Mykola Chviliovyj. Slankos

2024 m. Nr. 5–6 

Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas

Ukrainiečių poetas, prozininkas, publicistas Mykola Chviliovyj (tikr. Mykola Fitiliovas) gimė 1893 m. Trostianece, tuometinėje Charkivo gubernijoje (dabar – Sumų sritis), dvarininkų kilmės mokytojo šeimoje.

Kūrybos kelią pradėjęs eilėraščiais, M. Chviliovyj netrukus ėmėsi prozos, jo ankstyvieji kūriniai – besiužečiai, lyriniai, romantiniai etiudai ir apsakymai, patekę į pirmąją knygą „Mėlynieji etiudai“ (1923), laikomi tikrosios naujosios ukrainiečių prozos pradžia. Savo kūrybos aukštumų jis pasiekė brandos laikotarpiu 1925–1930 m., kai rašė ir vienintelį nebaigtą romaną „Slankos“.

XX a. dvidešimtinių metų viduryje Ukrainoje kilo literatūrinė diskusija tradicijos ir novatoriškumo, santykio su klasikos palikimu, naujojo meno raidos kelių klausimais, išryškinusi svarbiausią problemą – koks likimas laukia ukrainiečių literatūros pasaulinės dvasinės raidos kontekste. Polemiką įplieskė M. Chviliovyj, ukrainiečių nacionalkomunizmo teoretiko, 1925 m. paskelbtas pamfletas „Apie šėtoną ir statinę, arba Apie grafomanus, spekuliantus ir kitus „nušvitėlius“. Į diskusiją įsimaišė pats Stalinas, 1926 m. savo laiške Kaganovičiui ir kitiems UKP(b) CK nariams, teisinančiame bolševikinę ekspansiją Ukrainoje, apkaltino rašytoją nacionalizmu. Diskusija iš estetinės plotmės perėjo į politinę, virto liaudies priešų paieška ir nuožmia kova su „chviliovizmu“.

Neatlaikęs persekiojimų ir spaudimo, rašytojas palūžta, bando reabilituotis komunistų partijos akyse, atsisakyti „chviliovizmo“, bet kai 1933 m. gegužę suima jo bendražygį rašytoją Michailą Jalovojų, M. Chviliovyj, nujausdamas neišvengiamą areštą, pasikviečia į svečius artimiausius draugus rašytojus ir jų akivaizdoje nusišauna.

Stalinizmo metais lageriuose buvo nužudyta apie penkis šimtus Ukrainos rašytojų, todėl meninis literatūrinis Ukrainos dvidešimtinių–trisdešimtinių metų judėjimas vadinamas „Sušaudytu atgimimu“. Tarp tų kūrėjų greta Lesiaus Kurbaso, Nikolajaus Kulišo, Hryhorijaus Kosynkos, Pavelo Filipovičiaus, Dmitrijaus Falkovskio buvo ir M. Chviliovyj.

M. Chviliovyj – prieštaringa asmenybė, nevienareikšmiškai vertinta ir Sovietijoj, ir emigracijoj, ir šiandien. Vis dėlto jo nebaigtas romanas „Slankos“ – atspindintis „neišnešioto“ ukrainiečių nacionalkomunizmo idėjas, kurias galop pats M. Chviliovyj ir sunaikino, išlieka neabejotinai ir literatūriškai, ir istoriškai vertingas kūrinys. Ir kartu sudėtingą laiką atveriantis meninis dokumentas.

 

Nebaigtas romanas

I

Į šį seniai Dievo apleistą miestelį, esantį už šešių šimtų kilometrų nuo Ne-Paryžiaus (taip kai kas ironiškai vadina mūsų miestą), Hana su Dmitrijum atvyko birželio viduryje, kai mūsų pietinės stepės nekvepia ne tik vynuogėm, bet ir abrikosais. Draugas Vovčikas atsirado gerokai vėliau, kaip tik tą liepos dieną, kai virš upės nugrumėjo perkūnija ir drengė šaltas lietus. Atvyko, kaip visada, apšepęs ir išsiblaškęs, ir ilgai negalvojęs pakeliui užsuko į „gražiausių I. L. Karasyko žibuoklių bufetą“: Dmitrijus savo laiške (laiškas jau seniai užsimetė) kadaise buvo minėjęs šią savo skambesiu jam artimą pavardę.

– Tai šit kaip, garbusis džentelmene, – tarė jis, mandagiai nusikeldamas panamą, – man reikalingas mano draugų adresas.

– Ir kas tie jūsų draugai? – pasidomėjo I. L. Karasykas. Draugas Vovčikas anaiptol nesitikėjo tokio atsakymo, todėl nustebęs kilstelėjo antakius.

– Argi jūs nepažįstate musjė Karamazovo ir madam Karamazovos?

I. L. Karasykas sutriko ir nutaisė kaltą išraišką. „Brolius Karamazovus“, galima sakyti, jis buvo skaitęs, bet jam nė į galvą neatėjo, kad šie broliai (ar vienas brolių) būtų galėję užklysti į jo atokų užkampį. Taigi jis nusprendė kuo greičiau nuslėpti savo nesusigaudymą ir, pristūmęs netikėtam ir įnoringam svečiui purviną kėdę, pasiūlė jam butelaitį savos gamybos „žibuoklių“.

– Labai ačiū! – tarė draugas Vovčikas, išsitraukdamas iš kišenės penkiolika kapeikų. – Bet jūs manęs nesupratote… Esmė ne čia…

Tada paaiškino, kur esmė, ir galvosūkis galiausiai buvo išspręstas. Ir išsyk tapo aišku, kokie santykiai sieja I. L. Karasyką su Dmitrijumi ir Hana (absoliučiai jokie!) ir kiek jis apie juos žino (visiškai nieko!). Tada draugas Vovčikas paprašė atleisti už sutrukdymą ir išėjo. Jis nužingsniavo toliau ir maždaug po valandos rado saviškius. Apie „gražiausių žibuoklių bufetą“ ir komišką nesusipratimą jis taip ir pamiršo papasakot, bet čia pat išklojo įdomią istoriją, kuri neseniai nutiko jam garlaivyje: istoriją apie pažintį su tokiomis gan pikantiškomis damomis. Jis taip energingai mostagavo rankomis, kad Hana tiek ir įstengė suprasti: kalba eina apie „tas moteris“.
– Vienos vardas… nepamenu, koks ten, – kalbėjo draugas Vovčikas, – o kita – teta Klava. Kartu toks rimtas tėtušis su auksine pensnė… Beje, gal ir ne tėtušis – nepasidomėjau.

– Tai tu tvirtini, kad tos damos gyvena netoli mūsų? – paklausė Hana, metusi siuvinį.

– Būtent tai aš ir noriu pasakyti, Hanusia! Ir dar noriu pasakyti, kad teta Klava man baisiai patiko ir kad per kokius du mėnesius (jos irgi atvyko dviem mėnesiams) aš turbūt ją galutinai įsimylėsiu.

Draugas Vovčikas nusikvatojo, visai ne vietoj mirktelėjo Hanai baltomis blakstienomis ir, niūniuodamas ariją iš „Kunigaikščio Igorio“, nuėjo praustis.

– Na ir ožiabalsis! – susiimdamas už ausų ištarė Karamazovas. – Niekaip nesutiks, kad jam dainuot nederėtų.

Hana iš padilbų dėbtelėjo į Dmitro.

– Man regis, kad neklystu, pavadindama tavo naujas pažįstamas storžievėmis, – atsakė. – O gal manai, kad tai ne jos užkalbino draugą Vovčiką?

Hana tyčia parinko šiurkščius žodžius: ji provokavo vyrą atvirauti.

– Žinoma, jos, – ramiai ir lakoniškai atsakė Karamazovas. – Atspėjai.

Atsakymas, kaip ir reikėjo tikėtis, netenkino moteriškės, ir ji kilstelėjo antakius. O ir kaip Hanai nesiraukyti? Ji labai džiaugėsi, kad Dmitrijus pagaliau ryžosi palikti apgliaumėjusią Lopanę ir tapo gerokai ramesnis. Bet negalima ir taip elgtis; negalima ištisas dvi savaites blūdinėti naktimis su kažkokiomis atsitiktinėmis miestietėmis ir visą laiką dangstyti savo beprasmišką konspiraciją. Ir tikrai: kodėl jis nenori pasikalbėti su ja ką tik Vovčiko paliesta tema? Hana žino, kad tai – eilinis nerimtas susižavėjimas, tačiau šį kartą jai tikrai neramu dėl savo vyro reputacijos. Kažkokios įtartinos jai atrodo tos vasarotojos, ir ji vėl su visom smulkmenom prisimena nedidelį kivirčą, įvykusį tame pačiame upiniame garlaivyje.

Kiek ji pamena, Dmitrijus neatsargiai alkūne užkliudė vieną iš jų, matyt, jaunesniąją, tokiomis neįprastomis migdolinėmis akimis. Toji atsisuko ir pavadino jį meškinu. Dimis nusišypsojo ir pasakė, kad sutinka su tokiu apibūdinimu, ir, deja, jis jo nė kiek neįžeidžia. Ji paklausė kodėl. Jis mestelėjo kažkokį kalambūrą ir ėmė ją tikinti, kad nieko čia blogo, nes… ir visa jo tauta esanti šiek tiek nerangi. „Bet argi tai pasiteisinimas?“ – paklausė ji. Tada Dmitrijus, laikydamasis savo, ėmė labai jau romantiškai liaupsinti savo šalį. Kalbėjo baisingai susižavėjęs, o moteris migdolų akimis, staiga suspaudusi jam ranką, pareiškė pirmą kartą sutinkanti taip aiškiai mąstantį vyrą. Reikia pasakyti, kad jokio aiškumo nebuvo, bet Dmitrijui tas komplimentas patiko: tuo Hana jau neabejojo.

– Na, gerai, – atsiduso ji, – esu patenkinta tavo atsakymu.

Karamazovas nedraugiškai pažvelgė į žmoną ir sukando dantis. Jam jau atsibodo šitas verkšlenimas, ir jis nusprendė baigti su tuo.

– Ko tau iš manęs reikia? – paklausė. – Nori, kad paleisčiau kulką sau į kaktą?

Hana galiausiai suprato vyrą ir pakreipė pokalbį kita tema. Ji netgi nusiramino, nes tada, žinoma, nemanė, kad tos atsitiktinės damos suvaidins jos gyvenime nemenką vaidmenį.

Draugas Vovčikas apsistojo tame pačiame name kaip ir Dmitrijus. Jam buvo paskirtas kambarys su langais į abrikosų sodą, ir jis buvo labai patenkintas: didesnė izoliacija nuo draugo, be abejo, būtų sugadinusi jo vasarojimą viloje. Be Vovčiko, Karamazovų bute įsikūrė dar ir tarnaitė Odarka: Hana nusamdė ją dviem mėnesiams. Tarnaitė gamindavo pietus ir parnešdavo iš turgaus produktų. Dmitrijui ji kažkodėl priminė garsiąją virėją iš ne mažiau garsaus „Juoko“, ir jis, kai ši tylomis pažvelgdavo į jį, visada pasijusdavo kažkaip nejaukiai. Odarka taip chimeriškai žiūrėdavo į savo šeimininkus, tarsi jie iš tikrųjų slėptų ką nors negero. Ji buvo klaikiai nekalbi, ir Karamazovai iš jos išgirsdavo tik trumpą „klausau“.

Žodžiu, nuo tokios ir tokios tokio ir tokio mėnesio dienos į miesčionišką miestelį užkampyje įsiliejo nauja ir pilnai sukomplektuota šeima.

 

Tačiau pietūs sutiko ją ne itin džiugiai. Nuo jūros dvelkė karštas vėjas, ir provincijos gatvės tiesiog degte išdegė. Vakarais oras dūzgė nuo uodų ir taip degino veidus, kad nelikdavo nė menkiausios galimybės išeiti iš kambario.

Vieną iš tokių vakarų ir prasidėjo istorija. Pleškinanti saulė jau seniai glūdėjo užsikasusi tolimuose smėlynuose, bet langai ir langinės vis dar buvo sandariai uždaryti. Kambario prietemoje (kaip tai būna romanuose) sėdėjo Hana ir godžiai mažais gurkšneliais gėrė šaltą vandenį. Dmitrijus ir draugas Vovčikas gulėjo ant sofų.

– Tai neįmanoma! – pasakė Hana. – Tai ne poilsis, o kažkokia kančia.

– Gryna teisybė, mano Anet, – pritarė draugas Vovčikas. – Aš galvoju lygiai tą patį.

Hana tylėjo. Tada ilgasis Vovčikas ištiesė ilgas rankas, pažvelgė į savo seterį, kuris sunkiai dvėsuodamas gulėjo šalia jo sofos, ir tarė, kad vos tik prasidės medžioklė, tuoj spjaus į šį miestelį ir visam mėnesiui nulįs į nendrynus.

– O ką aš turėsiu daryti?

– O tau patariu imti mano meškeres ir gaudyti žuveles. Galima dar ką nors prasimanyti.

Tolesnis pokalbis tekėjo panašia vaga ir buvo toks pat nuobodus, kaip pati kaitra. Reikėjo liautis plepėjus, ir Hana nutilo. Nutilo ir draugas Vovčikas.

Tačiau Dmitrijus tylėjo ne todėl, kad jam patapo nuobodu, o todėl, kad šiuo metu jis įdėmiai žiūrėjo į Haną. Žmona šiandien jam atrodė ne tiek bespalvė, kiek kažkokia beviltiška. Ir beviltiška būtent todėl, kad ji (tuo jis jau visiškai įsitikino) negali jam nekliudyti. Ar ji pajėgi pakilti iki klausimų, kurie taip jaudina jį? Ar ji gali bent kiek įveikti savo ribotumą? Vis dėlto Hana tėra tipiška Mirhorodo miesčionė, ir būtent ji neleidžia jam tapti vientisu ir ryžtingu žmogumi, būtent ji trukdo jam pasipriešinti vergiškai savo degeneravusių žemiečių psichikai. Argi tos nustebusios vyšninės (būtent vyšninės) akys necharakterizuoja jos, kaip sakoma, „iki pašaknų“? Argi ne ji yra toji tipiška ukrainietė, kuri, gėdingai išsiuntusi Taraso Bulbos sūnus į Zaporožės Sečę, nuėjo veisti bevalės padermės?

– Taip! – pagalvojo Dmitrijus ir išsyk iki skausmo prisikando lūpą: jam staiga šovė mintis baigti su Hana.

Tačiau prisikando lūpą ne todėl, kad artėja kažkas tragiško, o todėl, kad prisiminė: tokia tragedija iš esmės jau buvo nutikusi. Argi tai ne Haną jis kadaise, per pilietinį karą, nušovė prie kažkokio provincijos vienuolyno?

– Žinai ką, Hanusia, – staiga pareiškė Karamazovas. – Pagalvojau dabar apie tave ir pamaniau, kad tu prisikėlei. Kaip tą suprasti?

– Baisiai tu miglotai kalbi, Dimi, – tarė Hana. – Kas nutiko?

Karamazovas tylėjo. Tada draugas Vovčikas pasivertė ant dešinio šono ir vangiai ištarė:

– „Baigtas“, kaip sako galiciečiai, „pilozopas“.

– Liaukis su savo sentencijom, Vovčikai, – vos susilaikė nešūktelėjusi Hana ir vėl atsigrįžo į savo vyrą: – Na, ko tu tyli, Dimi?

Bet Karamazovas ir šįsyk neatsakė. Jis nusisuko į krepšį su abrikosais ir ėmė atidžiai jį apžiūrinėti. Jis prisiminė dabar savo universiteto metus ir savo maištingą susivėlusią galvą romantiškomis pietietiškomis akimis. Prisiminimai visada trikdo, o realybė jų fone tampa aiškesnė. Jis tada, rodos, rengėsi baigti medicinos fakultetą. Bet kaip seniai tai buvo! Keletas žodžių, ir daugiau nieko: febris catarrhalis, regis, yra įprastas peršalimas, o febris gastrica – skrandžio sutrikimas. Dar spiritus ammoniaci causticus, pro pauperos ir… regis, viskas.

„Bet vis dėlto: kodėl gi aš vengiu svarbiausio?“ – pagalvojo sau Dmitrijus, ir, matyt, pagalvojo balsu, nes draugas Vovčikas atsisuko ir pareiškė, kad jo draugas primena jam seną bobulę: ta irgi vis kažką burbėdavo panosėj.

Hana įdėmiai pasižiūrėjo į vyrą. Tiktai šiandien, būtent šią akimirką, jis sukėlė jai didelį nerimą. Jai dingtelėjo mintis, kad žiemos istorija kartojasi. Tiesa, andainykščių scenų nematyti, dabar Dmitrijus nebedaužo galvos į sieną (o žiemą dažnai tą darydavo), nebeprisimena šikinyko kriauklės, į kurią neva pateko revoliucija, negana to – retsykiais jo akys vėl užsidega, ir jis atrodo žvalus bei linksmas. Bet tokie dekoracijų pokyčiai Hanai visada atrodė ne visai natūralūs… Be to, dar tos abstrakčios kalbos apie naciją.
Ji, žinoma, anaiptol ne prieš, kad jos šalis išeitų į platų kelią. Bet kam dėl to kelti isteriją? Ir galiausiai tai visiškai neprotingas užmojis: pirmiausia, jis gali paversti jį nešiuolaikišku žmogumi, o antra, tai tiesiog socialinių idealų išdavystė.

– Dimi! – pratarė Hana. – Vis dėlto prašau tave kalbėti aiškiau. Ką tu nori man pasakyti?

Karamazovas nutaisė nepatenkintą veido išraišką (esą, ko čia ji vėl prikibo?) ir staiga susinervino.

– Eik tu po velnių! – sušuko jis ir trenkė kėdę į grindis.

Tada draugas Vovčikas, kuris pažinojo Dmitrijų ne prasčiau už Haną ir suprato, kad čia pat gali kilti šeimyninė drama, atskubėjęs į pagalbą ėmė raminti draugą:

– Na gerai! Ko tu šėlsti?.. Tu juk, vis dėlto, Dmitrijau, – kultūringas žmogus.

Vovčikas daugiau nieko nesakė, bet ir to užteko. Vovčikas kažkaip puikiai paveikia nervus, galbūt todėl, kad jis tarsi ne šio pasaulio: jam niekada nebūna tragedijų ir į gyvenimą žiūri taip paprastai ir aiškiai. Jis, antai, puikus lingvistas, jam – moksliniam bendradarbiui – jau siūlo profesoriaus kėdę, bet kažkaip vis sukliudo biliardo lazda (jis neprastai lošia biliardą). Ir jei jau tiesą kalbėsim, tai futbolas jį domina gerokai labiau nei lingvistika, kurią jis taip puikiai išmano.

– Einu į sodą! – paskelbė Hana ir išėjo iš kambario.

II

Draugas Vovčikas atsistojo, įsikando į dantis žalią abrikosą ir pro tą abrikosą nepatenkintas mestelėjo:

– Žinai, bičiuli, nepasakyčiau, kad tu draugiškai elgiesi su savo žmona.

– Tu taip manai? – su atvira pašaipa nutęsė Karamazovas.

– Ką reiškia „manau“? – plykstelėjo Vovčikas. – Tai – faktas. Taip, tai faktas, gerbiamasis pone!.. Ir jūs to neįstengsite nuneigti.

Galima buvo numanyti, kad lingvistas tuoj pat išsakys nepasitenkinimą prancūziška ar angliška fraze: taip būdavo visada, kai supykdavo. Šį kartą Karamazovas jį aplenkė.

– Donnеs-moi votre pouls1? – tarė jis, ironiškai tiesdamas ranką.

– Prašau nesišaipyti! – vos ne riktelėjo draugas Vovčikas. – Reikalauju žiūrėti į mane rimtai. Sakyk man: tu myli Haną?

– Še tai tau! O koks tavo reikalas? Ką, gal pats nori ją mylėti? Jei taip, tegu tau bus žinoma: aš jos nekenčiu.

– Nekenti? Tai kodėl gyveni su ja? Ir… galiausiai, kokią turi teisę ją apgaudinėti?

Dmitrijus paėmė nuo stalo papirosus ir užžiebė degtuką. Jo veidas staiga išbalo, o akys ėmė nenumaldomai plėstis.

– O tu kaip manai: kokia tai teisė?

– Būk mielas, liaukis šaipytis! – suinkštė draugas Vovčikas. – Aš su tavim rimtai kalbu!

– Ir aš su tavim kalbu rimtai! – Karamazovas nutilo, pakilo nuo kanapos ir jau ramesniu balsu tarė: – Bet matau, kad vis dar nesupranti, už ką aš jos nekenčiu. Taigi suprask: nekenčiu jos už tai, kad ji tyli ir paklusni, už tai, kad jos akys švelnios, už tai, kad ji silpnavalė, kad ji – galų gale – nesugebėtų nužudyti žmogaus. Supranti dabar?

Lingvistas nustebęs pažvelgė į bičiulį. Jis visai nelaukė tokio ryžtingo ir netikėto pokalbio posūkio ir sutrikęs naiviai paklausė:

– O kam jai žudyti žmogų?

