Vytautas Kaziela: „Tylą sunku užrašyti“
2024 m. Nr. 5–6
Poetą Vytautą Kazielą kalbina Tomas Vyšniauskas
Poetas, žurnalistas, leidėjas Vytautas Kaziela eilėraščiuose nedaugžodžiauja, neretai nutylėjimu bylodamas ne mažiau svariai nei raidėmis. „Jausmo nuogumas man šiek tiek neestetiškas“, – teigia poetas ir dažname tekste tą nuogumą pridengia metaforų mezginėliais. Peržengti tikrovės ir transcendencijos ribą, kilstelėti poetinį vyksmą į savotišką tarpinę būseną siekiama ne viename autoriaus kūrinyje. Vis dėlto, gyvenime bandydamas „išsiversti be tarpininkų“, poetas yra neatsiejamas nuo savo eilėraščio: „Jeigu aš sakau, kad riedu akmeniu nuo kalno viršūnės, tai taip ir yra.“ Su V. Kaziela kalbamės apie Dievą, moteris, karą, atsakomybę, individo ryšį su kosmosu, (ne)stebėtojo vaidmenį, poezijos svorį ir paminklą cukriniam avinėliui.
– Vytautai, „Wikipedia“ apibūdina Jus kaip „politinį bei visuomenės veikėją, redaktorių ir poetą“. Kuri iš veiklų Jums yra arčiausiai širdies?
V. K. Norėčiau pirmąją dalį nubraukti. Man tai jau darosi ir neįdomu, ir neaktualu. Praėjo laikas, kai norėjau pakeisti pasaulį. Dabar man kur kas įdomiau jį stebėti ir apmąstyti. Net jei būčiau jaunas, į tą vandenį tikrai nebrisčiau. Žinoma, kaip žmogus ir pilietis turiu savo pažiūras, bet jos kur kas platesnės, nei gali sutalpinti viena ar kita politinė jėga. Iš likusių dviejų veiklų redaktoriavimas būtų „dėl duonos“, rašymas – „dėl širdies“. Tiek politiką, tiek kūrybą globoja tie patys dievai, bet neretai politiką jie perleidžia velniui.
– Dievai, velniai, o kaipgi mūzos? Kokie objektai, reiškiniai, gyvenimo įvykiai pažadina kūrybines galias, priverčia raides spurdėti ir susirikiuoti lape?
V. K. Čia reikėtų turbūt pajuokauti. Sakyti, kad jau niekas jų nebežadina. Kad mūzos paseno, priaugo svorio ir nebeatskrenda. O jei rimtai, tai pažadinti kūrybines galias (jei pripažinsime, kad jos yra) gali didelis skausmas, didelė neteisybė, tirštas ilgesys ir net bejėgystė. Įkvepia ir moterys. Tik dabar į jas pradedu žiūrėti kaip į meno kūrinį.
– Sakote, pirmąją „Wikipedios“ apibūdinimo dalį norėtumėte nubraukti, tačiau sunku būtų nuneigti Jūsų pilietinį aktyvumą – dalyvaujate visuomeniniame gyvenime, esate iniciatyvos „Atokios stotys“ (stipriai prisidedančios prie literatūros sklaidos regionuose) sumanytojas ir puoselėtojas. Išgyvenate ir dėl pasaulio skaudulių: 2023 m. pasirodžiusiame eilėraščių rinkinyje „Neatsimerk, Viešpatie“ yra karui Ukrainoje skirtas skyrius. Kiek, Jūsų manymu, šiuolaikinis menininkas turėtų būti socialiai aktyvus?
V. K. Negaliu kitaip. Mes labai dažnai stengiamės perkelti atsakomybę valdžiai, sistemai ir kitiems. Mums daug kas nepatinka, bet labai retai klausiame savęs: o ką aš pats padariau, kad taip nebūtų? Esu pilietis, žmogus, mažytė dalelė pasaulio ir todėl turiu prisiimti dalį atsakomybės. Prasidėjus karui Ukrainoje, mes, gal net patys to nejausdami, turėjome užimti tam tikras pozicijas. Rašytojo vaidmuo šiek tiek sumenko, bet jis vis tiek yra autoritetas. Yra daug sutrikusių, suklaidintų žmonių. Todėl menininkas privalo būti aktyvus. Jis privalo veikti, kalbėti.
