Eglė Ambrožaitė. Intelektualumo ir absurdo arabeska

2024 m. Nr. 5–6

Sigitas Parulskis. Kaip aš mečiau. – Vilnius: Alma littera, 2024. – 240 p. Knygos dailininkas – Liudas Parulskis

Perskaičius naują Sigito Parulskio romaną „Kaip aš mečiau“, kilo minčių apie vokiečių filosofo Friedricho Nietzschės aptartus dionisiškąjį ir apoloniškąjį pradus tragedijose. Sėklą šiai minčiai pasėjo ir knygos viršelis, kuriam pasirinkta Hieronymo Boscho triptiko „Žemiškųjų malonumų sodas“ centrinė dalis – Žemė, kurioje tenkinami geiduliai ir daromos nuodėmės. Sakyčiau, kad ne tik tragedijai, bet ir harmoningai žmogaus vienovei užtikrinti reikalinga apoloniškojo ir dionisiškojo pradų sąjunga, nors skaitant „Kaip aš mečiau“ aiškėja, kad šiuo atveju ant pjedestalo dažniau puikuojasi dionisiškasis pradas. Žemiškieji malonumai ir geiduliai romane įvairūs: cigarečių ir žolės rūkymas, alkoholio vartojimas, hedonizmas, seksas, tačiau ne reprodukcijos tikslu, o veikiau instinktų tenkinimo: „Dvasingi žmonės tokie kompleksuoti, kad dažniausiai instinktų tenkinimas jiems kelia miglotą siaubą“ (p. 8). Be jokios ilgesnės preliudijos S. Parulskis kaip iš gelmių iškilęs Poseidonas eroso banga pribloškia skaitytoją jau pirmajame sakinyje, kuriame Romeo Montekis laksto be kelnių ieškodamas Džuljetos Kapuleti „drėgme ir būties erozija alsuojančiose Rasų kapinėse“ (p. 7). Atsidavimas instinktams, ribų nesilaikymas bei vitališkumas romane dominuoja ryškiau negu apoloniškasis santūrumas.

Nors mesti galima daug ką, perskaičius knygos pavadinimą sąmonėje asociatyviai išnyra metimo rūkyti tema. Skaitytojui, besitikinčiam knygoje rasti kaip, teks nusivilti, tai ne kokia terapinė savigalbos knyga, todėl patarimų, kaip mesti rūkyti, joje nebus, o ir pats rūkymo metimo įvykis pasitraukia į pasakojimo paraštes. Tai nėra istorija apie nusprendusį mesti rūkyti Sigitą, kaip skelbiama knygos anotacijoje. Rūkymo metimo tema veikiau primena bandymą užmaskuoti painų turinį ir suteikti knygai prasmingą pasakojimo liniją, nors perskaičius vis tiek gana sunku atsakyti į klausimą – apie ką ji? Tai ne istorinis, nuotykių ar filosofinis romanas, ir jame pasakojama tikrai ne apie rūkymą, nors pats rūkymas yra ritualas, kuriuo užsiima veikėjai, – tai savotiška gyvenimo būdo dalis ar net tam tikras smurtas prieš save. Rūkymo sukuriamą reikšmę galima suprasti dvejopai: kaip malonumą, priemonę atsipalaiduoti bei dvasiniam apsivalymui pasiekti ar kaip galutinį patiriamos būsenos įprasminimą: „Kodėl žmogus griebiasi cigaretės, jeigu prisimena ką nors malonaus, arba atvirkščiai – ką nors nemalonaus iš savo praeities, kodėl po saulėlydžio, po sueities, po sumanymo, susitikimo, prisiminimo ateina cigaretė ir viską užpildo aitriais dūmais, ar todėl, kad papildytų malonumą, ar todėl, kad paskandintų migloje skausmą ir širdgėlos jausmą“ (p. 169).

Visas romanas yra įvairių kontekstų – socialinių, literatūrinių, istorinių, kultūrinių, religinių – dėlionė. Pagrindine tema tampa veikėjo Sigito kelionė po sąmonės užkaborius, erdves, laikus ir vaizdinius. Atsispirdamas daugiausia nuo graikų mitologijos, literatūros ir religijos ištakų, jis skeptiškai žvelgia į supantį pasaulį ir, vedamas, sakyčiau, tariamo sprendimo, keliauja po praeitį, atmintį ar lakios vaizduotės pasiūlytus miražus.

