Ieva Dumbrytė. Negrįžtantys

2024 m. Nr. 5–6 

Romano fragmentas

 

Dagnei žengus pirmuosius žingsnius, mūsų kaimą užplūdo jauni bežadžiai vyrai, nežinia iš kur atėję ir nežinia kur traukiantys. Žmonės kalbėjo, kad jie kareiviai, bėgantys nuo karo baisumų, o daktaras vadino juos dezertyrais. Murzinais veidais, dažnai be dantų, apsitūloję storomis milinėmis, vyrai šnekėjo kalba, svetima mūsų ausiai. Gal jie ir būtų žudę, plėšę bei prievartavę, tačiau buvo tokie sulysę ir suvargę, kad vos panešė savo sunkius milinius paltus, kurių svoris ne vieną, matyt, ir pražudė.

Rytą atsikėlusius kaimo žmones šiurpindavo pakeles nukloję paliegę kūnai. Pati radau du lavonus, tįsojusius prie pat gryčios. Kiekvieną popietę būrys ilgaplaukių vyrų atidardėdavo vežimu jų surinkti. Sustodavo ant kelio ir rėkdavo: „Lavonai! Lavonai! Kas turit lavonų?“ Už klipatos kūną duodavo lakuotą medžio skrituliuką, ilgaplaukių vadinamą šaške. Žmonės, surinkę dvidešimt šaškių, gaudavo bilietą į cirką, kožną vasarą atvažiuojantį iš Latvijos. O į cirką norėjo kiekvienas, todėl po pietų mūsų pakelės jau būdavo švarios.

Baigusi dienos darbus ir stojus vakaro ramybei, susiskindavau puokštę gėlių ir eidavau ant kelio laukti Vaitiekaus. Darželis pamažu ištuštėjo, galop nusiskindavau tik po serenčiaus kotelį ar nugnybdavau raganės žiedą. Būdavo, kad ir lietus permerkia, kaimynų žąsys užpuola ir šlaunis sužnaibo, bulvės prisvyla lauko virtuvėj, o Vaitiekaus kaip nesimato kelio gale, taip nesimato. Net ramuolė Dagnė, paprastai neverkianti, imdavo ir užsiraudodavo, tarsi ragindama nebelaukti jos tėvo. Žadėjo gi, kad grįš po kelių dienų, o aš nedėliomis ėjau pasitikti, nors reikėjo ir gryčią apdaboti, ir vaikus apmazgoti, o ir ilgėtis pavargau.

Sykį pakilusi iš miego ankstų rytą, tik švintant, kol miega vaikai ir darbai nesiprašo būti nudirbami, vėl nuėjau ant kelio Vaitiekaus laukti. Pasižadėjau, kad tai paskutinis kartas, kai slenku kaip giltinė dairytis negrįžtančio vyro. It apuokas vangiai sukiodama galvą staiga pastebėjau, kad nebesimato lavonų. Nejau baigėsi mirtininkų paradai, o gal net ir pats karas? Sulig ta mintimi mano darželyje kažkas sušlamėjo, bet ne taip, kaip sušlama katinas, taršydamas nasturtų lapus, o kaip storas barsukas. Ėmiau paklaikusiai dairytis, iš kur sklinda šlamesys. Iš smulkių lapelių ir baltų žiedelių išniro dvi išsigandusios akys murzinam veide. Mano širdis paplast ir sustojo. Prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Pirmąkart susidūriau su atėjūnu akis į akį. Gal jis jau seniai čia tupi ir mane stebi. Šis nedrąsiai iškišo galvą iš jazminų krūmo ir suglaudė rankas, lyg prašydamas išmaldos.

Tai buvo jaunas, beveik gyvo veido vaikinas, gal kokių dvidešimties metų. Skaisčių akių, maldaujančio žvilgsnio, nuolankus tarsi primuštas šuo. Palyginus su kitais matytais suvargėliais, atrodė pakankamai tvirtas. Išsigandau, kad jis tiesiog nusuks man sprandą ir suvalgys visas namuose ant kartelių kabančias dešras.

– Ko nori? Aš nežinau, kaip tave suprast! – kalbėjau garsiai, atstačiusi krūtinę, lyg gyvūno patelė, ginanti jauniklius, nors išties bijojau.