Pozicijos nebuvimas man panašus į kolaboravimą. Žinai, kas labiausiai man nepatinka? Lietuviškas, o gal net valstietiškas blogąja prasme stručio sindromas – sukišti galvą į smėlį ir įsivaizduoti, kad mūsų tai neliečia, kad tai kažkaip pro šalį praeis. Nepraeis. Pasaulis labai susitraukė. Atstumai yra tik sąlyginis dalykas. Dar blogiau, kai reaguodamas į tai, kas vyksta Ukrainoje, žmogus sako: rūpinkitės savais žmonėmis, o ne Ukraina, pažiūrėkite, kiek pas mus vargstančių. Taip, sutinku. Yra sunkiai gyvenančių žmonių, bet ant jų galvų nekrenta bombos, nežūsta jų vaikai. Bet reikia labai nedaug, kad tai prasidėtų ir pas mus. Blogi esame krikščionys, jei neišmokome dalintis. Blogai yra tai, kad mes negalvojame apie ateitį. Gyvename čia ir dabar, kai svarbiausia šiandien sočiai ir skaniai paėst, gražiai apsirengt ir gerai pailsėt. Bet šitas patogus gyvenimas labai greitai gali sugriūti.
Aš didžiuojuosi, kad priklausau tai pačiai Rašytojų sąjungai, kurioje yra Marius Burokas, Donatas Petrošius, Laurynas Katkus, organizuojantys ir vežantys paramą Ukrainai. Jei būčiau dvidešimčia metų jaunesnis, būčiau su jais. Jie neliko pasyvūs stebėtojai, jie prisiėmė atsakomybę.
– Kiek asmeniškas yra Jūsų santykis su Ukrainos tragedija?
V. K. Turėjau laimės pažinti šitą šalį ir jos žmones. Buvo naktinių pasivaikščiojimų po Lvivą, dieninių po Kyjivą. Ilsėtis važiuodavau į Odesą ir į dabar okupuotą Berdianską. Buvo nuoširdūs pokalbiai su čia gyvenusiais žmonėmis, kurių daugelio šiandien gal ir gyvų nebėra. Karas palietė mus visus. Jis sugriovė mūsų saugumo jausmą. Karas vyksta jau daugiau nei dvejus metus. Per tą laiką į pasaulį atėjo dvi mano anūkės. Bijau dėl jų.
– Karui Ukrainoje skirtus tekstus universalizuojate iki bendrosios tikėjimo gėriu problematikos ir moralinių dilemų. Knygoje yra eilutės: „šitaip / moterys / paima ginklą // ir iš meilės / išeina / žudyt“ (p. 45). Taip tarytum išryškinama Dekalogo ir būtinosios ginties konfrontacija. Kiek pateisinamas yra brutalumas bendrąja prasme?
V. K. Negalėjau nerašyti. Bet negalėjau ir rašyti po eilėraštį ar du kasdien. Aš neaprašinėjau to, kas vyksta, aš stengiausi perteikti savo santykį su tuo, kas vyksta. Aš perėjau per tai, iškentėjau, išnešiojau savyje. Pasikartosiu, kad tai, kas vyksta dabar Ukrainoje, galėjo vykti ir Lietuvoje. Labai stengiausi išvengti konkretizavimo. Gal ir ne visur tai pavyko. O vidinio konflikto nėra. Putinu įtikėjusi Rusijos dalis yra absoliutus blogis ir jis turi būti sunaikintas arba uždarytas, užrakintas devyniais užraktais, uždengtas dangčiu. Šitas raugas rūgo daugiau nei šimtą metų. Putinas ir jo aplinka yra vėžys, kuris metastazavosi visoje Rusijoje. Liko labai nedaug sveikų ląstelių.