Kiek keistoka knygos protagonistą pavadinti Sigitu, tačiau S. Parulskis teigia, kad seniai nebesuka galvos dėl autobiografiškumo, nors toks pasirinkimas sudaro tam tikros autofikcijos įspūdį, knygoje galima atpažinti autobiografinių detalių, pvz., autoriaus gimtųjų Obelių vaizdų. Kad nekiltų maišaties, toliau protagonistą vadinsiu vardu, o rašytoją pavarde.

S. Parulskis neabejotinai yra unikalus ir autentiškas rašytojas, kuris, sėkmingai tęsdamas šiurkščią tulžies liejimo ir plūdimosi tradiciją, įtraukia skaitytoją į metafizinę erdvę ir kviečia jį nusikelti kažkur anapus, kapstytis kartu su Sigitu jo atminties ar įkyrių kliedesių tyruliuose. Kartais sunku atsekti, kur dingsta riba tarp realybės ir fantazijos, nes riba itin plona arba jos tiesiog nėra. Tai lyg susipynusios erdvės, nuolatos besimainančios tarpusavyje romano okeane. Sigito kelionė nemažą laiko dalį vyksta jo paties galvoje, kurioje verda įnirtingi pokalbiai su savo protu. Istorija dėliojama iš fragmentų, kurių junglumu neretai galima abejoti, tenka pasistengti ieškant pasakojimo ryšių, nors knygos anotacijoje rašoma: „Kai juos [fragmentus, – E. A.] atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija.“

Išskirčiau dar kelis svarbesnius romano veikėjus. Savotišką vaidmenį atlieka gydytojos personažas, iš jos daugiau galima sužinoti apie nekokią Sigito fizinę būklę ir sveikatą. Gydytojos kabinete Sigitas primena dėdulę, kuris, užuot atsakęs į konkrečius užduodamus klausimus, leidžiasi pasakoti nereikšmingas istorijas, panyra į jam įprastus pokalbius su savo protu ar svaidosi, sakykime, lyg ir šmaikščiomis replikomis, kurių gydytoja neretai nesupranta, į jas tinkamai nesureaguoja arba tiesiog linksi galva. Stebint Sigito emocinę būseną įmanoma pastebėti tam tikrą kismą: knygos pradžioje matomas radikalus cinikas keičiasi į kiek emociškai jautresnį žmogų. Tokią kaitą įprasmina bei charakterį padeda vystyti kiti du ypač svarbūs veikėjai. Viena jų – protagonisto bičiulė Sara, kuri tiesmukumu beveik prilygsta pačiam Sigitui ir yra ne mažesnė cinikė už jį patį. Kad ir koks kandus iš pirmo žvilgsnio atrodytų veikėjų santykis, juos sieja tvirta draugystė. Be viso kito, Sigitas iš Saros vyro gauna kitą žemiškąjį malonumą – kokybiškos marihuanos.

Antras svarbus veikėjas – „bičiulis“ Zenius, toks pat keistuolis kaip ir Sigitas, jam priklauso striptizo klubas. Šis santykis su artimu jaunystės draugu, prabėgus keliems dešimtmečiams, itin sudėtingai apibrėžiamas, nes Sigitas ne(be)laiko jo draugu: „Mes nebuvome draugai. Arba jeigu buvome, tai labai seniai“ (p. 184). Skaitant juntamas protagonisto patiriamas apmaudas ir liūdesys, kurie šiaip jam nebūdingi. Netikėta Zeniaus mirtis, galima sakyti, palaužia Sigitą, jam atsiveria tuštuma, o mums išryškėja kiek jautresnis šio veikėjo paveikslas. Po laidotuvių, kuriose Sigitas nedalyvavo, Sara padeda jam pasijausti geriau, kad ir neįprastu būdu: „Kad tu žinotum, kaip kvailai atrodai su tais savo snargliais, dievaži, kaip Jėzus Kristus traktoriuje…“ (p. 184). Skausmingas praradimas iš atminties atplukdo jaunystėje su Zeniumi patirtas geras akimirkas, šiuokart praeities nesikratoma. Kad ir kaip būtų, draugo mirtis veikėją verčia ilgėtis ne paties žmogaus, bet žmogiško artumo, kartu praleisto gražaus laiko, išgyventų jausmų ir patyrimų, jau suprantant, kad viso to niekada nebebus, nes galiausiai „graudžiausiai mes apverkiame patys save“ (p. 186). Tad ne viskas romane dvelkia cinizmu, pasirodo, esama ir žmogiškų jausmų, ir jautresnių egzistencinių patirčių.

