Lina Simutytė. Sirena E

2024 m. Nr. 5–6 

Apsakymas

 

Kaip ir buvo galima tikėtis, baldais iš „Komiso“ nusivylę pirkėjai pirmiausiai skųsdavosi Elžbietai. Reikalaudavo grąžinti pinigus, prekes pakeisti kitomis arba tuoj pat kviesti parduotuvės savininkus. Tylenė Elžbieta nežinojo, kaip atremti jų įsiūtį. Išraudusi nudelbdavo akis. Aviečių spalvos randas ant jos skruosto priplūsdavo kraujo ir nusidažydavo gervuogių purpuru. Pirkėjų kaltinimai buvo neįprasti – viena senjorų pora skundėsi, kad dvi iš šešių ąžuolinio stalo kojų naktimis valgomajame pradeda trepsėti:

– Kaimynai policiją iškvietė, čia jums normalu? – klausė įtūžusi ponia, kurios kiek švelnesnės prigimties vyras tik pritariamai linksėjo. – Arba dar geriau. Ryte ant grindų randu nutemptą staltiesę. Suglamžyta, kaip iš karvės šiknos ištraukta. Pačiupinėju stalo kojas – nuo jų šeriai kuokštais eina. Čia normalu?

Kita moteris, Elžbietai vos spėjus atidaryti parduotuvę, įvilko veidrodį įspūdingais raižyto kaulo rėmais. Jo paviršius, anot pirkėjos, rytais išrasodavo dvokiančio prakaito lašais.

Virtuvės baldų komplektas, kurio spintelės stalčiuje naujieji savininkai rado krūvą metalinių kastetų. Ant kiekvieno jų žiedo – žmonių ir gyvūnų dantys. Antikvarinė kanapa gėlėtu gobelenu, ant kurios ilgainiui išryškėjo kraujo dėmės. Dūmų spalvos aksomu aptraukta sofa-lova su prie čiužinio apačios prisiūtomis sudūlėjusiomis placentomis ir suplėkusiomis virkštelėmis. Indauja su slaptomis sieninėmis durelėmis, kurias atvėrus išnyra indų džiovyklė iš krūtinės ląstos griaučių. Vis daugiau žmonių čia tempė įsigytus daiktus, grasindami teismais ir reikalaudami grąžinti pinigus. Persigandusi Elžbieta tūžmingus pirkėjus palydėdavo iki parduotuvės savininkų durų antrame to paties pastato aukšte. Elenos mama ir tėvas tik skėsčiodavo rankomis ir apgailestaudami tuštindavo tai „Komiso“ kasos aparatą, tai bendrasavininkio Gorbio užsakymu sienoje įtaisytą seifą. Paskui abu iki išnaktų tardavosi, ką daryti toliau. Pasirodo, verslo sumanytojas ir buvęs prokuroras tupėjo tardymo izoliatoriuje kitame mieste. Čia jį kvotė dėl pagrįstų korupcijos ir kyšių ėmimo kaltinimų. Tėvai nuolat gaudavo graudžius Gorbio laiškus, kuriuose jis išliedavo staiga sujautrėjusią savo širdį. Skųsdavosi prastomis gyvenimo sąlygomis: prėskomis pusryčių košėmis, sultiniais be druskos ir perdžiūvusiomis duonos riekėmis, kuriomis, rašė jis, mentą galėtum užmušti. Laiškuose Gorbis taip ir neatsiprašė už tai, kad pasinaudojo draugų naivumu plaudamas nešvarius pinigus, bet niekada nepamiršdavo nurodyti, kokią pelno dalį palikti parduotuvės seife. Prie savo namo, kitoje gatvės pusėje, Elenos tėvai pastebėdavo prisišvartavusį Gorbio mersedesą tamsintais stiklais, tačiau nė karto nematė, kad jame kas sėdėtų. Lygiai taip nė vienas nežinojo, nei kas, nei kokiu metu tą seifą ištuštindavo, o prireikus keliauti naujos baldų ir dėvėtų drabužių siuntos vėl papildydavo. Tėvai pagaliau sutarė – parduotuvę uždarys, vos tik surinks trūkstamą sumą užstatui, už kurį Gorbis turėtų būti paleistas. Tačiau ko nors griebtis reikėjo nedelsiant, nes skundai ir baldų grąžinimas nesiliovė. Maža to, paskalos apie „Komisą“ raizgėsi tarsi išpurtusių aštuonkojų čiuptuvai, jų nuodingas rašalas išsiliedavo miestelio turgaus aikštėje prie maišų su pernykštėmis bulvėmis, teliūskavo tirštai prirūkytoje „Lokio“ smuklėje skimbčiojant išrasojusiems alaus bokalams ir po mišių apsemdavo bažnyčios šventorių ant suoliukų spiečiantis skarotoms senutėms.