Karas ir moteris yra nesuvokiami dalykai, kaip ir vaikų žudymas. Karo pradžioje vienoje Lvivo aikštėje buvo pastatyti šimtas devyni tušti vaikiški vežimėliai. Tiek tada buvo nužudyta ukrainiečių vaikų. Nuo tokio reginio gali išprotėti. Ukrainos kariuomenėje su ginklu rankose kovoja tūkstančiai moterų. Kovoja tam, kad apgintų savo tėvynę, savo gimusius ir dar negimusius vaikus. Nežinau, koks teisėjas galėtų nuteisti tėvą, iš kurio karas atėmė vaikus, o jis, tėvas, įvykdė nuosprendį savo vaikų žudikui?
– Jūsų kūrybai nesvetima metafora ir alegoriškumas. Šie bruožai, kartu su paradokso akcentavimu ir siurrealistinės erdvės kūrimu, yra tarytum vualis, pridengiantis jausmo nuogumą. Ar galima būtų teigti, jog tai susiję su pastanga universalizuoti tekstą? O gal jį šiek tiek sakralizuoti? Ir koks būtų Jūsų požiūris (čia klausiu ne tik kaip poeto, bet ir kaip leidėjo, redaktoriaus) į buitiškąją ar metoniminę poeziją?
V. K. Čia jau jūsų, kritikų, baras. Vis dėlto aš noriu, kad poezija skirtųsi nuo publicistikos. Man patinka nuogas žmogaus kūnas, kai jis pateikiamas kaip meno kūrinys. Gyvenime kiek kitaip. Turi likti paslapties, kažkas turi būti paslėpta, pridengta. Jausmo nuogumas man šiek tiek neestetiškas. O teksto universalizavimo aš visada siekiau. Man nepatinka, kai mane mato kaip aukštaičių poetą. Žinoma, vieta veikia, daro įtaką, bet ar visada taip, kaip įsivaizduojame? Gal todėl nesu parašęs nė vieno tarmiško eilėraščio, nes tarmė tave pririša, neleidžia atitrūkti, pakilti.
Man atrodo, kad knyga „Ištinka šviesa“ galėjo būti parašyta Skandinavijoje, „Alyvmedžiai“ – Italijoje arba Balkanų šalyse. Aš galiu klausytis skaitomos poezijos, jei net nemoku, nesuprantu kalbos. Nebūtinai ji turi veikti žodžiu, yra ir kiti dalykai. Čia tas pat, kas su tikėjimu – daugybė religijų, o Dievas yra vienas. Kalbant apie buitinę ar metoniminę poeziją, galiu pasakyti tik tiek, kad visi kalbėjimo būdai geri. Čia jau priklauso nuo autoriaus. Žinoma, man arčiau širdies subjektyvių proveržių būties refleksijos, bet man patinka ir „žaidžiantis Dievas“. Bet tam reikia didelio meistriškumo. Ši poezija skirta ne masiniam skaitytojui, ji svarbi dėl pačios poezijos. Bet kaip redaktorius siekiu tvarkos eilėraštyje.
– Pokalbyje šmėstelėjus įvardijimams „jausmo nuogumas“ ir „žaidžiantis Dievas“, dera pastebėti ryškų eilėraščių rinkinio „Neatsimerk, Viešpatie“ bruožą – dievoieškos akcentus. Tačiau esate išleidęs ir meilės tematikos eilėraščių rinktinę „Už ilgesio kalnų“, romantiškieji motyvai nesvetimi ne vienam ir kitų rinkinių eilėraščiui. Minėjote, jog į moterį žvelgiate kaip į meno kūrinį. Pakalbėkime apie abstrakčiosios ir konkrečiosios meilės rūšių preferencijas. Jei reikėtų pasverti, ko Jūsų kūryboje būtų daugiau – Dievo ar moters?
V. K. Tai būdinga visai mano kūrybai. Tų vyraujančių akcentų yra kiekvienoje mano knygoje. Kas yra Dievas? Jis yra meilė. Ir nėra jokios preferencijos tarp abstrakčiosios meilės ir konkrečiosios. Yra tik skirtingi lygiai. Neturėdamas konkrečiosios meilės patirties tu negalėsi mylėti Dievo ir jo kūrinijos. Mes gimstame iš moters. Mes buvome vienis jos kūne. Ir nukirpus virkštelę tas ryšys niekada nenutrūksta. Pernai palaidojau savo mamą, tačiau ryšys su ja išliko. Gyvenime sutinku daugybę nieko nemylinčių ir niekuo netikinčių žmonių ir man nuoširdžiai jų gaila. Jie nepatyrė motinos meilės, todėl ir nežino, kas tai yra, todėl ir negali (nemoka) mylėti.
