Romain Gary. Priekabiavimo visuomenė
2024 m. Nr. 5–6
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Sėdėdamas priešais televizorių, stebėjau antrąjį įsiveržimą į Čekoslovakiją, šį kartą komunistų puolamųjų būrių: kartėlis ir neviltis, gėda, pasipiktinimas ir bjaurus visiško savo paties bejėgiškumo suvokimas blaškėsi sielos koridoriuose kaip „dangaus gauja“ garsiajame Housmano eilėraštyje. Stengiausi suvaldyti savo kvėpavimą ir atsikrenkšti: visas mano kūnas buvo įsitempęs, o rankose jaučiau beveik fizinį troškimą spausti bombonešio, kurį pilotavau prieš kitus nacius karo metais, valdiklius. Tuomet iš kažkurio tamsaus proto užkampio staiga iškilo monstriška mintis: tai buvo puiki proga, dabar arba niekados, panaudoti atominę bombą. Veikiamas šios pasibaisėtinos provokacijos, ciniškai pasidygėjęs savo neįgalumu ir silpnumu, sumišusiu su visišku nusivylimu ir neteisybės jausmu, aš peržengiau sveiko proto ribas ir puoliau į tamsiųjų jėgų, tokių kaip Lee Harvey’is Oswaldas1, Hitleris ir Sirhanas Sirhanas2, spąstus.
Mano paties reakcija yra atsakymas visiems tiems, kurie savęs klausia, kaip smurtas tapo mūsų kasdienybės dalimi, kodėl studentai pamišo iš pykčio visuose pasaulio miestuose? Diena po dienos, valanda po valandos mūsų protas ir mūsų sąmonė, mūsų vidinis tikėjimas, kad egzistuoja tam tikra garbė, yra negailestingai persekiojami, užgauliojami, provokuojami momentinio audiovizualinio kontakto su pasauliu, kuriame gyvename. Be abejo, šis pasaulis nėra baisesnis, nei buvo prieš penkiasdešimt metų, tačiau tuomet tas žvėriškumas buvo nepažįstamas arba bent nežinomas tokiu milžinišku mastu ir šis nežinojimas saugojo mūsų psichiką. Dvi kartos su žiniasklaida ir komunikacijomis mums atvėrė pasaulį, o mus – pasauliui, ir su tokiu brutalumu, kad mūsų sąmonė virto gyvu nervu. Prisitaikyti prie tokios situacijos yra ne tik neįmanoma, bet ir amoralu: ir štai kodėl, kaip tą drąsiai pareiškė pati panelė Anna Freud prieš kurį laiką, jaunimas vis labiau atmeta Freudą ir psichoanalizę. Kas man gali pasakyti, kaip atrodo prisitaikęs žmogus Prahos, Biafros, Vietnamo ir Harlemo pasauliuose? Geriausiu atveju jam būtų išplautos smegenys; tačiau labiau tikėtina, kad jis tėra pasyvus bendrininkas. Šiandienos jaunimui būti nepritapusiam reiškia pagyrimą, tai yra pirmo būtinumo reikalas orumo, moralinio ir psichologinio išlikimo prasme, taip pat pirma būtina sąlyga norint radikaliai pakeisti aplinkinį pasaulį.
Visai neseniai girdėjau tokius ironijos kupinus žodžius iš aštuoniolikmečio lūpų, kalbančio apie savo tėvą su neįtikėtina panieka: „Taip, jis visuomet buvo prisitaikėlis.“
Vienas iš absurdiškiausių argumentų, mestų prieš šešiolika tūkstančių studentų riaušininkų Paryžiuje praėjusį gegužį, buvo suformuluotas taip: „Mes juos maitiname, mes juos rengiame, mes jiems suteikiame visas galimybes mokytis ir rasti savo vietą visuomenėje, o jie štai mėto mus akmenimis.“ Devyniasdešimt procentų riaušininkų buvo „tėvelių sūneliai“, tas tiesa. Tačiau šis argumentas yra kvailiausias ir egoistiškiausias, kokį kada nors panaudojo prancūzų buržuazija savo aklai savigynai. Vadinamosios 1968-ųjų Prancūzų revoliucijos šaknys – tai, kad jaunieji Nantero ir Paryžiaus intelektualai nebegalėjo pakęsti būti gerai maitinami, gerai rengiami, gerai auklėjami ir įtaisomi geruose darbuose, kai tuo tarpu pasaulyje septyni šimtai milijonų žmonių neturi pakankamai maisto. Buvo teigiama, kad riaušininkai neturi jokio tikslo. Tai pakankamai taiklu: jie tik išvėmė pasaulį.