Jis nunarino galvą ir atsiklaupė. Nepanašu, kad norėjo ką nors bloga padaryti. Ir, o varge, nieko negalėjau pasakyti, nemokėjau paklausti. Būčiau norėjusi daug ko paklausti. Apie kraštus, iš kurių atsibastė, gal turi kokių nors žinių, gal net buvo sutikęs Vaitiekų. Viskas, ką galėjau, tai pasinaudoti išraiškomis ir gestais, kaip bendrauja kurti kalvio sūnūs. O man besvarstant, ką ir kaip parodyti, vaikinas pirštu dūrė į pražiotą savo burną. Tikriausiai jis nori valgyti. Galvoj akimirką šmėstelėjo kraupi mintis: o jei aš jį užlaikyčiau, kol atvažiuos vyrai surinkti lavonų, už gyvą gal gaučiau daugiau: dvi šaškes. Tačiau, prisiminusi savo vyrą, susigėdau. Nenorėčiau, kad kas nors taip su juo pasielgtų svetimoj šaly. Patikėjau, kad jei ką gero padarysiu šiam jaunuoliui, kas nors gero atsitiks ir Vaitiekui.

Paslaptingam svečiui mostelėjau užeiti į gryčią. Jis užėjo. Atsisėdo. Ir aš pati prie jo prisitraukiau kėdę. Įsižiūrėjau jam į akis. Iš jų tiesiog tryško jauno žmogaus troškimas gyventi. Ko gero, tolimuose kraštuose jo laukė mylimoji ir mama su laukų kviečių pyragu. Ten savi kaimynai, ten viskas, ko reikia žmogui. Čia jam svetimas kraštas ir svetima kalba.

– Turiu virtų kiaušinių, – pasakiau. Lyg šis ką suprastų. O jis tik linktelėjo galvą, su viskuo sutikdamas. Galėjau tik nujausti, kad jam malonu sėdėti virtuvėje prie tvirtai sukalto medinio stalo, nušviesto ankstyvo ryto saulės. Ant jo matyti žymės, paliktos čia valgiusių, viens kitą mylėjusių žmonių. Padėjau lėkštę su keturiais virtais kiaušiniais ir rieke duonos. Pirmą kartą regėjau tokį vaizdą – kiaušinius kando su visu lukštu. Taip godžiai, tokiomis drebančiomis rankomis, kad nė neįsivaizduoju, kaip apskritai išlaikė rankose maistą.

Tuomet atsikando duonos ir, nespėdamas kramtyti, dideliais kąsniais rydamas, pravirko. Jo ašaros krito retai, po vieną, sunkios, tarsi per atlydį nuo stogo kapsintis sniegas. Supratau – jis tikrai nieko bloga nenori. Stebeilijausi įsmeigusi akis ir žinojau: jei ne aš, tai kas nors kitas jį tikrai parduos už porą lakuotų šaškių.

Nutariau juo nors kiek pasirūpinti prieš smertį. Pripyliau pilną dubenį vandens, padėjau muilo ir rankšluostį. Mums nereikėjo žodžių, ir be jų gerai vienas kitą supratom. Ištiesiau ranką, parodžiau į muilą, jis palinksėjo galva. Pamažu ėmė rengtis, o aš niekur nėjau, žvelgiau į jo tvirtai iš prigimties sudėtą kūną ir galvojau, kaip man trūksta vyro šilumos.

Kareivukas, žiūrėdamas man į akis, plaušine braukė per savo pažastis, šlapino plaukus, išsiskėtęs švelniai trynė sau tarp šlaunų, kol tapo baltas, lyg būtų gimęs prie mūsų upės. Aš žiūrėjau prikandusi lūpą ir suspaudusi vieną kumštį už nugaros. „Palauk“, – burbtelėjau jam ir nuėjau iš spintos ištraukti Vaitiekaus drobinių marškinių bei gerokai vyrukui per ilgų kelnių. Jis manęs kantriai laukė nuogas, visai nesidengdamas savo gėdos.

Aš prisiartinau lėtai ir kaip įmanoma arčiau, taip arti, kad veidu jutau iš jo šnervių išeinantį orą, o jis lėtai, tarsi būtume susitarę, padėjo abi rankas man ant krūtinės, lyg patyręs žynys, buriantis iš lauko akmenų. Pajutusi, kad jis nesidrovi, atsisegiau marškinius ir atstačiau plikas krūtis, kurių dažniausiai net Vaitiekui nerodydavau, gėdindamasi suglebusios odos, o dabar jos buvo apvalios ir stangrios kaip gerai užderėjusios ropės, mat grožio į jas pripūtė Dagnė.