Nieko pasaulyje nėra nuostabesnio už moterį. Bent jau aš, nugyvenęs nemažai metų, nieko puikesnio pasaulyje nesuradau. Kita vertus, meilė nėra tik kūnas. Meilė yra daug daugiau. Viskam yra savas laikas. Tik va vieną dieną drugeliai nustoja plazdenti pilve (ar krūtinėje), bet niekas nepasikeičia – tu vis tiek myli, tik gal platesne prasme.
Mano ėjimas į Dievą neprasidėjo tradiciškai vaikystėje. Ir ne per knygas, religijos studijas pas jį einu, o per skaudžias savo patirtis. Prisimenu, prieš dvidešimt metų, kai dabar jau šviesaus atminimo kunigui Edmundui Rinkevičiui pasakiau, kad ir aš gręžiuosi į Dievą, jis nei pasipiktino, nei nustebo, tik pasakė: viskam savas laikas. Dievo mumyse yra tiek, kiek yra meilės.
– Ar esate praktikuojantis tikintysis?
V. K. Kaip man nepatinka šitas apibūdinimas! Čia kaip ir su poezija – arba ji yra, arba jos nėra. Arba tu tiki, arba netiki. Negalima truputį tikėti, nes tai nebus tikėjimas. Nėra praktikuojančių ir nepraktikuojančių tikinčiųjų. Tai žmonių sugalvotos sąvokos. Jeigu Tu klausi, ar aš einu į bažnyčią, galiu atsakyti: taip, einu. Kai turiu jėgų arba tada, kai jaučiu, kad man to reikia. Ir aš ten gerai jaučiuosi. Vėlgi reikėtų atskirti sąvokas, Bažnyčios ir maldos namų. Bažnyčia yra gyvas organizmas. Ji jungia visokius žmones. Ar tik ne kažkuris popiežius yra sakęs: bijokite uolių katalikų. Kurie žiūri iš aukšto, kurie smerkia ir teisia, bet nemyli. Bažnyčia laikosi ant dviejų pagrindinių kolonų – gailestingumo ir meilės. Esu tikintis, bet ne davatka.
– Knygos „Neatsimerk, Viešpatie“ tekstams būdingas materijos laikinumo įsisąmoninimas, koreliuojantis su mirties dvelksmu. Tačiau ir šiai knygai, ir ankstesnei Jūsų kūrybai būdingas tikrovės–fikcijos takoskyros blukinimas tarytum leidžia patikėti Amžinybės galimybe. Kaip regite egzistenciją geometriškai: kaip nesibaigiančią tiesę, kaip baigtinę atkarpą ar kaip cikliškąjį apskritimą?
V. K. Žinau, kad kūniškasis mano pavidalas yra laikinas. Matau, kaip jis sensta, nyksta. Mirtis yra simboliniai vartai, pro kuriuos mes visi pereisime. Mus stipriai veikia nežinomybės baimė. Mokslas ieško kitų pasaulių, kitų galaktikų, o man įdomiau anapusinis pasaulis, kuris susiliečia su mūsų pasauliu, siunčia ženklus, tačiau mes labai dažnai nemokame jų suprasti. Mūsų mirusieji gyvena visai netoli. Jie stengiasi mus apsaugoti, įspėti. Tai mes statome sienas. Stengiamės apibrėžti, atskirti. Turiu amžinojo gyvenimo viltį. Nieko nėra tobulesnio už apskritimą. Esu keleivis. Ir aš čia dar būtinai sugrįšiu. Tik gal jau gerokai patobulėjęs.