Smukus prekybai ir pelnui, Elenos tėvai pirmiausia nurėžė dalį Elžbietos atlyginimo. Nuolanki moteris neprieštaravo, o sumažėjusias pajamas įsivaizdavo kaip atsidėkojimą parduotuvei, kurioje dirbdama ir vėl sutiko Robertą – išvaizdų, savo amžiui kiek naivoką, tačiau tvarkingą vyrą dabar jau be žalingų įpročių. Jo rankos ilgais pirštais nuo darbo lentpjūvėje buvo sudiržusios ir pajuodusios, tačiau vešlūs cinamono spalvos plaukai kvepėjo kaip šilta į jos miegamąjį vos tilpusios lovos mediena. Parduotuvės šeimininkai baldą Elžbietai padovanojo kaip padėkos simbolį, o gal kaip savotišką išpirką.

Roberto praeitis nebuvo tokia šviesi kaip šiandiena, tačiau tai Elžbietą tik dar labiau žavėjo. Nors anksčiau ne kartą buvo sulaikytas už smulkias vagystes, vairavimą išgėrus ir ne vieną naktį praleido jau neveikiančioje blaivykloje, kurioje vos ant kojų pastovinčius išrengdavo nuogai, sustumdavo į šaltas dušo kabinas slidžiomis kaip skutimosi peiliukai grindimis ir paleisdavo ledinį vandenį, dabar vyras jau nemažai metų lankė Anoniminių alkoholikų draugijos susirinkimus, dirbo, o savaitgaliais važiuodavo žvejoti.

Tą dieną dėvėtų drabužių saleles ir naudotų baldų žemynus pro metalinių žaliuzių tarpus sklindantys šviesos ruožai supjaustė taip, tarsi anapus langų besilydanti saulė būtų iš folijos. Elžbieta kaip tik rinko pūkus nuo rūbų iš paskutinės siuntos, kurią lauke stovintis stendas pristatė kaip „Naują kolekciją“, kai Robertas užsuko ieškodamas marškinių AA draugijos šventei. Elžbieta jį atpažino iškart, Robertas ją matė pirmąsyk, bet žvilgsniams susitikus abiejų akyse kažkas žybtelėjo. Elžbieta nukreipė žvilgsnį, o Robertas lyg tyčia priėjo arčiau ir paklausė, kokie marškiniai dabar madingiausi.

– Klasikiniai, – atsakė Elžbieta, nustebinta savo užtikrintumo. Robertas pakėlė pakabą su melsvais languotais ir paklausė, ar kažkas panašaus. Elžbieta linktelėjo ir nurodė kelią iki persirengimo kabinų. Vėliau, mintyse šimtus kartų atsukinėdama tos dienos filmo juostelę, vėl iš naujo prisimindavo, kaip tarp pirštų gurgždėjo skalbimo milteliais ir minkštikliu kvepianti nežinia kieno dėvėta medvilnė, kaip mėlyni marškinių langeliai persišvietė rausvame vienkartiniame maišelyje. Kaip Robertas plepėjo apie neįprastai kaitrų pavasarį, apie mėgstamiausią laiką žvejybai, apie slidų didžiausios kada nors pagautos, bet netrukus vandenin ir vėl išsprūdusios lydekos kūną ir kitus nereikšmingus menkniekius, iš kurių susidėjo svarbiausias pokalbis Elžbietos gyvenime. Galų gale jai vis tiek nepavyko suprasti, kas iš tos popietės juostos iškirpo kadrą, sujungusį metalinės saulės spinduliais nušviestą parduotuvę ir jos buto virtuvės prieblandą, kurioje ankstų savaitgalio rytą jie jau tepėsi sumuštinius žvejybai. Nenutuokė, kas ištrynė jungiamąsias jųdviejų filmo scenas nuo patamsėjusių Roberto pirštų galiukų, kai ant padėkliuko pinigams jis už marškinius pažėrė keletą blizgių, lyg iš vandens ką tik ištrauktų monetų, iki grafito spalvos žymių, likusių ant jos šlaunų ir pilvo, rankų, krūtų ir kaklo, tarsi Elžbietą būtų lietę ne lentpjūvės darbininko, bet dailininko pirštai. Robertui patiko Elžbietos pagarba tylai. Elžbieta įsimylėjo Roberto aistrą žodžiams. Netrukus jie tapo tokie artimi, kad Robertas laisvu laiku užsukdavo į parduotuvę padėti mylimajai atremti įpykusių pirkėjų skundus. Kai „Komiso“ šeimininkai Elžbietą pakvietė kartu keliauti į uostamiestį, kur ketino atgauti pinigus už pirkėjų grąžintus baldus, Robertas pasisiūlė vykti drauge.