Niekada nemaniau, kad vyras gali būti toks lėtas ir švelnus. Iškart pajutau, kaip sudrėko tarpukojis, o kūną apgaubė pulsuojančio ir virpančio karščio srovė, atėmusi sveiką protą. Reikėjo vis išpūsti orą, kaip vyrai daro atsigėrę stiprios degtienės, nes šito jausmo niekaip nebuvo galima sulaikyti savyje. Jis spoksojo man į akis taip, lyg būčiau jo seniai išsiilgta moteris, atrodė, gal net regi jose savo motiną. Niekaip negalėjau paleisti jo žvilgsnio ir nustumti šaltų pirštų, gulinčių ant mano įkaitusių ir sustangrėjusių krūtų. Delnais apglėbiau jo veidą nelyginant jauną kopūstą, iš kurio lapų darysiu balandėlius ilgai lauktiems svečiams, ir liežuvio galiuku laižiau jo lūpas lyg vaikas nulaužtą varveklį, o kareivis ramus, tarytum nurimęs prieš mirtį, akimis sekė kiekvieną mano judesį. Tačiau kantrybės jam buvo duota nedaug, netrukus jau urgzdamas kandžiojo man kaklą ir kramtė pašiurpusius spenelius. Papilvė degė nuo aistros, o gamta nedavė jokio pasirinkimo, kaip tik pasiduoti nuodėmei. Juk jei padarysiu ką nors gera jam, kas nors gera atsitiks ir Vaitiekui.

Po trumpų meilės grumtynių jis apsirėdė mano atneštais drabužiais ir rankos mostu parodė eiti kartu. Viską supratusi nutraukiau nuo stalo staltiesę, pažiro puodelių šukės.

Susikabinę išskubėjome į už gryčios plytinčią pievą, kurioje kūpsojo krūmokšnių salos. Išsirinkusi plačiausią krūmo debesį su nedidele aikštele viduje, patiesiau staltiesę, nusitempiau sijoną ir atguliau kaip į grabą, kaip į mirtį, kurios laukia labai per gyvenimą pavargęs žmogus. Kareivukas pasekė mano pavyzdžiu ir atgulė šalia manęs. Jo dailus, truputį riestas, vidutinio dydžio kotas buvo jau kietas nelyginant titnagas, nors ugnį skelk.

Trumpai paglamonėjęs, jis įėjo į mane tuo riestagaliu lyg šuo į būdą, saugančią nuo staiga pratrūkusio dangaus krušos. Tada man pasirodė, kad žiūriu Dievui tiesiai į akis, kad mane sūpuoja trys motinos, ir visos jos mane pagimdė. Aš norėjau jo paklausti, ar galima viską užmiršti ir slapčia taip gulėti savaičių savaitėmis, na, bent jau dieną, bet ir taip žinojau, kad viskas netrukus baigsis ir privalėsiu grįžti ten, kur mano dienos krauna sunkaus gyvenimo pumpurą. Kareivukas baigė giliu atodūsiu, o aš, nieko nelaukus, paraginau jį stotis ir eiti. Jis suprato, ką norėjau pasakyti, ištarė kažką savo kalba ir šyptelėjo, manau, kad pasakė „tu graži“. Atsakiau: „Tu irgi gražus.“ Abu šypsojomės, jis nykščiu nuvalė kažką man nuo smakro, nors ten nieko ir nebuvo. Man atrodo, kad tą dieną aš jį mylėjau.

Kareivukas vėl priklaupė, pabučiavo man ranką, greit apsitaisė duotais drabužiais ir nuėjo vis atsigręždamas, žiūrėdamas iš gilumų, gailiai, lyg kažko trokšdamas, tačiau net toks jaunas suprasdamas, kad po karo jokie troškimai iš tikrųjų niekada neišsipildys taip, kaip išsipildo kare nebuvusiems.

Aš norėjau jo atsiprašyti už tai, ką padariau, norėjau pasakyti, kad jis puikus ir kad tegu visą likusį gyvenimą nugyvena tai žinodamas. Norėjau pasakyt, kad dar nieko taip nemylėjau, nes viskas man buvo pirmą kartą. Nebyliai meldžiau jam laimingo likimo, o sau prakeiksmo už tai, kad negaliu jo ant rankų parsinešti į namus ir be sąžinės graužimo su juo lėtai mylėtis pusę gyvenimo, o rytais kviesti valgyti luptų kiaušinių. Norėjau tikėti, kad jis grįš į tėvynę švaria siela, nugyvens ilgą gyvenimą ir numirs žiloje senatvėje, kaip pridera žmogui.

Po kelių dienų tuo pačiu keliu, kuriuo išėjo kareivukas, sugrįžo ir Vaitiekus. Pakrikęs, nesiprausęs, pasenęs, susivėlęs, susiglamžiusiais drabužiais. Prieš įžengdamas į gryčią stabtelėjo ir nužvelgė kiemą rūsčiu žvilgsniu, lyg ketindamas kam peiliu paleisti žarnas. Išvydęs mane, suėmė už pečių ir papurtė:

– Kiek pas jus praėjo metų?! Kiek???

– Ne metų, o mėnesių, Vaitiekau.

– Pasakyk kiek!

– Trylika, – nunarinau galvą. – Vieni metai.