Pats būdamas gana aršus, aš ne mažiau nei kiti stebėtojai suvokiu patologinį bet kokio smurto pobūdį ir tikrai būsiu paskutinis jį gindamas ar liaupsindamas. Kita vertus, negalima žmonių privesti iki beprotybės, o tada smerkti, kad jie yra pamišę. Aš taip pat suvokiu, kad smurtas kyla arba iš mūsų veidmainiško įsitikinimo visišku teisumu, arba iš mūsų reakcijos į kitus, kurie jaučiasi visiškai teisūs ir atitinkamai elgiasi. Toks požiūris ištrina bet kokią tolerancijos ribą. Tikėjimas savo nuostatomis tampa toks stiprus, kad bet kokie kiti moraliniai svarstymai yra nušluojami, dažniausiai su keliais nužudytų ar sudegintų vyrų, moterų ar vaikų kūnais. Mano moraliniai įsitikinimai yra tokie neįveikiami, kad aš nebeleidžiu įprastai moralei man stoti skersai kelio. Tiems, kas laikosi absoliučios tiesos, visa kita nebėra svarbu. Per paskutinį karą praleidau penkerius metus daugmaž be pertraukų prie bombonešio valdymo pulto Anglijoje, Abisinijoje, Libijoje, Sirijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. 1943 m. aš atakavau smigdamas žemyn ir nepataikiau į povandeninį priešo laivą. Dažnai girdėdavau bombonešių pilotus kalbant, kad ir praėjus keleriems metams jie išgyvena pasikartojantį košmarą. Po dvidešimt šešerių metų aš vis sapnuoju, kad paleidžiu savo povandeninį laivą. Pabundu rėkdamas, paplūdęs šaltu prakaitu, nes aš nenužudžiau. Mano antinaciniai įsitikinimai ir mano tikėjimas tuo, dėl ko aš kovojau, buvo tokie absoliutūs, kad aš tapau žudymo mašina, nusagstyta dekoracijomis. Dar ir šiandien mano skausmingai abstrakti sąžinės graužatis kyla iš to, kad aš nejaučiu jokios sąžinės graužaties.
Albert’as Camus yra parašęs tai, kas man yra dvi esminės mūsų epochos, o gal net, šiuo atveju, ir visų laikų frazės: „Aš esu prieš visus tuos, kurie yra įsitikinę savo teisumu.“ Čia galiu pacituoti ir kitą esminę frazę tame pat kontekste: „Jūs nuteisiate mirties bausme nusikaltėlį, bet visuomet yra tikimybė bausmę įvykdyti nekaltajam.“ Aš nežinau didesnės tiesos; ir vis dėlto, stebint Čekoslovakijos išprievartavimą, mano pasipiktinimas atrodė toks absoliučiai pagrįstas, kad prigavau save dūsaujant dėl baisiausio ginklo nepanaudojimo.
Nemanau, kad tokiu metu žmogus gali turėti sąžinę ir būti visiškai sveiko proto. Brutalumas tėra priešingas pabėgimo nuo realybės polius: pernelyg jautrus žmogus visada svajoja apie grubumą, vyriškumą ir gali tapti patologiniu žudiku, kurio vienintelis tikslas yra pabėgti nuo savo bejėgiškumo jausmo.
Aš teigiu, kad mes išgyvename didžiausią psichologinę, moralinę ir dvasinę krizę, kokią mūsų civilizacija kada nors patyrė. Ideologija dabar siejama su masinėmis žudynėmis. Materialistinė visuomenė nebeturi kur eiti, jei į ją neinvestuojama vis daugiau ir daugiau, ir nebėra nei Dievo, nei žmogaus. Humanizmas mirė, ir Žmogus didžiąja Ž mirė kartu su juo. Aš asmeniškai tikiu, kad kitame šimtmetyje įvyks nepaprasta dvasinė revoliucija, atgimimas: tikriausiai ji bus mokslinės kilmės, nebent, jei taip labiau patinka, tai bus apreiškimo vaisius. Žmogus negalės atgimti tik iš žmogaus. Naujoji civilizacija turės rasti pagalbos iš išorės. Vis dėlto jaučiu, kad visos mūsų tradicinės religijos yra susijusios su mūsų nesėkmėmis ir mūsų dvasinis atgimimas nelabai nuo jų priklausys.