Neišvalomos kraujo dėmės ant gėlėtos antikvarinės kanapos gobeleno dienos šviesoje priminė šlykščius gyvius, tarsi jie būtų ką tik išlipę ant jūros kranto, atšliaužę iki grąžinto baldo ir ant jo pastipę. Kaip ir praėjusiais kartais, ant cementinio tako stovėjo keltas: tie patys dėvėtų drabužių maišai, ant stumdomų pakabų sausame vėjyje besiplakančių suknelių klostės, nuo karščio dar labiau išblukę vyriški kostiumai, palaidinės, marškiniai ir plastikiniai tuščiavidurių manekenų kūnai. Šalia – modernios ligoninės lovos, galvas nuleidę šviestuvai, veidrodiniai kavos staliukai ir žvilgančios odinės sofos. Tėvas su Robertu iš priekabos iškrovė ir atitempė visus pirkėjų grąžintus daiktus. Mama, įkalbėjusi Elžbietą eiti drauge, derėjosi su pamainos vyriausiuoju, kuris tiek savo niūria išvaizda, tiek lyg rūdimis apsitraukusiu balsu priminė iš karsto išvilktą leisgyvį žmogėną, per klaidą palaidotą gyvą. Jis buvo žemas ir kuprotas, kaip ir kiti čia nuolat baldus stumdantys vyrai, o popierinius banknotus lėtai skaičiuojantys pirštai suragėję nuo nuospaudų. Vyriškis klausėsi mamos prašymų atgal priimti atvežtus baldus, apžiūrinėjo išskleidžiamos sofos čiužinį su prisiūtomis virkštelėmis, anglies gabalėlius primenančiomis plaštakomis lietė metalinius kastetus su žvėrių iltimis, tačiau jo žvilgsnis buvo tuščias kaip mamos viltis atgauti pinigus. Plūduriuojantis kažkur ties jūros horizontu su tolumoje ryškėjančiais masyvaus krovininio laivo kontūrais.

Prikaitusiu opeliu važiuodami pirmyn visi keturi spėliojo, kiek laiko truks išvyka ir ar pavyks grįžti iki vidurnakčio, nes tėvui reikės parvairuoti išsinuomotą priekabą. Svarstė, ar prekiautojai priims daiktus ir grąžins pinigus, ir kaip ilgai juos teks įtikinėti. Ketveriukė aptarinėjo galimas prie kelto dirbančių vyrų reakcijas, šiems išvydus baldų defektus, sukėlusius pirkėjų pasibjaurėjimo ir įtūžio bangą, ir repetavo, kuris, ką ir kada jiems sakys. Nė neįtarė, kad prekybininkai atgal priims vos vieną baldą ir visą laiką tylės. Pamainos vyriausiasis, apžiūrėjęs visus prie kranto atvilktus daiktus, suragėjusiu smiliumi bedė į indaują iš tokios senos, kad beveik suakmenėjusios medienos, padengtos storu perregimos dervos sluoksniu, kuriame iš arti buvo galima įžiūrėti sustingusius oro burbulus ir įklimpusių vabzdžių skeletus. Iš susukto pinigų ritinio atskaičiavęs kelias šimtines, ištiesė jas paguodos džiugesio užgniaužti nepajėgiančiam tėvui.

