Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys
2024 m. Nr. 4
Per metus Lietuvos leidyklose išleistas poezijos knygas, bent jau geriausias iš jų, vienu gaistu aprėpti nėra taip paprasta. Įspūdžiai kloja vienas kitą, seniau sklaidyti tomeliai per laiką netenka dalies įtaigumo, o kur dar įvairūs vieši poezijos skaitymai, išjudinantys ir savaip pakreipiantys autentiškiausią pirminio knygos perskaitymo įtaigą, nuomonės, kurių sunku negirdėti, atsiliepimų inertiškumas, metai iš metų kai kurių rašytojų neatsikratomos renomė…
Vis dėlto žvelgiant į 2023 metais išleistas poezijos knygas bendresnis vaizdas matyti: turime ištobulintos klasikos ir jos užrašymų (rinkinių – Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“, Aido Marčėno „Mirkt“, rinktinių – Leonardo Gutausko „Pelynais švytintis laikas“, Antano A. Jonyno „153 sonetai“) – to fundamento, kuriam rezonuoja ne tai, kas fragmentiška, anot ne taip seniai apie prozą „Metuose“ rašiusios Jūratės Sprindytės, o visai kitos poetinės dikcijos, lyg pusbalsiu, sotto voce, sukurti poetiniai tekstai, nerėksmingi pareiškimai – Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“1, Dianos Paklonskaitės „Gėlės kaip šunys“, Dovilės Zelčiūtės „Koks tavo vardas“. Šiuose rinkiniuose slegiančios patirtys, kad ir kokios skaudžios būtų, formuluojamos taip, kad eilėraščiai ir skaitančiajam išliktų atsvaros, išgyvenimų subalansavimo priemone, tuo, kas nuo atskirybės ir egocentrizmo veda į bendrumą. Kai kada juose reikšmės iškilimas ir išblėsimas vos įskaitomas, pasitikint, kad skaitytojo ir autoriaus akcentai sutaps. Dar viena tendencija – 2023 metų debiutantų knygos pajėgiai konkuruoja visame naujų poezijos knygų sraute, išsiskiria savitomis koncepcijomis (Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“, Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Tado Zaronskio „Spalvinimo knygelė draugams“, Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“, harmoninga, tačiau mažiau originali Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“). Jauniausių autorių rinkinių pavadinimai signalizuoja poetiniuose apmąstymuose įsitvirtinus ne (vien tik) filologinę, literatūrinę problematiką – tai rodo reflektuojamas ekosąmoningumas, glaudus sąlytis su gamtos sfera, iš biologijos mokslų paradigmos perimtos atramos vaizduotei ir su tokiu pasaulio matymu derantys jausmai. Po kelias knygas iš šių sąlygiškai išskirtų grupių ir aptarsiu.
Pastarųjų aštuonerių metų Tomo Venclovos eilėraščiuose, kaip ir esam įpratę, – ritmiškai organizuotas atminimų srautas, asmeninės istorijos įvykiai, apgaubti faktologiškai tikslių kultūros paveldo deskripcijų, gausių intertekstų, autokomentarų. Smelkianti gyvenimo peržvalgos, atsisveikinimo gaida ir stojiška laikysena, eilėraščiuose įgudusiai suklostomas miestų, žmonių, jų likimų, kraštovaizdžio, mitologijos vienis, viena kitą perdengiančios jo gijos, ekfrastiškų aprašymų skaidrumas ir klasikinių įvaizdžių glosarijus. Tikrinių daiktavardžių tinklas – ir rašymo kultūros istorija ženklas, ir globalisto, svarstančio apie „kalbos empirėjų“, mostas: eilėraštyje Czesławui Miłoszui „giedras“ natūros žodynas, eilėraštyje „Už Onos ir Bernardinų“ liturginė onomastika paklūsta, įsitraukia į galbūt visai ne toponiminę paradigmą – duotosios kalbos valdas. Vis dėlto išradingos poetinės formos neįveikia jausmų užvaržų, kaip būdinga ne tik T. Venclovai, bet ir visai poesis docta tradicijai, o istorija, suvokiama kaip besikartojanti nuosmukių grandinė, diktuoja heroizmu dvelkiančias maksimas ad se ipsum ir neabsoliutina vietos, o pamažėl ir laiko svarbos.
