negali pasidalinti ir kurios negali įveikti. Ir šią keistą gyvenimo dalį galima bent kiek apibrėžti ir savotiškai įprasminti, pakartoti ar pratęsti tik rašytiniu būdu.

Popierių valgančią mamą galima tik aprašyti. Ir šiuo atveju visiškai nepakaks to, ką apie šį savo įprotį sako pati motina. Mat ji apie tai kalba itin miglotai, šitaip daryti turi labai rimtą priežastį – negali atsispirti popieriaus traukai. Pati nežino, kodėl ją taip traukia popierius ir kodėl ji sau leidžia pasiduoti šiam potraukiui. Bet kodėl gi ji nesislapsto, kaip daro smaližiaujantys storuliai ar svetimautojai?

„Nežinau, kodėl man taip norisi popieriaus“, – sakydavo mama, užėjus jos popieriaus valgymo manijai. Kiek pamenu, jai tai buvo nutikę gal tris kartus, apie kitus atvejus nežinau. Mama spėliodavo, kad galbūt jos organizmui trūksta kokių nors svarbių medžiagų, ir jis į tai reaguoja aistra popieriui. Sykiais netgi patikėdavo, kad pavalgiusi popieriaus papildys organizmą tuo, ko jai trūksta. Abejoju, ar toks tikėjimas buvo paremtas protu: medicinos mokyklą baigusi moteris, kokia yra mano mama, nebūtų galėjusi sąmoningai pripažinti, kad celiuliozė naudinga žmogaus organizmui – nebent ji padeda prašveisti žarnas.

Kiek pamenu, mama valgydavo raidėmis neišmargintą, švarų popierių. Tikdavo kokia nors pakavimui skirto storesnio vyniojamojo popieriaus skiautė arba švarus, spaustuvės dažais neužterštas laikraščio pakraštėlis. Girdėdavau, kaip mama plėšo popierių skaitydama ar priešais televizorių. Garsas būdavo labai jaukus, intymus, neapibrėžtas, paslaptingas. Juk niekas taip ir nesužinojo, kodėl mama valgo popierių, lygiai kaip neskaičiavo, kiek to popieriaus ji praryja. Niekas niekada nebandė matuoti, kiek ant suvalgyto popieriaus būtų galima prirašyti.

Tai, kad mama valgo popierių, man atrodė tam tikras išskirtinumas, kurį, būdama jos vaikas, savinausi. Nesąmoningai norėjau tapti šios keistos ypatybės paveldėtoja. Maniau sau: jeigu įgusiu valgyti popierių, kada nors tai gali padėti man išgyventi. Dėl to bent kelis kartus bandžiau paragauti vienokio ar kitokio popieriaus. Kramtydama popieriaus atplaišėlę, mėgindavau į save įsiklausyti: galgi ir aš jaučiu tą keistą potraukį ar net aistrą, ir aš esu kitoniška, ypatinga, išskirtinės veislės? Kodėl reikia būti ypatingai ar kitoniškai, nebūčiau galėjusi atsakyti. Tiesiog norėjau būti tikras mamos vaikas. Ne taip, kaip tais retais sykiais, kai, išgyvendama savo vaikišką vienatvę, prisigalvodavau sąmokslo teorijų, jog nesu savo tėvų vaikas, tik kūdikystėje kažkas mane sukeitė ligoninėje arba buvau įsivaikinta, ir niekas man apie tai nesako. Gal tai buvo nesąmoningas augančio vaiko kerštas tėvams už tai, kad paleido mane į pasaulį, kuriame, kaip kartais vaizduodavausi, kiekvienam skirta vienišojo dalia.

Deja, popierius man nebuvo skanus, nors ir nebjaurus. Tik, visa širdimi norėdama palaikyti mamą, tvirtinau priešingai: skanu ir man, vadinasi, esu tokia pati, popieriaus valgymas – mūsų šeimos norma ir privilegija. O kad esame kitokie, tai ir įprastinės taisyklės, ypač tos nemielosios, mums tikriausiai negalioja, galėtume jų ir nesilaikyti. Popieriaus valgymas buvo kažin kas demoniška, tamsu, pamišėliška, dėl ko kartais vaizduodavausi įgyjanti kokių nors man nežinomų galių. Nepaisant to, kad niekada nėmaž nenorėjau valgyti to beskonio daikto. Nors esu išsaugojusi miglotą prisiminimą, kad ilgai kramtomas popierius virsta košele ir įgyja šiokį tokį skonį, skirtingą pagal popieriaus rūšį.

Šiandien galvoju, kad toji popieriaus valgymo patirtis buvo kažin koks atvirkščias rašymas, kai popierius ne papildomas simboliais, o sunaikinamas, šitaip atsisakant žodžių pertekliaus, atliekant savotišką kalbų higienos veiksmą, be to, užimant burną kramtymu. Juk žodžius galima vertinti ir kaip tylos taršą, tylos naikinimą. Tokiu atveju buvo teisus filosofas, sakęs, kad bet kuri veikla pirmiausia yra naikinimas, ir nėr ko čia dangstytis retorinėmis priemonėmis, įrodinėjant, jog tai netiesa. Ir visai gali būti, kad popieriaus valgymas mūsų šeimoje reiškė galynėjimąsi su kalbos perviršiu, su kuriuo tebekariauju iki šios dienos. Apvertus Ezechieliui per vizijas duotą Dievo įsakymą suvalgyti pergamentą, kad žodžiai virstų kūnu ir krauju, tuščio, bežodžio popieriaus valgymas galėjo būti tylos ir pauzių kaupimas, vėliau galintis stabdyti tiek kalbėjimą, tiek rašymo veiksmą.

Kai prisimenu senos, sunkios žalios sofos kamputyje susiraičiusią mamą, tokią jaukiai vienišą ir šiltą, tokią man gražią, čiaumojančią popierių, ima rodytis, kad viską suprantu be žodžių ir esu pasirengusi be jų apsieiti. Ir tik bandant visa tai perteikti žodžiais viskas tampa painu, nesuprantama, netikra, negyva, susintetinta.