Mintyse jis jau planavo, kaip atšvęs pergalingai pasibaigusią kelionę: iš pradžių visus pakvies į jūrų muziejų – nupirks bilietus, o kol jie stebės delfinų pasirodymą, žiūrės, kaip slidūs, tarsi nuvaškuoti žinduolių kūnai vis išnyra iš baseino ir vėl paneria į purslotą jo vandenį. Trijulės akys kils ir leisis, leisis ir kils su kiekvienu delfinų judesiu, o jis žvelgs į nušvitusią savo žmoną ir iš naujo patikės, kad gyvenimas su ja taip pat vis dar gali priminti banguojantį, purslotą, niekada nesibaigiantį pasirodymą. Paskui jie užsuks gal ir į nudrengtą, bet vis dėlto didmiesčio kavinę prie autostrados. Virš jos durų mirksės visą parą švytinti neoninė iškaba „Šviežia žuvis“. Jie išsirinks geriausias vietas su vaizdu į platų greitkelį. Šviežia žuvis žmonai pasirodys anaiptol ne šviežia, tačiau pasipiktinimo ašakas ji nuris kartu su skrudintomis bulvytėmis, kurias užgers „Gintariniu“ pilsneriu iš aukštos taurės. Su nevartojančiu Robertu tėvas jau bus susitaręs, kad atgal vairuos jis, todėl pats užsisakys vieną, du, tris šimtus gramų „Torreso“. Kai jau bus maloniai apsvaigęs ir pakankamai drąsus atremti neišsenkančius žmonos priekaištus, ant galinės opelio sėdynės jai iš naujo prisipažins mylintis, sugrąžindamas į dienas, kai jiedu tebuvo nerūpestingų jaunuolių pora, o šeimyninis gyvenimas ir buitis atrodė kaip nuolankaus Rutinos Dievo prižiūrimas pastelinis sapnas, iš kurio bet kada galima nubusti.

Tėvo fantazijos pradėjo braškėti visai kaip prie kranto besiartinantis, su stipriu vėju besigrumiantis krovininis laivas. Jo mediniame denyje buvo sukrauta dar daugiau nežinia iš kur plukdomų baldų, kartoninių dėžių ir standžių plastikinių maišų. „Meskit!“ – savo parankiniams šūktelėjo kuprotas pardavėjas, prieš keletą minučių grąžinęs pinigus už indaują. Mažaūgiai parankiniai, sulinkę taip, lyg gyventų olose ar pakaušius spaudžiančiose celėse, lindo iš metalinio konteinerio, kuriame būdavo registruojami pardavimų sandoriai, keldami dulkes skubėjo iš smėlį žarstančių kopų. Purvinose rankose spausdami pakuotes su celofano plėvele aptrauktais kiaušiniais, bėgo kranto link, o sūkuriuojantys vėjo gūsiai pasiglemžė jų audros nuojautai išrėktus žodžius apie pavojų. Pamainos vyriausiasis švelniai stumtelėjo per arti stovėjusį tėvą, o Robertui, mamai ir atokiau besilaikiusiai Elžbietai rankos mostu nurodė dingti. Visi keturi susižvalgė, tarsi siųsdami sutartinį signalą nešdintis, bet vis tiek spėjo išvysti, kaip vyrai klaupiasi ir į putojančius jūros nasrus meta kiaušinius, kaip šie slysta iš pakuočių ir duždami išsiteškia ant cementinės prieplaukos, prie kurios jau šliejasi didžiulis krovininis laivas, primenantis nežinomos rūšies vandens žvėrį. Laivo denyje stovintis kapitonas kiaušinius svaidantiems vyrams kažką nerišliai sušuko. Išsimagnetinęs kompasas, klaidingas signalas, vėluojantis krovinys. Tačiau tuo metu tėvas jau spaudė akceleratoriaus pedalą, o atgal namo vairuoti turėjęs Robertas ant galinės opelio sėdynės raminančiai glostė sustingusius Elžbietos pečius.

Tomis naktimis, kai Robertas nakvodavo savo namuose ir „Komiso“ šeimininkų dovanotoje antikvarinėje lovoje Elžbieta likdavo viena, keletui sekundžių sustingdavo ne tik jos pečiai, bet ir visas kūnas. Tačiau tai buvo paslaptis, kurią ji slėpė taip, kaip pirmaisiais metais po sprogimo kavinėje slėpdavo savo randą.

 

●

Nors trečiojo laipsnio nudegimo žaizdoms vien pradėti gyti prireikia daugiau laiko, ligoninėje Elžbieta nepraleido nė savaitės. Pirmąją dieną vyko specialisto paieškos. Antrąją teko laukti vienintelio apskrityje dirbančio chirurgo. Trečiąją dieną, gydytojui iš kito miesto taip ir neatvykus, Elžbietai pakilo aukšta temperatūra. Šaltkrėčio purtoma ji paniro į savotiško letargo būseną, primenančią tamsų ankštą kambarį, kuriame ant sienos kažkas ištempė baltą paklodę, pastatė seną aparatą ir pradėjo spalvotų skaidrių iš praėjusio laiko demonstravimą.

