Virginijus Gasiliūnas. Pasiūlymas Vilniaus vyturiams, nemėgstantiems jubiliejų

2024 m. Nr. 5–6 

Pernai buvo galima švęst Vilniaus dvigubai apvalų, su dviem nuliais gale, jubiliejų – 700-ąjį gimtadienį. Nors nelabai tas žodis miestui tinka; gal krikštadienis, kai tavo vardą įrašo knygon? Tiek to, nesvarbu. Svarbu, kad buvo progų iškišt galvą virš įtraukiosios kasdienybės, pagalvot apie tai, kas daugiau už tave.

Namisėdos galėjo tatai daryt skaitydami Mindaugo Kvietkausko ir Alvydo Šlepiko sudarytą poezijos antologiją „Mačiau Vilnių“ su tikslia progine paantrašte; beveik šimtas poetų, per tris šimtus eilėraščių, keturios dešimtys nuotraukų – tikrai buvo ir tebėr iš ko rinktis pagal skonį. Bet kiek likę Lietuvoj poezijos mėgėjų, anksčiau net mylėtojais vadintų? Keli šimtai (Nacionalinės bibliotekos duomenimis, antologijos tiražas – [500] egz.).

Ne poezija jubiliejiniais metais buvo svarbiausia, proza. Vienu reikšmingiausių tekstų apie Lietuvos sostinę įvardintas Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ (1989; tiražas 50 000 egz.). Atsirėmus į literatūros kūrinį, parengta „paroda-totalinė instaliacija“ MO muziejuje, kurią per nepilnus metus aplankė per šimtą dešimt tūkstančių žmonių.

Muziejaus interneto svetainėj rašoma, esą šioje parodoje buvo „ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį ir ateitį“. Buvau, mačiau. Tikrai stipri paroda. Bet, mano supratimu, tas apibūdinamasis sakinys būtų teisingesnis, jei paredaguotume: ne tiek švenčiama istorija, kiek žvelgiama į ne per seną miesto patirtį, tiksliau – patirties atspindžius. Lenkų meno istorikas ir režisierius prof. Jarosławas Kilianas parodą pavadino „pasakojimu apie kartą, gimusią vergijoje ir išgyvenusią iki laisvės, kartą, kuri bando atsidurti laisvajame pasaulyje“; tai esanti „istorija apie nuolatinę valios ir proto kovą su blogiu, kuris užrakina žmogų fizinėje ir psichinėje vergovėje“. Paprasčiau tariant, sovietinio Vilniaus atspindžių menininkų kūryboj paroda. (Beje, šiek tiek nejauku buvo klausytis jaunuolio, pasakojusio apie parodą. Taip, Gavelio romanas labai įtaigus; išties lengva imt painioti vaizduotės pasaulį su tikrove, romaną su istorine studija. Nors gal ir nėr prasmės norėti, kad jaunoj galvoj būtų aiški takoskyra; galų gale – daugumoj mūsų galvų košė.)

Bene dažniausiai pernai cituojamas buvo romane esantis teiginys „Vilniuje viskas įmanoma“. Įmanoma į Vilnių pažvelgt ir kitaip, – tokia mintis juk neprieštarauja Gavelio teiginiui? Grįždamas namo iš parodos ir ėmiau galvot: kas į Vilnių žvelgė kitaip? Iš prozininkų, maždaug tuo pačiu laiku kaip ir Ričardas Gavelis.

Antanas Ramonas.

Namie (tai buvo maždaug prieš pusmetį) išsitraukiau iš lentynos jo kūrybos rinktinę „Vasario upės“ (sudarė Aušra Karsokienė, išleido „Tyto alba“ 2007-ais), paskaitinėsiu. Žiūriu, lapelių pluoštas; ai, taigi dalyvavau šitos knygos pristatyme, su Jūrate Sprindyte, per tų metų knygų mugę. Viršutiniam užsirašyta citata: „Ramūnas Kasparavičius: …Vilnius. Jis man ne sakralinis kaip Antanui Ramonui, ne analinis kaip Ričardui Gaveliui. Didelis mano vaikystės miestas“ (iš kur citata – nepasižymėta). Per griežti Kasparavičiaus įvardai. Kad ryškiau būtų, supriešino. Ramono Vilnius – romantinis, Gavelio – siurrealistinis; tiesiog skirtingi požiūriai. Kad pernai siurVilnius akcentuotas, nieko čia blogo; bet neprošal būtų pri(si)minus: ir kitaip galima į jį pažvelgt; taip, kaip žvelgė Ramonas.