– Skaitant rinkinį ryškėja dar vienas svarbus motyvas – pasaulio netobulumo akcentavimas. Materijos–transcendencijos ribos nyksmas kelia painiavą kalbant apie atsakomybę, nutrindamas Kūrėjo valios ir žmogiškosios pastangos rezultato skirtį. Kiek tose pasaulio ydose yra Kūrėjo, o kiek žmogaus kaltės?
V. K. Esame netobuli Dievo vaikai. Ir ne Dievas sukūrė netobulą pasaulį, o mes jį tobulindami padarėme tokį. Kūrėjas mums davė pasirinkimo laisvę. Iš čia visa ta painiava. Viskas yra mumyse. Kodėl aš taip pavadinau šitą knygą? Neatsimerk, Viešpatie, kad nepamatytum, kas su mumis atsitiko. Arba, paprasčiau sakant, mes stipriai prisidirbome. Ir dar. Mes labai mėgstame perkelti atsakomybę. Aš neprašau Dievo, kad jis ateitų ir viską sutvarkytų. Aš prašau Dievo suteikti mums galimybę patiems susitvarkyti. Ir tik tada, kai pamatysiu, kad, nepaisant visų mūsų pastangų, mums tai nepavyko, galėsiu pasakyti: aš viską padariau, bet man nepasisekė. Kai žmogus pripažįsta, kad yra netobulas ir silpnas, prasideda Dievo veikimas.
– Tekstų persikėlimas į paradokso teritoriją (pasiekiamas perkonstruojant reiškinius, ištraukiant objektus iš jiems įprastų sąlygų, pastebint abstrakcijų ir konkretaus aplinkos elemento sąsajas) kuria specifinį, siurrealistinį eilėraščio lauką. Kiek tai susiję su pastanga sukurti prieglobstį pasauliu nusivylusiai asmenybei, su galimybe pabėgti nuo slegiančios tikrovės?
V. K. Mano eilėraščiai yra būsenos. Aš nesu nusivylęs pasauliu ir neieškau prieglobsčio kitur. O jeigu kur ir pasitraukiu, tai tik tam, kad išsilaižyčiau žaizdas ir viską apmąstyčiau. Jeigu aš sakau, kad riedu akmenimi nuo kalno viršūnės, tai taip ir yra. Visu savo kūnu, visais šonkauliais jaučiu šitą riedėjimą. Bet man pačiam įdomu pajusti tam tikras būsenas ir jas išbandyti. Mėgstu, kaip dabar sakoma, išeiti iš komforto zonos.
– Jūsų kūryboje nedaug maišto ar destrukcijos apraiškų. Kas lemia tokį melancholišką romumą – temperamentas ar tikėjimas lemtimi?
V. K. Gyvenimas mane padarė tokį. Nebuvau toks. Ugnis, liepsnojanti mumyse, ilgainiui nurimsta. Tada prasideda tikras kaitrus degimas. Tai tarsi sėdėjimas viršukalnėje ir žiūrėjimas į padūmavusias tolumas. Štai tada įvyksta stebuklas – atsiveria tavo siela, ateina atsakymai. Gražūs dalykai negimsta iš destrukcijos, jie ateina iš tylos ir harmonijos. Aš daug nuėjau ir daug patyriau. Ilgainiui atėjo tikėjimas ir ramybė. Kaip rodo pasaulio istorija, nei vienas maištas, nei viena revoliucija neatnešė nieko gero. Reikia nusižeminti ir susitaikyti. Tik tada ateina teisingi sprendimai.
– Savo poeziją konstruojate santūriai, taupiu žodžiu. Susidaro įspūdis, jog eilėraštis esmę ištyli. Kiek sąmoningai yra pasirenkamas toks raiškos būdas? Ar buityje esate plepus žmogus?