Nuo karščio net limpančioje Elžbietos miego celėje vienas po kito vėrėsi vaizdai iš vaikystės. Štai ji stovi praviruose garažo vartuose. Mergaitė su ryškiu apgamu prie lūpos laukia iš darbo grįžtančio tėčio. Čia jiedu su meškerėmis sėdi prie dumblėto ežero, kuriame dar veisiasi į Raudonąją knygą įrašyti šlakiai. Kitame kadre Elžbieta įamžinta prie bažnyčios per atlaidus: vasaros diena, ant prekystalių su ilgais, į žaižaruojančius popierėlius įvyniotais cukriniais saldainiais krinta nepakenčiamai ryškūs saulės blyksniai, o ji vilki žemę siekiančią perlų spalvos suknelę purvinais nuo dulkių palankais.

Ketvirtąją dieną, pagaliau pasirodžius chirurgui, Elžbietą skubiai išvežė į operacinę. Gydytojų komanda nuo jos veido nugramdė apanglėjusius odos sluoksnius ir kartu su dailiuoju apgamu prie lūpos pašalino mirusius audinius. Kai atsibudo, į ryškiausias vaikystės akimirkas grąžinęs letargas jau buvo atsitraukęs, nulipęs nuo jos kaip paklusnus keturkojis augintinis, tačiau prisiminimų kvapas prie palatos sienų, patalų ir pagalvės priaugo lyg transplantuota oda. Garažo vartai tebedvelkė išsipylusia automobilio alyva, ežero su nykstančiais šlakiais dumblas atsidavė plastilinu, o išsilydę atlaidų saldumynai kvepėjo prisvilusia karamele. Elžbieta negalėjo atsimerkti, po operacijos blakstienos tebebuvo sulipusios, tačiau kvapas atrodė toks stiprus, kad ji patikėjo: kažkas palatos vidun įstūmė visus snaudžiant regėtus objektus, kuriuos ji būtinai išvys prabudusi.

Tačiau, penktą dieną pagaliau atplėšusi akių vokus, išvydo ne brangiausias vaikystės nuotrupas, o sutrikusią septynmetę mergaitę. Tai buvo mamos atsiųsta Elena. Jos atneštame vienkartiniame indelyje teliūskavo atšalusi daržovių sriuba, o puslitriniame stiklainyje persišvietė į gumulą sušokę kotletai ir bulvių košė. Kavinės, kurioje ji dirbo, savininkai taip ir nepasirodė, užtat perdavė nuoširdų atsiprašymą dėl gaisro, dėl nevykusiai sumontuoto ir ant jos užvirtusio šildytuvo. Elena tylėdama spoksojo, kaip seselė keičia Elžbietos tvarsčius: kaip po storu binto sluoksniu atsidengia mėlynos ir raudonos kraujosruvos, kaip seselė negrįžtamai pasikeitusį jos veidą apipurškia aitriakvapiu skysčiu, o vietoj prie lūpos buvusio apgamo, kuris Elenai primindavo sustingusį kolos lašą, ryškėja odą tempiančios siūlės. Mergaitės, kavinėje jai padėdavusios nurinkti tuščias lėkštes, išraiška dabar taip pat priminė tuščią indą, ir Elžbieta be žodžių suprato, kad niekas nebebus taip, kaip buvę.

Namo Elžbieta grįžo taksi. Jai sėdint ant galinės sėdynės, vairuotojas vis dėbčiojo į veidrodėlį, o paskui atsisakė paimti pinigus ir palinkėjo stiprybės. Elžbieta po nelaimės savo randą apžiūrėjo šeštąją dieną. Pasisveikino su juo taip, kaip veikiau atsisveikinama santykiams visiškai atšalus – trumpai, be jokių sentimentų. Vis dėlto tiek pakako, kad likusias mėnesio dienas Elžbieta užsidarytų namuose ir nekeltų telefono ragelio. Iš pradžių nevalgė visai, o paskui, alkiui pamažu grįžus, maitinosi kruopų likučiais, užpilamais makaronais ir nežinia kiek metų sandėliuke stovėjusiomis uogienėmis. Randą prižiūrėjo ne taip, kaip buvo nurodyta, o taip, kaip pavyko neišėjus iš buto. Sterilius tvarsčius pakeitė juostomis suplėšytos suknelės, vatos tamponus – sukarpyta vonios kempinė, o jodo tirpalą – spiritas. Kai žaizda pradėjo pūliuoti, o randas pasidengė riebiais šašais, Elžbieta apskritai liovėsi jį prižiūrėti. Praėjus dar porai dienų, vėl sukarščiavusi, ji sulaukė skambučio ir pirmąkart atsiliepė. Skambino iš ligoninės: nurodė nedelsiant pasirodyti, priminė apie mokesčius, sveikatos draudimą ir dar kažką, ko Elžbieta nesuprato, bet padarė kaip paprašyta.