– O man praėjo devyneri, – paleidęs mano pečius, jis graudžiai šyptelėjo, parodydamas išgeltusius dantis, keleto jau trūko, – galėjo būti ir blogiau! – atlyžo Vaitiekus. – Kas buvo, tas buvo, nieko nebepadarysi, tačiau parsivežiau daug: tiek, kiek čia niekada nebūčiau užsidirbęs, – jis pasivedė mane į šalį, ketindamas atskleisti paslaptį, vogčiomis, tankiai alsuodamas išsitraukė mažą verstos odos kapšelį ir iš jo pažėrė saują medetkų spalvos akmenukų.

– Tokių pas mus pilnos pakelės, Vaitiekau. Einam geriau pas vaikus. Marguolė tik apie tėvą ir tekalba, o Dagnė tavęs dar nematė.

– Palauk, Ryga, – šnabždėjo jis. – Noriu, kad žinotum: geltoni akmenukai pakeis mūsų gyvenimą. Už juos gausim tiek pinigų, kad nė vienas neatsisakys Marguolei būti kūmu. Už tiek mums ir sielą parduos. Noriu, kad žinotum, noriu, kad tą žinotų vaikai ir džiaugtųsi.

– Kam gali reikėti geltonų akmenų? – stebėdamasi pavarčiau akis.

– Visas pasaulis dėl jų pešasi, žmonės baigia vienas kitą išskersti. Aš pats dėl tų akmenukų dviejų pirštų netekau!

– Parodyk! Neturi pirštų?! – išsigandau, kad nebegalės kilnoti vaikų paėmęs už galvos. Nužvelgiau dešinę ranką – tikrai dviejų trūksta. Užtat likę pirštai pasidarė gerokai stambesni ir tvirtesni. „Gal visai nieko, tokiais storais galės vaikus už gomurių pamauti kaip žuvį ant kablio ir iškart po kelis laikyti“, – tylomis pagalvojau.

– Šie akmenys tokie vertingi, kad jei ir be rankų būčiau grįžęs, visą šeimą iki amžių pabaigos aprūpinčiau.

– Žinai, mes galime tuos akmenukus padovanoti Marguolei, ji tikrai apsidžiaugs, vis dar kartais eina ieškoti akmenų prie upės.

Jo akys, prieš tai žvilgėjusios, dabar vėl apniuko, supratau, kad jį įskaudinau, tik nežinojau, kaip ir kodėl.

– Tiek to, veltui tau aiškinu. Bet greit suprasi, – jis nudelbė akis ir iš visų kišenių bei drabužio skylių traukė medines lakuotas šaškes, lygiai tokias pačias, kokias gaudavom už kareivių lavonus, – ten, kur buvau, pilna medžio, iš kurio gali jų pasidaryti. Galėsime eiti į cirką iki pat gyvenimo galo, – jis dirbtinai iššiepė dantis, lyg guostų mus abu.

Grįžęs Vaitiekus elgėsi taip, lyg į jo kūną būtų įsikrausčiusi kita siela. Pirmas nedėlias baisiai gėrė, o prisprogęs kliedėdavo latviškai. Piktai ir aršiai, nelyginant regėtų kareivį, kurį būtina papjauti, bet kažkodėl neišeina. Miegodamas taip sumerkdavo prakaitu patalus, kad man tekdavo dukart per naktį keltis ir juos išgręžti. Įsigudrinau tą jo prakaitą karvėms girdyti, kad duotų riebesnį pieną. Rytą atsipagiriojęs Marguolei pasakodavo apie išgalvotus gyvūnus, vienakojus ir vienaakius žmones ir sudžiūvusius lavonus, kurių likusią gyvastį išsiurbdavo saulė. Man šios sapalionės nepatiko, bandžiau visaip Vaitiekų drausminti, tačiau jis tik dar labiau gėrė, o Marguolė ant manęs pyko, kam tėvą varinėju ir mokau gyventi, atimdama iš jos pasakas.

Tomis retomis dienomis, kai būdavo blaivas, patrankydamas kumščiu į stalą rašydavo nežinia kam laiškus. Paskui juos kažkam nešdavo, nieko netaręs išnykdavo dienai ar dviem. Anksčiau būčiau mislijusi, kad eina pas paštininkę, gal taip net būtų buvę ramiau, o dabar beliko spėliot, į kokią peklą jis ten lenda. Grįždavo apsibrozdinęs ir nupešiotas. Kartą paklaususi, kur buvęs, susilaukiau tik keiksmų lavinos, primenančios seno šuns lojimą. Šuns, kurio niekas nebijo.

O labiausiai širdau dėl to, kad jis niekada nepaleisdavo tų savo velnio akmenų. Apie juos pasakojo visur, kur tik nueidavo: vaikams turguj, mano tėvui, kaimynams. Pradėjo net pats su savimi šnekėtis, vis kartodamas, kad greit parduos, greit bus bagotas ir niekada jam nebereikės anei vaikų kilnoti, anei žemės arti.