„Mūsų visų gyvenimai yra miniatiūros, kiekviena diena, kiekviena valanda – tai mažytė miniatiūra, ir iš tų miniatiūrų galiausiai išauga milžiniška drobė, kurioje visuomet bus vietų, kurių niekas nėra matęs ir niekas niekada nebepamatys“ (p. 200), – tokie žodžiai tinka ir šio romano apibūdinimui, iš tokių miniatiūrų ir fragmentų knygoje sudėlioti keturiasdešimt šeši skyriai, apimtimi varijuojantys nuo vieno sakinio iki kelių lapų. Intriguoja keistasis keturiasdešimtas skyrius, kuris faktiškai egzistuoja, bet turinio nėra, nes jis turėjo būti sunaikintas (p. 201). Jeigu laikome knygą kelione po sąmonės slėpinius, vaizdinius ir praeities fragmentus, tokį skyriaus panaikinimą galėtume laikyti tos pačios sąmonės bandymu blokuoti praeities įvykį ar patirtį, nes kitaip kodėl šio skyriaus tiesiog nepašalinus iš romano? Praeities suvokimas knygoje yra paradoksalus. Šią „vietą“ galima prilyginti atminties kapinėms, kuriose nugulusios istorijos, gėdingi įvykiai, sutikti žmonės ar praeities „aš“ neturėtų įgauti pavidalo esatyje: „Sigitas vengia žmonių iš praeities. <…> didžiausią nemalonumą jam sukelia jis pats, prikeltas iš praeities“ (p. 103), tačiau vis dėlto didelė dalis istorijos pastatyta ant praeities pamatų, realistiškų ar pasiūlytų vaizduotės.

Neigiamą požiūrį į praeities suvokimą ir prisirišimą prie jos S. Parulskis išdėstė ir knygoje „Mano tikėjimo iltys“ (2013). Juk žmogus tvirtai susaistytas su praeitimi, patirtys formuoja savimonę, leidžia reflektuoti bei atpažinti pasikartojančias patirties schemas, todėl jos išsižadėjimas prilygtų susinaikinimui esatyje. Čia galima prisiminti ir Viktorijos Daujotytės „Patirties žodyne“ (2010) nagrinėjamą fenomenologiją, – kaip teigia literatūrologė, praeitis duoda ateities užuominų. Kita vertus, užstrigimas praeities džiunglėse apriboja individo asmeninį ir kolektyvinį suvokimą apie save ir pasaulį, kartu užkertamas kelias visoms transcendencijos galimybėms. Atpažįstamu užstrigimo simboliu S. Parulskio romane tampa pasikartojantis karkvabalio motyvas. Pririštas karkvabalis nepaliaujamai suka ratus, tačiau įveikti jį ribojančios erdvės negali, nes yra priklausomas nuo viršesnių jėgų, šiuo atveju – nuo žmogaus. Negebėjimas ištrūkti pražudo, tai ir žmogaus lemties-labirinto metafora.