Plastinė operacija, kaip sakė ją po gaisro prižiūrėjęs gydytojas, vienintelė išeitis. Be darbo likusi Elžbieta dar kurį laiką tikėjo, kad ir pusę veido bjaurojantis randas negali visko sugadinti, tad pradėjusi taupyti į molinę kiaulę taupyklę tik retkarčiais įmesdavo kokį atliekamą centą. Iš pradžių darbo skelbimų ieškojo laikraščiuose – bandė įsidarbinti užkandinėje, picerijoje, vaikų darželio valgykloje. Visur, kur pasirodydavo, išgirsdavo dirbtinai solidų, bet nieko nereiškiantį „mes jums paskambinsim“. Todėl įprato budėti prie lyg tyčia tylinčio telefono. Kai baigdavosi neįgalumo išmokos pinigai ir likusį mėnesį tekdavo gyventi pusalkei, Elžbieta potencialiems darbdaviams įsigudrindavo skambinti pati – apsimesdavo, kad kalba ne ji, o už ją atsakingi globėjai, tarsi taip būtų bandžiusi sau įrodyti, kad kol turi save, turi viską. Vieni atsakydavo, kad Elžbietai trūksta patirties, kiti įtikinėdavo, kad vietoje jos priėmė pažįstamų rekomenduotą padavėją. Vaikų darželio direktorė nukirto – taip atrodydama tegu ieškosi darbo ne vaikų, o dvesiančių senių valgykloje.

Supratusi, kad darbo negaus, Elžbieta ėmė rimtai taupyti plastinei operacijai – paryčiais rinko ir supirktuvėje priduodavo butelius bei metalines alaus arba sidro skardines. Daugiausia jų rasdavo aplink Drambline pramintą senojo vasaros teatro pastatą, į kurio vidų įeiti nesiryždavo. Kaip ir daugelis miesto gyventojų, tikėjo, kad medinė pastato širdis nesustoja plakti net aplinkiniam pasauliui išgyvenant klinikinę mirtį – tą kelių minučių būseną prieš gatvėms vėl nušvintant.

Rūkalius Danas, kurio dantis negailestingai suėdė obstrukcinė plaučių liga, skrabančiais maišais apsikrovęs Edvardas, nutukėlė Monika ir šlubė Zoja, turėjusi talentą šiukšlių konteineriuose rasti dar panaudojamų daiktų, greitai tapo vieninteliais Elžbietos bičiuliais. Edvardas, daugiausiai patirties sukaupęs rankiotojas, ragindavo šutvę pasiskirstyti teritorijomis ir pelną dalintis lygiomis dalimis, taip išvengiant didžiausių konkurentų – paauglių. Tačiau Elžbieta netrukus perkando jo sistemą: keltis kuo anksčiau ir iššukuoti teritoriją dar prieš miestui bundant. Elžbieta suprato, kad ne popiet pasirodantys jaunuoliai, bet senis Edvardas yra didžiausias jos varžovas – vis atrasdavo naujų vietų, kuriose kaip stebuklingi grybai dygdavo parduoti tinkama tara, metalo laužas ir kiti gana vertingi daiktai. Todėl iš pradžių jį akylai sekiojo, o nepraėjus nė metams pati tapo apsukriausia rankiotoja. Molinė kiaulė taupyklė pamažu sunkėjo. Dar penki tūkstančiai ir keli šimtai, – skaičiuodavo naktimis prabudusi nuo gerai pažįstamo, krūtinę užgulančio jausmo, tarsi ją slėgtų ne klaiki nežinia, bet savas, nuolankus vilkšunis. Labiau už viską svajodama apie paprastą, net banalų gyvenimą – mylintį vyrą, vaikus, padorų darbą ir namų šilumą, vis labiau nuo jo tolo. Elžbieta nenorėjo tikėti, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo įprasta, toli gražu nėra savaime suprantama. Galvojo, kad viskas išsispręs tą pačią akimirką, kai veidas atgaus buvusį pavidalą, o iš mamos ir senelės paveldėtas apgamas prie lūpos ataugs. Niekaip negalėjo nuspėti, kad net sutikusi žmogų, kuriam jos randas pasirodys gražesnis už visa, ką įprasta vadinti grožiu, negalės sukurti nieko įprasto. Nieko, ko negalėtų atiduoti, kad tik pašertų seną, niekaip nepastimpantį vilkšunį – nuplikusiu kailiu, skauduliais apėjusiu snukiu. Gailiu ir alkanu žvilgsniu, mintančiu įsisenėjusia Elžbietos vienatve.