Viena iš akivaizdžiausių mūsų angst3 priežasčių, be abejo, yra ta, kad mes pirmą kartą atsimerkėme. Tūkstančius metų civilizacijos klestėjo dėl palaimingo žinių ribotumo ir neriboto nežinojimo derinio. Žemės drebėjimas Kalkutoje buvo pats baisiausias ir labiausiai sukrėtęs įvykis Voltaire’ui gyvam esant. Šiandien žemės drebėjimas mus beveik nuramina: bent vienas siaubas, už kurį nesame atsakingi. Mes gyvenome persmelkti dabarties momento ir pastovaus sąmoningumo būsenos. Leiskite man pateikti žiniasklaidos galios pavyzdį: praėjusią gegužę Paryžiuje keli šimtai studentų užėmė Sorboną. Pasirodo, tuo metu, kai dekanas Roche, policijos viršininkas Grimaud ir Sauvageot – studentų maišto gražuolis Che Guevara – derėjosi pastato viduje, Liuksemburgo radijas, be jų žinios, įtaisė savo mikrofonus ir kiekvienas jų karštos diskusijos žodis buvo transliuojamas eteryje. Per kelias valandas keturi šimtai studentų virto šešiolika tūkstančių, ir gegužės revoliucija prasidėjo.
Žinoma, būtų absurdiška ir visiškai nepriimtina, jei pasaulio, kuriame gyvename, tikrovė būtų sąmoningai nuo mūsų slepiama. Tačiau tiesa ir tai, kad mums rodoma per daug. Televizija eskaluoja dramatiškus įvykius, tokia jos prigimtis. Taika neturi jokio reginio. Kinas, radijas ir televizija negali klestėti be dramos ir įvykių. Todėl mūsų protas ir sąmonė yra nuolat bombarduojami blogiausio: šokiravimas yra geriausias būdas pristatyti, įspūdingai, įtraukiamai, dramatiškai. Persistengimas atsiranda tuomet, kai reikia užkariauti naują auditoriją ir įveikti kitų žiniasklaidos priemonių konkurenciją. Visi tie, kurie klausėsi isteriško radijo reportažo apie senatoriaus Roberto Kennedy’io nužudymą, netrukus pastebėjo, kad patys isteriškai reaguoja į šią tragediją. Perdėti įvykiai sukelia perdėtas reakcijas. Daugumos JAV naujienų komentatorių balsas išduoda beveik nuolatinį jaudulį: jie linkę dar labiau išpūsti dramą, kuri jau savaime yra sudėtinga. Visuomet akcentuojama tragedija, o taikesnės ir laimingesnės gyvenimo pusės nutylimos. „Laimingi žmonės neturi istorijos“, teigia sena prancūzų patarlė. Jei nėra dramos, nėra ir istorijos. Taigi mes turime teisę diena iš dienos perdozuoti tragedijos; pasitelkę žiniasklaidą, mes mėgaujamės nuolatiniu reginiu tiek, kad jei pritrūkstame pramogų, kurios tūkstantmečiais buvo neatskiriama mūsų dalis, pajuntame atsiveriant tuštumą. Ne tiek smurtas mažame ekrane ar kine, kaip dažnai sakoma, sukelia nusikaltimus ir smurtą; tai nuolatinių įvykių troškulys, sąlygojamas nuolatinės dramatiškos vibracijos ekrane, kuri galiausiai prilygina dramos nebuvimą nebūties jausmui. Gan dažnai smurtas gatvėje yra pramoga, kurią patys sau suteikiame.