Ėmiau bijoti dėl mūsų visų gerovės, todėl, kol vyras sugrįš į protą, mergaites ir nutriją, be kurios Marguolė negalėjo gyventi, išvedžiau pas senelį. Ir sutapk tu man šitaip: tėvas jau ruošėsi mirti, skobėsi karstą, vis į jį atsiguldamas pasižiūrėti, ar tinka. Dukrų tai nebaugino. Sykį Marguolė vaikščiodama per miegus į jį įlindo, o ryte senelis atvožęs dangtį net išsigando: mergaitė, jaukiai susisukusi, snaudė lyg lopšy. Liepiau tėvui tą mirties futliarą sudeginti, nes šis pranašaujantis negandas, yra blogas ženklas. Jis griežtai atsisakė patikinęs, kad ir pats karste dažnai užknarkia, pasak jo, ten miegas ramesnis, o atsikėlus neretai ir ūpas būna pakilesnis.

Stengiausi daboti šeimą, bet veltui. Lyg koks tamsus debesis būtų užplaukęs. Vaitiekus kvaišo toliau, tėvas nuseno tarsi per vieną dieną, nuolat pasakojo tas pačias istorijas, kaip prieš daugelį metų. Jauni vyrai, grįžę iš karo, pasidavė: nebesistorojo dėl savo šeimų, nebesirūpino nei derlium, nei malkomis žiemai. Gryčios apaugo vijokliais, ardančiais pamatus. Nemažai vyriškių šonus pragulėjo, kiti prasigėrė, o toks vienas susirgo kaltūnu ir pasikorė.

Šeimoje likau vienintelė suaugusi ir sveiko proto. Turėjau ko nors imtis. Sumojau parduoti medinius šaukštus ir visas tas navatnas dovanas, kurias gavau gimus Dagnei. Galvojau: šeštadienį nunešiu į turgų prie bažnyčios ir išmušiu pinigo. Patys išsiversim be šaukštų, valgysim čiupdami maistą pirštais ir rankos dėl to nenukris.

Atėjusi šventoriun nustėrau. Čia šurmuliavo tuntai moterų su tokiais pat mediniais šaukštais, išdėliotais ant pačių suręstų prekystalių. Neilgai truko man su turgaus bobelėmis išsipliurpti. Visos mes sulaukusios panašaus likimo. Dauguma vyrų grįžo iš karo labai pasenę arba išsikraustę iš galvos. Kaip ir Vaitiekus, ne vienas parsigabenęs geltonų akmenų, kuriuos tikėjosi kam nors prakišti, stebuklingu būdu išmaitinti šeimą ir iki smerties nė pirštelio daugiau nepajudinti. Šnipštas iš tokių svajonių gavosi. Teko moteriškėms ūkio darbų imtis, namiškius išlaikyti ir medinius šaukštus lyg susitarusioms turgun nešti.

Kaimo kiemuose ir gatvėse nesimatė nė vieno vyro. Moterys įdiržėjusiais delnais, užsiauginusios raumenis ir išsiugdžiusios nuožmaus prekeivio įpročius po truputį viską užvaldė: ūkininkavo, pjovė, vežė, virė, tempė, kalė, skalbė, augino. Dvi žolininkės, supratusios, kad iš vyrų menka nauda, išrado nuodų jiems nugalabyti. Vieniems nuo tų raudonų grūdelių taip išpūtė vidurius, kad ėmė kilti į dangų ir niekada nebegrįžo, buvo keletas apakusių, o buvusį kalvį radom mirtinai sušalusį, bet su pora geltonų akmenų saujoje. Ir man buvo kilusi mintelė mirtinų žirnelių Vaitiekui į alų priberti, bet, išvydus padangėje skrendantį išsipūtusį kaimyną, nupurtė siaubas.

Mūsų kraštų moteriškės, nuo seno garsėjusios atkakliu ir nuožmiu būdu, nelabai norėjo viena kitai nusileisti. Dažna gryčia pavirto į krautuvę, jos ėmė tarpusavy taip varžytis ir kelti kainas, kad duonos kepalas jau kainavo ne mažiau už karvę.

Dar blogiau, kad moteriškaitės išmoko iš vyrų bene kasdien susimušti. Kad nebūtų sučiuptos už plaukų, visos ėmė kirptis kasas ir nešioti trumpas šukuosenas. Ilgaplaukės pradėtos laikyti paškūstvomis, tad nori nenori ir joms teko nusikirpti. Negana to, moterys pradėjo girtuokliauti: sėdėdavo traktieriuje, garsiai raugėdavo, apsirūpindavo arielka žvejyboje, net myžti ėmė atsistojusios. Nė viena nebevaikščiojo nėščia, jų balsai pažemėjo, o kai kurioms net ėmė dygti barzdos.