– Tai, Vovčikai, labai sudėtinga istorija, – skausmingai šyptelėjo Dmitrijus, – ir bijau, kad tu jos nesuprasi. Tu, žinoma, žmogus mokytas, bet, kiek man žinoma, filologijos fakultete tokie klausimai nebuvo svarstomi.

– Ką tu nori tuo pasakyti? – įžeistu tonu paklausė lingvistas.

– Lygiai nieko! Tiktai noriu pasakyti štai ką: žmogų, Vovčikai, nužudyti labai nelengva! Tu dar niekada nesi užmušęs… ne kare, o šiaip, paprastame gyvenime? Tai va. O aš esu ir žinau. Tai labai sudėtinga procedūra. Ir būtent todėl sudėtinga, kad darai tą visiškai sąmoningai, iš anksto žinodamas, kad neužmušti niekaip negali.

– Tu, Dmitrijau, šneki nesąmones?

– Ne, Vovčikai, aš kalbu tai, ką galvoju. Ir sakau seniai žinomą tiesą: tik per žmogžudystę galima pasiekti visišką socialinį apsivalymą… Ar supranti, ką turiu omeny? Progreso dinamikoje socialinę etiką galima suvokti tik kaip permanentinį „nusikaltimą“. Sakau „nusikaltimą“ kabutėse, nes sąmoningos žmogžudystės vardan socialinių idealų niekada nelaikiau nusikaltimu.

Draugas Vovčikas su dar didesne nuostaba pažvelgė į bičiulį.

– Nuo kada ėmei taip manyti? – paklausė jis.

– Nuo pat to meto, kai linksmai pažvelgiau į ateitį, kai manyje vėl su baisia jėga prabilo valia nugalėti, kai ėmiau iš naujo beprotiškai nekęsti savo ribotų amžininkų.

– Kalbi visai kaip pranašas, – ironiškai mestelėjo draugas Vovčikas.

Karamazovas šaltai dėbtelėjo į lingvistą ir tarė:

– O tu manei, kad aš tik paprastas žmogus? Ak, koks tu naivus, drauguži! Taigi paskubėk ištaisyt savo klaidą, nes Dmitrijus Karamazovas tikrai yra pranašas. Tikras pranašas, ir tik su jo pagalba tu rasi šio žemiškojo gyvenimo prasmę.

Dmitrijus staiga sustojo. Veidas gelstelėjo. Jo burna persikreipė, o apatinė lūpa ėmė virpėti.

– Bet Dmitrijus Karamazovas, – pratarė lingvistas, – vis dėlto didis gražbylys ir sugiedojo sau neblogą panegiriką.

– O ką padarysi, – kreivai šyptelėjo Karamazovas. – Dar niekad pasaulyje nėra taip buvę, kad panegirikos būtų dėliojamos tam, kuris jų pats sau nebūtų giedojęs… vienaip ar kitaip. Aš jas giedu sau ciniškai, bet ne tai esmė. Tikslas visada pateisina priemones. Mano cinizmas verčia tave ir kitus atkreipti į mane dėmesį, o man to ir reikia. Kad esu gražbylys, tą tu irgi teisingai pasakei, – netikėtai sutiko jis. – Aišku, visa tai, ko gero, tik tauškalai, ir rytoj galbūt pats jų gėdysiuos.

– Hm, keistenybės! – pratarė draugas Vovčikas ir ėmė žingsniuoti po kambarį. – Iš kur tas noras filosofuoti, Dmitrijau? Juk tai tokia kvailystė, kad tu net ir įsivaizduot negali.

– Būtent kas kvailystė?

– Nagi ši… o apskritai visa filosofija!.. Nors, beje, aš manau, kad tu visai ne veltui filosofuoji…

Lingvistas mostelėjo ilgomis rankomis, pakštelėjo lūpomis ir taip pergalingai pažvelgė iš po savo baltų antakių, tarsi iš tiesų būtų nuginčijęs mažų mažiausia savo mokytoją Potebnią.

– Aš klausau tavęs! – tarė Karamazovas.

– Tai štai. Ar tave kada nors domino tas klausimas, kas gi paprastai mėgsta mestis į filosofiją?

– Domino.

Atsakymas akivaizdžiai nepatiko Vovčikui, nes jis puolė karštai įtikinėti bičiulį, kad tasai niekada tuo nesidomėjo, antraip tarp jo ir Hanos tokios scenos nekiltų.

– Na gerai, – galiausiai nusiramino jis. – Kas gi, tavo manymu?

– Laukiniai, akivaizdu, – ramiai atsakė Karamazovas.

Ir todėl, kad jis atsakė ramiai, ir todėl, kad Vovčikas nelaukė tokio (jo nuomone) taiklaus atsakymo, lingvistui, kaip ir bet kokiam suaugusiam kūdikiui, liko tik sutrikti.

– Na ir ką? – paklausė jis bejėgišku balsu.

– Aš greičiausiai būsiu išimtis iš šios taisyklės.

Draugas Vovčikas priėjo prie lango ir tyliai sumurmėjo:

– O tu, Dmitrijau, žinai, ne durnius.

– Dėkoju.

– Dievaži! – netikėtai susižavėjęs pašoko lingvistas. – Aš iš esmės kalbu rimtai. Tūkstančius metų žmonės gudragalviavo, o iki šiol neprisikasė iki tokio paradokso.

– Kokio būtent?.. To, kad gali būti išimtis iš taisyklės?

– Liaukis su savo pokštais! Juk iš tikrųjų: argi filosofinių disciplinų suklestėjimas necharakterizuoja vienos ar kitos visuomenės kaip ne iki galo išsivysčiusio organizmo?

– Visiškai teisingai, – tarė Karamazovas. – Kaip tik todėl ir laikau save tikru savos tautos sūnumi.

Lingvistas atidžiai pažvelgė į draugą, mėgindamas suprasti jo frazę, bet taip ir nesupratęs numojo ranka.

– Vėl filosofija! – nepatenkintas pasakė jis ir patapšnojo per nugarą savo laverakui. Pokalbis įstrigo aklavietėj, ir draugai nutilo. Jie kalbėjo skirtingomis kalbomis, todėl tęsti ginčą nebuvo jokio tikslo. Nebuvo tikslo net jį pradėti, nes atidus stebėtojas galėjo iš anksto pasakyti, kad jie niekada dėl nieko nesutars. Žinojo tai ir Karamazovas, netgi džiaugėsi tuo, nes rimtesnis pokalbis neabejotinai būtų atstūmęs nuo jo Vovčiką – dešimtąjį ar dvidešimtąjį iš jo trumpalaikių draugų. Jis taip tvirtai susiėjo su lingvistu tik dėl šio vaikiško gebėjimo priimti pasaulį visiškai tiesiogiai.

Susipažino jie prieš trejus metus ir nuo to laiko kiekvieną vasarą išvyksta kur nors pamedžioti. Savo mėnesio atostogas jie išnaudoja rugpjūtį ir tik retsykiais, kaip antai šiemet, randa galimybę aplankyti Slavutą liepą.

– Į ką tu ten žiūri? – paklausė lingvistas, kai Karamazovas priėjo prie lango.

– Kaip čia tau pasakius, – staiga nenuoširdžiai nusišypsojo šis. – Man pasirodė, kad čia kažkur netoli praėjo Aglaja.

Draugas Vovčikas kilstelėjo baltus antakius.

– Kokia Aglaja? – paklausė jis. – Ar tik nesumanei dėtis pamišėliu?

– Kol kas dar sunku pasakyti, brangusis mano Vovčikai… Taip vadinasi viena iš tų damų, su kuriom susipažinau garlaivyje.

– Tai tu, vadinasi, jau pažįstamas su jomis? Na ir kaipgi?

– Na ir klausyk. Kaip tik šiuo metu tetos Klavos vyras prigulė nusnūsti, tai damos švytruoja į turgų pro mūsų namus.

– Šita informacija mane lemtingai jaudina, – įkvėptai prakalbo lingvistas. – Dievaži, iš tavęs išeitų visai neprastas lovelasas… Ir tai, beje, kur kas geriau negu tavo filosofija.

Karamazovas priėjo prie lango. Karštis staiga ėmė slūgti, o nuo upės padvelkė gaivus vėjelis. Kažkaip keistai pakvipo abrikosai: kvapas buvo švelnus ir priminė senąjį Provansą bei senamadiškus kabrioletus. Sykiu ir realybė iškart persimainė į stilizuotus švelniai mėlynus tonus.

– Gerai! – tarė Dmitrijus ir lengvai atsiduso. – Tik štai ką pasakyk man, Vovčikai: kaip tu pažiūrėtum į mane, jeigu aš mesčiau Haną ir susidėčiau su viena iš tų damų… būtent su Aglaja?

– Negi jau spėjai taip toli nueiti?

– Per kokias dvi savaites aš apskritai negalėjau niekur nueiti. Klausiu tavęs, taip sakant… dėl visa ko.

Draugas Vovčikas nusijuokė taip garsiai ir taip netikėtai, kad net pašoko jo laverakas.

– Ot keistuolis! – šūktelėjo jis. – Kam tau daryti tai, jei gali ir nemesdamas Hanos… na, kaip čia subtiliau pasakius… Na, žodžiu, pasinaudoti ja… šita mergina. Manau, kad ir mergina, jeigu ji ne kvaiša, su tuo sutiks.

– O kaip Hana? Kaip, tavo manymu, ji irgi sutiks?

Lingvistas nesumetė, kad Karamazovas kalba su juo nerimtai, todėl atsakė:

– Šito negaliu tau pasakyti. Kas ją žino – moters siela, kaip sakoma, sutemos… Bet jai, man regis, ir nereikia to sakyti.

– Taigi tu rekomenduoji ją mulkinti?

– O kad ir taip!.. Mano nuomone, nieko čia nėra baisaus ar ją užgaunančio.

Karamazovas priėjo prie pašnekovo ir suėmė jį už peties.

– Taip-s, – mestelėjo jis. – Nepasakyčiau, mokytas mano drauge, kad gebi logiškai mąstyti. Ankstesniame pokalbyje užsipuolei mane, kad esą noriu kvailinti Haną, o dabar pats siūlai būti jai neištikimam.

Draugas Vovčikas nespėjo nieko atsakyti, nes tuo momentu į kambarį įėjo Hana ir pasakė, kad lingvistą kažkas kviečia. Karamazovas priėjo prie krepšio su abrikosais, tylėdamas paėmė vieną ir, žvilgtelėjęs į žmoną, nukreipė savo žvilgsnį į aprūkusį mėlyną dangų. Jis iškart suprato, kas kviečiasi jo draugą. Ir tikrai: prie vartų draugas Vovčikas išvydo tas vasarotojas, kurios įžūliai susipažino su juo upiniame garlaivyje. Tiesa, buvo čia ne visi: tėtušio (ar kaip jis ten?) nebuvo. Buvo teta Klava ir Aglaja.

III

– Sveika, teta Klava! Sveika, Aglaja! – draugas Vovčikas lankstėsi taip galantiškai, tarsi būtų išties neprilygstamas lovelasas.

– Būkite sveikas, mon ami2, – ištarė teta Klava ir, ilgai negalvodama, užtikrintu ir ryžtingu judesiu suėmė jį už rankos.

Moteris, kurią lingvistas pavadino Aglaja, kol kas nesirengė pernelyg familiariai elgtis su Vovčiku, tik pasiūlė jam atsegti ir pasiimti vieną iš kvapnių rožių, puošusių jos krūtinę. Draugas Vovčikas padarė tai su malonumu, ir jie iš lėto patraukė išdegusia ir tuščia provincijos miestelio gatve.

– Ar ilgam čia atvažiavot? – pasiteiravo teta Klava.

– Draugas Vovčikas jau minėjo mums, – tarė Aglaja. – Jis irgi atvyko dviem mėnesiams.

– Taip, – patvirtino lingvistas. – Jūs neklystate, bet…

Jis norėjo kažko jos paklausti, bet nutilo. Tiesą sakant, neišmanė, kaip paklausti: jį sutrikdė teta Klava – kalbėjo su juo taip laisvai, tarsi būtų jį pažinojusi ne mažiau kaip nuo vaikystės.

– Kaip jūs manote, – tarė teta Klava, – kodėl gi Dmitrijus pastaraisiais metais tapo toks nervingas?

– Būtent kokiais… metais? – Vovčikas norėjo pasidomauti, koks Dmitrijus, kaip ji sugebėjo taip gerai pažinti intymiausią Karamazovo gyvenimą, iš kur ji, galų gale, žino apie tuos „metus“, bet familiarus jo pašnekovės tonas galutinai išmušė lingvistą iš vėžių, ir jis visiškai sutriko.

– Jūs gi ne miknius? – pasidomėjo teta Klava. Aglaja nusikvatojo. Draugas Vovčikas paraudo ir ėmė tikinti, kad „nieku būdu“. Jis tiesiog nesitikėjo tokio mielo nusimanymo apie Karamazovų šeimos reikalus.

– Tada gal žinote, – paklausė teta Klava, – kaip ruošiasi Dimis (ji taip ir pasakė – Dimis) praleisti šituos du mėnesius? Tai yra – prie Hanos sijono ar prie Aglajos?

Klausimas peržengė bet kokias įmanomas ribas, bet draugas Vovčikas šįsyk nesutriko. Jis nusprendė, kad jei jau teta Klava tokia familiari Karamazovų šeimos atžvilgiu, tai ji, akivaizdu, atitinkamą teisę taip elgtis gavo iš paties Dmitrijaus. Jis pareiškė, kad į šį klausimą neatsakys ir siūlo paklausti jo draugo.

– Seniai reikėjo! – lengviau atsiduso teta Klava. – Argi nepastebit, kad mes čia dviese, o jūs vienas… Tik žiūrėkit, neatsiveskit ir Hanos.

– Jūs norit, kad aš dabar pat… negaišdamas atvesčiau Dmitrijų? – nenuovokiai paklausė lingvistas.

– O, Dieve mano, – tarė Aglaja. – C’est un grand malheur de n’avoir pas ete bien eleve3.

– Tikrai! Didelė nelaimė nebūti gerai išauklėtam, – pritarė ir teta Klava.

Tada draugas Vovčikas kiek kojos neša puolė prie vartų, ir ponios liko vienos po provinciškomis akacijomis.

– Štai taip, – pratarė teta Klava, – Vovčiką aš imu sau, tau dabar amžinai pasilieka Dmitrijus.

– Neprieštarauju, – sutiko Aglaja ir nuostabiais savo dantukais nukando lapelį nuo akacijos.

Jau beveik visiškai sutemo. Suspindo žvaigždės. Nuo netolimos jūros dvelktelėjo šiltas vėjas. Aglaja žydru skėčiu braižė ant smėlio kažkokius hieroglifus, teta Klava žiūrėjo į rankinuką, tikriau, į veidrodėlį, kuris buvo rankinuke, ir pudravosi miniatiūriniu pūkeliu.

– Leiskite pasiteirauti, kiek, spėtum, man metų? – šyptelėjo pati sau teta Klava.

– Aiškiai ne daugiau kaip dvidešimt septyneri, – pasakė Aglaja.

– Atspėjai, man dvidešimt septyneri. Ir kaip pikantiška, kad aš jau teta ir turiu tokią suaugusią dukterėčią… Tau, regis, dvidešimt treji?

– Ir tu atspėjai!

Teta Klava specialiu pieštuku pasitaisė antakį ir ėmė švilpauti ariją iš „Bajaderės“. Tada damos persimetė keliomis lengvomis frazėmis, vis žvilgčiodamos ton pusėn, kur nuėjo Vovčikas.

Vilkėjo jos dulsvomis rožinėmis suknelėmis, ties talijomis perjuostomis dirželiais, o rankose laikė po žydrą skėtį. Teta Klava atrodė daug nerūpestingesnė, jos šviesiai pilkame žvilgsnyje visai nebuvo matyti to vos juntamo užsispyrimo ir ryžtingumo zuikučio, kuris retkarčiais sustrykčiodavo migdolinėse Aglajos akyse, užtat stotu teta Klava atrodė šiek tiek solidesnė.

Aglaja išsiėmė iš rankinuko plonytį papirosą, užsidegė jį ir paklausė:

– Ar pasakei Ženiai (kalba ėjo apie tetos Klavos vyrą), kad mes anksčiau pirmos negrįšim?

– Žinoma, pasakiau… Aš nuo jo apskritai nieko neslepiu.

– Ir jis vis dėlto nepavydi? – Aglaja nusišypsojo.

– Ir vis dėlto… nežinau. Velnias juos supras, tuos vyrus; viena veide, o širdyje, ką žinai, gal kas nors kita.

Tada teta Klava skėčiu brūkštelėjo apskritimą, žvilgsniu pagavo sidabriškai žydrą meteoro pėdsaką ir ištarė:

– Tu, Ago, nemanyk, kad Ženia iš viso nepajėgus išgyventi dvasinių dramų. Mūsų laikais, kaip sakoma, net karvė geba dūsauti.

– Tu, teta Klava, neklysti. Mano Dmitrijus patvirtina tai sulig kiekvienu žingsniu. Man labai gaila, kad tu negali girdėti mūsų pokalbių… – Aglaja taip užtikrintai ir nenuginčijamai ištarė „mano Dmitrijus“, kad net teta Klava šyptelėjo.

– O tu, Ago, ryžtingas žmogus, – pasakė ji, – dar nespėjai jo kaip reikia pažinti, bet jau pristatai jį kaip nuosavą vyrą… O kaip Hana? Daug sužinojai apie ją?

– Tu, teta Klavo, neįtikėtinai naiviai žiūri!.. Mūsų laikais žmonės per dvi savaites ne tik susieina, bet ir išsiskiria. O apskritai – gana! – ir Aglaja mostelėjo skėčiu ton pusėn, kur jau šmėkščiojo Karamazovo figūra.

Vovčikas po minutėlės iššoko į gatvę ir nusivijo draugą. Damos iš pradžių matė tik Dmitrijų. Jis artėjo prie jų savo nervingu žingsniu, ir jo figūra tai išnirdavo, tai vėl pasislėpdavo už jauno klevo, stovinčio jo kelyje, kamieno. Kažkur netoliese praplyšo armonika, ir ant provincijos miesčiuko bulvaro pažiro žvaigždės. Gugeno respublikos jaunimas. Netrukus ir kituose kvartaluose ėmė plyšauti armonika.

Draugas Vovčikas prisivijo Dmitrijų, jiedu artinosi prie linksmų (bent jau taip iš karto konstatavo lingvistas) ir simpatingų damų.

– Na… – sustojęs pradėjo lingvistas, išskėsdamas rankas. Teta Klava seniai jau buvo apibūdinusi sau Vovčiką kaip šiek tiek nerangų žmogų ir todėl ilgai negalvodama paėmė jį už rankos. Ji pareiškė, kad rekomenduoti Karamazovo nereikia, nes jos jau turėjusios malonumo daugelį vakarų su juo pašpaciruoti… O be to, ji labai džiaugsis, jei Vovčikas jai bus toks įdomus pašnekovas, kokiu jos dukterėčiai yra tapęs Dmitrijus. Po keleto minučių procesija (kaip pavadino Aglaja) žingsniavo tokia tvarka: priekyje teta Klava su Vovčiku, iš paskos Aglaja su Dmitrijum. Distancija tarp pirmos ir antros poros buvo maždaug pusantro žingsnio. Teta Klava užmetė Vovčikui ant peties savo žydrąjį skėtį ir kamantinėjo, kas jis, ką jis ir kaip jis. Žodžiu, stengėsi išpešti, kad lingvistas detaliai išsipasakotų apie savo praeitį, dabartį ir ateitį. Aglaja iš savo kavalieriaus to nereikalavo: tokie pokalbiai su juo jau buvo įvykę prieš dvi savaites. Ji nusisegė nuo krūtinės paskutinę rožę ir priglaudė prie Dmitrijaus veido. Klausinėjo, kaip kvepia rožė, ar patinka jam tas kvapas, ar ne maloniau kvepia razeta. Kai jie kirto provincijos turgų ir įžengė į kabančių žibintų ratą, Aglaja įtikinėjo Dmitrijų, kad čia jai kvepia Floberu ir net senuoju prancūzišku gyvenimu… Karamazovas, suprantama, žinąs poetą Vijoną?.. Be to, jis negali nemėgti gogoliškos fantastikos. Aglaja esanti tikra, kad galima genialiai stilizuoti mūsų šiuolaikybę.

Dmitrijus atsakinėjo nei šį, nei tą. Tada Aglaja užspaudė jam burną savo kvapniu delnu ir tarė:

– Koks tu keistuolis, Dimi! Tikras provincialas!

– Ar tu Dmitrijui jau sakai „tu“? – atsigrįždama mestelėjo teta Klava. – Iš tavęs, Ago, išeitų puikus kavaleristas.

Teta Klava taip skambiai nusikvatojo, kad jiems priešais ateinanti provincijos porelė (regis, buvęs pasų stalo viršininkas ir įamžėjusi vietinio Raudonosios vėliavos kavalieriaus dukra) skubiai metėsi į šalį, užleisdama kelią linksmai kompanijai.

Tada pasileido kvatoti ir draugas Vovčikas. Jis taip pašėlusiai įsikvatojo, kad turėjo paleisti damos ranką, atsisėdo ant žemės ir sustabdė kompaniją. Kai jo ėmė klausinėti, kas nutiko, jis tiek ir tegalėjo ištarti: „provincialas“.