Aš suprantu, kad po Roberto Kennedy’io nužudymo daugybė žmonių Holivude prisiekė daugiau niekada nevaidinti smurtiniuose filmuose. Be abejo, tai yra šventa asmeninė reakcija prieš mūsų ginklų visuomenę, bet tai neturi nieko bendra su šia žmogžudyste. Jaunasis senatorius buvo nužudytas – kaip greičiausiai ir jo brolis, – nes žiniasklaida taip išryškino jo žavesį, sėkmę, jėgą, eleganciją ir šviesią ateitį, kad paranojiškų asmenybių, kenčiančių nuo įgimto nevisavertiškumo komplekso ir nusivylimo, akyse tai pradėjo atrodyti kaip provokacija, o tokie visuomet ieško įspūdingo būdo įrodyti savo reikšmingumą. Tokioje situacijoje žudikas jaučiasi atkeršijęs ir šiuo poelgiu paaugęs, pakilęs aukščiau savo aukos.
Kalbant apie smurtą kine, tai jo įtaka tikriausiai labai pervertinta. Kas man gali pasakyti, kiek Bonnie ir Clyde’as turėjo įtakos Čikagos policijos sadizmui suvažiavimo4 metu?
Per praėjusio pavasario maištus Vašingtone man teko pačiam pamatyti išties kurioziško ryšio tarp TV narkomanų ir stebuklingos dėžutės pavyzdį. 14-osios gatvės pašonėje degė keletas namų. Už kelių kvartalų nuo gaisro, kuris buvo aiškiai matomas, prie vieno lango pastebėjau žmonių susibūrimą. Didelė grupė taip žiūrėjo televizorių. Ir žinote, ką jie žiūrėjo? Jie žiūrėjo į vieną iš degančio kvartalo namų. Tereikėjo pasukti galvas, kad pamatytų gaisrą, tačiau jiems akivaizdžiai labiau patiko jį stebėti per televizorių. Be jokios abejonės, jie buvo įsitikinę, kad kanalas jiems parinko geriausią vaizdą. O gal jie norėjo pažiūrėti reklamą, kuri ėjo vėliau. Neapsimetinėsiu, kad galiu paaiškinti šį fenomeną. Vienu momentu net pradėjau manyti, kad būrys žiūrėjo ne į gaisrą mažame ekrane, bet į patį televizorių kaip daiktą. O gal jie tiesiog laukė, kol kas nors išdauš langą, kad galėtų grįžti namo su televizoriumi ir gaisru po pažastimi.
Besivystančiose šalyse radijo galia yra fantastiška. Galima teigti, kad Egiptas ir visi arabiškieji Artimieji Rytai yra susieti vien radijo. Pakanka keleto žodžių, kad milijonai žmonių išeitų į gatves, kaip tai nutiko Kaire per Nasero „atsistatydinimo“ kalbą, taip pat Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, kai de Gaulle’is savo kalboje metė iššūkį Komunistų partijai. Žiniasklaidos galia šiandien turi sniego rutulio efektą demokratinio sprogimo naudai ir sutampa su visiškai naujos ir itin imlios klasės atsiradimu socialinėje arenoje: jaunimo, su savo ekonomine galia ir lyderyste, su savo mechaninėmis transporto priemonėmis, savo žodynu, savo herojais ir gentinėmis organizacijomis, tačiau drauge ir su tam tikru jautrumu bei kovingumu, atmetančiais bet kokios formos integraciją. Jaunimo galia netrukus visiškai pakeis visuomenės elgesio modelius; o suaugusieji yra paprasčiausiai nepajėgūs priimti šio jaunimo iššūkio ir su jais konkuruoti, gal todėl, kad jie beveik fiziologiškai nebeturi tų pačių refleksų, gyvybingumo, nekantrumo ir žvilgsnio nekaltumo. Vienintelis dalykas, kurį jie vis dar pajėgia padaryti, tai paskambinti