Leonardo Gutausko poezijos rinktinės „Pelynais švytintis laikas“, kurią sudariau iš neskelbtais likusių jo poezijos rinkinių, rašytų 1991–2021 m., ryškiausias bruožas yra rekompozicija. L. Gutauskas, kaip kadaise Aby Warburgas, atminties darbą nukreipęs meno vaizdinių katalogui sukurti, imasi etiudų: susitelkęs į poetinės išraiškos tobulinimą, perrašo asmeninius patyrimus; transformuojančiais minties ir vaizdiniais impulsais išmėgina kalbos paslankumą ir gebėjimą perteikti simbolinius vaizdinius, kultūros siužetus; pagaliau – sukuria originalios metrinės struktūros strofą ir ja parašo dvidešimt du meilės eilėraščius žmonai ir devynis ištikimybės laiškus Juozui Apučiui. Šios aukštojo klasicizmo pratybos kartais primena glotnių, iškilnių temų ir harmonijoje sustingusių pozų puotą. Tačiau tokį prie daugybės perimamų stilių prisiderinantį rašymą galima palyginti ir su mikronine kalbos brangakmenių dėlione, jautriu tikrinių daiktavardžių pažadinimu – paskyrimai, epigrafai, inkrustuotos kitų poetų citatos žymiai išplečia intertekstualių sambalsių erdvę L. Gutausko poezijoje ir pateikia tapatybinei navigacijai svarbų vertybinį žemėlapį. Įspūdinga yra paskutinė poema „Išėjusiems sugrįžti“, dedikuota Mariui Katiliškiui, o bendriau visiems, kurie turėjo palikti Tėvynę, – ji atveria istoriosofinę gimtinės, jos kraštovaizdžio ir kūrėjų ryšių dimensiją.
Iš tyliųjų, kamerinio skambesio rinkinių Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“ išsiskiria santūriu tonu, distancija, netiesiogine jausmų raiška ir sudėtingesniu kalbėjimu. Smagu konstatuoti, jog šiame rinkinyje sklandžiau susisieja vaizdavimas abstrahuojant, kurio programiškai laikosi autorė, ir konkretūs išgyvenimai. Gana vykęs eksperimentas yra eil. „nuojauta“, kuriame vienas ant kito klojami spalvų ir muzikos sluoksniai perteikia vos sučiuopiamo atmosferos pokyčio artėjimą. I. Rudžianskaitė ir recenzuodama kitų poeziją pirmiausia yra atidi tam, kaip ir ką rašantysis suvokia, koks jo pasaulėvaizdis, tad nenuostabu šitai aptikti išskleista ir jos pačios lyrikoje. Ji išnaudoja kelialypę perspektyvą, skirtingų suvokėjų akiratį – ir tik per plauką, kaip eil. „dykynė“, žmogaus ir šuns voka sukimba, painioms būsenų asociacijoms nenugramzdinus eilėraščio. Yra ir jokių aiškinimų nereikalaujančių ir lengvai „įskaitomų“ eilėraščių, kurių patikimiausias laidininkas yra jausmas (pvz., diptikas močiutei), yra jaudinančio trapumo pajutimo meilės eilėraščiuose („kone įmatau tarp kraujagyslių / besiblaškančią tavąją sielą“). Sotto voce modusas čia apima introspekciją, reiškiasi subtiliomis pajautomis („vakarėjančio dangaus spalva / susigeria į šūkaujančius vaikus“), jungiamomis skirtingų juslių fiksuojamų pokyčių. Sakytume, regime labai artimą paveikslo planą ir kartu – to plano įrėminimą didesniame piešinyje, prie vaizdinio mąstymo ir spalvų pajautų jungiantis dar ir muzikos jutimui ir dažniau neskubriam nei greitėjančiam laiko ritmui.