• Na… puikiai! Na… provincialas!.. Bet kurgi čia druska?

Tada, galų galiausiai, draugas Vovčikas pratarė, kad Karamazovui tai – įžeidžiausias žodis, ir kad jis net įsivaizduoti negali, kokį pasipiktinimą šis sukėlė jo užgaulaus draugo krūtinėje.

– Tik čia nėra visiškai nieko juokingo! – grubiai pareiškė Aglaja ir suėmė Dmitrijų už rankos.

Teta Klava taip pat nusprendė, kad juokingumo čia labai maža, ir netgi pamatė reikalą (aišku, tetos teisėmis) perskaityti lingvistui nedidelę notaciją. Vovčiką, kaip ir reikėjo tikėtis, toks netikėtas finalas baisingai sutrikdė ir jis netgi norėjo atsiprašyti už savo nekorektiškumą. Tada teta Klava familiariu judesiu pataisė jo kaklaraištį, stipriai prisiglaudė prie jo ir pasivedėjo trejetą žingsnių pirmyn.

– Tu, Dimi, gal tikrai įsižeidei ant manęs? – paklausė Aglaja.

– Nieko panašaus! – Karamazovas nusišypsojo. – Aš tiesiog nesupratau… tavęs.

Tą „tavęs“ jis ištarė su ypatingu malonumu: ši chimeriška mergina, kuri taip greitai perėjo su juo prie „tu“ ir kažkaip iš karto jį užvaldė (tiesą sakant, jis nejuokaudamas, o su giliu jauduliu Vovčikui aiškino, kad norėtų susieiti su Aglaja), – savo išvaizda jau galutinai jį užkariavo. Pernelyg jau protingos ir aistringos buvo tos migdolinės akys, pernelyg jau patraukliai sūpavosi tos jaunos krūtys, kad jis galėtų priimti ją kaip paprastą moterį. Šiandien net pajuto savyje kažkokią neaiškią nuojautą ir saldų skausmą, šiandien būtų norėjęs vaikščioti su ja visą naktį.

– Ko tu nesupratai? – paklausė Aglaja. – Kodėl tave pavadinau provincialu?

– Taip!

– Taigi, mielasis, akivaizdu. Aš dar tada, garlaivyje (prisimeni mūsų ginčą?), aš jau tada pagalvojau, kad esi provincialas. Tai matyti iš visko: iš judesių, iš elgesio su pažangia moterimi… kaip štai su manim… Kodėl taip keistai ištarei „tavęs“? O gal norėjai pasakyti „jūsų“? Vas ist das4? Na? O be to, tu ir formaliai provincialas… Argi gyveni ne provincijoj?

– Aš, kaip tau žinoma, gyvenu sostinės mieste! – šyptelėjo Karamazovas.

– Kuriame? – nusikvatojo Aglaja. – Ar tik ne tame, prie Lopanės?

Ši mergina (akivaizdu, kad iš kokio nors Mirhorodo) taip nevalyvai kalbėjo apie centrą prie Lopanės, kad Vovčikas, nugirdęs pokalbį, sustojo ir paklausė:

– O leiskite sužinoti, kokiuose kraštuose jūs gyvenate? Ar ne Umanėje?

– Jums rimtai rūpi? Jei taip, prašom: mano sostinė ir mano šalis – tebūnie jums tai žinoma – labai toli nuo čia.

– Prancūzija? Italija? Ispanija?

– Moskovija, mano širdele! – ištarė Aglaja ir prigludo prie savo palydovo.

Moskovija? Na, čia jau Aglaja netiesą šneka! Dmitrijus patvirtins? Tada jis ir juo netiki. Ir tikrai; kokios gi jos maskvietės? Ne, tai nesąmonė! Žodžiu, tegu tai patvirtina teta Klava, ir tik tada jis galės patikėti. Žodžiu, jei Aglaja iš tiesų rimtai kalba, – Vovčikas galutinai sutriko.

Galiausiai prabyla teta Klava ir sako tą patį. Jos vis dėlto maskvietės, ir netgi tikros, nes nuo mažumės gyvena Maskvoje. Tokia ir tokia gatvė, toks ir toks numeris, tramvajus devintas. Jei reikia telefono, tai galime ir jį pasakyti. Tetos Klavos vyras (jūs jį žinote – vyriškis su auksine pensnė) dirba profsąjungoje!.. Aglaja – našlaitė (žinote tą jaudinantį filmą apie prancūzų revoliucijos laikus) ir gyvena pas tetą Klavą. Ji studijuoja paskutiniame kurse Maskvos konservatorijoje.

– Bet iš kur jūs taip gerai mokate mūsų kalbą? – nustebęs paklausė lingvistas.

Ak, Dieve mano! Kas gi čia keisto? Jos anaiptol ne pirmą kartą apsistoja poilsiauti nuostabiose Ukrainos stepėse, ir kodėl gi negalėtų išmokti tokios muzikalios kalbos (teta Klava taip ir pasakė – „muzikalios“). Aglaja, pavyzdžiui, labai myli Ukrainą ir, jei norite, net originaliai. Ir teta Klava toliau nebeaiškins, detaliau jį galėtų informuoti Aglaja ir galbūt Dmitrijus. Beje, tokia įdomia maskviete ji ir tapo pasidavusi savo giminaitės įtakai.

– Nuostabu! – sutraškino pirštais draugas Vovčikas ir galiausiai rimtai kreipėsi į Karamazovą: – Žinai, Dmitrijau, jų portretus reiktų būtinai įdėti į vieną iš mūsų žurnalų.

– Kaip išskirtinius egzempliorius?

– Liaukis juokavęs, – numojo ranka lingvistas. – Rusiškos publikos… kaip čia pasakius… „padrąsinimui“.

– Paskatinimui, – pataisė Aglaja. – Tai bus kur kas artimiau jūsų kalbai.

– Ot tai maskviškė! – tarė Karamazovas. – Ar nepasijutai truputėlį nekaip, pone lingviste?

Draugas Vovčikas plykstelėjo. Jis mėgino kažką įrodyti, nežinia kodėl prisiminė (ir visai ne į temą) Provansą, Provanso literatūrą, minėjo XIX amžių, Žaną Žansemeną, Teodorą Obanelį ir t. t., bet teta Klava jį vėl nutempė tolyn per trejetą žingsnių. Žodžiu, pokalbis buvo nutrauktas. Lingvisto liko dar daug kas nepasakyta, netgi intriguojančių dalykų (argi mažai maskvietiškų vasarotojų keliauja po Ukrainą?), bet jis vylėsi pasikalbėti šiuo klausimu su Karamazovu ir detaliai su juo išsiaiškinti maskviečių damų pažinties su pietietiška kultūra istoriją.

– Tai, vadinas, tu baigi naują poemą? – paklausė Aglaja, kai jie vėl liko dviese.

Karamazovas sustojo ir nutaisė nepatenkintą veidą.

– Aš tau, regis, ne kartą sakiau, kad dirbu ekonominiam organe. Mane dabar domina kainų mažinimo klausimas.

– Nori pasakyti, kad kainų mažinimo tema negalima sukurti poemos?

– Noriu pasakyti, kad su Tarasu Ševčenka neturiu nieko bendra.

– Jeigu jau taip, tai aš džiaugiuosi, – ištarė Aglaja mąsliai. – Kaip tik tokių žmonių ir trūksta jūsų tautai. Man atrodo, kad tu ne tai norėjai pasakyti. Supranti mane? Aš manau, kad be didelio entuziazmo negali būti tikrų ekonomistų.

– Visiškai teisingai! – sutiko Karamazovas. – Pleištą, be abejo, išmuši pleištu, bet „užkobzarintą“ psichiką gali išugdyti tik, kaip čia pasakius, užhajavatizuotu „Kapitalu“.

– Kaip pirštu į akį! – entuziastingai pritarė Aglaja. – Be kokio nors Longfelou iš tiesų jūs nesusikursit savų ekonomistų ir politikų. Tik aš manau, kad Marksą tu čia visai be reikalo prikergi.

– Tai įsitikinimo reikalas, – nepatenkintas pareiškė Dmitrijus.

– Nemanau. Marksas yra visiškai svetimas elementas jūsų šaliai. O tu žinai, kad jeigu vandenilį papildysim deguonimi, tai karštas kūnas net nespės prisiliesti prie šio mišinio – iš karto įvyksta sprogimas ir… vanduo. Tiek to, nesiginčysim. Mane domina kitas klausimas. Kalbėdamas apie Tarasą Ševčenką, turėjai omeny apskritai eiliakalius ar būtent jį, jūsų tautos dievuką?

– Turėjau omenyje apskritai eiliakalius, o jį ypač.

– Už ką gi tu taip nekenti Ševčenkos?

– Už ką aš jo nekenčiu? – Karamazovas vėl nutaisė nepatenkintą veidą: atseit – kam čia toks tardymas? Tada nervingai atmetė plaukus nuo kaktos ir sustojo. – O nekenčiu aš jo už tai, – perdėtai užsidegęs tarė jis piktu balsu, – kad būtent Ševčenka iškastravo mūsų inteligentiją. Ar ne jis išaugino bukagalvį vergą – švietėją, kurio vardas – legionas? Argi ne Ševčenka – šis, ko gero, neprastas poetas ir stebėtinai menkos kultūros silpnavalis žmogus, – argi ne jis išmokė mus rašyti eiles, „kateriniškai“ kalbėti sentimentalybes, „gaidamakiškai“ maištauti – beprasmiškai ir be tikslo – ir žvelgti į pasaulį bei jo kūrimą per baisiomis frazėmis pasaldintą paseizmo prizmę? Argi ne jis, šis baudžiauninkas, išmokė mus, kaip sakoma, loti už akių ant pono, gerti su juo degtinę ir keliaklupsčiauti prieš jį, kai šis familiariai pliaukšteli jums per petį ir sako: „O tu, Matiuša, vis dėlto talentas.“ Būtent šis ikoninis „tėtušis Tarasas“ pristabdė mūsų tautos kultūrinį vystymąsi ir neleido jai laiku susiformuoti į valstybinį vienetą. Kvaišeliai galvoja, kad jei nebūtų Ševčenkos, nebūtų ir Ukrainos, o aš štai manau, kuriems velniams ji radosi tokia, kokią ją matome iki dabar… Nes šiandieniniu pavidalu su savo idiotiškomis ukrainizacijomis socialiniuose procesuose ji tik atlieka stabdžio vaidmenį.

– Puikus apibūdinimas! – susižavėjusi pritarė Aglaja ir čia pat kažkodėl ironiškai nusišypsojo. – Bet…

– Bet, ko gero, laikas baigti mums šitą pokalbį, – nusprendė Dmitrijus: jam, visų pirma, nepatiko Aglajos pagyrimas („Kam šitas saldainis, jei jis visai suaugęs žmogus?“), be to, staiga sugavo save pasidavusį pigiai patetikai.

Tada Aglaja iš karto nutraukė temą ir pasiūlė pasivyti tetą Klavą bei lingvistą, kurie pernelyg toli nužingsniavo į priekį. Paragino pabėgėti ir padavė Karamazovui savo rankinuką bei skėtį. Bet paskui persigalvojo ir paprašė, kad šis ištrauktų iš rankinuko jos zomšinę pirštinaitę. Tada liepė jam pakelti pirštinę sau prie veido, o kai jis tai padarė, paklausė, kuo ji kvepia.

– Kuo ji kvepia?.. Akivaizdu, moters kūnu.

– Puiku!.. Ir tas kvapas tau, tikiuosi, patinka?

– Kaip čia tau pasakius, – pratarė Karamazovas, – galbūt patinka, bet tiksliau – ne.

Aglaja nepatikėjo. Ji suėmė jo galvą ir, neįtikėtinai išplėsdama savo ir taip dideles akis, ėmė žvilgsniu glamonėti savo palydovą.

– Melagėlis! – ištarė ji. – Tu meluoji. Aš žinau, kad tau šis kvapas patinka. Todėl kad… tau nepatinka… Hana.

– Tu apie mano žmoną?

– Taip. Kodėl lig šiol nesupažindinai manęs su ja? Ko gi tu tyli?

Kodėl jis tyli? Jis, žinoma, tai padarys. Galiausiai supažindins Aglają su Hana.

Bet jis galvoja, kad ji vis dėlto keista mergina, o paskui mąsto, kad žmona neklydo pavadindama ją netaktiška. Negražu taip skubotai brautis į jo intymias kerteles. Nejaugi Aglaja to nesupranta?.. Be to, iš kur ji žino, kad jam nepatinka Hana? Žodžiu, Karamazovas vėl jaučia nepasitenkinimą, todėl taip nervingai užbrėžia degtuką.

O ji išsyk jį suprato ir greitai perėjo prie kitos temos. Tą momentą jie pasiekė skardį.

IV

– Nagi, dar truputį pailsėkime, – pasiūlė Aglaja, atsisėdusi ant žolės. – Galime ir mūsiškius perspėti.

Ji šūktelėjo savo kompanionei, kad pasektų jos pavyzdžiu ir prisėstų kur nors ten su savo kavalierium. Teta Klava ir Vovčikas neprieštaravo ir įsitaisė tokiame pačiame aukštame krante, dvidešimčia žingsnių toliau. Tada Aglaja prisislinko arčiau skardžio ir tarė:

– Ar mūsų naujasis pažįstamas pritaria tavo pažiūroms?.. Aš kalbu apie draugą Vovčiką.

– Kokias pažiūras turi omenyje? – pasitikslino Karamazovas.

– Aišku kokias – tas, su kuriomis supažindinai mane garlaivyje per pirmąjį mūsų susitikimą, o dabar šneki apie jas kone kiekvieną vakarą.

– Kalbi apie mano tautos atgimimo idėją?

– Taip. Kalbu apie nacionalinę romantiką.

Karamazovas ėmė išsisukinėti: esą neturįs su tuo nieko bendra, tą jau ne kartą jai sakęs, vadinasi, reikia būti truputį atsargesniems su tokiais terminais.

– Mes kalbame skirtingomis kalbomis, – tarė jis. – Mano tautos atgimimo idėja – kartoju darsyk – neturi nieko bendra su nacionaline romantika.

Aglaja šyptelėjo ir pasiguldė žydrąjį skėtį sau ant kelių.

– Tebūna tavaip, – tarė ji. – O kaipgi su Vovčiku?

– Mano draugas ne tik nepritaria tokioms pažiūroms, bet apskritai yra tolimas visokiai politikai.

– Ir, nepaisant šito, tą mėsos šmotą laikai savo draugu?

– O kodėl gi ne? Ar jame negali būti gerų žmogiškų pradų?

– Mėsa visada lieka mėsa, – energingai atrėžė Aglaja. – Mėsoje jokių žmogiškų pradų negali būti.

Ji taip įdėmiai pažvelgė į savo kavalierių, tarsi norėdama jį užhipnotizuoti.

– Tai irgi teisybė, – sutiko Karamazovas. – Bet su Vovčiku aš vis tiek negaliu nedraugauti.

– Gaila! – gūžtelėjo Aglaja ir ėmėsi moralizuojamo tono. – Reikia būti nuosekliam net smulkiuose dalykuose. Atrodo, Tolstojus kitados yra pasakęs, kad sunkiausia mylėti artimą. Aš manau, kad vis dėlto kur kas sunkiau yra nekęsti jo su tikra neapykanta. Tik čia galima parodyti neabejotiną valią ir, jei nori, drąsą… Tu šias savybes, kiek suprantu, aukštai vertini?

– Tau atrodo, kad man stinga valios ir negaliu būti drąsus?

Dmitrijus tai ištarė kažkaip neapsisprendęs, tarsi ir pats nepasitikėtų savimi.

– Tu turi valios ir esi drąsus! – užtikrintai ir netgi susižavėjusi pabrėžė Aglaja. – Būtent todėl man taip iš karto patikai… Patikai, žinoma, kaip žmogus.

Pokalbis nutrūko. Ji jau žiūrėjo į žemę ir slėpė nuo jo akis. Jis tylėjo, nes jame šiuo metu įsiplieskė vidinė kova: viena vertus, pamalonino tas žavėjimasis juo kaip drąsiu ir valingu žmogumi, iš kitos pusės – ne visai patikėjo ja (iš kur ji žino, kad jis būtent toks žmogus? Ar ne iš keleto pokalbių?).

Ir tada staiga pasijuto keistai įžeistas jos pasitikėjimo savimi ir tėviško tono. Galiausiai kiek apsiraminęs tarė:

– O tu, žinai, iš esmės teisingai pastebėjai: aš kalbu apie artimuosius. Man labai patinka šis pasakymas. Regis, kad mano bendrapavardis – Alioša Karamazovas – kažkaip akcentavo meilę tolimiesiems. O aš štai irgi galvoju, kad šį akcentą reiktų perkelti į neapykantą artimiesiems.

– Ir tu manai, kad didžiausia paslaptis slypi būtent čia?

– Tik čia ir niekur kitur! – kiek susijaudinęs ištarė Karamazovas. – Nors užmušk mane! – bet aš negaliu jų nekęsti su tikra neapykanta. Kiekvienas man artimas – net ir didžiausi priešai – turi tokią, žinai, žmogišką šypseną ir tokį, žinai, mielą ir gražų veidą, tarsi į tave žiūrėtų puikioji Dievo Motina. Sakau ir pabrėžiu – kiekvienas, nes net rūsčiuose ir iš prigimties piktuose žmonėse matau tą šypseną ir tą veidą.

– Gal tu perdedi? Nejaugi taip ir kiekvienas?

– Prisiekiu tau! Dievo Motina visur ir kiekvienam žingsnyje. Tai kažkoks siaubas, ir kartais netgi rankos nusvyra iš negalėjimo. Negalima susitikti su žmonėmis. Norint ką nors nuveikti ir kovoti, reikia užsidėti mizantropo kaukę ir slėpti už jos veidą, visų pirma, akis… Akys, žinai, pikčiausias visokio progreso priešas, nes akimis regi Dievo Motiną, ir būtent akyse Dievo Motina slepiasi.

Karamazovas sustojo ir ėmė nervingai kramtyti lūpas. Iš eilinio psichiškai normalaus žmogaus jis staiga virto maniaku. Protarpiais sukrūpčiodamas, jis vis gręžė galvą skardžio link ir sutrikęs dairėsi į blausias Dniepro vandenų tolumas.

– Žodžiu, Dievo Motina neleidžia tau nekęsti savo artimo? – paklausė Aglaja.

– Tiktai ji. Vardan kokios nors idėjos aš įstengčiau viską, netgi galėčiau nužudyti žmogų. Bet koks nors Ivanas Ivanovičius viena žmogiška šypsena gali mane priveikti per akimirką… Net jei ir būčiau to Ivano Ivanovičiaus nekentęs savo neišnešiota, keista neapykanta.

– Ir tau visada taip buvo?

– Ne, – tarė Karamazovas su kažkokiu ilgesio atspalviu balse. – Tik pastaraisiais metais Dievo Motina ėmė mane taip stipriai veikti. Anksčiau buvo kur kas lengviau. Anksčiau idėja beveik visai apakindavo mane, ir artimųjų man nebuvo.

Aglaja suėmė Karamazovo ranką ir padėjo ją sau ant delno.

– Tai štai, – pasakė ji. – Yra dvi neapykantos: tikroji ir tavo neišnešiotoji. Pirma – didžioji neapykanta, ir ji kuria gyvybę. Šiai neapykantai nėra artimųjų. Antra, neišnešiotoji, tėra pirmosios šešėlis. Pirmoji – nuo proto ir nuo širdies, antroji – tik nuo proto… Kaip tu manai, ar galima būti drąsiu ir stiprios valios žmogumi, jei remiesi tik protu?

– Jau ėmei abejoti manim? – paklausė Dmitrijus, prisiversdamas nusišypsoti.

– Nieko panašaus! – vėl tvirtai užtikrino Aglaja. – Tau netrūksta valios būti drąsiam. Aš tik galvoju, kad jokios Dievo Motinos nėra ir kad ji yra ne daugiau kaip šmėkla. Ir taip pat galvoju, kad tavo neišnešiota neapykanta jau yra tikra neapykanta, ir kad tu pajėgus neapkęsti savo artimo… Tu minėjai man, kaip kadaise, per pilietinį karą, nušovei kažką iš artimųjų prie kažkokio vienuolyno…

– Bet tai juk, – netikėtai išsprūdo Karamazovui, – vardan didžios idėjos.

– O argi dabar tau neliko idėjų? Ar šiandien tavęs nežavi kad ir ta pati tavo tautos atgimimo idėja?

– Žinoma, žavi, – neapsisprendusiu balsu atsakė jis. – Bet…

– Be jokių „bet“, – ryžtingai nukirto Aglaja. – Kas nors viena: arba tai idėja, arba nauja šmėkla. Ji turi tave lygiai taip apžavėti, kaip ta, vardan kurios šaudei į artimuosius.

Karamazovas staiga nusijuokė.