Neapsikentusios tokio gyvenimo, mes, moterys, susibūrėme. Aš, uošvienė, pirtininko dukra nekirptais plaukais ir silkių pardavėja – sušaukėme kaimo tarybą ir sutarėme kaiman sukviesti didžiausią kermošių, koks tik yra buvęs. Prisikviesime į jį kalniečių, prancūzų ir, jei reikės, net graikų, kad tik jie apžavėtų mūsų moteris, grąžintų jas į moterystės kelią, o labiausiai suvyriškėjusias apvaisintų, taip išgelbėdami mūsų kaimą nuo išnykimo. Priimtume juos net apsigyventi, blogiausiu atveju bent jau kermošiuje ką nors parduotume.

Įtikinti moteriškes nebuvo lengva, teko pačiai galvą nusiskusti, alaus ąsotį išpliaupti ir beraugėjant į jų langus barbenti. Įkaušusi net pas daktarą nuėjau, radau kampe susigūžusį, sunkiai alsuojantį, apvogtą ir sumuštą. Drebėdamas paaiškino, kad langą kumščiu iškūlė riaumojanti žmogysta su krūtimis, dar pagrasino jį pasmeigsianti riestu kinžalu, jei šis neatiduos jai savo mandrų „ukolų“. Jis geranoriškai pasiūlė pačiai pasiimti tą retą brangenybę, tačiau vis tiek gavo kumščių krušą galvon, o ir visi kiti daktarėlio prietaisai buvo kaipmat išnešti, paliko tik knygas, visai niekam nereikalingas. Daktaras žegnojosi padarysiantis viską ir padėsiantis mums kermošių surengti, nes jei taip toliau, kaime nebeliks nė vieno gyvo vyro. Net pažadėjo nupiešti plakatų su gėrybių pilnais prekystaliais. Pats pasisiūlė vieną kitą plakatą kur nors sostinėje pakabinti, kai nuvažiuos ten pirkti marlės.

Pagaliau įtikintos kermošiaus būtinybe, moterys nusiskuto barzdas, ėjo visos kartu į pirtį praustis. Pasišovė rūkyti dešras, virti alų, pjauti gyvulius, mokytis šokti, burti ir kalbėti svečiomis kalbomis. Daryti viską, kad tik įstengtų suvilioti sveikus ir neiškvaišusius kitų kraštų vyrus. Išsiuntėm porą jaunų merginų nešti žinią: vieną – tiesiai ten, iš kur atėjo karas, kitą ten, kur leidžiasi saulė.

Išaušus pirmai kermošiaus dienai, kaimo gatves užtvindė žmonės, savi ir svetimi. Visur įsiviešpatavo tikras chaosas. Moterys pardavinėjo ką tik turėdamos: saviems – ūkyje reikalingus daiktus, svetimiems – gražiai supakuotus, kermošiaus vaškiniu ženklu papuoštus niekalus ir šlamštą: nudėvėtus drabužius, skylėtus bulvių maišus, sulamdytus kiaulviedrius, kiaurus puodus, šlapias pjuvenas, viena net mėgino už grašius savo vaikus prastumti. Gaspadinės traktieriuje rodė kulinarinius išmanymus: iš riestainių raitė verbas, lipdė mėsos kelmus ir šutino saldžius svogūnus, o mūsiškų valgymo papročių nežinantys atvykėliai skrandį kaipmat prikimšo taukuose virtos duonos, ištrintos česnaku.

Turgavonėj ne tik skrandį galėjai pamaloninti, buvo kur ir akis paganyti, ir sau pačiam možnėjo prasimanyti pramogų. Užsiropštusios ant medinių pakylų, mūsų moteriškaitės rodė visokius šposus: vienos it kokie slibinai pūtė iš burnos pragaro ugnį, kitos lakstė su mietais lyg pirmykštės medžiotojos, vyriausios rodė gebėjimus megzdamos greituoju būdu, katros jau visai nieko nemokėjo, stovėjo pusnuogės ir bent taip grašį užsidirbdavo. Lažinosi iš pinigų, kas greičiau bulvės tarkį nuspaus, kas suvalgys tris krienus, kas peršoks per laužą neišdegęs klyno.