V. K. Visą laiką buvau mažakalbis ir niekada negalėčiau rašyti srautinės poezijos. Kūryboje man svarbiausia pasakyti esmę. Kūrėjai ne visada supranta, kad Dievas mums davė didelį turtą – žodį – ir juo nevalia švaistytis į dešinę ir kairę. Kam rašyti šešiasdešimt ar šimtą dvidešimt eilučių, jei viskas gali sutilpti trijuose trieiliuose? Kadaise sėdėdamas aukštai kalnuose supratau, kad poezija yra tyloje. Tikra ir gryna poezija. Bėda, kad ją labai sunku užrašyti. Štai jau šiek tiek mažiau nei pusę amžiaus dirbu žurnalistinį darbą, bet priklausau senajai žurnalistinei tradicijai, kuri mokėjo ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Žinai, kada žmogus atsiveria ir pasako pačius gražiausius ir įdomiausius dalykus? Kai tu kaip žurnalistas baigi pokalbį, išjungi diktofoną ar užverti užrašinę.
Jau daugiau nei keturiasdešimt metų gyvenu šeimoje. Bendraudami mes išsiverčiame su labai mažai žodžių. O ir dauguma tų žodžių yra ritualiniai, ne buitiniai. Čia labai svarbu pajausti kito žmogaus nuotaiką, suprasti, kai jam sunku. Už dešimtis žodžių svarbiau prieiti ir paglostyti tau artimo žmogaus ranką, nusišypsoti.
Tiesa, gyvenant provincijoje trūksta bendravimo su tokiais pačiais kaip tu. Bet yra „Poezijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“ renginiai. Susitinki su pasiilgtais žmonėmis, pasikalbi ir vėl gali gyventi.
– Skaitant Jūsų kūrybą susidaro įspūdis, kad lyrinis subjektas nesirenka pasyvaus stebėtojo vaidmens, dažname eilėraštyje galima justi „aš“ egzistavimą (kalbama pirmu asmeniu, asmenybės jausenos išreiškiamos per aplinkos objektus, saikingas sentimentalumas). Kiek Jums svarbus yra tas betarpiškas individo ir kosmoso ryšys, mikro- ir makro- pasaulių sąveika?
V. K. Visa tai, ką parašiau, esu pats išjautęs, išnešiojęs. Aš neaprašinėju. Į pasaulį einu per save. Į viską, kas vyksta, reaguoju tiesiogiai aš pats. Gyvenime bandau išsiversti be tarpininkų. Juk ir tikrasis ryšys atsiranda vienumoje. Kodėl Kristus išvaikė prekiautojus, išvartė jų prekystalius? Maldai, pokalbiui trukdo turgavietės šurmulys. Yra daug balsų ir jie ima užgožti pagrindinį balsą. Pasyvumas irgi gali būti nusikalstamas. Gal galima iš to šaipytis, bet juk yra rašytojo misija, rašytojo atsakomybė.
– Ar atskirtumėte autoriaus asmenybę nuo jo kūrybos? Kaip du atskirus subjektus?
V. K. Anksčiau buvau griežtai įsitikinęs, kad reikia atskirti šiuos du dalykus. Dabar vis dažniau imu abejoti. Tai labai sunku padaryti. Lietuva labai maža šalis. Kūrėjo asmenybė lyg ir negali turėti įtakos jo kūrybai, ypač jei ji yra baigtinis faktas, bet ji turi didelę įtaką ją vertinant. Gal tai ir negerai, bet taip yra. Verstines knygas galėčiau skaityti ir be autoriaus pavardės. Šiuo atveju autorių galima eliminuoti. O štai su originaliąja kūryba taip neišeis. Visi žinome ne tik vieną ar kitą kūrinį, bet ir kas jį parašė. Maža to – žinome, koks tai buvo žmogus, jo pažiūras, kitus su juo susijusius dalykus. Čia iškyla atsakomybės už savo poelgius klausimas. Tautoje, kuri turėjo daug trauminių patirčių, šie dalykai yra jautresni. Rašytojas nėra toks pat žmogus, kaip tas, kuris stovi prie konvejerio. Jam duota daugiau, bet ir atsakomybė yra didesnė. Numanau, ką turėjai galvoje šito klausdamas. Gal palikime mirusiuosius ramybėje. Ten, kur jie dabar, jiems nereikia nei paminklų, nei gatvių pavadinimų. Ir visas mūsų šurmuliavimas jiems kelia tik liūdnoką šypseną.
– Sakote, autoriams paminklų nereikia. O ką manote apie paminklus cukriniam avinėliui, Ledinukui, Eglei žalčių karalienei? Kitaip tariant – kūrybos objektams?