– Tikrai, – tarė jis. – Kartais man tokia kvailystė ateina į galvą, kad vėliau, Dievas mato, gėda prieš patį save. Štai, pavyzdžiui, kartais ima rodytis, kad Dievo Motina ima koreguoti manyje, taip sakant, žmogų. Artimas esąs ne tik Ivanas Ivanovičius, bet ir aš pats. Taigi turiu neapykantą perkelti prieš save. Jei mane priveikia Ivanas Ivanovičius, vadinasi, atėjo momentas, kai privalau nekęsti Dmitrijaus Karamazovo, tai yra savęs.

– Kad privalai pats savęs nekęsti, kai tave užvaldo Ivanas Ivanovičius, tai tiesa. Bet dėl ​​koregavimo tai čia tikrai kvailystė ir tiesiog visiški paistalai.

– O tai net, – tęsė jis kalbą, – kartais atrodo, kad pati neapykanta turi nešti savyje Dievo Motiną.

– Tai dar didesnis absurdas, nes neapykanta ir Dievo Motina tai du visiškai priešingi poliai.

– Tai aš ir polemizuoju su savimi. Bet ir šį kirtį atmušu: sakoma, kad tikra neapykanta – jau seniai žinoma – yra didžiausia meilė. Išeitų, tikra neapykanta – tai nuostabi žmogaus šypsena.

– Tai jau sofistika šarlatanams ir bailiams. Dievo Motina negali neužkirsti kelio tikrai neapykantai, taigi ir ryžtingam poelgiui…

– Iš esmės teisingai! – sutiko Karamazovas. – Bet man štai atrodo, kad Dievo Motina negali užkirsti kelio, ir kad tik jos nebuvimas paverčia neapykantą neišnešiota.

– Kokiu gi tai būdu?

– O tokiu būdu, kad tikros neapykantos palydovas yra visada džiaugsmingi ir tokie maldingi širdies virpesiai, tarsi sutiktum šviesų Kristaus prisikėlimą.

Aglaja pasislinko dar arčiau prie skardžio.

– Aš manau, – tarė ji, – kad čia reikalas daug paprastesnis. Ne Dievo Motina trukdo tau, o paprasčiausias nepasitikėjimas. Džiaugsmingai virpant širdžiai šaudoma, pasakyčiau, tada, kai nebeturi jokių abejonių.

– Kas jį žino, – palūžusiu balsu pasakė Karamazovas. – Gal aš klystu.

Jis staiga pajuto, kad jį apėmė kažkoks baisus ilgesys. Jis jau nebemato priešais save nei Aglajos, nei Dniepro, nei nuostabios pietų nakties. Jis jau pamiršo, kaip gerbia save už drąsą ir valią, ir dabar jaučiasi siaubingai niekingas žmogus. Jis netgi nori, kad kas nors spjautų jam į veidą – ir spjaudytų ilgai, atkakliai ir skaudžiai.

Aglaja, matyt, įdėmiai stebėjo savo palydovą, todėl atskubėjo jam į pagalbą.

– Tu, bičiuli, be abejo, klysti, – tarė ji. – Tu giliai klysti.

– Kalbi apie Dievo Motiną?

– Kalbu apie tave. Tu klysti, jei manai, kad tave ilgai kankins nepasitikėjimas. Tai – trumpas, laikinas dalykas, jis greitai išnyks.

Ji pakilo, vėl atsisėdo ant žolės ir privertė jį atsisėsti šalia.

– Štai taip, mano berniuk! Jei nori būti valingas žmogus, negali neįveikti nepasitikėjimo savimi, – pasakė ji ir padėjo ranką jam ant galvos. Buvo jau gili pietietiška naktis. Slavutoje kiekvieną minutę prabusdavo visokie neaiškūs garsai. Kažkur riaumojo garlaivis, ir toli pietuose plaukė jo viliojančios ugnys. Protarpiais blykstelėdavo ir krisdavo aerolitai, paslaptinga ryškiai sidabrinių liepsnų šviesa baugindami akis.

– Taip, – staiga pratarė Dmitrijus. – Jei nori būti valingas žmogus, tai negali neįveikti nepasitikėjimo savimi. Ir tu tiesą sakai, kad aš jį jau įveikiau. Aš negaliu neįveikti, nes ateitis priklauso mano jaunai tautai ir mano jaunai klasei.

Jis suėmė jos ranką ir stipriai suspaudė. Jame vėl prabudo gyvas žmogus, ir jis dar kartą pasikeitė. Ir net nepastebėjo, kaip Aglaja ironiškai nusišypsojo, kai savo tautos ateitį jis susiejo su „kažkokia ten“ klase.

– Kartais tiesiogine to žodžio prasme dūstu iš laimės, – tęsė jis, svaidydamas nuo skardžio akmenukus ir visai nepastebėdamas, kad jo kalbėjimui trūksta elementaraus nuoseklumo. – Tada tamsiosios mūsų tikrovės pusės visai pradingsta iš akių, ir aš imu augti, ir išaugu į milžiną. Nes iš tiesų: negali būti visuomenėje tokios situacijos, kai neįmanoma kova. Ir jei jau taip, tai… kaip vis dėlto linksma gyventi „šiame pasauly, ponai“… Tu negali net įsivaizduoti, kaip įsimylėjau tą aistringą žodį – progresas. Progresas – tai juk išsigelbėjimo inkaras. Tai juk išeitis iš tos padėties, į kurią pateko revoliucija.

– Bet tu šneki visai kaip pirmo skyriaus mokinys, – pasakė Aglaja.

– Visiškai teisingai! – karštai pritarė Dmitrijus. – Aš ir esu pirmo skyriaus mokinys ir turiu drąsos tai pripažinti. Tokia jau įvykių logika: kas nori gyventi mūsų dienomis, tas būtinai privalo pradėti nuo abėcėlės…

– Ir traukti iš archyvo senus šūkius?

– O kad ir taip. Argi šiandieniniai revoliuciniai šūkiai rytoj negali tapti reakcingi? Ar mes neturime pavyzdžių? Ir atvirkščiai: ar kokių nors 1917-ųjų lozungai šiandien netapo fariziejiškumu ir medžiaga spekuliacijoms? Tai nereiškia, kad mes bankrutavome, tai reiškia, kad reikia būti dialektiku. Šiandien mases galima vesti tik su vėliava, ant kurios bus aiškiai užrašyta – „progresas“.

– Tik vargu ar jos seks paskui tave, nes masės nepakenčia abstrakcijos. O progresas joms – abstrakcija.

– Visiškai sutinku, – pritarė Karamazovas. – Bet man svetimas vulgarus masių aiškinimas. Revoliuciją jos kuria per savo inteligentiją, nes bet koks masinis sprogimas tik tada tampa revoliucija, kai jam ima vadovauti dantonai, leninai ar trockiai.

– Iš tavęs išeitų visai neprastas agitatorius progresistas, – mestelėjo Aglaja ir demonstratyviai ėmė švilpauti kažkokią šansonetę.

– Tu man darai didelę garbę savo pareiškimu.

– Nullement, – tarstelėjo mergina. – On ne voit pas ‘tous les jours un malade comme vous êtes5.

– Laikai mane ligoniu? – įsižeidė Dmitrijus.

– Dieve sergėk, – tarė Aglaja. – Man tik apmaudu, kad tavo kalboms trūksta logikos. Viena vertus, tu išsakai neabejotinai protingų minčių, kita vertus – painiojiesi su leninais, klasėmis ir taip toliau.

– Na štai, vėl sena istorija, – nepatenkintas sumurmėjo Karamazovas. – Ar tik nemanai paveikti mano ideologijos? Jei taip, tai veltui eikvoji jėgas. Paimkim kad ir tą patį mano tautos atgimimą. Aš negaliu įsivaizduoti jo kitaip nei priemonės, ne kaip tikslo, o kaip faktoriaus, kuris padeda man išspręsti pagrindinę socialinę problemą. Mano tautos atgimimas – tai kelias į aiškią diferenciaciją mūsų visuomenėje ir, vadinasi, žingsnis socializmo link. Kitaip į tą atgimimą ir žiūrėti neturiu noro.

– Vadinas, iš tavo atgimimo nė velnio ir nebus! – grubiai atitarė Aglaja ir, sudėjusi delnus kaip ruporą, pašaukė tetą Klavą.

Karamazovas nugalėtojo žvilgsniu pasižiūrėjo į merginą. Jis ne tik neįsižeidė, jam net malonu buvo, kad ji išsimušė iš ramaus tono. Jos pasitikėjimas savimi jį ir žavėjo, ir tuo pat metu nervino, nes kuo labiau jis artėjo prie jos, tuo stipriau jautė jos įtaką savo pasaulėžiūrai.

– O Vovčikas ne toks jau prastas pašnekovas, – prieidama pareiškė teta Klava. – Ir pasirodo… visai ne komunaras.

– Atleiskite, – sumišo kalbininkas. – Argi jūs nežinote, kad Dmitrijus Kompartijos narys?

– Nesirūpinkit! – tarė Aglaja.

– Žinau… Ir manau, kad jis nesupyks ant tetos Klavos už atvirumą.

– Nori pasakyti, – tarė Karamazovas, – kad teta Klava mane įžeidė?

– Noriu pasakyti, – atšovė Aglaja, – kad komunistai, nors ir neblogi žmonės, dažniausiai klaikiai nuobodūs… Na, žodžiu, pasaulėžiūra jų – galima neabejojant tvirtinti – nesiekia toliau Čemberleno su monokliu ir eilinės partinės kuopelės… Tiesa, domisi dar Kinijos reikalais.

Karamazovo veidą iškreipė grimasa. Jį žeidė, kad šios atsitiktinės nepartinės vasarotojos taip atsainiai žiūri į jo partiją. Būdamas, taip sakant, amžinas opozicionierius, jis tuo pat metu buvo savotiškas komunizmo fanatikas ir, žinoma, negalėjo ramiai reaguoti į tokį visai nepateisinamą įžūlumą.

Bet pokalbis jau baigtas ir sutarta, kur galima būtų susitikti rytoj. Floberiškosios damos pradingo abrikosų kiemelio tamsoje, ir draugas Vovčikas kažką susižavėjęs pasakoja apie tetą Klavą. Tada Dmitrijus staiga prisimena Haną ir jau nejaučia jai to piktumo, kuris buvo suėmęs vakare. Jam net truputį suskausta širdį ir jis sako:

–Tu, Vovčikai, būk geras, nepasakok Hanai, kur – ir su kuo mes šiandien klaidžiojom.

– Kodėl gi? – paklausė lingvistas: jis jau pamiršo vakarinį pokalbį, kai pats patarė draugui slėpti nuo Hanos susitikimus su Aglaja.

– Aš taip noriu! – pasakė Karamazovas. – Tu turi tai padaryti dėl manęs.

Draugas Vovčikas nustebęs pažiūrėjo į Dmitrijų, kelis kartus gūžtelėjo pečiais, bet, žinoma, sutiko.

– Sutikti aš sutinku, – tarė jis. – Bet štai kas, drauguži: kaip čia taip nutiko, kad maskviškės damos patapo ukrainietėmis?

– Šitas klausimas ir mane labai domina.

– Tai tu irgi nieko nežinai? – nustebęs paklausė lingvistas.

– Žinau tiek pat, kiek ir tu.

– Keista. Kaip sau nori, mįslinga. Dievaž… Ką tu galvoji?

– Aš irgi manau, kad tai mįslinga. Ir dar manau, kad šitą mįslingumą damos tyčia kuria dėl, taip sakant, pikantiškumo.

– Man tai, dievaž, patinka! – su pasitenkinimu šūktelėjo lingvistas. – Kodėl eilinio atsitiktinio susitikimo nepavertus įdomiu nuotykiu? Intriga ne tik romane įdomus dalykas, ji ir gyvenime smagi pramoga…

– Žiūriu, imi filosofuoti, – šyptelėjo Karamazovas.

Draugas Vovčikas, žinoma, nesutiko su tokiu tvirtinimu ir pareiškė, kad Dmitrijus vis dėlto analfabetas ir nesupranta, kas yra filosofija.

– Be to, – pridūrė jis, – aš ne apie tai. Norėčiau apie tavo fortūną. Tau baisiai sekasi, mitruoli.

– Tau nepatiko teta Klava?

– Dieve sergėk. Atvirkščiai – su teta Klava, aišku, tikrai geriau susieiti… Žinai, su ištekėjusia moterim kur kas saugiau.

Draugas Vovčikas iš malonumo nusikvatojo ir ėmė strakaliot kaip jaunas veršelis.

…Kai jie nusileido prie savo gonkų, šiaurinėje apšiurusio miestelio dalyje užgiedojo ankstyvieji provincijos gaidžiai.

V

Kitą dieną jie vėl susitiko: dabar jie susitikinėdavo kiekvieną vakarą. Šeštą dieną virš vasarnamių gyvenvietės staiga pratrūko audra. Debesys aptraukė visą dangų, ir kiaurą dieną nesiliovė lietus. Gatvėse telkšojo didžiulės balos, o mediniai šaligatviai tapo visiškai išplauti. Teta Klava atsiuntė pas Karamazovus mergiotę su rašteliu, kuriame prašė draugų šiandien neateiti. Lingvistas perskaitė laiškelį ir, perduodamas jį Karamazovui, mestelėjo:

– Manau, kad merginos teisios. Kaip manai?

– O ką čia manysi, – tarė Karamazovas. – Aišku, nieko geresnio nesugalvosi.

Jis, žinoma, sumelavo, nes, jo nuomone, oras buvo ne toks blogas, kad atsisakytum smagaus pasivaikščiojimo. Kaip sakoma, kraštutiniu atveju galima nusiauti ir batus – čia juk ne miestas ir ne rudens laikas.

– Bet vis dėlto susimąstei? – pratarė draugas Vovčikas, tikrindamas savo šautuvo spynas.

– Ir nemanau susimąstyti, – dar kartą sumelavo Karamazovas ir žengė keletą nervingų žingsnių per kambarį.

Jis niekaip negali suprasti, kodėl jam truputį spaudžia širdį. Nejaugi dėl to, kad šiandien nepasimatys su Aglaja? Juk susitiko su ja vakar ir kiekvieną dieną susitinka. Galiausiai pasimatys su ja rytoj ir dar daug kartų. Ką tad reiškia šis netikėtas skausmas?

Koridoriuje staiga pasigirdo balsai, ir į kambarį įėjo Hana.

– Na, ką mes, vyručiai, šiandien valgysime pietums? – paklausė ji.

– Aišku, kotletus ir bulvių košę su grietine, – nedelsdamas atšovė Dmitrijus.

Hana įdėmiai pažvelgė į vyrą: ji nesuprato, juokauja jis ar rimtai sako.

– Ko čia išsproginai į mane akis? – paklausė Karamazovas. – Sakau tau: kotletai ir bulvių košė su grietine.

– O aš tau sakau, – pratarė Hana, – kad tu, Dimi, šiandien esi bjaurios nuotaikos ir imi su manim negražiai juokauti.

– O štai aš sakau, – tarė Vovčikas, numesdamas ant lovos savo šautuvą, – kad jūs ir šiandien – aš matau – niaujatės… Čia velniažin kas – ne naujoji buitis, o kažkokia jos karikatūra.

Karamazovas prisivertė nusišypsoti ir ištiesė ranką lingvistui.

– Ačiū, drauguži, už tiesą motušę, ir prašau atleisti, – tarė jis. – Dėkui ir tau, mieloji mano Hanusia… Argi tau nėra malonu išgirsti tai iš nepartinio bjaurybės?

– Tu, būk mielas, nesiplūsk, – sumurmėjo draugas Vovčikas.

– Nejaugi tu įsižeidei?.. Jei taip, tai antrą kartą atsiprašau ir pareiškiu: aš pajuokavau.

– Žinau, kad juokauji. Bet vis tiek, ko tavo veidas toks piktas?

– Aš, matai, Vovčikai, užsimaniau kotleto ir bulvių košės su grietine.

Hana pašoko iš savo vietos ir nuėjo prie stalo.

– Dimi! – tarė ji atsidususi. – Na, kodėl taip? Kodėl tu paverti mūsų gyvenimą begaline kančia?

– Ak, Dieve mano, kokia tragedija! – nusišaipė Dmitrijus.

Tada draugas Vovčikas prilėkė prie savo bičiulio ir ėmė mostaguoti rankomis.

– Klausyk, drauguži… – vos išlemeno jis iš susijaudinimo. – Aš… aš manau, kad tu ne komunistas, o despotas! Ir aš… imsiu ir pranešiu apie tave… kontrolės komisijai.

Karamazovas nusikvatojo. Jis taip nemaloniai nusikvatojo, kad lingvistas net sutriko ir apsidairė nustebusiomis akimis aplinkui.

– Manai pranešti apie mane kontrolės komisijai? – paklausė Dmitrijus. – Puiku! Tik būk, drauguži, teisingas žmogus, ir pranešk iš karto apie milijoną komunistų. Pranešk, pagaliau, apie visus šimtą penkiasdešimt milijonų socializmo statytojų, pranešk apie save patį, nes ir tu toks pats chamas kaip aš, kreipkis galiausiai į dangaus kanceliariją ir pranešk apie pačią kontrolės komisiją.

– Dimi, – tarė Hana, – tu negerbi savęs ir negerbi tos partijos, kuriai priklausai. Nepamiršk, kad draugas Vovčikas vis dėlto yra nepartinis.

– Manai, kad tokius klausimus reikia kelti komunistų kuopelėje?

– Kaip tik tai ir noriu pasakyti, Dimi. Tik tai.

Karamazovas staiga nurimo. Ar tai ramus žmonos tonas paveikė jį, ar dar kažkas.

– Dar kartą prašau jus atleisti, – pasakė jis. – Aš ir tikrai šiek tiek pasikarščiavau.

– Vadinasi, pripažįsti, kad Hana teisi tave prilaikydama?

Dmitrijus neatsakė. Jis staiga sustingo viena poza kambario viduryje ir stovėjo taip keletą minučių. Hanai net dingtelėjo mintis, kad jis nesveikuoja. Ji priėjo prie vyro ir paėmė jį už rankos.

– Dimi, ko tu tyli?.. Kas negerai, Dimi?

– Nieko tokio, Hanusia, – ramiai ir rimtai pratarė Karamazovas. – Galvoju dabar apie mūsų fariziejystę ir klausiu: kodėl? Kodėl mes nesigėdijam kalbėti apie bulvių košę ir kotletus? Kodėl mes, galiausiai, nesigėdijam pravalgyti liaudies pinigų… būtent šiuo metu, kai žmonės aplinkui mus gyvena neįmanomam skurde, tokiame skurde, kad net verkti norisi… Kodėl mes galų gale bijome parodyti karčią tiesą žmonėms (nors žmonės ir be mūsų ją žino) ir slepiame ją savo komunistinėse kuopelėse?

– Na, jau ši ašara ir ši karamelė visiškai ne vietoj, – ištarė lingvistas. – Bet kuriuo atveju jos negali tavęs charakterizuoti.

– Ir aš manau, – pridūrė Hana, – kad tu šiandien eini pats prieš save. Argi ne tu taip stoji už šūkį: „kelią stipriesiems“?

Dmitrijus norėjo kažką atsakyti, bet tą akimirką į kambarį įėjo Odarka ir sustojo ant slenksčio.

– Aš klausau! – tarė ji. – Jūs mane šaukėte?

– Ko jūs klausote? – be galo liūdnu balsu paklausė Dmitrijus. – Nejaugi nemokate kalbėti žmonių kalba?

Tarnaitė tylėdama pažvelgė į savo šeimininką, jos akmeninės akys sustingo žvelgdamos į vieną tašką, ir visa ji atrodė kažkokia dirbtinai medinė, tarsi specialios paskirties statula. Net Hana pajuto tai ir, pašokusi iš vietos, paskubėjo išlydėti Odarką pro duris.

– Negaliu ramiai į ją žiūrėti, – ištarė Karamazovas, kai Odarkos puspadžiai nušiurėjo per priemenę. – Ji kartais savo tylėjimu mane taip trikdo, kad man, dievaži, daros baisu dėl savo galvos: imsiu tuoj ir išprotėsiu, ir pasileisiu kur nors kaip pamišęs lėkti.

– Tave, Dimi, reikia gydyti, – pasakė Hana. – Tu sergi, Dimi!

– Gydyti? Ne, ne tai! Ne tai, mano brangioji! – Karamazovas atsiduso. – Esmė štai kokia: būna, bėgi – ir sustoji. Sustoji ir stovi. Aplinkui taip gražu – ežeras, dangus, žydros tolumos dūmelis, o „jis“ stovi ir spokso į tave išvertęs veizolus… Kalbu, Hanuska, apie mūsų juodąjį, pianiną… apie tą, kur Charkive. Tai ne pianinas, o kažkoks siaubingas vaiduoklis. Užmerki akis ir guli. Ir štai staiga tave kažkas stumteli, ir tu žiūri, ir matai, kaip iš pianino išlenda ir slenka link tavęs kažkoks gauruotas padaras. Prislenka ir atsisėda priešais tave. Aš ilgai tyliu ir įtikinėju save, kad nieko nėra. Tada gauruotas padaras lenda pas mane į lovą. Kaip tik tada, Hanuska, imu šaukti, kad įjungtum elektrą. Bet tu niekada nespėji uždegti, nes gauruotas padaras yra klaikiai mitrus ir greitai slepiasi pianine, o tu, Hanuska, iš miegų būni baisiai nerangi.