policijai. Panašioje situacijoje masinėms reakcijoms lemta būti endeminėms ir sprogstamoms, nenuspėjamoms ir tradiciniam protui nesuprantamoms. Prancūzijoje prieš trisdešimt penkerius metus vidutinis žmonių amžius mitinguose buvo keturiasdešimt dveji metai. Šiandien – dvidešimt ketveri. Prieš keturiasdešimt metų milžiniška minia buvo šimtas tūkstančių žmonių; šiandien – beveik milijonas. Tvirta šios naujos jaunimo klasės mažuma siekia sąmoningai atsiriboti nuo likusios visuomenės, priimti naujus elgesio kodeksus ir iš naujo išrasti kažką panašaus į gentiškumą. Grįžimas prie gentiškumo – hipiai, juodieji angelai, psichodeliniai klanai, gaujos, sektos, kurių kiekviena turi savo gyvenimo būdą, aprangą, papročius, kalbą, ženklus ir simbolius – žymi individo reakciją prieš homogenizuotos visuomenės vampyrizmą, kai visuomenei suteikiama neribota galia ir valdžia individo atžvilgiu. Ši marginalinė forma, iš esmės besimaitinanti pertekliumi ir atliekomis, gyvuos tiek, kiek klestinti visuomenė jai tai leis. Tos pačios jėgos taps revoliucinės, kai marginalinės atsiskyrimo formos taps ekonomiškai neįmanomos. Dar prie viso to pridėkite demografinį miestų ankštumą ir akivaizdų faktą, kad mūsų kito amžiaus visuomenė iš esmės bus nepajėgi susidoroti su gimstamumo padidėjimu, ir tampa aišku, kad turėsime visiškai perkurti visuomenę arba įkurti policinę valstybę. Mūsų civilizacija išlieka statiška ir laikosi vienodumo, nors viskas – nuo technologijų iki komunikacijos priemonių – nuolat keičiasi ir tai gali reikšti tik sprogimą, žlugimą arba greitą ir išlaisvintą pažangą. Visuma atsisako sekti savo dalių pokyčius.
Jungtinėse Amerikos Valstijose psichologinis reklamos spaudimas ir nuolatinis turtų demonstravimas neturtingiesiems yra toks stiprus, kad prilygsta kvietimui plėšti ar vagiliauti. Priekabiavimas niekuomet nesiliauja. Pirkite! Vartokite! Jūs be to negalite apsieiti: tai paskutinis mados klyksmas, tai yra geriausia, to jums būtinai reikia! Nagi, tai laukia jūsų! Kaip galime apsimesti esantys pasipiktinę po to, kai geto vaikas, patyręs tokius raginimus, pirmai progai pasitaikius imasi plėšikauti? Amerika nustatė sėkmingos vartotojų visuomenės taisyklę: turtėkite! Tačiau ji atsisako žaisti šį žaidimą tiek savo pačios teritorijoje, tiek visame pasaulyje. Nori ji to ar ne, tačiau nesiliauja priekabiavusi, kankinusi ir provokavusi savo ekonomiškai apleistus nevartotojus milijonais, net ir neišsivysčiusiose šalyse. Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos skurstančių masių požiūris į JAV yra toks, kaip vidutinio plėšiko į parduotuvę Penktojoje aveniu.
Alternatyva būtų kažkas tarp nusikaltimo ir revoliucijos. Tai būtų bandymas nuversti visuomenę, kuri jus vilioja savo turtais, bet neleidžia prie jų prisiliesti. Nusikaltimas yra prisitaikymo prie visuomenės forma. Tai patologinis būdas ją priimti ir raguoti į jos spaudimą. Nusikaltimas nėra, kaip tai dažnai teigiama, idealizmo dešinioji ranka. Jis yra dešinioji neišmanymo ranka.