V. K. Nežinau. Mano vaikai jau suaugę. Paryžiuje yra Disneilendas. Tik nežinau, kaip ten cukriniai avinėliai „įsipaišytų“. Lietuvoje yra aštuoniolika pramogų parkų vaikams. Gal Dino parkas galėtų priimti Eglę žalčių karalienę tarp dinozaurų? O jeigu rimčiau, tai greitosiomis prisimenu tik vieną personažą, bet ir tą nelietuvišką, kuriam vertėtų pastatyti paminklą. Tai šaunusis kareivis Šveikas. Ir stovėti jis galėtų kur nors Kauno senamiestyje prie aludės, kur pilstomas geras alus ir patiekiama skaniai paruošta karka.
– Rinkinio „Sapnų slidininkas“ eilėraštyje „Mirties užkalbėjimas“ ryškus elnio įvaizdis. Žinau, kad šis motyvas Jums ypatingas. Kokios jo atsiradimo aplinkybės ir alegorinė reikšmė?
V. K. Gal prieš ketvertą metų važiavau iš „Poezijos pavasario“ renginio Kauno–Utenos plentu. Važiuodamas pasimeldžiau. Ir apie vidurnaktį pamačiau galingą žvėries šuolį. Autoįvykio išvengti nebuvo jokių galimybių. Stiprus, jaunas žvėris žuvo atsitrenkęs į mano automobilį. Iš automobilio liko skardos krūva. O aš tik iš batų išsikračiau lango stiklus. Stovėjau vienas kelyje. Dangus buvo labai aukštas, spindėjo žvaigždės. Garavo žvėries kraujas. Jausmas – lyg būčiau atsidūręs kitame laike… Nors net nespėjau išsigąsti, tačiau tai padarė didelį įspūdį, privertusį apmąstyti tam tikrus dalykus. Man tai pasirodė kaip dviejų pasaulių, dviejų tikėjimų susidūrimas. Elnias yra svarbus lietuvių mitologijoje, elnio simbolis dažnas senosiose lietuvių dainose. Kadaise tuo labai domėjausi.
– Apskritai Jūsų knygose nemažai vis kitų vietovių, vietovardžių minėjimo. Esate sėslus žmogus ar keliautojas? Kiek bendrąja prasme svarbus kūrybai vietos motyvas?
V. K. Nekeliavau tiktai tada, kada reikėjo kurti šeimą, statyti namus, auginti vaikus. Pagal Zodiaką esu Šaulys. Keliautojas, valkata. Ir kad dabar neišėjau Šv. Jokūbo keliu, kalta tik sveikata. Kita vertus, man labai svarbūs namai, o gal, tiksliau, žinojimas, kad yra vieta, į kurią visada galiu sugrįžti. Aš gimiau Lietuvoje, nugyvenau gyvenimą. Čia viskas man sava – kalbinė ir kultūrinė aplinka. Čia mano tėvų kapai ir čia aš norėčiau numirti. Mano kūrybos pradžia – praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis. Tada rašiau apie etninius dalykus. Tada taip reikėjo. Dabar esu laisvesnis. Yra daugybė vietų, kurios mane įkvėpė, bet tai nėra turistiniai įspūdžiai, tai yra ten patirtos būsenos.
– Eilėraščiuose nemažai gamtos motyvų. Kokiam peizažui – agrariniam ar urbanistiniam – teiktumėte pirmenybę?
V. K. Man labai svarbi gamta. Nors kitaip ir negali būti. Mūsų planetoje dar yra vietų, kurių nepalietė žmogaus ranka. Nesutvarkė, nepatobulino. Mano peizažas – kalnai, miškai, upės. Jei turėčiau galimybę, bent kartą per metus važiuočiau į kalnus. Kad pabūčiau vienumoje. Kadaise labai mylėjau jūrą, dabar ją pakeitė miškai. Aukštaitijos ir Dzūkijos pušynai. Pušų ošimas, kaip ir jūra, išvalo ne tik galvą, bet ir sielą. Daugiau nei dešimt metų nežiūriu televizijos. Bet tos „šiukšlės“ vis tiek kaupiasi ir pradeda trukdyti. Kai man pasidaro sunku, stengiuosi išeiti į miškus. Grybauju, fotografuoju, renku titnagus. Deja, kūnas bando riboti mano judėjimą. O aš, kiek galiu, stengiuosi nepasiduoti. Buvo laikas, kai tikrai nemažai keliavau. Negaliu sakyti, kad man būtų neįdomi architektūra. Yra nuostabių dalykų, kuriuos sukūrė žmogus. Pastaraisiais metais apvažiavau nemažai Lietuvos dvarų, dešimtis bažnyčių. Bet gamtoje jaučiuosi geriau.