– Ir tu rimtai tiki, kad ta būtybė gyvena pianine? – klausia draugas Vovčikas.

– Dievaži, nežinau! – sako Karamazovas, kažkaip gailiai šypsodamasis. – Kaip komunistas, aš ja netikiu, o kaip tokio ir tokio kambario Charkivo mieste gyventojas negaliu netikėti, nes kone kasdien naktimis tenka trikdyti žmoną.

– Tau iš tikrųjų reikia gydytis, – sako draugas Vovčikas.

– Ir tu apie vaistus? Keistuoliai jūs neįmanomi! Dievaži, keistuoliai! – Karamazovas pažvelgė į savo bičiulį ir netikėtai užsikvatojo. – Oi, kokie gi jūs keistuoliai! Nejaugi nepastebėjai, kad aš visą laiką durnių volioju? Neabejoju, geras iš manęs išeitų artistas.

– Eik tu velniop! – plykstelėjo lingvistas ir skubiai išėjo iš kambario.

Visą dieną, o paskui ir kiaurą naktį, Dmitrijui nedavė ramybės merginos rožine suknele ir su žydru skėčiu vaizdas – merginos, kuri taip greitai pavadino jį „mielu“, kuri taip įdomiai kalbėjo apie senosios Prancūzijos gyvenimą („tu žinai poetą Vijoną?“), kuri mūsų naktiniuose turgaus užkampiuose atpažino nemirtingąjį Floberą, kuri, galiausiai, jo dvasinės krizės akimirką tapo jam tokia įdomia pašnekove.

Kai jis užmigo, buvo jau visai praaušę.

Miegas jo buvo neramus, ir pabudo jis po kokių dviejų valandų. Saulė jau kybojo aukštai gryname danguje ir sunkia kaitra pleškino jam į galvą. Pirmas žvilgsnis kliuvo Hanai. Ji sėdėjo ant kanapos ir laikė rankose kažkokį lapelį. Dmitrijus nutaisė nepatenkintą grimasą: tai buvo laiškelis nuo tetos Klavos. Hana žvilgtelėjo į vyrą ir paklausė ramiu balsu:

– Nuo ko šitas laiškas, Dimi?

– Perskaityk įdėmiau ir galbūt pati susivoksi, – tarė jis, nusigręždamas į sieną.

– Nuo tų damų?

– Aš manau, kad tau neturėtų rūpėti mano laiškai, – šiurkščiai atkirto Karamazovas. – Kas tavęs prašė lįsti į mano piniginę?

Hana nustebusi pažvelgė į savo vyrą.

– Aš visai atsitiktinai užtikau šitą raštelį, – tarė ji. – Man reikėjo pinigų cukrui… taigi, nėra ko nerimti. Argi tu anksčiau neleisdavai man tvarkytis su tavo nuosavybe be specialių instrukcijų? O gal tu dabar nori ką nors slėpti nuo manęs? Tai tada turi pasakyti – ir tiek.

Dmitrijus žvilgtelėjo į žmoną. Ji taip nuoširdžiai kalbėjo, jos akys buvo tokios liūdnos, kad jis staiga pajuto pasibjaurėjimą savimi.

– Tu man atleisk, Hanusia – tarė jis. – Aš tikrai kalbėjau šiurkščiai… Bet čia dėl mano nuotaikos: šiąnakt baisiai bjauriai miegojau.

Karamazovas apkabino Haną ir ėmė ją glostyti. Galiausiai jis patvirtino jos spėjimą. Raštelis, žinoma, „nuo tų damų“. Bet kas gi čia tokio? Teta Klava (jis beveik nesąmoningai prakalbo būtent apie šią damą, neminėdamas Aglajos) juk tikra miesčionė, ir jis tą puikiausiai supranta. O gal ji mananti, kad jis vis dėlto ją įsimylėjęs? Tai čia jau visai nerimta.

Hanai ėmė smarkiai plakti širdis ir ji įsmeigė sunerimusį žvilgsnį į vyrą.

– Tu čia tiesą sakai? – paklausė ji.

– Kas tau, Hanuska, – ištarė Karamazovas. – Kokią tiesą turi omeny?

– O štai tokią, – atsiduso Hana. – Man, Dimi, ir į galvą neatėjo įtarti tave kažkuo rimtu, bet dabar mane stebina tavo gražbyliavimai.

– Na, štai jau ir gražbyliavimai nebepatinka.

Karamazovas sukando dantimis švelniai rusvą žmonos ausį ir sutrikęs žvelgė į lubas. Jis suprato, kad užsimiegojęs išsidavė ir kad pasitaisyti jau nebeišeis. Ir todėl, kai Hana atkakliai pakartojo savo klausimą: „Tu čia tiesą sakai?“, jame plykstelėjo pyktis.

– Ne, – šiurkščiai tarė jis. – Aš meluoju!

Hana gerai pažinojo vyrą ir laukė tokio atsakymo. Bet ji žinojo ir tai, kad po tokių plykstelėjimų jis galutinai tampa bevalis.

– Ak, Dimi! Dieve mano, Dimi! Kuo tu dediesi? Juk reikalas visai ne tos vasarotojos. Nejaugi tu manai, kad aš nebemoku savęs gerbti?

Dmitrijus klausėsi žmonos ir nieko negirdėjo. Šią akimirką jis ir negalėjo girdėti, nes mintys ir jausmai staiga paliko jį, ir jis tįsojo kaip negyvas mėsos gabalas. Taip jam visada būdavo po kivirčo su Hana.

– Ak, Dimi! Tu visai be reikalo apie mane taip galvoji. Nagi, supažindink mane su tom vasarotojom ir aš tau įrodysiu… Pažadi supažindinti? Na?

– Padarysiu viską… ko nori, – pažadėjo Dmitrijus. – Tik būk miela, išeik iš čia.

Hanos neteko ilgai prašyti, ir po minutėlės jos jau nebuvo kambaryje. Tada Karamazovas išsitraukė iš lagamino maudymosi kostiumėlį ir, pasikvietęs draugą Vovčiką, patraukė su juo prie upės.

– Tu pažiūrėk į tuos veidus, kurie aplenkia mus, – tarė lingvistas, pašaukdamas prie kojos savo laveraką. – Atkreipk dėmesį, kaip jie stebeilijasi: dievaži, kaip priešai. Tai psichologija! Jei atvažiavai poilsiauti, tai būtinai esi ponas.

– Jie akivaizdžiai teisūs taip galvodami.

– Tai, tavo manymu, visus poilsio namus reikia sunaikinti?

– Mano manymu, reikia baigti šią temą, nes viskas taip ir liks tuščiom frazėm. Jei tie laukiniai nenori įžiūrėti tavyje darbo žmogaus ir nenori suprasti, kad tas žmogus turi teisę per kokius metus ar dvejus mėnesį pailsėti, tai tavo pasipiktinimas jais yra visiškai pagrįstas reiškinys. Bet, kita vertus, visai pagrįstai ir jie piktinasi tavimi, nes, pirmiausia, tu ne vienas, o tokių kaip tu – tūkstančiai, o antra, ne visi tie tūkstančiai moka korektiškai elgtis su tais žmonėmis, ir trečia, mes iš tikrųjų, lyginant su jais, esame ponai.

– Žodžiu, ir čia akligatvis, – tarė draugas Vovčikas.

– Ką tu nori tuo pareikšti?

– Noriu tą pareikšti, kad tu iš tikro tragiška figūra. Visur tau vaidenasi padėtis be išeities.

– Matyt, tokia jau mano laimė, – tarė Dmitrijus ir plačiai nusižiovavo.

Jie pasiekė upę. Prieplaukoje šurmuliavo uosto darbininkai, kraudami kažką iš vežimų. Garlaivio dar nebuvo, nebuvo ir vėjelio, tad upė plytėjo kaip veidrodis. Rytas atrodė išskirtinis: po liūčių naktys atvėso, ir naktinis šaltukas laikydavosi viršum vandens lig pat patekant saulei.

– Na, pagaliau imsimės medžioklės, – tarė draugas Vovčikas ir patenkintas atsikrenkštė.

Karamazovas atrišo savo dviirklę valtį, ir jie, atsiyrę per trejetą sieksnių nuo kranto, sušoko į vandenį.

Ir tada kažkas netoliese nusikvatojo, Karamazovas atsigręžė ir išvydo Aglają su teta Klava maudymosi kostiumėliais. Jos stovėjo upės paplūdimyje ir ruošėsi bristi į vandenį.

– Sveika, mano balandėle! – sušuko draugas Vovčikas.

– Būk sveikas, balandėli! – atsiliepė šūksniu teta Klava.

Dmitrijus pajuto, kad jam sunku kvėpuoti. Jis prisivijo savo valtį ir įlipo į ją. Visą naktį Aglaja nedavė jam ramybės, visą naktį jis svajojo apie susitikimą su ja (tarsi būtų nesimatę šimtą metų), ir štai iš pat ryto staiga sutinka ją maudymosi kostiumėliu. Jame pirmą kartą prabudo tikras suaudrintas patinas. Jis begėdiškai žvelgė į jos klubus, į jos krūtis, ir niekaip negalėjo atsitraukti. Jam kilo noras užsikvatoti, ir taip netramdomai, kaip, tikriausiai, kvatodavo pirmykštis žmogus. Net šovė mintis priplaukti prie floberiškųjų damų ir juokaujant čiupti į glėbį Aglają.

– Nagi pasirodyk, kaip plauki, – šūktelėjo Aglaja, atsisukdama į Karamazovą ir taip atstatydama krūtinę, tarsi ruoštųsi skristi jo link.

– Ah, mon Dieu! que dites-vous la6, – sušuko draugas Vovčikas.

– Ir tu čia, mon ami? Ir tu? Que vous êtes aimable de venir me surprendre ainsi7.

– Bet kompensacija, madmuazel. J’espere que vous me ferez l’amitie de diner avec moi8.

– C’est une grave question qui demande reflexion9.

– Būkit geros, pagalvokite. Nes aš pietums gavau puikaus vyno.

Draugas Vovčikas jau sėdėjo valtyje priešais Dmitrijų ir pamažu yrėsi link paplūdimio.

– Žinai, – tarė jis, atsisukdamas į savo bičiulį, – aš kalbu apie tą paslaptį, kurią slepia mūsų damos. Ją vis dėlto galima iššifruoti.

– Kokiu gi būdu?

– Labai paprastai, – tyliai nusijuokė lingvistas. – Mes nugirdysim jas geru stipriu vynu – ir jos mums pačios viską papasakos.

– Manai?

– Esu tuo tikras… Juolab kad damos visai nieko prieš kada nors su mumis išgerti. Antai neseniai teta Klava man tiesiai pasakė, kad norėtų „siaustelėti“.

Karamazovui ši mintis irgi patiko. Ne todėl, kad jam norėjosi „iššifruoti“, kaip sakė draugas Vovčikas, maskviškes damas – jų paslaptingumas sulig kiekviena diena vis mažiau ir mažiau jį domino, – o todėl, kad šiandien jis pamatė nuostabų Aglajos kūną, todėl, kad jam kilo noras jo krimstelėti. Jam dingtelėjo, kad išgėrimas galėtų sukurti neprastą situaciją, ir jis jau įnirtingai ieškojo vietos orgijai.

– Matau, kad palaikai mano mintį, – pasakė draugas Vovčikas.

– Aš ją visiškai palaikau.

– Na, tai tada padėk man, drauguži. Rengiuosi išsyk atakuoti mūsų damas ir tikiuosi, kad šiąnakt mes pagirtuokliausime su jomis.

– Bet kur mes su jomis dėsimės? – paklausė Karamazovas.

– Apie tai jau pagalvojau. Apie aštuntą sėsime į valtį, pasiimsim su savim viską, ko reikia, ir leisimės į Žaliąjį Ragą. Ten bus galima net ugnelę susikurti.

Į Žaliąjį Ragą? Puiku. Kaip čia jis pats apie tai nepagalvojo. Juk tai toks nuošalus kampelis, kad geresnio nė nereikia. Ten bus galima net apsinakvoti… kaip tik šieno kupetose.

– Gerai tu sugalvojai, – tarė Karamazovas. – Su malonumu palaikau tave.

Draugas Vovčikas dar kartą iš pasitenkinimo krenkštelėjo ir nutilo: jie jau buvo šalia floberiškųjų damų.

– Apie ką jūs ten slapukaujate? – pasidomėjo teta Klava, kai valtis lengvai įsibedė į paplūdimio smėlį.

– Čia aš Vovčikui sakau, – netruko pareikšti Dmitrijus, – kad laikas jau jus supažindinti su mano žmona.

– Tu čia rimtai kalbi? – paklausė Aglaja prisimerkdama.

– Visiškai rimtai… Padarysim taip: aš jus supažindinsiu su Hana, o jūs supažindinsit mus su tetos Klavos vyru.

Aglaja pasiskubino sutikti. Negana to: ji mananti, kad tai padaryti reikia šįvakar.

– Tiktai ne šiandien, – įsiterpė draugas Vovčikas ir painformavo damas apie savo planą dėl išgėrimo.

Damos planą priėmė, tik Aglaja pasakė, kad ji visų pirma norėtų susipažinti su Hana.

– Kodėl gi „visų pirma“? – nepatenkintas pasiteiravo Dmitrijus. – Tai istorijai dar bus laiko.

– Bet ir išgėrimui bus laiko, – užsispyrusiai pareiškė Aglaja. Ji taip ryžtingai laikėsi savo, kad per keletą minučių Vovčikas visai prarado kantrybę. Tada damos netikėtai ėmė rengtis ir demonstratyviai paliko paplūdimį.

– Ir kurių velnių tau reikėjo užsiminti apie tą susipažinimą? – nepatenkintas tarė lingvistas.

Bet Karamazovas ir pats keikė save už neapdairumą. Bet kuriuo atveju bičiuliai jau pažinojo Aglają ir suprato, kad jokio vakarėlio surengti neišeis, kol jie nepatenkins tos kaprizingos ir užsispyrusios mergiotės.

VI

Suvesti Aglają su Hana pavyko ketvirtą dieną po pokalbio upės paplūdimy. Tai įvyko vakare prie vartelių, būtent toj vietoj, nuo kurios floberiškosios damos pradėdavo eilinį pasivaikščiojimą su savo kavalieriais. Susitikimas buvo šaltas, ir tai ypač pajuto Hana.

– Ko jūs taip šalinatės bendrijos? – pasiteiravo Aglaja, suimdama už rankos Karamazovo žmoną.

– Iš kur jūs tai traukėte? – savo ruožtu kilstelėjo antakius Hana.

– Še tai tau! Tiek jau laiko gyvename čia, o jūsų nė karto nematėme gatvėje. Argi tai ne uždarumas?

– Hana baisi individualistė, – pajuokavo draugas Vovčikas.

Teta Klava nei iš šio, nei iš to nusijuokė, smulkiu ir negražiu juokeliu.

– O aš štai galvoju, kad čia visai kita priežastis, – tarė Aglaja. – Tu, Dimi, kaip manai?

Karamazovas krūptelėjo. Jis anaiptol nesitikėjo, kad Aglaja taip familiariai elgsis su juo Hanos akivaizdoje.

– Aš nenugirdau, – rausdamas pratarė jis. – Apie ką jūs ten?

– Tai yra aš?

– Na taip, jūs!

– Tik tu pamanyk, teta Klava, – nusijuokė Aglaja. – Jisai į mane jau kreipiasi „jūs“.

– Cha, cha, – vėl pažiro smulkiu ir nemaloniu juokeliu antroji floberiškoji dama.

Susidarė nejauki padėtis. Tokia nejauki, kad net draugas Vovčikas tai pajuto.

– Jūs Dmitrijaus nesupratote, – staiga ramiu balsu ištarė Hana. – Jis šituo „jūs“ omenyje turėjo ir jus, ir mane.

– Tu, Dimi, patvirtini tai? – paklausė Aglaja ir atsargiai, net su tam tikra pagarba pasižiūrėjo į Haną.

– Žinoma, – gūžtelėjo pečiais Dmitrijus ir išsitraukė portsigarą.

Jis jau buvo susiėmęs, ir jo veidas atrodė ramus.

– Tai štai kaip, – tarė Aglaja. – Ar ne todėl jūs taip retai išeinate į gatvę, kad nenorite susitikti su miesčionėmis? Taip sakant, bėgate nuo miesčioniškos aplinkos? Aš neklystu?

– Nežinau, ką jūs laikote miesčionimis? – ramiai paklausė Hana.

– Ką aš laikau? Na, kad ir save pačią, tetą Klavą ir panašiai.

– Taip mažai jus pažįstu, kad laikyti miesčione kol kas nerizikuoju.

– Na, o kai pažinsite – surizikuosite?

Hana suėmė kasą ir persikėlė ją ant krūtinės. Tada keletą sekundžių patylėjo ir galiausiai tarė:

– Tai ir rizikuoti nėra ko. Jei jūs miesčionės, tai miesčionės… Bet aš tikiuosi, kad turiu reikalą su kitos rūšies žmonėmis.

Teta Klava kariškai užsimetė savo žydrąjį skėtį ant peties ir kilstelėjo dešiniąją ranką lyg atiduodama pagarbą.

– Tarnauju, jūsų-ybe! – pabrėžtinai suskandavo ji, pasisukdama į draugą Vovčiką.

Vėl stojo nejauki tyla. Hana, žinoma, suprato, kad teta Klava šaiposi iš jos, bet dabar jau nepajėgė išsklaidyti įtemptos atmosferos ir tylėdama nusuko žvilgsnį.

– Galgi baikime šitas kalbas, – tarė draugas Vovčikas.

– Kodėl? – pratarė Aglaja. – Labai įdomi tema… Tu, Dimi, kaip manai?

Karamazovas nieko neatsakė į šį klausimą ir staiga žengė keletą žingsnių šalin.

– Prašau, palaukite manęs porą minučių. Aš tuoj grįšiu.

– Kurgi ruošiesi bėgti? – ne be ironijos pasidomėjo Aglaja.

– Niekur aš nemanau bėgti, – šiurkščiai atšovė Karamazovas. – Einu į bufetą atsigerti vandens.

– O kodėl manai, kad mes nenorime vandens? Tiesa, Hana?

– Taip, ir aš noriu vandens, – tarė Karamazova.

– Na, tai tada eime visi, – nepatenkintas ištarė Dmitrijus.

Jie jau stovėjo turgaus viduryje, netoli nuo „I. L. Karasiko gražiausių žibuoklių bufeto“. Būtent į šį bufetą jie ir patraukė.

– Manau, – tarė Aglaja, įžengdama į gonkas, – kad gerbiamas I. L. Karasikas pavaišins mus ne tik žibuoklėmis, bet ir šventintu vandeniu?

– Apie ką jūs šnekate, panele? – pasiteiravo krautuvininkas, maloningai nusišypsodamas.

– Kalbu apie šventintą vandenį, tai yra – apie degtinę.

– Jūs, ko gero, manote, kad aš, be žibuoklių, pardavinėju dar ir degtinę iš po prekystalio? – įsižeidęs paklausė I. L. Karasikas

– Ne tik manau, esu įsitikinus, kad taip ir yra.

Krautuvininkas patenkintas nužvelgė svečius, ir ėmė staiga puldinėti tarp staliukų.

– Na, jei jūs tokie tikri, tebūnie jūsų valia… Kokios gi jums degtinės reikėtų ir kiek jos pageidautumėt?

Kompanija nusikvatojo: na štai, seniai taip reikėjo. Ir nėr čia ko maivytis. Argi jie nežino, kad I. L. Karasikas simpatingas žmogus ir, kaip bet koks simpatingas žmogus, geba kiekvienam pasitarnauti?

– Mes rimtai gersim degtinę? – paklausė Karamazovas (jis norėjo pasakyti „tu rimtai manai gerti“, bet negalėjo to ištarti Hanos akivaizdoje).

– Žinoma, rimtai, – tarė Aglaja. – Kodėl gi neišgėrus? Argi tu nesiūlei man surengti išgėrimą?

Karamazovas paraudo ir kilstelėjo antakius. Tas cinizmas, kurį šiandien demonstravo Aglaja, jį jau ėmė nervinti. Jis visu kūnu staigiai nusisuko ir pasitraukė prie galinio stalo. Teta Klava su Vovčiku nusekė iš paskos: lingvistas irgi buvo nepatenkintas.

– Dimis – siaubingas keistuolis, – kalbėjo Aglaja, paėmusi už rankos Haną, ir kalbėjo taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. – Aną rytą, žinote, vos skandalo nesukėlė, kad aš nenoriu su juo girtuokliauti… O dabar kažkodėl pats atsisakinėja.

Hana šaltai pažvelgė į Aglają.

– Tik aš nesuprantu, kam jūs visa tai man pasakojate, – tarė ji.

– Kaip tai kam? Tam, kad išgertumėt su manim, nes man dabar labai noris išgerti.

– O man, deja, nesinori. Imkime verčiau ir išeikime į gryną orą.

– Jūs visai negeriat?.. O gal tik dabar atsikalbinėjate?

– Kodėl negeriu? – prisiversdama nusišypsojo Hana. – Kartais ir aš geriu, bet šiandien nenoriu. Man regis, kad ir jūs neturite didelio noro: tokioj tvankoj degtinė negeriama.