Kituose pakeverzota apie lėtumą („Ką mums siūlo A. R.? – Sustok, ir akimirka taps žavinga“), apie smulkmės reikšmę; užsifiksuotos 1987-ais skaitytos jo mintys, kad smulkmena kartais pasako daugiau negu storiausias sausų faktų tomas, kad tikrovė dažnai fantastiškesnė už pačią drąsiausią fantaziją, kad atsiminimai kartais įdomesni už kokį istorinį romaną, todėl reikia juos verst ir leist; kad jam labai svarbu metų, paros laikas; manė, kad Vilnius – aušros miestas.

Pala, o yr rinktinėj jo novelė, gal net esė vadintina, iš rinkinio „Lapkričio saulė“ (1989; tiražas 10 000 egz.), kurį redagavau? Pažiūrėjau turiny – nėr „Vilniaus aušrų“. Štai ta novelė-esė, pirmąkart paskelbta 1985-ais „Nemuno“ žurnale:

Vilniaus aušros

Kažkodėl man atrodo, kad universiteto rankraščių fonduose dūli dar niekieno nejudintas senas, įmantria kaligrafiška rašysena išmargintas rankraštis. Nuo laiko sušiurkštėję popieriaus lapai perverti storais lininiais siūlais. Neįrištas į prašmatnią veršio odą, paprastas, kuklus kažkokio nežinomo Vilniaus vaganto rankraštis. Tituliniame puslapyje išraityta „DE AURORA VILNENSI“.

Klajodamas po miestą ne iš karto suvokiu, kad jis matė tūkstančius aušrų. Ir siautėjant karams, gaisrams, marams, ir skambant linksmai puotų muzikai karališkuose rūmuose, ir aidint piemens dūdelei Neries lankose.
Stovėdamas ant Bekešo kalno, baigiantis dorai net neprasidėjusiai birželio nakčiai, matau už Vilnios vingio, už žaliuojančio Jaunimo sodo miegantį miestą. Tamsėja dangus vakaruose, svyruodamas plaukia baltas rūkas virš upelės, toliau jau melsvas – virš skverų, parkų, virš Neries dešinėje. Kramtau išsausėjusią šlaito smilgą ir laukiu pirmo saulės spindulio, kuris tuoj išnirs iš už margų kalvų, bėgančių į rytus. Nerimsta paukščiai, apsvaigdamos nuo savo giesmės dainuoja lakštingalos, net Vilnios čiauškėjimas, ir tas pasikeičia. Nubėga saulės spindulys baltais miesto bokštais. Sužiba Jono varpinės paauksuotas rutulys, paskui Katedros aikštės varpinės – bet aš pražiopsojau: jau seniai švyti prieš saulę ažūriniai Misionierių bažnyčios bokštai. Miestas, pasakų miestas mano akyse kyla iš slėnio tarsi iš užburtos jūros dugno. Ir kaip visada auštant, ypač auštant linksmai ankstyvos vasaros aušrai, rodosi, kad diena, ši diena niekada nesibaigs. Amžinai švytės balti miesto bokštai, melsvuos tolumos, virpės rasos lašai senamiesčio darželių žieduose. Jo gatvėse dar prieblanda, bet katedros stogas jau švyti. Pro pusapvalį langą virš absidos šviesa krinta į vidų ir gal tik keletą kartų per metus nušviečia navų skliautų rozetes. Gedimino aikštės laikrodis oriai, kaip tik jis moka, muša valandas.

Vienokia aušra, kai žiūri nuo Bekešo kalno, ir visai kitokia, kai nuo Misionierių bažnyčios žvelgi į tamsiai raudonus, žaislinius Užupio stogus, apačioje matai Vilnią, atskubančią nuo Belmonto miško, kuris juoduoja priešaušrio migloje. Kairėje, apačioje, virpa lengvučiai, graudžiai švelnūs Onos bažnyčios bokšteliai. Nuo Šnipiškių tilto matau rūstų pilies siluetą ir Neries vingį. Upė plaukia, iš tolo kažką sau pati šnekėdama, tyli, rimta, nepalyginsi su pačiauška Vilnia. Ta lekia galvotrūkčiais, garsiai plepėdama apie tai, ką matė trumpame savo kely. Nuo Mindaugo gatvės viską regi aušros fone, dar kitaip nuo Šeškinės kalvų, nuo Tauro kalno, Lazdynuose, kur skrieja nerimstantis jaunatviškas raitelis į tekančią saulę. Nuo Liepkalnio matau apačioje niekada neužmiegančią, bruzdančią ir vis dėlto prieš aušrą susikaupiančią geležinkelio stotį. Arba aušra stulbinančiai tyliuose universiteto kiemuose. Kad ir mažame, jaukiame Počobuto kiemelyje. Observatorijos frizas su Zodiako ženklais, vėtrungė ant kraigo ir seni klevai palei taką. Rodos, amžina amžių prieblanda, ir tik iš to, kad staiga suvirpa klevų lapai, supranti – virš Vilniaus patekėjo saulė.