– Esame diskutavę apie centro ir periferijos atskirtį (ne tiek kokybinę, kiek laikysenos). Ar būtų galima kaip nors identifikuoti kūrybinius šių geografinių vienetų skirtingumus, tipinius bruožus? Ar tai viso labo bendruomeniniai įtrūkiai?
V. K. Sunku atsakyti, nors aš daug esu apie tai galvojęs ir kalbėjęs. Ir vis dėlto yra atotrūkis tarp megapolio ir periferijos. Centre yra stiprios bendruomenės, ir natūralu, kad jų nariai palaiko vienas kitą. Aš sutikau būti išrinktas į mūsų sąjungos valdybą vien todėl, kad norėjau viską pamatyti iš vidaus. Centre gyvenantys kūrėjai turi visai kitas sąlygas. Jie yra geriau matomi, atpažįstami. Periferijoje nėra bendruomenių. Čia kiekvienas už save.
– Ar apie periferijoje gyvenančius autorius mažiau išgirstame dėl to, kad jie kalba tylesniais balsais, ar dėl to, kad yra šiek tiek ignoruojami dominuojančių literatūrinių srovių?
V. K. Ne, jų balsai nėra tylesni. Maža to, juos lengviau atskirti vieną nuo kito: Gintautas Dabrišius, Vytautas Stulpinas, ką tik mus palikęs Petras Panavas, absoliučioje atskirtyje kūręs Antanas Kalanavičius. Koks platus jų žodynas! Ir kokie jie saviti! Bet jie visi turi arba turėjo menkesnes sklaidos galimybes. Tiesa, kaip pastebėjo, jei neklystu, Gintaras Bleizgys, socialiniai tinklai naikina šią atskirtį. Mūsų, gyvenančių periferijoje, bėda, kad mes turime daugybę kompleksų. Mums lyg ir gėda rodyti save. Geras Česlovo Skaržinsko pavyzdys – į literatūrą atėjo tik prieš kelerius metus, bet yra ir žinomas, ir atpažįstamas. Nes jis neturi šitų kompleksų ir labai daug dirba. Yra kitas skaudesnis dalykas. Lietuvoje ir užsienyje išleidžiama nemažai lietuvių poezijos antologijų. Kiek jose rasime periferijoje gyvenančių autorių? Jeigu ne nulį, tai labai arti jo. Bet tai ne tik neteisybė, tai ir gerokai iškreipia situaciją.
– Esate pastebimas autorius, pelnęs ne vieną literatūrinę premiją, knyga „Alyvmedžiai“ buvo išrinkta Metų poezijos knyga. Kiek Jums pačiam yra svarbus kūrybos įvertinimas, pripažinimas?
V. K. Nesimaivysiu sakydamas: ai, esu aš tų premijų gavęs… Žinoma, kad svarbu. Svarbus yra kritikų, kolegų įvertinimas, tų, kurie tave pasiūlo vienai ar kitai premijai. Paskui jau pradeda veikti kiti dėsniai… Dar visai neseniai sakydavau, kad kolekcionuoju negautas premijas. Kai esi pristatomas ir kelis kartus negauni, pasijunti nevykėliu. Pelnęs vieną ar kitą premiją, nepradedi nei geriau, nei blogiau rašyti, bet pasijunti tvirtesnis, labiau pasitikintis. Atsiranda atsakomybės jausmas. Be to, tai padeda įveikti jau minėtus kompleksus, kurie nesvetimi ir man.