Aglaja vėl suėmė Karamazovą už rankos ir su užuojauta pažvelgė į ją.

– Kad karštis, tai jūs teisybę sakote, – tarė ji. – Betgi ne vien tik tvankoj reikalas; aš manau, kad jums vis dėlto sunku – jums, komunistams.

– Kodėl gi mums sunku?.. Jūs visai be reikalo užjaučiate.

– Nejaugi jums galima gerti degtinę? – su dirbtine nuostaba pasiteiravo Aglaja.

– Žinoma, galima. Argi jūs negirdėjote?.. Tik, kaip sakoma, su saiku.

– Žodžiu, aukso viduriukas? Na ką gi, ir tai gerai. Taigi, padarykit man malonumą ir išgerkite su manim „su saiku“.

Ji nesulaukė atsakymo ir, pribėgusi prie krautuvininko, paprašė jį pastatyti ant vieno staliuko buteliuką degtinės. Tada, prišokusi prie kompanijos, nutvėrė už rankų Karamazovą ir draugą Vovčiką ir nutempė juos prie Hanos.

– Aš irgi manau, kad dabar neverta gerti, – tarė draugas Vovčikas. – Išties baisus karštis.

– Na štai, ir šitas tą patį gieda… O ką tu man ryte kalbėjai?

Karamazovas žvilgtelėjo į Aglają, žengė ryžtingą žingsnį krautuvininko link.

– Ar nėra pas jus kokio nors kabineto, kur būtų galima pasėdėti? – paklausė jis.

– Kaip tai nėra! – nei iš šio, nei iš to įsižeidė I. L. Karasikas.

– Seniai taip reikėjo, – pareiškė Aglaja ir, regis, penktą kartą paėmė Haną už rankos. – Keistuoliukas tas Dimis, visiškai be pusiausvyros… Jūs jau seniai su juo gyvenate?

Priėjo prie Hanos ir teta Klava, ir taip pat paėmė ją už rankos.

– Jūs man, dievaži, patinkate, – tarė ji. – Aš visada pykau ant Dmitrijaus, kad jis taip su jumis elgiasi.

– Aš jūsų nesuprantu! – atkirto Hana ir sutrikusi pažvelgė į draugą Vovčiką: ji staiga pasijuto tarsi vaikomas žvėrelis.

– Na kaipgi taip? – pratarė teta Klava. – Ar tai gražus elgesys, kad jis tik šiandien pasistengė išvesti jus į žmones.

– Čia Dmitrijus niekuo dėtas. Aš pati niekur nenorėjau eiti.

– Pati? Na, tada kitas reikalas. Draugė Hana, atseit, poilsiauja, svarus, taip sakant, kaupia. Visai neblogai.

Jie jau sėdėjo kabinete, o aplinkui juos sukosi krautuvininkas. Karamazovas persimainė. Prieš kokį pusvalandį dar buvo visas paniuręs, o dabar jo veide visą laiką žaidė linksma šypsena ir jis dosniai svaidė sąmojus ir sentencijas. Aglajos cinizmas, kuris lig tol jį glumino, antai tapo tuo šaltiniu, kuris girdė jį stebuklingu vandeniu ir palaikė jo, taip sakant, atsainią nuotaiką. Jis gerai žinojo, kad Hana seniai jau veržiasi namo, kad floberiškosios damos neduos jai ramybės ir, galiausiai, žinojo, kad jau, ko gero, nebetoli iki skandalo, bet visa tai sykiu ne tik jo nejaudino, visa tai sykiu stūmė jį daryti tai, ko kitą kartą jis, be abejo, nebūtų daręs. Jis prisiminė šiandienos rytą, prisiminė Aglajos kūną, ir jam norėjosi kankinti Haną – kankinti už tai, kad ji neleidžia jam pasiimti to kūno… ir apskritai taip atkakliai užstoja jam kelią.

– Na, tai kas gers? – bejėgiškai mostelėjo ranka lingvistas, kai krautuvininkas pripildė taures.

– O tu nesiruoši? – paklausė Aglaja. – Na, tai tada trise… Jūs, Hana, irgi turbūt negersit?

– Negersiu.

– Gerai… Kokį čia mums tostą sugalvojus?.. Avec un peu, – ji vėl atsisuko į Haną.

– Aš prastai moku prancūziškai.

– Mille pardons10 už prancūzų kalbą. Bet, messieurs, laissez-moi seulement m’installer11.

Aglaja staiga užsivertė taurelę ir išgėrė savo degtinę. Išgėrė ir teta Klava su Karamazovu.

– O dabar galima ir tostą sugalvoti, – tarė Aglaja po antros taurelės. – Aš išgėriau, bičiuliai, už drąsius ir stiprios valios žmones. Girdite? Aš išgėriau už narsiųjų beprotybę. Bet ne už tą beprotybę, kuri išsigimė į sorentišką miesčionį Peškovą, – išgėriau už beprotybę, kuri atvedė trogloditą į rafinuotą europietiško žmogaus būseną. Aš išgėriau už tą beprotybę, kuri nežino užtvarų ir dega amžina nežinomų kraštų siekio liepsna. Aš išgėriau už konkistadorų beprotybę… Jūs mane, Hana, suprantate? Leiskite jums prisistatyti. Aš – naujasis mūsų laiko žmogus. Aš – viena iš tų jaunų žmonių, kurie kaip grybai išauga šalia jūsų komunistinių kuopelių ir kurių jūs nepastebite. Dmitrijau Karamazovai, tu žinai, kas priešais tave sėdi? O, tu nežinai, kaip pasakytų Gogolis, kas sėdi priešais tave. Čia sėdi tavo antipodas. Bet jūs manęs vis dėlto, kaip matau, nesuprantate. Ak, draugužiai brangūs… Nagi, imkime ir išgerkime už beprotybę.

Aglaja vėl išlenkė taurelę. Veidas jos parausvėjo, o akys spindėjo chimerišku žvilgesiu. Karamazovas su susižavėjimu žvelgė į merginą.

– Dar noriu pasakyti, draugai mano, kad nors tai ir keista, bet pagimdė mane ne kas kita, o jūsų kuopelė. Ji mano tikroji motina… Na, įsivaizduokit sau. Auga kažkur, kažkokiam, tarkim, universitete mergina. Mergina, taip sakant, iš pieno plaukus. Iš prigimties pašaukta entuziastingai veiklai – ne tam, kad tuščiai komjaunuoliautų… na, sakysim, kokiu nors nuobodžiu pranešimu ar kokiu „šunkeliu“, o taip, kaip, tarkim, Perovskaja. Ir štai, kviečiasi ją kuopelė ir sako: „Tai štai kaip, sąmoninga jaunuole, būsi tu kandidate į komjaunimą… Kokia tavo kilmė?..“ O kurių velnių čia ta kilmė? Ne aš juk dariau tėvą? Jis mane padarė!

– Galbūt tavo kilmė vis dėlto tamsoka, – įsiterpė draugas Vovčikas.

– O jūs, Hana, kaip galvojate? Tamsoka mano kilmė?

– Aš manau, kad man jau laikas namo, – tarė Hana pakildama nuo stalo.

– Ne, palaukite. Aš dar nebaigiau. – Aglaja šiurkščiai sugriebė Haną už rankos ir pasodino ją. – Tai štai. Ką gi man daryti? Jūs suprantate – man iš prigimties skirta entuziastinga veikla, ir aš noriu kurti gyvenimą. Ne taip, kaip jį kuriate jūs, Hana, ir ne taip, kaip tu, Dmitrijau Karamazovai (ji vėl išgėrė taurelę degtinės), o taip, kaip jį kūrė narsieji per tūkstančius metų… Jūs, žinoma, pasakysite, kad aš skelbiu naujosios buržuazijos ideologiją – tebūnie taip, kaip jūs manote. Bet bus taip, kaip manau aš, nes mes – aš ir tūkstančiai aglajų su sijonais ir kelnėmis – negalim toliau gyventi be oro.

– Jums, matyt, labai tvanku, – nelauktai paironizavo Hana.

– Parbleu, j’etouffe. Je vous prie de baisser la glace, pour nous donner un peu d’air12.

– Aš jums jau sakiau, kad prastai suprantu prancūziškai.

– Ji sako, – piktai tarė teta Klava, – kad dūsta ir prašo jus atidaryti langą.

– A, tai visai kitas reikalas, – vėl suironizavo Hana.

Karamazovas staiga pašoko iš vietos ir priėjo prie žmonos.

– Tu, Hana, matau, nori namo – griežtai tarė jis. – Tai aš galiu tave palydėti.

– Aš nesu girta ir namo dabar jau nesiruošiu, – ramiai atsakė Hana.

– Užtat aš ruošiuosi! – sušuko Karamazovas. – Einam!

Teta Klava ir Vovčikas irgi pakilo. Pakilo ir Aglaja.

– Aš nujaučiau, kad iš šito susitikimo nieko gero neišeis, – pasakė teta Klava.

– O kas gi turėjo išeiti? – naiviai paklausė lingvistas.

Dama lengvai timptelėjo jį už nosies ir ištiesė savo ranką pabučiuoti. Ji galiausiai nusiramino ir tarė jam, kad ryt ateitų pas jas su Karamazovu: atseit, kodėl nenuvykus keletui valandų į miestą K. Žodžiu, dar reikią susipažinti su K. Kelionė galbūt būsianti įdomi, nes laikas puikus, be to, garlaivyje galima patirti naujų įspūdžių. Draugas Vovčikas sutiko. Tada teta Klava paėmė už rankos Karamazovą ir pakartojo jam tokį patį pasiūlymą.

Dmitrijus irgi pažadėjo ir, kilstelėjęs viršum tetos Klavos peties skėtį, praleido priešais save Aglają ir Haną: ir viena, ir kita ėjo visą kelią tylėdamos.

– O vis dėlto linksma gyventi „šitam pasauly, ponams“, – tarė Aglaja. – Čia, regis, tavo, Dimi, žodžiai?

Karamazovas tylėjo. Jis mąstė. Jis galvojo apie tai, apie ką neseniai kalbėjo Aglaja, ir mintys vijo viena kitą. Jis išties susidūrė su įdomia mergina, ir jam dabar atkakliai lindo į galvą, kad šis susitikimas gali baigtis maža drama, ir šitoje dramoje pagrindiniai veikiantieji asmenys bus, suprantama, trys: jis, Aglaja ir Hana.

– Bičiuliai, – tarė draugas Vovčikas. – O kas iš jūsų atsiskaitė su I. L. Karasiku?

Lingvistui atsiliepė tyla: aišku, kad apie tai niekas nepagalvojo.

– Na, tai požiūrį į krautuvininką galiu pavadinti tiktai kiaulyste.

– Nieko panašaus, – tarė teta Klava. – Dėl I. L. Karasiko nėr ko jaudintis: jei jis šiandien nepaėmė, paims rytoj. Ir rytoj jam bus smagiau imti, nes rytoj jūs iš jo dar ir ką nors nusipirksite.

– O juk tai tiesa, – pritarė lingvistas. – Paskaičiavimas teisingas. Koks nors Pererepenka tiek niekada nesumąstytų.

VII

Kai bičiuliai kitą dieną atėjo prie namo, kuriame buvo apsistojusios vasarotojos, juos nepatenkinta išraiška pasitiko Aglaja ir pareiškė, kad kavalieriams labai nedera vėluoti ištisą pusvalandį. Žodžiu, teta Klava supykusi ir išplaukusi viena. Aglaja, žinoma, ant jų nebepykstanti ir prašanti užeiti į kambarį. Beje, jie susipažinsiantys su Ženia (vyriškiu su auksine pensnė). Jam kaip sykis baisingai įsiskaudėjęs kažkoks dantis… matyt, kastruoto proto dantis.

– Prašom! – tarė Aglaja, atlapodama duris. – Užeikite, ponuliai bičiuliai!

Draugų pusėn dvelktelėjo rinktine parfumerija. Kvepėjo pudra, kvepėjo kvepalai, ir atrodė, kad kiekvienas kampelis ir kiekvienas daiktas šioje patalpoje buvo prisisotinęs atvykėlių kvapo. Ant tualetinio stalelio stovėjo kelios vazos su gėlėmis, ant palangių gulėjo prancūziški romanai. Draugas Vovčikas buvo bepradedąs kalbą apie vakarykštį vakarą. Bet Aglaja akivaizdžiai neturėjo jokio noro kalbėti apie tai.

– Man regis, kad aš vakar buvau tokia pat, kaip ir visada, – tarė ji.

– Be abejo, – pasiskubino sutikti lingvistas ir, padėjęs ant palangės senamadišką prancūzišką romaną, kurį jau buvo spėjęs peržvelgti, tarė:

– Na, o kurgi jūsų vyriškis su auksine pensnė?

– O štai tuoj pat mes jį pasikviesime, – tarė Aglaja. – Jevhenijau Valentinovičiau! Nagi eikš čionai.

Už durų, vedančių į kitą kambarį, kažkas subruzdėjo, ir galiausiai vyriškis su auksine pensnė pasirodė ant slenksčio.

– Jevhenijus Valentinovičius, – pristatė jį Aglaja. – Tetos Klavos vyras.

Naujasis žmogus tylėdamas spustelėjo rankas draugams ir ėmė tursinėti po kambarį, visą kelią laikydamasis skaudančio danties. Tipiškas profsąjungų inteligentas – mandagus ir gležnas, – jis išsyk pamiršo gerą toną ir nekreipė dėmesio į bičiulius. Karamazovas įdėmiai nužvelgė jį ir pagalvojo, kad šis vyriškis su auksine pensnė neišvengiamai turi būti Jevhenijum Valentinovičium, nes kitaip jo ir pavadinti neįmanu. Ne Ivanovičius arba Petrovičius, ir ne Denisas arba Stepanas, tik Jevhenijus Valentinovičius. Tiesa, galima būtų jį pavadinti dar Valentinu Jevhenjičium. Bet iš esmės tai vienas ir tas pats.

– Tave tikriausiai stebina, kodėl turiu tiek daug prancūziškų romanų? – paklausė Aglaja, atsigręždama į Vovčiką.

– Jei nori, aš labai stebiuosi, – tarė lingvistas. – Netgi baisiai stebiuosi.

– O jeigu nenoriu?

– Tada galiu ir nesistebėti. Žodžiu, turiu norą įtikti tau… kaip manai?

Aglaja pasakė Karamazovui, kad ji jau pakeitė požiūrį į Vovčiką, ir kad dabar jis jai ima patikti. Lingvistas padėkojo už komplimentą.

– Na tai vis dėlto: kodėl gi pas tave tiek daug prancūziškų romanų?

– Matai, tai mano prosenelio palikimas. Jis paliko man labai neprastą biblioteką.

– Ar nebuvo tavo prosenelis kultūringas dvarininkas?

– Kaip čia tau pasakius… Reiktų manyti, kad taip. Iš esmės ne visai taip, bet vis dėlto taip.

– Gal tu man pasakytum jo pavardę? Ar tai ne kunigaikštis, tarkim, Volkonskis?

– Kodėl tai būtinai Volkonskis, o ne koks nors Mazepa?

– Todėl, kad tu ir su vienu, ir su kitu susijusi ne daugiau negu aš su Čandzolinu.

– Be reikalo taip galvoji! – tarė Aglaja ir nutaisė gudrų veidą: esą, ji dabar patylės, bet paskui Karamazovas ne tik išgirs tą pavardę – jis net ir bus šiek tiek nustebintas.

– Galbūt aš ir klystu! – mestelėjo Dmitrijus ir čia pat pagalvojo, kad Aglaja kuo toliau, tuo labiau stengiasi jį užintriguoti. Ir maskvietiška kilmė, ir jos palyginti gryna ukrainiečių kalba, ir galiausiai kultūringas proprosenis – visa tai patvirtina jo prielaidas.

Draugui Vovčikui kilo noras pareikšti savo užuojautą vyriškiui su auksine pensnė.

– Jums turbūt labai skauda dantį? – paklausė jis. – Žinau, kai skauda dantį, tai yra siaubinga.

– Muhu! – atsakė Jevhenijus Valentinovičius ir vėl susiėmė ranka už skruosto. – Muhu.

Čia lingvistas pliaukštelėjo sau delnais per kelius ir ėmė įtikinėti, kad jam, vyriškiui su auksine pensnė, esama tiesioginės prasmės eiti pas dantų gydytoją. Vovčikas matęsis su tuo gydytoju prieš keletą dienų ir mano, kad tai baisiai simpatiška žmogysta. Nejaugi Jevhenijus Valentinovičius nenorėtų pasiieškoti minėtojo eskulapo pagalbos? Vovčikas esąs tikras, kad vyriškis su auksine pensnė nepasigailėtų. Na… kaip?

– Žinoma, reikia nueiti ten, – atsakė Aglaja už savo giminaitį, kuris be „muhu“ nieko daugiau neįstengė pratarti.

Na ir puiku! Jie nueis pas dantų gydytoją, ir dantis kurį laiką liausis varginęs… Ar nenorėtų ir Aglaja prasieiti? Gal tada ir Dmitrijus ne prieš?.. Žodžiu, eime visi. Tiesa, lauke tvanku, bet reikia juk pagelbėt žmogui, Jevhenijus Valentinovičius žaidžia futbolą? Ne? Galų gale jis, be abejo, lošia šachais. Taip?.. Na ir gerai. Kai nurims dantis, jie suloš šachais.

– Bet tai kada tu nuvesi Jevhenijų Valentinovičių pas daktarą? – šypsodamasi priminė Aglaja.

Draugas Vovčikas sutriko: esą, jis tai padarys su dideliu malonumu ir nedelsdamas. Žodžiu, imkim ruoštis.

– Ak, koks tu iškalbus, – tarė Aglaja. – Ar ne laikas pačiam imtis reikalo? Ženią tu, žinoma, nuvesi vienas, nes nėra jokios prasmės kepti mums visiems saulėje.

Draugas Vovčikas dar labiau subruzdo. Jis puikiai suprato, kad reikia nedelsiant pamatyti eskulapą, ir kompanija čia niekuo dėta. Jis čiupo savo kepurę, atidarė duris ir pro jas su gūsiu karšto oro praleido vyriškį su auksine pensnė. Jevhenijus Valentinovičius suėmė ranka savo rusvą barzdelę ir vos ne bėgte išbėgo. Taigi kambarys ištuštėjo ir jame paliko tik Dmitrijus su Aglaja.

– Na, ačiū Dievui, – ištarė Aglaja ir su palengvėjimu atsiduso. – Taip įkyrėjo su savo dantim, kad nors lėk į Maskvą.

Karamazovas nieko nepasakė, jo širdis staiga ėmė neramiai plakti. Iki vakarykštės dienos jis jautėsi kur kas ramesnis. Aišku, Aglaja jam išsyk patiko, žinoma, jam andai ištrūko frazė, kad jis norėtų susieiti su ja. Bet tai buvo tik miglotos nuojautos, ir jis, pavyzdžiui, visaip vengė temų apie meilę, jis visada su Aglaja kalbėdavosi kaip su tiesiog protingu bičiuliu.

Dabar kitaip. Jis staiga pajuto jos buvimą šiame miestelyje, taip sakant, fiziologiškai, ir tas jausmas prasidėjo ne vakar, o tiksliau – tą vakarą, kai jam su ja nepavyko susitikti, kai jis taip visą naktį kankinosi. Net ir ne tą vakarą – tai prasidėjo nuo pirmo susitikimo su ja garlaivyje, tūkstančiais nematomų psichologinių gijų jis susiraizgė su ja iki vakarykštės dienos, o vakarykštė diena buvo tik logiška ir neišvengiama išdava. Argi atsitiktinai ji parodė jam savo kūną su maudymosi kostiumėliu? Argi atsitiktinai ji vakar visą vakarą stengėsi būti dėmesio centre? Argi atsitiktinai jis išgirdo tą narsiųjų beprotybės apologiją rytinio susitikimo fone, to susitikimo, kai ji stovėjo paplūdimyje nutvieksta saulės ir demonstravo jam savo sveiką rubensišką kūną? Nieko atsitiktinio nėra, kiekvienas atvejis susijęs su tuo ar kitu, ir apibrėžiamas jis konkrečiomis priežastimis, o jeigu buvo priežastys, tai kitaip ir nutikti negalėjo. Prisiminus jos vakarykštę kalbą apie narsiųjų beprotybę jis lig skausmo užsinorėjo pats būti toks beprotiškas. Užsinorėjo griebti ją į glėbį ir surikti pergalingu laukinio nugalėtojo šūksniu. Priešais jį akimirkai šmėstelėjo liūdnos, klaikiai pakyrėjusios jo Hanos akys, bet daugiau jis nieko nebematė. Visai negalvojo apie tai, kaip ji priims jo glamones. Jo tą akimirką net nebedomino situacija, kuri neabejotinai neatitiko jo ketinimų. Jis jau nebematė nieko, išskyrus patrauklią merginą ir jos migdolinį žvilgsnį.

Karamazovas įžūliai pažvelgė į Aglajos liemenį ir įsmeigė į ją akis.