Priešais save numetusi seną tėvo kepurę, Marguolė kermošiavo dainuodama graudžias dainas. Bugajus, kaip visada, tupėjo ant peties lyg priklijuotas ir graužė šapelį. Žmonės apsupo dainininkę ratu, stovėjo praradę amą ir ašarotomis akimis žiūrėjo į tolį, vienas kitas vyras iš to jaudulio turėjo pirštu prispaudęs šnervę iššnypšti glitę, moterys virpindamos lūpas gniaužė nosines, trynė akis skarelės kampu. Prisiklausę graudingų dainų apie biedną savo gyvenimą, jie dosniai bėrė variokus kepurėn. Ir aš ėmiau timpčioti lūpą: „Tokia maža, o apie tokį didelį vargą dainuoja…“

Bešmirinėdama tarp žmonių pajutau, kad kermošius staiga pasikeitė. Aplinkui pagausėjo vyrų. Atsivilko jie į turgų nešini savo geltonais akmenimis. Ir štai kas nuostabu: veikiausiai pati Šventoji Dvasia padėjo jiems tuos akmenis suturgavoti. Vienas pardavė labai pelningai, o kiti, išgirdę gandą, lyg šmėklos susirinko iš visų pakampių ir kiekvienas suderėdavo už savo akmenis vis didesnę sumą.

Pirmąją kermošiaus dieną mūsų šeima iš Marguolės dainavimo pasipelnė daugiau nei iš senelio paliktų dalgių antgalių, kurių atvykėliams įbrukau tik tris. Ėmusi įtarti, kad mano gyslomis teka pirklės kraujas, nubėgau kalbinti tėvo, kad parduotų saldžiam miegui puikiausiai tinkantį karstą, o Vaitiekų bandžiau įtikinti, kad tas imtų pavyzdį iš kitų ir pagaliau eitų savo akmenų iškišti, kol dar Aukščiausiasis mums maloningas, o atvykėliams neprašviesėjo protas. Pagaliau pasistatysime didesnes gonkas, nusipirksime daugiau triušių, naują kūtę susiręsim!

– Kai pamatei, kad perka, tai jau nebejuokingi tie akmenys, o kai aš sakiau, netikėjai?

– Suprask ir mane. Iš kur man žinot? Jei ateičiau su žemės sauja ir pasakyčiau, kad už ją dvarą nusipirksim? Tu patikėtum?

– Bet tu nesupranti, žmon, mano akmenys spindi geltonai.

– Dabar jau suprantu… Dabar jau tikiu…

– Per vėlai, Ryga, per vėlai… – jis suko nuo manęs veidą kaip įsižeidęs vaikas.

O aš pasiduoti niekaip nenorėjau. Bučiavau Vaitiekui, į ausį kuždėdama, kad jis gražus ir geras, kad jo svajonės – mano svajonės, ir kad nuo šiol juo visada tikėsiu. Jo veide jau prasišvietė atlydžio ženklai, bet į kermošiaus pusę jis nežiūrėjo.

Kad galutinai sugundyčiau vyrelį, nulėkiau atgal į turgų pas iš anksto nusižiūrėtą tamsiaodę suknelių prekeivę. Pamaniau, kad puošniai apsirėdžius ir dar gausiau jį bučiniais apibėrus tikrai atsiviliosiu į turgų.

Boba, iš kurios ketinau pirkti suknią, atrodė stora kaip deivės motinos statula. Nutįsusios ir turbūt tuzino vaikų iščiulptos krūtys tarsi pargriuvusios ilsėjosi ant didžiulio apvalaus jos pilvo. Krūtis prilaikė stiprus blizgaus šilko audinys, atplukdytas iš senųjų šalių. Medžiaga tiesiog spindėjo, o per ją išsišovę dairėsi du dideli, kantrūs ir stambūs speniai. Kojas puošė susigarankščiavusios pilkos kojinės, o storos pėdos kaip tešla virto iš ankštų kurpaičių. Per sijoną persišvietė stambios blauzdos, apaugusios retais juodais gyvaplaukiais. Ji maloniai šyptelėjo, skruostai blizgėjo tarsi lašinukais sutepti, o pakaušyje kuokštą riebaluotų plaukų prilaikė nusibaigus lininė virvelė.

– Tamsta, norėčiau žydros suknelės, kad tiktų prie akių.

– Rrrrrrrrrrrrrchhh, – pro sukąstus dantis suurzgė milžinė ir nulingavo prie seno ąžuolo, kur riogsojo didžiulė skudurų krūva.

Pasilenkusi prie drapanų atstatė užpakalį kaip mėsos debesį. Pilvo rinkės trukdė lankstytis. Šiek tiek praskėtusi kojas, sunkiai dūsaudama, ji mėtė skudurus į kairę ir dešinę. Staiga iš krūvos ištraukė balandį be galvos ir bloškė man prie kojų. Spoksojau į pilką paukštį su raudonu pulsuojančiu akivaru vietoje galvos, iš kurio kyšojo strampas, matyt, ten būta kaklo. Jau nebenorėjau suknios iš tos moters rankų.

– Va, radau! – nuo medžiagų krūvos atsitiesusi milžinė ištiesė žydrai švytinčią, neapsakomai puošnią suknelę. Rodėsi, rankose laiko nežinomų dievų dangun paleistą mėlyną žvaigždę.