Kiekvienas yra laisvas sudaryti savo neįveikiamų jėgų sąrašą, kurios mus įdirgina šioje priekabiavimo visuomenėje. „Institucijos“, pavyzdžiui, tapo keiksmažodžiu dėl to, kad yra ekshibicionistinės, pernelyg aktyvios ir visa apimančios. Visur, nuo Maskvos iki Belgrado, nuo Prahos iki Paryžiaus arba nuo Čikagos iki Monrealio, institucijos yra priešas numeris vienas jaunimui, ar jie būtų revoliucionieriai, ar ne. Nenuostabu: gyvenimas tapo biurokratine veikla. Asmeninė laisvė patampa pėsčiųjų perėjos konceptu: eikite, laukite. Per studentų maištą gegužės mėnesį, kai paryžietiškas pavasaris sienas padengė gausiais šūkiais, akinamoje degančių automobilių šviesoje perskaičiau štai ką: „Šalin biurokratiją iš gyvenimo!“ Buvo neįmanoma suprasti, dėl ko studentai kovoja, turint galvoje politiškai konstruktyvius pokyčius. Jie tenkinosi reagavimu į kasdienį mūsų civilizacijos priekabiavimą, norėdami pasiekti per daug eksponuotą ir nepriimtiną tikrovę; ir jie privertė mane dar kartą pagalvoti apie itin jaudinančią Kafkos pranašystę, apie tuos kelis žodžius, kurie buvo didžiausias mano, kaip rašytojo, įkvėpimo šaltinis ir kurių atgarsis girdimas visose mano knygose: „Šių šauksmų galia yra tokia didelė, kad vieną dieną jie sulaužys visus prieš žmogų nukreiptus sunkumus.“
„Jėga, štai kur tikrasis priešas“, teigė kitas grafitis. Iš visų pusių individą supa nenumaldomos galios ženklai: branduolinė, ekonominė, karinė, pramoninė, mechanizuota, organizuota, anoniminė, įžūli valdžia. Arba individas kapituliuoja prieš šią galios mašiną ir tampa žetonu, slystančiu į jos vidurius, arba bando sunaikinti pačią mašiną, neįsivaizduodamas, kas galėtų ją pakeisti. Tuomet smurtas virsta aklu pagarbos ieškojimu, savęs patvirtinimu, nepriklausomybės skelbimu. Pergalė tampa nereikšminga; tai, kas svarbu, tėra senamadiškas žodis, kurio šiandien beveik nebegirdime: „garbė“. Žydų sukilėliai Varšuvos gete negalėjo tikėtis pergalės prieš vokiečių karo mašiną. Tačiau jie pelnė garbę ir orumą.
Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su vis didėjančiomis istorinių nuosėdų dozėmis. Juk prancūzų studentas neturi jokios priežasties jaustis kaltas dėl to, kas vyksta, pavyzdžiui, Biafroje. Tačiau kai populiarus žurnalas ant savo viršelio publikuoja mažyčio skeleto, vis dar judančio ir žiūrinčio į tave, nuotrauką, kartu su prierašu: „Po dviejų valandų šis vaikas mirs“, kiekvienas žmogus, o ypač jaunimas, netveria noru ką nors sudaužyti, taip išlieti savo bejėgišką pyktį. Nebent, žinoma, tapote visiškai amorfiškas ir praradote bet kokį jautrumą dėl perdėto eksponavimo, nebesistengiate veikti ar reaguoti – o tai pirmas žingsnis policinės valstybės link.
Aiškiai atsimenu ir kitus šūkius, išrašytus ant senų, purvinų Paryžiaus sienų: „Žodis meluoja kvėpuodamas“; „Žodis ištariamas su policijos apsauga ir ašarinėmis dujomis“; „Neįmanoma išreikšti tiesos žodžiais nemeluojant“; „Pamiršti žodžius: grįžti prie abėcėlės“; „Sustabdykite žodį, kol jis nenužudė dar milijono“. Šiuo metu, kai rašau, klausiu savęs, įdomu, ką apie tai manytų politikai ir karo kurstytojai? Jaunų žmonių nusivylimas yra visiškai pagrįstas, nes komunistai ir kapitalistai, demokratai ir nedemokratai, revoliucionieriai ir konservatoriai išdavė savo gražius žodžius ir pažadus, kas galėtų tai užginčyti? Ar jūs atsimenate? „Išsilaisvinti nuo baimės, nuo poreikio.“ Aš klausiu savęs, kas jiems nutiko.