Saulė vis rimtėja, tamsėja medžių žaluma, rugpjūčio aušros vis mėlynesnės ir mėlynesnės, vis lėčiau ir lėčiau iš nakties rūko išnyra miesto bokštai. Jau ir auksinis ruduo. Rytais, visiškoje tylumoje, vien nuo savo svorio krenta be garso žemėn nesiskųsdami šalnos pakirsti medžių lapai. Prityla Vilnia, dar labiau susimąsto Neris.

Rudens dargana, lietūs, vėjai, bet jei pasiseks, šalnotą lapkričio pabaigos rytą gali pamatyti nuostabiai skaidrią aušrą. Horizontas be mažiausios miglelės, viskas staiga priartėja, ir miestas atrodo nerealiai ryškus, tarsi filigraninis senųjų meistrų darbas. Juodi medžiai meta kietus bespalvius šešėlius.

Ateina gruodis su pirmu nebetirpstančiu sniegu, lengvom pūgom, ir tik iš pasidabravusio dangaus suprasi, kad jau aušta diena. O miesto bokštai taip ir liks kažkur aukštai, paskendę prietemoje, atsiskyrę nuo visko, panirę į save. Ir naktis nepasitrauks visiškai, tik susigūš tamsiausiose senamiesčio kiemų kertelėse, kantriai tūnos, lauks greit ateinančio vakaro. Tik ką nusnigti keliai pilkėdami subėga iš žydros šaltos tolumos, iš visų pusių į miestą, apšerkšnijusį, pasislėpusį už savo sienų. Balti bokštai baltų kalvų fone, o ant kalvų viršūnių – juodos, svyrančios nuo vėjo pušys.
Kiekviena aušra kitokia, kaip kitokia kiekviena diena, kaip kitoks kiekvienas žmogus. Ir, eidamas gatvės grindiniu, jaučiu nuo neatmenamų laikų čia gyvenusių mūsų protėvių pėdų šilumą, jų skausmą, liūdesį, meilės nerimą, susimąstymo valandas. Visa tai per šimtus metų susigėrė į akmenis, numintus tūkstančių kojų: basų, vyžotų, čebatuotų, jaunų ir senų, vaikų ir moterų, gražuolių ir kekšių, niekšų ir romiųjų. Matau, kaip nerūpestingas valkata vagantas, barškėdamas palaike špagele, žingsniuoja pro universiteto kiemų arkas dulkiant smulkiam lapkričio nakties lietui: nerūpestingai švilpaudamas, plaikstydamasis sulopyto apsiausto skvernais, pasispaudęs po pažastimi nežinia kam parašytą „DE AURORA VILNENSI“. (p. 8–11)

 

Ir tokia mintis įsimetė galvon, jau pusmetį ten tupi, ir neblanksta, vis dar atrodo graži: tikiu, kad ir XXI amžiaus Vilniuj yra romantikų, kurie ir be progos mielai pradžiugintų savo sielą, kurios Jie neįstengė išsiurbti.

Apsilankius parodoj buvo galima ilgai žiūrėt į tekantį Neries vandenį ant muziejaus salės sienos. Viskas aišku, Herakleitas: „Siela miršta tapdama vandeniu.“ O jei žvelgtumėm nuo Žaliojo, Baltojo ar kurio kito tilto – jau baugiau, imsi ir prisiminsi dar neminėtą prozininką – Bronių Radzevičių („Su dievišku šyptelėjimu išeinu, beveik nebėra nei baimės, nei…“).

Kartkartėm noris ko nors išties gražaus. Tiesiog gražaus, gražaus nepaisant nieko.

O jei ėmus ir pasiūlius Vilniaus romantikams vyturiams: kurį rytą – pasirinktinai, nesitarę, neįsipareigodami – imkim ir pasitikim (kartu su Vilnium) aušrą; kas ant Gáspáro Békéso kalno, kas prie Trijų Kryžių, kas ant Tauro kalno ar Šeškinės kalvų, kas šiaip kokioj aukštesnėj vietoj (gal net ant stogo, jei jis plokščias)? Sakot: o jei bus apsiniaukę? Na ir kas! Vilnius vis tiek matysis, o tekančią saulę galima ir įsivaizduot. Ir prisimint ką nors malonaus.

Taip, juokingas pasiūlymas. Bet tik pasiūlymas, o ne neprašytas patarimas.

2024.IV.18