Vengdama smalsių žvilgsnių, supirktuvėje moteris pasirodydavo paskutinė – vakarais čia sutikdavo mažiausiai žmonių. Ir nors pati stengėsi likti nepastebėta, Roberto nepastebėti paprasčiausiai negalėjo. Todėl kai po šešerių metų smarkiai pasikeitusį išvydo jį „Komiso“ parduotuvėje, privalėjo įsitikinti, kad tai tas pats vyras, šalčiausiomis naktimis įkaitindavęs jos vaizduotę iki užvirimo.

Prie supirktuvės, anapus geležinkelio, kuriuo kursuojantys traukiniai nusinešė ne vieno rankiotojo gyvybę, tarsi iš dumblu apaugusio ežero išnirusi šventovė švietė degalinė. Jos salelėje su keliais staliukais ir išklerusiomis kėdėmis, su džeržgiančiu kavos aparatu, mikrobangų krosnele, skirta pašildyti čeburekams ir trikampiams sumuštiniams, vakarais būdavo nuleidžiamos žaliuzės, o ant sienos nušvisdavo ištisus metus mirksinti kalėdinė girlianda. Poilsio erdvė naktimis tarsi kokia Pelenės karieta virsdavo slaptu baru, už kurio sienos benzinu, alyva ir tepalais tvoskiančiame sandėliuke stovėjo išskleidžiamos lovos. Pasinaudojęs tuo, kad visos miestelio parduotuvės užsidarydavo tuoj po dešimtos vakaro ir įkaušti galėdavai nebent „Lokio“ smuklėje, Robertas degalinėje įkūrė slaptą barą su vienos nakties pažinčių paslaugomis. Provincijos padugnės čia rinkdavosi įkalti pusvelčiui pilstomos naminės ir neaiškios kilmės stipriųjų alkoholinių kokteilių. Labiau pasiturintys vyrai, galintys įpirkti ne tik be licencijos stumdomus gėrimus, bet ir dosnius langų plovimo skysčiu kvepiančių moterų prisilietimus, prie kasos susimokėję nerdavo į sandėliuką. Tirštoje tamsoje juos pasitikdavo gyvybės, o gal greičiau troškimo išgyventi pritvinkusios moterys, kurios guldavosi ant girgždančių lovų ir nepažįstamuosius apdovanodavo lengvai įperkamomis glamonėmis. Sirena K, Sirena S, Sirena A, Sirena Z – tarsi iš alyvos „Shell“ logotipo kriauklės išsiritę perlai prisistatydavo sandėliuko būtybės, vienatvės kamuojamus vyrus kelioms akimirkoms paverčiančios Odisėjo jūrininkais, savo standžius laivus sudaužančiais į minkštas, jūržolėmis kvepiančias pakrančių uolas.

Šlubė Zoja degalinę vadino antraisiais savo namais ir pažadėjo Elžbietą čia įdarbinti, paversti ją Sirena E. Kaip ir kitos moterys, Zoja varvino seilę dėl Roberto, sėkmingo slapto baro šeimininko, tai kas, kad jo veikla buvo nusikalstama, o pelnas – gana menkas. Tamsios pusilgių, banguotų plaukų sruogos, išraiškingus lūpų kampučius rėminantys vos riesti ūsų galiukai, šviesios, bet visada švarios kelnės, išlyginti marškiniai, verstos odos švarkas ir diržas masyvia sagtimi jo išvaizdai suteikė sunkiai nusakomos rimties, dėl kurios jį gerbė vyrai, o moterys tiesiog kraustėsi iš proto. Matydamos, kaip ilgi jo pirštai apglėbia briaunotą stiklinę pilant naminukę su dilgėlių ir ąžuolo lapais, jos tirpdavo iš susižavėjimo kaip karštu vandeniu užpilti „Nescafe 3 in 1“ milteliai. Iš tiesų ir pats Robertas buvo tikrų tikriausias „trys viename“ – turtingas, protingas, gražus. Net paprasčiausio „Old Spice“ odekolono lašai, pasiekę jo odą, dvelkdavo saldžia vanile, svaiginančia labiau už visus alkoholinius gėrimus.