Tučtuojau apsirėdžiau suknia, subėriau bobos delnan Marguolės uždirbtus pinigėlius ir, pastvėrusi už rankos mažąją kermošiaus dainininkę, išdidžiai lyg gulbė plaukiau namo. Praeiviai traukėsi iš kelio, sustodavo šalikelėje ir pagarbiai man linkčiojo. Vyrai tik žiojosi ir stabarėjo, moterys raukė antakius ir gniaužė kumščius.

– Ar aš graži? – nusišypsojau dukrai mėgaudamasi tuo, kad vaiko galima klausti bet ko, nes jis dar nesupranta klausimų didybės ar menkumo ir niekada nepamislija, kad galbūt uždavei paiką klausimą. Žinoma, Marguolė visai ne toks vaikas kaip kiti. Ji tylėjo… „Ir kodėl ji tokia nebyli?“ – kirbėjo man. Gal iš tikrųjų neatrodau taip gražiai, ir ji nenori manęs įžeisti, o gal dėl to kaltas Vaitiekaus sugrįžimas. Galgi nuo to laiko, kai tėvas grįžo iš karo, vėl tapau jai tokia neįdomi, kad nė nesivargina atsakyti į mano klausimą, jo net negirdi. Taip tylėdamos ir parslinkome namo, o mano džiaugsmą dėl suknelės užtemdė širdgėla.

Išvydęs mus Vaitiekus išsiviepė. Viltingai dingtelėjo, kad vyrą pakerėjo mano pasipuošimas. Tačiau į suknelę jis visai nekreipė dėmesio, žvelgė tiesiai į akis ir niekaip negalėjo paliauti šypsojęsis.

– Pardaviau akmenis! – pareiškė iškilmingai, tarsi pirštųsi ar sakytų prakalbą per veselę.

– Ką tu sakai!.. Negi tai reiškia, kad pagaliau galėsim turėti viską, ko reikia? – viltis dėl skalsios ateities perskrodė krūtinę it senelio pagaląstas peilis.

– Mes ir taip visko turime. Pažiūrėk! – rodė pirštu į žemėtus burokus, palubėj džiūstantį tabaką ir mėtas. – Maisto pilna, mergičkos aprengtos, tu sveika, o laukuose galvas krauna kopūstai.

Viską išdrožęs nulėkė į kitą kambarį ir paklaikusiomis iš džiugesio akimis atitempė keistą daiktą su dumplėmis, kurį tampant sklido garsas, lyg vienu metu būtų varstoma daugybė perdžiūvusių medinių durų.

– Kas čia?

– Akordeonas. Nusipirkau už parduotus akmenis. Bus man vietoj armonikos, kurią niekšai žandarai kadais iš manęs pavogė.

Man atėmė žadą, stengiausi įkvėpti kiek įmanoma daugiau oro, rodėsi, kad jį iš manęs vis bando atimti. Šitokia neišgalėjau Vaitiekui nė žodžio pasakyti, tik iš visos širdies, iš paskutiniųjų bandžiau suprasti, kodėl jis šitaip padarė. Nė nežvilgtelėjusi į nevykėlį vyrą, tyliai nupėdinau verandon, nusirengiau dangišką suknelę, sulanksčiau tvarkingai ant lovos ir plika įlindau į jazminų krūmą, kuriame dar neseniai slapstėsi kareivukas.

Krūme praraudojau iki švintant, o išaušus susiradau du įskilusius špižinius puodus ir vėl patraukiau kermošiun. Sumąsčiau galiausiai: suknelę grąžinsiu, o puodus parduosiu. Deja, ūlyčios buvo tylios, nerėkavo pirkliai, nebeprunkštė arkliai, tuščioje saulėtoje aikštėje vėjo šuorai suko porą sudžiūvusių lapų.

Visi alei vieno liko patenkinti turgumi. Vyrai, pardavę akmenis, grįžo į šeimas ir jomis vėl pradėjo rūpintis. Pečiun prikrovę gerų uosinių malkų, užkūrę kaitrią ugnį batviniams virti, prinešę saldaus ir šalto šulinio vandens, nuprausę vaikus ramunėlių žiedeliuose, pamylėję gražuoles savo moteris, jie ramiai valgė karališką vakarienę ir laukė, kol pačioms ataugs kasos. Nunuodytų vyrų moterys po kelių mėnesių jau vaikščiojo dideliais pilvais ir laukė gandrų. Viskas susiklostė taip, kaip norėjom. Tiktai ne man. Iš žydros suknios viršaus pasidariau virvę skalbiniams džiauti, o per jos sijoną labai gerai nusisunkdavo bulvių tarkiai. Ir taip viskas po truputį ėmė grįžti į senas išdžiūvusias ir surambėjusias gyvenimo vėžes.