VIII

Ir jis, aišku, buvo teisus. Antraip kam tarnaitė būtų uždariusi langines? O gal Aglaja nenorėjo įsileisti vidun tvankos? Juk ne, to negali būti! Ji, žinoma, pageidauja prietemos. Reikia būti ryžtingam.

Kambaryje temsta ta dienine tamsa, kai net užsimerkęs junti giedrą dieną bei tuščias įkaitusias užkampio miestelio gatves. Pro vieną langinę įlenda ugninė pusiaudienio saulės letena ir nuslinkusi per vazas su rožėmis lengvai priglunda prie sienos.

Aglaja pasitaisė savo rožinės suknelės dekoltė ir pažvelgė į Karamazovą.

– Dmitrijau, nagi ateik arčiau prie manęs, – tarė ji. – Ar nenori abrikosų vandens?

– Dėkoju, – linktelėjo Karamazovas ir sustojo šalia merginos.

– Nenori? Na, tada aš pati atsigersiu.

Ji nuėjo ąsočio ir grįžusi su juo atsisėdo ankstesnėje vietoje. Mažais gurkšneliais rydama gelsvą vandenį ji kalbėjo apie Jevhenijų Valentinovičių, bet ūmai susidomėjo jo šeimyniniais reikalais.

Atseit, jai norėtųsi dar ką nors sužinoti apie jį, o ypač domina, taip sakant, giliai intymaus pobūdžio faktai. Na štai, vėlgi, tarkim: kokie, galų gale, jo tarpusavio santykiai su žmona? Jinai anksčiau įteiginėjo jam, kad jis nemylintis Hanos, bet tai juk buvo pokštas. Ji, suprantama, nieko nežinanti, bet jai labai smalsu, kaip jis žiūrįs į savo žmoną.

Kol Aglaja uždavinėjo klausimus, taip sakant, „apskritai“, Karamazovas buvo pasirengęs jai atsakinėti. Bet kai familiariai prabilo apie Haną, jam nemaloniai dilgtelėjo širdį: jis netikėtai įsižeidė už žmoną. Taip sakant, ko čia Aglaja neduoda jam ramybės? Prieš keletą minučių jis negalėjo net įsivaizduoti, kad jame pabus tokie jausmai. Bet dabar jis dėl to net sunerimo. Žinoma, jis nebemyli, šiandien jis net nekenčia Hanos. Bet su ja susijusios ir tokios gražios akimirkos, kad jis negali negerbti jos tam tikra savotiška pagarba. Bet kokiu atveju, jis ryžtingai atsisako minėti šiandien jos vardą Aglajos akivaizdoje, galų gale taip diktuoja elementarios etikos normos.

– Gal nelieskime Hanos? – paklausė Karamazovas. – Nejaugi tau nenusibodo kalbėti apie ją?

– Kodėl gi? – vaikiškomis akimis pažvelgė į jį Aglaja. – Mano požiūriu, ji vis dėlto įdomi moteris.

– Aš manau, kad mūsų pokalbyje jai visai ne vieta.

– Mūsų pokalbyje? Še tai tau! Kodėl mūsų pokalbyje ne?..

Aglaja kilstelėjo dešinį petį ir pridūrė:

– Tu tuo įsitikinęs?.. Na ką gi, gerai! Bet aš tai ją liesiu.

Ji nutilo, tylėjo ir Karamazovas. Pokalbis nutrūko labai nevykusioj vietoj, ir todėl susidarė įspūdis, tarsi kažkas kažką kažkaip įžeidė. Dmitrijui dingtelėjo, kad Aglaja suprato jo nenoro kalbėti apie Haną priežastį, ir jam pasidarė nepatogu. Tikrai, kodėl gi nepaintymauti?

– Tu labai nori žinoti, kaip aš žiūriu į Haną? – paklausė jis.

Aglaja žvitriu judesiu ties keliais pasitaisė savo rožinę suknią, pažiūrėjo kažkur šalin, truputį patylėjo ir staiga tarė tyliu, bet ryžtingu ir atkakliu balsu:

– Aš labai noriu tai žinoti.

– Na, tai štai: mano santykiai su žmona jau seniai įtempti. Kokie treji metai.

– Kaip tave suprasti: tu jos nebemyli, ar reiktų ką nors turėti omeny?

– Matai, – tarė Karamazovas, – man sunku tai paaiškinti. Pasakyti, kad jos nebemyliu – negaliu. Bet ir pasakyti, kad myliu, neišeina.

Aglaja pakilo nuo kėdės, priėjo prie sofos ir užsirūkė cigaretę.

– Tu nori pasakyti, – ištarė ji, – kad jos niekada nemylėjai?

– To aš nenoriu pasakyti, nes tai visiška netiesa; aš ją labai mylėjau. Viskas daug sudėtingiau. Čia… kaip tau pasakius…

Jis nutilo ir šyptelėjo: pačiam tapo juokinga, kaip sunku paaiškinti savo šeimyninę istoriją.

– Na ir kas gi toliau? – nusijuokė Aglaja. – Kaip gi toliau, mano kvailuti?

Karamazovą išsyk sunervino jos familiarumas, ir jis šiurkščiai tarė:

– Toliau aš nenoriu kalbėti.

– Koks tu keistas, Dimi, – ir Aglaja pažiūrėjo į jį liūdnomis akimis, – ir koks tu, kvailiuk mano, vis dėlto nelaimingas žmogus… Tą supratau dar per pirmą mūsų susitikimą.

Dmitrijus nusijuokė: jam baisiai patiko jos pasitikėjimas savimi. Kas jai pripasakojo apie jį absurdiškų dalykų?.. Tačiau jis nepyksta. Ji gali ir toliau kalbėti bet ką ir ta pačia dvasia.

– Aš, žinoma, galiu kalbėti, – ramiai tarė Aglaja, – bet tu turi liautis mėgautis savimi ir nebūti toks pasitikintis savimi. Žodžiu, sutarkim, kad dalgis sutiko akmenį. Stiprus žmogus tokį pat stiprų… Nors, tiesą sakant, nematau aš tavyje nieko nei iš dalgio, nei iš akmens.

Paskutinė jos frazė aštriu skausmu dilgtelėjo jo širdyje. Jame nesą nieko nei iš dalgio, nei iš akmens? Jis – tas, kurį ji neseniai laikė stiprios valios žmogum. Ji čia juokauja ar kalba tiesą? Karamazovas sutriko ir kaip įskaudintas berniukas stovėjo priešais Aglają:

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, – tarė Aglaja, – kad nereikia įžeidinėti žmogaus, jei jis to nenusipelnė, – tai viena. O antra, tuo man norisi pasakyti, kad aš tave pažįstu ne prasčiau nei tu pažįsti pats save.

– Ką gi tu žinai apie mane? – beveik netekęs vilties paklausė Dmitrijus ir čia pat pajuto, kad jam apmirė širdis. – Tu juk, regis, laikei mane stipriu žmogum?

– Deja, tiek, kiek pats save laikei, – tarė ji.

Aglaja žiūrėjo, kaip paveikė Karamazovą jos žodžiai, bet šįsyk ji aiškiai sąmoningai siekė, kad jie skambėtų piktai. Kas ją skatino šaipytis iš jo? Moteriškas kerštas už jo globėjišką santykį su Hana, ar kas nors kita? Bet kokiu atveju, šį kartą ji atleido vadžias. Šį kartą prikalbėjo tiek nemalonių dalykų, kiek jis dar niekad nebuvo girdėjęs.

– Tu, Dmitrijau Karamazovai, – kalbėjo ji, – baisiai savimi pasitikintis žmogus, bet tuo pačiu metu niekada nepasitiki savo jėgomis… Šitos naujos charakteristikos iš manęs ko gero nesitikėjai išgirsti? Tiesa? Tu, Dmitrijau Karamazovai, mėgsti kalbėti apie drąsą ir valią, ir tu, be abejo, drąsus ir stiprios valios. Bet tuo pat metu tu, Dmitrijau Karamazovai, didis bailys ir siaubingai bevalis žmogus. Tu, Dmitrijau Karamazovai, lenkiesi prieš kultūrą ir tu, be abejo, kultūringas žmogus. Bet tuo pat metu tu, Dmitrijau Karamazovai, siaubingas nemokša. Žodžiu tu, Dmitrijau Karamazovai, neišnešiotas ketvirtojo dešimtmečio kūdikis… nes ir patį tą dešimtmetį istorikas charakterizuotų tokiu pačiu vardu… Tikiuosi, neįsižeidi ant manęs už tokią charakteristiką?

Įsižeisti jam, aišku, nėra ko, nors – tiesą sakant – charakteristika tokia pat pat žiauri, kaip ir netikėta. Tačiau jis vis dėlto nesupranta – kodėl? Kodėl jai atėjo į galvą kaip tik šiandien kalbėti tokius „komplimentus“? Jis niekaip negali to suvokti.

– Tu nesupranti? – tarė Aglaja. – Gaila! O esmė čia paprasta. Mielas mano, nejaugi tu nesupranti? Nejaugi nesupranti, kad aš noriu baigti šituos slapukavimus?

– Dabar nesuprantu, ką tu nori pasakyti, sakydama „slapukavimus“? – pratarė Karamazovas ir pajuto, kad jam grįžta buvusi nuotaika. Jis žvaliai pažvelgė į ją ir netgi paklausė jos, ar ji nežinanti, kas čia jam darosi. Kas tokio nutiko su juo per vieną akimirką?

– Aš žinau, mano mielas, – tarė Aglaja, pastebėjusi savo pašnekovo nuotaikos permainą. – Bet imkim vis dėlto ir grįžkim prie tavo šeimyninių reikalų. Sakykim, taip: kada tu susiėjai su Hana? Na, trumpai.

– Kada aš susiėjau su Hana?

Aglaja nesuklydo. Karamazovas ryžosi atlikti ekskursą į praeitį. Nuotaika padarė savo, ir jis net sau pačiam netikėtai ėmė pasakoti. Pradėjo nuo to, kad sutiko savo žmoną apgultame mieste, ilgesingai žvelgdamas į šiaurę. Buvo gilus šaltas rugsėjis. Raudonoji gvardija traukėsi, o traukdamasi vos sulaikė puolančiųjų pulkus. Prisiminė tolimos praeities dienos: ir budintis policininkas ant gatvės kampo, ir plikas rudeninis parkas, ir kažkokia muzika kine – nyki ir nelinksma. Jis atėjo į Čeka. Tuo metu ten buvo ruošiamasi bėgti. Ant grindų voliojosi daugybė popiergalių, skudurų ir baltinių. Jis sustojo prie durų ir žiūrėjo į paneles, besirausiančias tarp šlamšto ir kemšančias jį į savo sakvojažus. Būtent tada prie jo ir priėjo Hana (jis paskui sužinojo, kad tai Hana). Liūdnai nuleidusi galvą ji glaudėsi prie durų. Tada jis išsitraukė iš dėtuvės brauningą ir priėjo prie vienos iš skrynių, kuriose kuitėsi šlamšto rinkėjos. Jis iššovė vienai panelei į pakaušį. Tą pačią dieną Čeka sušaudė dar keletą marodierių, tą pačią dieną Hana susiėjo su Dmitrijum.

– Ir tai viskas? – paklausė Aglaja, kai Karamazovas nutilo. – Baigei savo istoriją?

– Turbūt viskas! – tarė Dmitrijus, vėl pajusdamas kažkokį nesmagumą („ir tikrai, kam šitas bereikalingas atviravimas?“).

– Jei viskas, tai man ir to pakanka… Man iš tavęs daugiau nieko nereikia.

– Na tai kaip: myliu aš savo žmoną ar ne? – prisiversdamas nusišypsojo Karamazovas.

– Apie tai išgirsi po kokių dviejų trijų savaičių, – visiškai rimtai tarė Aglaja. – O kol kas tikrai, imkim ir pereikim prie kitos temos.

Ji suėmė jo galvą ir pasidėjo sau ant kelių. Karamazovas virptelėjo: svetimas kvepalų ir rožių kvapas sudrumstė jo smegenis. Balta pusiaudienio saulės letenėlė rėžė akis, o dieninė kambario tyla žadino nuovargį. Dmitrijus beveik nejučia ėmė atsargiai glostyti Aglajos kelį ir galbūt todėl, kad ji niekaip į tai nereagavo, po kelių akimirkų apkabino jos kojas ir, tyliai šūktelėjęs, įsigėrė dantimis į jos minkštą kūną.

– Kas tau? – griežtai tarė Aglaja ir stipriai atstūmė jį nuo savęs. – Kas tau, Dimi?

Karamazovas pakilo. Sutrikusiu žvilgsniu klaidžiojo po lubas ir atrodė, kad tuoj, puolęs ant grindų, ims blaškytis ištiktas epilepsijos priepuolio.

– Kas tau, Dmitrijau? – pratarė Aglaja jau švelnesniu balsu. – Kaip drįsai taip pasielgti?.. Be to, su moterimi, su kuria palyginti taip neseniai susipažinai? Žinai, nelaukiau iš tavęs tokio narsumo!.. O gal mane palaikei lengvo elgesio mergina? Na?.. Ko gi tyli?

– Atleisk man! – vos prašnabždėjo Karamazovas. – Aš čia visai nesąmoningai…

Aglaja pasitaisė savo rožinę suknelę, pakilo nuo kanapos ir tarė:

– O kas bus, jei papasakosiu visa tai Hanai? Na?

Dmitrijus neatsakė. Tada Aglaja priėjo ir suėmė jo veidą delnais.

– Na, nieko, – tarė ji. – Aš neįsižeidžiau. Maža to – pasakysiu atvirai, – man net malonu buvo, kai krimstelėjai. Įsitikinau, kad esi toks aistringas, kokį buvo nupiešusi mano vaizduotė. Girdi?.. Aš nepykstu!

Karamazovui dingtelėjo, kad mergina tiesiog juokauja. Ji galbūt iš tikro ne prieš, kad jis ją paimtų, tačiau jis, Karamazovas, baisiai nerangus vyriškis, ir nežino, kaip elgtis su tokiomis įdomiomis moterimis. Reikia būti ryžtingesniam, atkaklesniam, ir viskas bus gerai. Jis paėmė ją už rankos ir paklausė:

– Leidi man kalbėti su tavimi taip, kaip noriu?

– Nagi! – mestelėjo Aglaja, neatitraukdama akių nuo jo veido. – Ką ruošies man pasakyti?

Dmitrijus priėjo prie lango. Už lango abrikosų sode kažką rėkavo namo šeimininkė, virš vienos iš vazų dūzgė musė. Ant kairiosios langinės nutūpė egiptietiškas balandis ir suburkavo savo meilų „vyruk“.

– Na, aš tavęs klausau, – tarė Aglaja. – Kaip tu ten nori kalbėti su manimi?

– Matai, – nerangiai pradėjo Karamazovas ir paraudo. – Aš baisiai norėčiau turėti… tave…

Aglaja švilptelėjo. Dieve mano, kaip čia nešvilpausi, jei Dmitrijus toks begaliniai naivus. Ką reiškia „turėti“? Ar tik jis negalvoja, kad ji ims ir mesis jam į glėbį? Ne, tai visiškai nerimta! Ir kad bet kas kitas taip pasakytų, ji mokėtų sureaguoti.

Tačiau jam galinti tik patarti mesti savo „karamazovščiną“ ir pradėti gerbti save ir ją.

– Supratai mane? – užbaigė ji. – Na, sakyk gi, Dimi.

Jis nieko neatsakė ir tylėdamas žvelgė kažkur į erdvę.

Jis pasijuto labai nesmagiai. Taip praėjo keletas sekundžių. Bet štai staiga jis nusikvatojo galingu ir visai natūraliu juoku.

– Žinai ką, – ištarė jis. – Leisk man pabučiuoti tau galvą.

Aglaja susidomėjusi pažvelgė į jį. Ji vėl suėmė delnais jo veidą ir pratarė švelniu, kone motinišku balsu:

– Pabučiuoti man galvą?.. Ir to nereikėtų daryti.

– Prisiekiu tau! – ūmai šūktelėjo Karamazovas. – Prisiekiu, kad manyje neliko nė šešėlio to niekingo jausmo.

– Aš labai džiaugiuos, – tarė Aglaja. – Aš tikiu. Dante avait bien raison de dire que L’Enfer est pavé de bonnes resolutions13. Bet leisiu tą padaryti tik tada, kai įvyks tai, apie ką dabar galvoju.

– O apie ką tu dabar galvoji?

– Dimi, nereikia būti tokiam naiviam, nes visai nusivilsiu tavimi. Tu dabar labai panašus į savo draugą Vovčiką.

Aglaja priėjo prie ąsočio su abrikosų vandeniu ir nugėrė keletą gurkšnelių. Keistokai atrodė ji dabar, ir Karamazovas pajuto joje kažką neįprastai artimo. Jam pasirodė, kad būtent ją kadaise prarado, ir dabar ji grįžo pas jį, tokia geidžiama kaip niekas kitas. Karamazovas žiūrėjo į jos akis, sekė jos judesius ir jam atrodė, kad tas akis ir tas rankas mato tarsi sapne, tarsi iš tikrųjų. Bet jei tai buvo iš tikrųjų, tai buvo prieš tūkstantį metų. Jam net dingtelėjo, kad jis, Karamazovas, gyveno dar seniai prieš Dantę kažkokiame kitame kūne, kurį jam kaip tik priminė Aglaja.

– Ko čia taip ilgai mūsiškiai negrįžta iš daktaro? – staiga paklausė mergina. – Kaip manai, Dimi?

– Matyt, dantį rauna.

Karamazovas išsitraukė portsigarą ir užsidegė naują papirosą. Už lango šūkaudamas prabėgo pulkelis vaikų ir dingo už kampo. Vėl suburkavo egiptietiškas balandis.

Nuo tolimesnių poilsio namų pasigirdo varpo dūžiai: matyt, kvietė priešpiečiams. Balta pietų saulės letena pakilo aukščiau ir išsisklaidė.

Kambaryje tapo dar tvankiau.

– Na, Dmitrijau, – tarė Aglaja, – gal jau eitum namo: dabar norėčiau persirengti maudymosi kostiumėliu.

Karamazovas pasiėmė kepeliušą ir tylomis pasuko link durų.

– Tikiuosi, kad vakarop susitiksime, – jam įkandin pasiteiravo Aglaja.

Dmitrijus atsisuko. Ji stovėjo, susidėjusi rankas už galvos ir paslaptingai žvelgė į jį.

– Būtinai, – atsakė šis ir išėjo iš kambario.

„Kažkas prasidėjo“, – ūmai šovė jam galvon. Ne toks romanas, kuris būtų padėjęs pabėgti nuo nuobodžios Hanos ir nykios kasdienybės, – prasidėjo kažkas grėsmingo ir – dabar jis buvo tikras – tragiško. Bet tai kėlė ne baimę, o kažkokį beprotišką džiaugsmą, tarsi artimiausiomis dienomis turėtų atsiversti visiškai naujas ir begaliniai įdomus jo šiaip monotoniško gyvenimo puslapis.

Karamazovas nuėjo prie upės. Norėjo tuoj pat kristi į vandenį ir plaukti prieš srovę velniai žino kur – stipriais ir ryžtingais grybšniais skrosdamas veidrodinį paviršių.

IX

Dar niekad jis taip nelaukė vakaro, kaip tą tvankią dieną. Visai normalus žmogus negalėtų įsivaizduoti, kaip jisai kentėjo, kai Aglaja neišėjo iš namų.

Tačiau ji neišėjo ir antrą bei trečią dieną – penktadienį. Šeštadienį draugas Vovčikas, susitikęs tetą Klavą šalia floberiškųjų damų buto, iškėlė ryžtingą klausimą:

– Pasakyk man štai ką: kodėl čia nematyt tavosios giminaitės? Ar tik ji nesusipyko su Dmitrijum?

– Nemanau, – atsakė teta Klava. – Mano giminaitė labai protingas žmogus ir iš smulkmenų neims daryti tragedijos.

– Na tai ko gi ji kiūto namuose?.. Gal apsirgo?

Teta Klava nusišypsojo ir nieko neatsakė. Ji nuėjo prie akacijos, nuskynė vaisių ir padariusi iš jo vaikišką nosiuką, suspaudė jį savo ryškiai raudonomis lūpomis. Draugas Vovčikas kilstelėjo baltus antakius ir nepatenkintas tarė:

– Visų pirma, nesuprantu, kodėl tu tyli, o antra – paslaptingumas čia visai ne vietoj. Kodėl gi nepasakius tiesiai?

– Pirmiausia, – savo ruožtu pasipiktino teta Klava, – nežinau, ką galėčiau tiesiai pasakyti, o antra – aš tau ne žmona, ir nerėk ant manęs! O gal nori, kad pašaukčiau Jevhenijų Valentinovičių?

Lingvistas staigiai pablyško. Jis visai nelaukė tokio netikėto pokalbio posūkio ir, kaip galima buvo numanyti, išsigando.

– Prašau atleisti, – tarė jis. – Tu… jūs nesupratot manęs.

Bet teta Klava jau nurimo. Ji negalėjo ilgai pykti ant „savo keistuoliuko“, ją tik stebina vyrai: nespėja du tris kartus pasibučiuoti su viena ar kita moterim, kaip jau tą ar kitą moterį puola laikyti savo nuosavybe ir ima ant jos bjauriai šūkauti. Na, gerai, jinai kai ką leido draugui Vovčikui… Bet negi jam to gana? Teta Klava nieku būdu nesitikėjo, kad lingvistas galėtų taip greitai ją nuvilti.