Knyga persmelkta pašaipa ir satyra, netgi galėtume ją pavadinti grotesko viršūne, visame pasakojime tokį įspūdį kuria priešybės – filosofiniai ir absurdiški, įmantrūs ir blankūs, realistiški ir fikciniai motyvai. Pasitaiko paskvilio stiliaus užuominų apie įvairias religines figūras, literatūros personažus ar rašytojus, pavyzdžiui, apie Georgo Traklio gyvenimą bei incestą tarp jo ir sesers, taip išryškėja etinis vertinimas. Kartais, pasitelkdamas mistifikaciją, S. Parulskis sukuria tikrumo iliuziją skaitytojo vaizduotėje. Net kai Dievui tenka tenkintis vien alumi su spirgais, nes Kaino ant ugnies kepinami žirniai iššaudo (p. 60)… Galima sakyti, kad taip autorius sužmogina bei supaprastina simboliais tapusius idealumo įvaizdžius ar bent suardo nusistovėjusias archetipines struktūras. Sklandus žaidimas intertekstais, metaforų gausa ir pasirodančios asmenybės (Henrikas Radauskas, Sigmundas Freudas, Benedictas Spinoza, Josifas Brodskis, Gustave’as Flaubert’as…) ganėtinai natūraliai įaudžiamos į romano audinį. Įpinamų humoro ir ironizavimo apraiškų kūrinyje taip pat nestinga, vietomis galima nuoširdžiai pasijuokti.

S. Parulskio kūrybos bruožų konceptas senokai nusistovėjęs ir, ko gero, daugeliui šio rašytojo skaitytojų jau žinomas, atpažįstamas ir naujausiame romane – tas pats erotizavimas, obsceniškumas, krikščioniški motyvai (Adomas ir Ieva, Kainas ir Abelis, Dievas…), graikų mitologija (Orfėjas ir Euridikė, Tanatas, Erotas…), tas pats skeptiškai nusiteikę žmogus. Dekonstruojamos senos klišės, pasiskolinami literatūriniai fragmentai, desakralizuojami religiniai simboliai, kaip ir, pavyzdžiui, poezijos rinktinėje „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009) ar kitose autoriaus knygose. Atsiranda įdomus Dievo palyginimas su alkoholiu, kurio vartojimas vėlgi vienas iš žemiškųjų malonumų: „Dievas kaip alkoholis, – sako Sigitas, – vieni vartoja, kad užsimirštų, kiti – kad kentėtų, treti – kad kuo greičiau patektų į amžinybę“ (p. 29). Religiniai motyvai S. Parulskio kūryboje jau plačiai išnagrinėti, nesinori kartotis.

Jeigu siektume patenkinti bjaurumo estetikos troškulį, romane srutų pilstymas ir perspaustas šaržavimas šį troškimą patenkintų, nors tokia rašymo maniera įpusėjus knygą pradeda erzinti. Lyg ir nustebintų vaizdiniai, kaip Antanas Baranauskas santykiauja su žeme (tikriausiai šileliu), o Žemaitė burna tenkina savo jaunesnį meilužį, bet tokia gaida jau girdėta, kad ir romane „Murmanti siena“ (2009) – ten buvo kokainą uostanti Salomėja Nėris. Vis dėlto S. Parulskis veikėjo žodžiais apsidraudžia nuo „būsimų“ priekaištų: „Nesistengiu apjuodinti žmogaus prigimties, aš tik rodau tamsiąją jos pusę…“ (p. 71). Žinoma, neverta širsti ir grūmoti, užtenka priimti tokį vaizdavimo būdą kaip literatūrinę fikciją.

Vientisą romano siužetą sudėtinga nusakyti, rodosi, dominuojančios pasakojimo linijos jame ir nėra, chronologinė laiko seka subyra. Norint suprasti kartais atsiveriančias kliedesių pragarmes, reikia stengtis atsiriboti nuo bandymo racionaliai suvokti kintančią ir nepastovią laiko erdvę bei į istoriją žvelgti nebandant nuspėti ateities įvykių. Nors grįžimas į praeitį, juo labiau kabinimasis į ją, neretai menkinamas, vis dėlto ji neatsiejama nuo Sigito klajonių. Drįsčiau sakyti, kad ši kelionė fenomenologams taptų įdomiu tyrinėjimo objektu.

Bet kokiu atveju, naujausios Sigito Parulskio knygos idėja įdomi. Noriu paantrinti Rimanto Kmitos žodžiams: „Viena didžiausių Parulskio kūrybos vertybių – autentiškumo liudijimas.“