Daugeliui žmonių ši verbalinė agresija prieš žodžius gali pasirodyti kaip paprasčiausia literatūra; tačiau šiuo atveju, tai, ką jie ignoruoja gūžčiodami pečiais, yra pati literatūra, o to jie negalėtų padaryti, jei pripažintų, kad bankrutavo prekiaudami dvasinėmis vertybėmis ir kad šios pūva didžiulėse marksistinėse ir nemarksistinėse „kultūros“ kapinėse. Paryžiaus sukilimo vadai, kaip ir didžioji dalis kovotojų, daugiausia buvo literatūros ir filosofijos studentai. Revoliucijos šaknys neabejotinai kyla iš pačios meninės kūrybos dinamikos: tai būtinybė išreikšti save puolimo, provokacijos ir nepriimtinos tikrovės brukimo akivaizdoje. Menas ir literatūra visada yra atsakas į provokacijas ar tikrovės iššūkius. Bet koks aistringas teisingumo troškulys yra meno paieškos, degantis grožio ir harmonijos troškimas. Nusivylimas ir nesugebėjimas pakeisti realaus pasaulio gali sykiu ir išprovokuoti smurtą, ir paskatinti meninę kūrybą. Tikriausiai šioje epochoje bus daugiau muzikos, meno ir literatūros – ir daugiau jaunų žmonių, talentingų ar ne, kurie to imsis dažniau nei bet kuriame kitame amžiuje, nes paprasčiausiai nėra kitos išeities. Nuo naršaus Jacksono Pollocko action painting iki vaizdingos Pablo Picasso agresijos prieš tikrovę, nuo teatrališko happeningo iki studentų riaušių gatvėse – apsigynimo ir saviraiškos priemonės gali būti labai įvairios, tačiau motyvacija ta pati: atsisakymas priimti mūsų sielos ir mūsų proto provokaciją, kuri kyla iš esamos siaubingos aplinkos. Psichodrama, happeningas, gyvas teatras, o kartu ir riaušės bei smurtas mūsų miestuose buvo ir bus tai, kas visuomet buvo menas ir literatūra: bandymas atgimti, dvasiškai apsivalyti, sąmoningai atitrūkti nuo dabartinės socialinės realybės. Menas yra tai, ko nėra, bet turi būti. Labiausiai mane padrąsinantis ženklas yra tas, kad mūsų protesto ir neigimo karta peržengė nacionalines ribas, rases, tikėjimus ir ideologijas. Tai ne kas kita, kaip stiprus emocinis ne!, sujungiantis krikščionis ir ateistus. Ne taip seniai atsidūriau katalikų protestuotojų minioje, netoli Dievo Motinos katedros, praėjus dienai po to, kai popiežius paskelbė kontraceptinių tablečių draudimą. Tiesdamas magnetofono mikrofoną link išbalusio jauno dominikonų vienuolio veido, išgirdau būtent tokius žodžius: „Kontraceptinė tabletė yra žmogaus atgimimas. Prisikėlimas. Genocido, bado, priespaudos, skurdo, nežinojimo pabaiga. Ji mus dar kartą patikina, kad atgimęs Jėzus nemirs iš bado kokioje nors atokioje skylėje. Tablečių uždraudimas prilygsta genocidui.“
Savo ruožtu tvirtinu, kad tikrasis pavojus mūsų ateičiai yra ne smurtaujantis ir maištaujantis jaunimas, išliekantis triukšminga mažuma, kurią išryškina žiniasklaida, nuolat ieškanti dramos. Tikrasis pavojus yra abejingos masės. Mano nuomone, smurto neužtenka, kad mūsų visuomenė imtųsi realių pokyčių; tačiau teigiamas aspektas yra tai, kad jis gali pažadinti pavėpusius, apatiškus žmones. Kiekvienas komunistas, kiekvienas politikas visada kalbėjo ir kalbės apie liaudį nuo verkšlenimų stringančiu balsu, ir žmonės į tai reagavo su apsimestine savigarba, beveik iki tol, kol nebebuvo kelio atgal. Vadinamasis smurtinis užribis vis dar gali prikelti iš miego šią pasyvią, bailią ir užhipnotizuotą daugumą. Kol kas tiek tarybinėje baudžiavoje, tiek mūsų vakarietiškų riebalų kloduose palaidoti žmonės atsisakė pasijudinti.
Kasdien girdime apie riaušininkus ir žudikus tarp mūsų, neramumus, bet niekada nė vieno žodžio iš devyniasdešimt penkių procentų gyventojų, kurie tiesiog sutinka su viešąja tvarka. Svarbiausias klausimas yra sužinoti, kokia tvarka? Tokia kaip anksčiau ir dar daugiau? Tokiu atveju mums greitai prireiks policinės valstybės, kuri saugotų ir mūsų turtus, ir mūsų teises.
1969 m.
Versta iš: Romain Gary. L’AFFAIRE HOMME. Paris: Gallimard, 2022.
1 JAV prezidento Johno F. Kennedy’io žudikas (čia ir toliau – vert. past.).
2 JAV senatoriaus Roberto Kennedy’io žudikas.
3 Nerimo (angl.).
4 Demokratų nacionalinis suvažiavimas, kurio metu vyko protestai prieš JAV įsitraukimą į Vietnamo karą.