– Padėkok mano charakteriui, – tarė ji ir padavė ranką pabučiuoti.

Lingvisto veidas nusidažė raudona spalva. Jis milijoną kartų dėkoja ir užtikrina, kad niekada daugiau nešauks ant tetos Klavos. Jis šūktelėjęs, dievaži, netyčia, jį išprovokavęs ne kas kitas, o Karamazovas. Per pastarąsias tris dienas to keistuolio ir pažinti nebeįmanoma. Tapo kažkoks nekantrus, akys ėmė spindėti tikrai nesveiku žvilgesiu. Kai Vovčikas paklausė bičiulio, kas jam nutikę, tas atvirai pareiškė, kad įsimylėjo Aglają, ir įsimylėjo kažkaip ypatingai. Žodžiu, „kažkas prasidėjo“. Vovčikas kaip galėdamas raminęs jį, bet argi apsėstąjį nuraminsi?..

Raminęs jis maždaug taip:

„Na kaipgi lengvas flirtas su atsitiktine moterim, be to, per tokį trumpą laiką, gali pavirsti rimta drama? Žinoma, Aglaja – įdomi mergina, žinoma, Karamazovas – pusiausvyros stokojanti natūra, bet vis dėlto to jau per daug. Tik išimtinis neabejotinai nesveikos psichikos procesas gali taip iš proto išvesti žmogų.“

– Būtent taip jūs ir sakėt jam? – paklausė teta Klava.

– O ką dar galėjau pasakyti? Aš apskritai neturiu gebėjimų tokiam nedėkingam vaidmeniui.

– Jei neturi, – nepatenkinta pratarė moteris, – nereikia jo ir imtis. Kas tau pripaistė, kad tai lengvutis flirtas? Ko tu imiesi tvirtinti už Dmitrijų?.. Gal nusisamdei Hanai už advokatą? Jei taip, gali eit nuo manęs.

Ak, Dieve mano! Vovčikui vis dėlto lemtingai nesiseka. Vis ką nors ne taip pasako. Ypač jam nesiseka su moterimis. Lingvistas sugriebė tetos Klavos ranką ir apsidairydamas (kad nepastebėtų Jevhenijus Valentinovičius), pabučiavo šią ranką penkis, dešimt, dvidešimt kartų. Tada teta Klava paleido iš lūpų žalią nosiuką ir pasiūlė nueiti pas Aglają dar pasikalbėti su ja. Iš esmės – tai juk ne jos, o giminaitės reikalas, vadinasi, kalbėtis reikia su ja. Teta Klava dabar užeis į kambarį ir pašauks Aglają, o draugas Vovčikas teeinąs į abrikosų sodą ir įsitaisąs ten hamake. Jei jis nenori susitikti su jos vyru, tegu perlipa per tvorą, nes Jevhenijus Valentinovičius dirba prie lango, vadinasi, nepastebėtam prasmukti nepavyks.

– Tada geriau perlipsiu per tvorą, – išsyk sutiko lingvistas ir, pasišaukęs savo laveraką, pasitraukė nuo vartelių.

Buvo puikus pietietiškas vakaras. Ir šiandien, kaip kasdien, iš visų pusių skambėjo tos pačios iš Rusijos atklydusios nenutildomos armonikos. Visuose miestelio kampuose merginos dainavo visiškai nearanžuotas ir vis dėlto nepaprastas liaudies dainas.

Žydrame danguje rėžėsi sidabrinės žvaigždės, o nuo upės zuikeliu strykčiojo trapus ir lengvas vėjelis. Kai draugas Vovčikas, permetęs per žiogrius savo laveraką, nuėjo prie hamako, ten jau sėdėjo Aglaja.

– Na, tai ką norėjai man pasakyti, – pasitiko jį klausimu.

– Aš, tiesą sakant, nieko negalvojau sakyti, – drovėdamasis pradėjo lingvistas, atsisėsdamas ant žolės. – Man teta Klava liepė pasitarti su tavim dėl Dmitrijaus.

– Aš tavęs klausau.

Draugas Vovčikas sudvejojo. Ir tikrai: ką jis gali pasakyti Aglajai? Pasakys ką nors ne taip – vėl nemalonumas. Bet neišeina ir tylėti: jeigu toliau Dmitrijus išdarinės tokius pokštus, tai su medžiokle – gali sakyti, baigta! Ir lingvistas painiodamasis pradėjo kalbėti. O baigė jis tuo, kad Aglaja turinti pasimatyti su Karamazovu.

– Taip manai? – paklausė mergina ir rimtu žvilgsniu pasižiūrėjo į pašnekovą.

– Tiesą sakant, aš nieko nemanau. Bet man atrodo, kad Dmitrijus apsirgo ir tu gali jam padėti… bent jau susitikti su juo.

– Tavo požiūriu, jis ne įsimylėjo mane, o paprasčiausiai susirgo?

– Nieko aš šituose reikaluose nesuprantu, – susinervino draugas Vovčikas. – Bet manau – taip.

– O štai aš galvoju kitaip, – pasitikinčiai tarė Aglaja. – Aš manau, kad jis ir susirgo, ir įsimylėjo. Bet susirgo būtent todėl, kad įsimylėjo mane. Jei nori, įrodysiu tau kad ir rytoj. Ryt susitiksim – ir jokios ligos neliks. Tiki?

– Nėr ko man įrodinėti, – nervingai atkirto lingvistas, – nes aš tavim vis tiek nepatikėsiu.

Aglaja klaustuko forma sustingo hamake: ji nelaukė tokio drąsumo iš draugo Vovčiko.

– Kodėl gi nepatikėsi? – pasiteiravo ji.

– O todėl, kad aš ne pirmi metai pažįstu Karamazovą. Tu gali jį nuraminti, bet tai vis dėlto paliatyvinė priemonė.

– Ar jam jau yra buvę tokių priepuolių?

– Žinoma, buvo, ir nepriklausomai nuo to, įsimylėjo jis ką nors, ar ne.

– Vadinasi, tai pamišimo priepuoliai, o aš tik pretekstas?

– Nežinau, kokie tai priepuoliai. Tik žinau, kad tu visai atsitiktinai pakliuvai į jo akiratį būtent idiotiškos ligos recidyvo momentu.

Aglaja susimąstė. Keletą sekundžių tik svirplys trikdė vakarinę abrikosų sodo tylą.

– Vis dėlto tai ne paaiškinimas, – galiausiai tarė ji. – Reikia iš pradžių prisikasti prie ligos priežasčių, ir tik tada galėsim kalbėti, kuo galiu jam būti: paliatyvia slauga ar tikru vaistu.

– Čia apie priežastis netenka kalbėti, – nepatenkintas pratarė draugas Vovčikas. – Priežastys aiškios: psichinis tėvų paveldas.

– Žinoma, be psichinio tėvų paveldo neapsieita, bet turėti tik tai omeny – vadinasi, nieko nesuprasti… O aš štai viską suprantu.

Lingvistas gūžtelėjo pečiais. Nors jis ir buvo girdėjęs iš Karamazovo, kad Aglaja protinga mergina, bet dabar ėmė tuo abejoti. Kaip čia ji viską supranta? Kaip spėjo pažinti Karamazovą per keletą trumpų savaičių? Gal jai ko pripasakojo provincijos kūmutės? O gal pats Dmitrijus? Bet tai juk nerimta.

– Na ir ką tu supranti? – ironiškai paklausė jis. – Aš štai, pavyzdžiui, atsisakau toliau pilstyti iš tuščio į kiaurą.

– Pirmiausia, – ramiai pradėjo Aglaja, – prašau pažadėti, kad apie mūsų pokalbį Dmitrijus nieko nesužinos. Antra, iš karto pareiškiu, kad aš Karamazovą pažįstu geriau negu tu. Pažįstu todėl, kad karamazovų dabar tūkstančiai. Dmitrijus Karamazovas, tebūnie tau žinoma, – tipas. Tą pastebėjau jau per pirmą mūsų susitikimą, kai teko su juo pasikalbėti. Kas tai per tipas, jau sakiau pačiam Dmitrijui, dabar lieka tik dar kai ką pridurti. Nori mane išklausyti?

– Prašau! – skubiai ištarė draugas Vovčikas: ramus Aglajos pasitikėjimas jau privertė jį žiūrėti į ją su tam tikra pagarba.

– Tai štai. Žiūrim iš eilės. Kiek, sakykime, Karamazovui metų? Turbūt trisdešimt treji–trisdešimt penkeri? Taip?.. Aš tai žinojau. Kaip tik tas žmogus, kuris, iššokęs iš pilkų gimnazistiškų kelnių, išsyk įšoko į karo ir revoliucijos epochą. Taigi, visų pirma, Karamazovas pusmokslis. Toliau: jis opozicionierius? Taip?.. Aš ir tai žinojau. Karamazovai negali būti ne opozicionieriais, nes įvykius jie priima per savo romantinio požiūrio į pasaulį prizmę. Jie negali nusiraminti, nes jiems iš prigimties skirta trikdyti viešąją nuomonę.

– Na, tai jau išgirdai iš paties Dmitrijaus, – tarė draugas Vovčikas, prisimindamas paties Karamazovo išreikštą naujausios karamazovščinos kaip permanentinio judėjimo charakteristiką.

– Nieko aš iš jo negirdėjau, – sausai pratarė Aglaja ir tęsė: – Taigi, turime neabejotinai gabų romantinės prigimties pusmokslį. Tokį priimta laikyti nuoširdžiu žmogumi, jį galima papirkti nuoširdumu ir išnaudoti visu šimtu nuošimčių. Karamazovą socialinė revoliucija įtraukė savo užmoju, socialiniais idealais, kuriuos išsikėlė ant vėliavos. Vardan tų idealų jis ėjo į mirtį ir būtų nuėjęs, tariant jo stilium, dar į tūkstantį mirčių. Bet kaip turi jaustis Dmitrijus Karamazovas, pakliuvęs į vadinamąją „socialistinę“ aplinką ir išvydęs, kad iš užmojo nieko neišėjo ir kad jo komunistų partija palengvėle virsta įprasta „rusų žemių surinkėja“ ir, taip sakant, nusileidžia iki gudraus miesčionio-vidutinioko interesų? Tai jau per daug, nes, Karamazovo požiūriu, tas vidutiniokas visada stovi ir stovėjo kaip grėsminga šmėkla kelyje į pasaulinį progresą, jo požiūriu, į teisingą socializmą.

– Bet tai su mūsų reikalu, regis, neturi jokios sąsajos, – atsargiai įsiterpė draugas Vovčikas.

– Ar tik nebijai, kad mūsų kas pasiklauso? – įgėlė Aglaja. – Tada aš patylėsiu.

– Atleiskite, – gūžtelėjo pečiais lingvistas. – Ko man bijoti, jei aš visiškai tarybinis žmogus ir visi tai gerai žino. Kad nemėgstu politikos, tai čia visai kitas reikalas.

– Tu, regis, nemėgsti ir filosofijos?

– Tai vienas ir tas pats.

– Na, tada aš tęsiu, nes tai kaipsyk ir veda prie reikalo. Žodžiu, Dmitrijus Karamazovas ir dmitrijai karamazovai priėjo prie baisios jiems minties: išeities nėra. Nutraukti ryšių su savo partija negalima, nes tai, esą, žala ne tik partijai, bet ir tiems socialiniams idealams, dėl kurių jie taip romantiškai ėjo į mirtį, tai būtų, galiausiai, žala patiems sau. Bet ir nenutraukti ryšių su partija jie negali. Žodžiu, sustojo kažkokioj idiotiškoj kryžkelėj. Ir štai karamazovai ėmė filosofuoti ir ieškoti išeities iš užburto rato. Bet ir čia jiems nepasisekė, nes jie ieškojo kirpėjiško perpetuum mobile: ieškojo tokios būklės, kai ir avys lieka sveikos, ir vilkas sotus. Trumpai sakant, tie pusmoksliai galutinai susipainiojo ir puolė į dvasinę krizę. Karamazovai pamiršo, kad jie karamaziukai, kad jiems trūksta gero ganytojo. Jie (dažnai protingi ir talentingi) netinkami būti naujų ideologijų formuotojais ir kūrėjais, nes jiems stinga plačios individualios iniciatyvos ir net atitinkamų terminų, kad įvykdytų savo naujosios pasaulėžiūros programą. Tai aistringi diogenai, kuriuos išnaudoja marksai ir engelsai, bet ne tie marksai ir engelsai. Karamazovas, būdamas romantinės prigimties, ir turbūt revoliucijos veikiamas, nori vis dėlto spręsti universalios reikšmės problemas, bet sprendžia jas savo ideologinės krizės chaose, savo neišnešiotų sampratų apie pasaulio vaizdą chaose, ir todėl neišvengiamai turės atsidurti prie sukiužusios geldos.

– Ir vis dėlto aš nesuprantu, kam tu tai sakai, – vėl įsiterpė draugas Vovčikas.

– Tuoj bus aišku, – tarė Aglaja ir užsirūkė naują papirosą.

– Taigi, kalbėjau apie Karamazovą kaip apie tam tikrą mūsų laikų tipą. Dmitrijus irgi priklauso tam tipui. Bet, kaip žinia, nėra taisyklių be išimčių, ir ne visiems karamazovams gresia geltonieji namai. Dmitrijus atsitiktinai rado išeitį antraeilėje, jo požiūriu, naujosios jo nacijos atgimimo idėjoje, ir toji išeitis gali jį išgelbėti. Jam tik reikia gerojo ganytojo, ir tokį ganytoją jis jau pajuto manyje. Dar mažai kalbėjau su juo ta tema, bet vien faktas, kad jau nuo pirmo susitikimo ėmiau aktyviai ir pakankamai nuoširdžiai palaikyti jo susižavėjimą naujomis idėjomis, – vien šis faktas negalėjo nepalikti gilaus pėdsako jo pažeidžiamoje sieloje, ir jis įsimylėjo mane. Įsimylėjo kaip naująjį ganytoją. Jis taip įsimylėjo, kaip gali įsimylėti tik nesutramdomas romantikas. Aš tuo jau įsitikinau per tris išsiskyrimo dienas. Taigi, senosios ligos nebėra, yra nauja liga, bet tai jau galutinio pasveikimo liga.

– Baigei? – su palengvėjimu atsiduso Vovčikas.

– Baigiau.

– Ir vis dėlto aš pasakysiu, kad tu pati gudrauji ir esi truputį panaši į patį Dmitrijų.

– Iš ko tai matyti?

– O kad ir iš to, kad taip paprastai kalbi apie įsimylėjimą, tarsi kalba eitų apie kokį nors pirkimą ir pardavimą. Kažkaip viskas arba pramanyta, arba net merkantilu…

– O tu manei, kad turi reikalą su paika panele? Ne, drauguži, mūsų amžiuje paprasta meile galima mylėti tik tada, kai ji palaikoma socialinės idėjos liepsnos.

– Tada man visiškai nesuprantama, kaip tu, maskvietė, gali tapti kažkokiu ganytoju.

– O kodėl negalima tarti, kad man slopu mano tėvynėj? – paslaptingai nusišypsojo Aglaja. – Tokiais atvejais galima tapti net kirgizu ar dar kuo… Jeigu rasi orlaidę Kirgizijoj.

Draugas Vovčikas staiga nusižiovavo ir atmetęs rankas išsitiesė žolėje.

– O vis dėlto, jeigu jau tiesą sakysim, – tarė jis, – nieko nesupratau iš tavo šnekalų. Kažkaip labai suvelta, beveik kaip Dmitrijaus. Politika, politika ir dar kartą politika, ir jokio aiškumo… Tu kartais ne komunistė?

Aglaja nusijuokė. Jai vis dėlto Vovčikas, dievaži, patinka: greta neprilygstamo naivumo toks subtilus sarkazmas. Jei ji priklausytų kompartijai, jai vien tokia replika, be abejo, neišeitų į sveikatą. Dabar ji supranta Karamazovą ir supranta, kodėl jis nenori išsiskirti su savo UKP(b).

– Tu, prašyčiau, nepripaišyk man to, ko nė nemaniau kalbėti, – sunerimusiu balsu tarė lingvistas.

– Išsižadi? – nusišypsojo Aglaja. – Tada prašau atleisti: man kažkodėl pasirodė, kad tu daug drąsesnis už save.

Draugas Vovčikas plačiai nusižiovavo. Jis švilptelėjo savo laverakui ir tarė:

– Na gerai. Tarkime, kad pokalbis baigtas. Dabar klausimas: tu šiandien pasirodysi Dmitrijui?

– O tu labai nori, kad pasirodyčiau?

– Žinoma.

– O kodėl tau taip norisi, kad aš pasirodyčiau?

– Todėl, kad jei Dmitrijus ir toliau bus tokios nuotaikos, tai iš mūsų medžioklės liks šnipštas… Be to, man labai nusibodo tie fokusai.

– Žodžiu, tu nori, kad būtinai pasirodyčiau?

– Žinoma.

– Na, tada būtinai nepasirodysiu.

– O aš tada su tavim ir kalbėti nenoriu, – supyko draugas Vovčikas. – Ir apskritai baisiai gailiuosi, kad veltui sugaišau tiek laiko.

Aglaja nusikvatojo. Ak, koks jis juokingas, tasai Vovčikas! Jis „sugaišo tiek laiko“! Tarsi visas jo gyvenimas būtų ne tuščia vieta pasauliniame judėjime? Iš kur jis traukė, kad jam duota kažkaip „gaišti ar negaišti laiko“?

– Bet tu nepyk ant manęs, drauguži. Aš juokauju, – tarė ji.

Bet Vovčikas ir nepyksta; jis nemažai girdėjo tokių komplimentų kad ir iš paties Dmitrijaus. Jis jų tiesiog negirdi. Jį tik stebina, kodėl „ganytoja“ (jis taip suironizavo) nenori eiti prie savo avelės… Žodžiu, iki pasimatymo!

Vovčikas jau pakilo ir eina link tvoros. Tada iš už žiogrių iššoka teta Klava ir suima jį už rankos. Ji užtikrina lingvistą, kad nė nemanė pasiklausyti jų pokalbio, bet kelianti du reikalavimus: pirma – Vovčikas duos garbės žodį, kad Dmitrijus nieko nesužinos apie tai, ką apie jį galvoja Aglaja („mano giminaitė, matai, iš vienos pusės labai kultūringas žmogus, bet iš kitos – kažkaip labai neatsargi ir atvira iki beprotybės“).

– Tokį žodį aš jau daviau Aglajai, – nepatenkintas tarė lingvistas.

– O antra, – tęsia teta Klava, – prašau pabučiuoti mane paslapčia štai į dešinę ausį ir eiti su manim pas Jevhenijų Valentinovičių. Nėra ko nerimauti: Ženia jau žino, kad tu šnekučiuojiesi su Aglaja, ir nori sužaisti su tavim šachais.

Vovčikas dabar neturi ūpo žaisti šachais: jam reikia eiti pas Dmitrijų. Bet jis negali atsisakyti, nes teta Klava vis vien padarys savaip ir vis vien jam teks šachais žaisti. Jis atsisuka į hamaką ir staiga pamato jame Aglają. Ji dabar šmėžuoja ten kaip neryškus siluetas. „Ką galvoja ta keista mergina“? – dingteli jam. Bet šito klausimo jis nesirengia spręsti, o ir dingtelėjo visai atsitiktinai.

Teta Klava, kaip ir reikėjo tikėtis, iš pradžių surengė pasivaikščiojimą į abrikosų sodo gilumą ir ten, po vešliu šeivamedžiu, prisispaudė jį prie krūtų. Ir tik kai viskas buvo atlikta, paėmė jį už rankos ir, truputėlį linguodama iš pasitenkinimo, nusivedė pas Jevhenijų Valentinovičių.

– O bajadere!.. – uždainavo ji, artėdama prie durų.

Ant slenksčio juos pasitiko vyriškis su auksine pensnė ir ištiesė Vovčikui abi rankas:

– A… aš labai džiaugiuosi, – tarė jis, užleisdamas kelią šiek tiek sutrikusiam lingvistui.

Versta iš: https://www.ukrlib.com.ua/books/printit.php?tid=666

---

1 Leiskite patikrinti Jūsų pulsą (pranc.).
2 Mano drauge (pranc.).
3 Didelė bėda būti prastai išauklėtam (pranc.).
4 Kas tai (vok.).
5 Negali būti. Ne kasdien matome tokį sergantį žmogų kaip jūs (pranc.).
6 O Dieve! Ką tu ten kalbi (pranc.).
7 Kaip malonu, kad ateini ir mane taip nustebini (pranc.).
8 Tikiuosi, būsite maloni ir pavakarieniausite su manimi (pranc.)
9 Tai rimtas klausimas, turiu pagalvoti (pranc.)
10 Labai atsiprašau (pranc.).
11 Bet, ponai, leiskite man nusiraminti (pranc.)
12 Po galais, aš dūstu. Atidarykite langą, kad įeitų oro (pranc.)
13 Dantė buvo teisus sakydamas, kad gerais norais pragaras grįstas (pranc.).