Už įdarbinimą Zoja paprašė pusės tiek, kiek Elžbieta buvo spėjusi sutaupyti operacijai, o ši nedvejodama perskėlė taupyklę ir monetas iškeitusi į kupiūras atidavė šlubei. Naktį, kai veidą pagal Zojos nurodymą pridengusi stambia plaukų sruoga pasirodė degalinėje, rado ją užrakintą. Už lango tebemirgėjo neišjungta kalėdinė girlianda, bet stalai ir kėdės buvo apversti, o ant grindų žėrėjo sudužęs stiklas. Pinigų Zoja niekada negrąžino – žlugo Elžbietos viltis sutaupyti operacijai. Praėjus keliems mėnesiams ji sužinojo, kad slaptą barą įskundė pati Zoja, o Robertas vis labiau grimzdo į dugną taurių, kurias dar neseniai dosniai pripildydavo kitiems. Nepadėjo niekas – nei karšti jam dirbusių moterų meilės prisipažinimai, nei bičiulių pasiūlymai įtaisyti normaliose kontorose. Žmonės matydavo geriantį Robertą prie geležinkelio, apsauginiai sučiupdavo vagiliaujantį prekybcentriuose. Banguoti plaukai vis labiau krito jam ant akių, uždengė valiūkiškai riestus ūsų galus, o švarkas iš verstos odos išsitepė ir keliose vietose įplyšo. Iš tolo šis žmogus Elžbietai priminė nukaršusį gyvulį, prie kurio norėdavo prisišlieti, pašerti riebaluotais savo vienatvės kaulais. Turbūt jis buvo panašus į tą kitą – jos asmeninį augintinį.

Vieną dieną Robertas dingo. Nei pašertas, nei droviai Elžbietos paglostytas. Visi spėliojo – gal numirė, gal išvažiavo iš miesto, o jai reikėjo gyventi toliau. Kurį laiką dirbo mokyklos valytoja, vėliau – indų plovėja. Pabandė vėl taupyti operacijai, bet kartą pasirodžiusi ligoninėje gavo išrašą, nurodantį, kad yra visiškai darbinga, tad nebeturi teisės į neįgalumo išmokas. Po šešerių metų sulaukė kvietimo dirbti naudotų baldų ir dėvėtų drabužių parduotuvėje, įkurtoje tame pačiame name, kuriame kadaise veikė nelaimę atnešusi kavinė. Laiku mokamas atlyginimas, priedai už pardavimus, pažįstama kompanija ir visokeriopa šeimininkų parama. Pasiūlymas skambėjo viltingai. Taip Elžbieta ir vėl atsidūrė kampiniame, aštuonetu paženklintame, dabar jau trylikametės Elenos ir jos tėvų name. Apverstas amžinybės simbolis, įspaustas įskilusioje lentelėje, kasryt pasitikdavo kaip pažadas – tęstinumo, paprasto gyvenimo, pripildytos taupyklės. Kažko, kas iš tiesų niekada nebuvo savaime suprantama.

Kai Elenos tėvai Elžbietai atvežė ištaigingą antikvarinę lovą su baldakimu ir trimis kolonomis, moteris nežinojo, kad šis baldas jai padovanos aistringiausias naktis vienumoje, tačiau ir viską sugriaus. Mėnesienos apšviestų kolonų paviršiuje atgydavo išdrožinėtos vynuogių šakelės ir lapai, susivijusios gyvatės, sraigės ir paukščiai, o vietoj vienos kolonos buvo įtaisytas netašytas, šakotas pušies kamienas. Nors spyglių neliko, ant poros šakų tebekabojo pailgi, laku kaip plonu ledo sluoksniu padengti blizgių kankorėžių varvekliai, o kamieno centre vėrėsi žaizdą primenanti kiaurymė. Iš jos sunkėsi sakai. Kaitrios vasaros spindulių apsemtas miškas, samanų pagalvėse įsmigusios spygliuočių adatos, pernokusios žemuogės ir mėlynės, smėlynų kupstai su peršviečiamomis viksvomis ir karčios pušų dulkės – visa vos tilpo siaurame Elžbietos miegamajame, iš kurio tam, kad pastatytų lovą, teko išnešti spintą ir rašomąjį stalą.

 

Dabar, kai su Robertu po žvejybos grįždavo į jos butą, kai šis garsiai svajodavo apie bendrus namus ir spėliodavo, kaip atrodys jųdviejų vaikai, Elžbieta nekantraudavo sulaukti naktų be jo. Prisišliejusi prie lovos kolonos iš pušies kamieno, klausydavosi, kaip plaka medinė jo širdis, o sakais varvanti kiaurymė atgimsta, kalbėdama žemu vyrišku balsu. Elžbieta išsinerdavo iš drabužių, žemyn nusitempdavo apatinius. Veido puse su violetinio kraujo priplūdusiu randu glausdavosi prie kamieno ir tyliai, bet užtikrintai tardavo:

– Sirena E laukia jūsų nurodymų.