Vytauto Kazielos rinkinys „Neatsimerk, Viešpatie“ nuo anksčiau išleistų lietuvių autorių karo tematikos poezijos knygų (Gintaro Patacko, Vainiaus Bako) skiriasi kokybiškai: išgryninimas, o ne detalizavimas, taisyklingi rimai, skambūs šūkiai ar obsceniška leksika jo eilėraščius daro stiprius, – ir ypač jautri, išgyvenimais ne spekuliuojanti, o juos suvisuotinanti poetinė dikcija. Metaforos kyla iš archetipinių klodų, talpių vaizdinių, nugludintų dar tautosakos ir jau išmėgintų ankstesnėje autoriaus kūryboje. Įsimenanti šio rinkinio metafora „kaulų šviesa / iš istorijos vingių“ turi bendro su Prisikėlusiojo, t. y. Atpirkėjo, vaizdavimusi (anksčiau V. Kaziela rašė: „jo kaulai / čia šviečia baltai / lyg varpučio šaknys / keistai mus visus apsivijusios“), o šiuos perkeičiančio gyvenimo vaizdinius rinkinyje jungia karo tikrovės ir vėl iškelta abejonė, ar dar įmanoma tikėti. Rinkinio pavadinimas „Neatsimerk, Viešpatie“ yra dar viena nematymo, V. Kazielos poezijoje pasikartojančio gelbėjimosi nuo tikrovės įvaizdžio, variacija (tvarstis ant akių, akis užgulusi katarakta, raginimas Dievui – „Viešpatie neateik / nematyk“ – ar jie ką gali pakeisti?). Eilėraščiai nevienadieniai, jie aprėpia besikartojančius istorijos ciklus: raudonos aguonos yra Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimo emblema, XX a. 4–5-ojo dešimtmečio (ir lietuvių patirtus) žiaurumus priartina prekinių vagonų ir Holodomoro sąskambis, santūrus naikinamų vietovių išvardijimas ir tautos-agresorės įvardijimas liudija genocidą tęsiantis mūsų amžiuje.
Tarp debiutuojančių ypač grakščiu gyvybės ir atminties sanglaudos pojūčiu išsiskiria Marijos Mažulės rinkinys „Fosilijos yra nėriniai“, kuriame juntamas „neišmatuojamas gyvybės slėgis“, susijungiančios istorijos gijos – paleo ir naujausios, išgyvenamos dabar. M. Mažulė sukuria gražių metaforų („fosilijos yra nėriniai“, „ankstyvo ryto kava yra tamsus sirupas“, „Lapkritis <…> / yra išvirkščia to paties / švelnaus aksomo pusė“) žmogiškiems tarpusavio santykiams nusakyti. Per visą rinkinį plėtojami gyvybės kūrimo, gyvybės srauto vaizdiniai, tokie organiški moters savimonei, kogeneruoja susijusius vėrinio, kartų grandinės, kaulų motyvus. Asmeninė istorija čia determinuota ankstesnių šeimos kartų, kurių istorijos punktyriškai nužymėtos gilinantis į laikysenas ir pasirinkimus konkrečiu laikotarpiu – vienam seneliui atsisakius kolaboruoti, o kitam pasirinkus kuo užtikrintesnį kelią išlikti. M. Mažulė apie tą laiką klausia su rūpesčiu, solidariai ir sykiu reikliai, gilindamasi į žmogaus galimybes, tačiau jusdama ir išbalansuojantį poelgių poveikį būsimoms generacijoms, įvykusių tragedijų pasėtą nedarną ir slogutį. Rašydama, regis, tik apie savo patiriamus jausmus, M. Mažulė knygoje kalba ir apie bendruomenės ryšius bei atsakomybę. (Užpernai panašią tematiką gvildeno Greta Ambrazaitė rinkinyje „Adela“, o Ramunės Brundzaitės rinkinyje „Tuščių butelių draugija“ girdima panaši santūri, nekaltinanti intonacija.) Stiprus „paveldėtos įgimtos įgytos“, „visiškai savos vietos“ jutimas veda prie pastangų įveikti disharmoniją, stiprinti prasmės pajautą, įsilieti į didesnį darnaus buvimo piešinį – matyti save žuvies, kėkšto, žolių ir lapų žvilgsniu, pajusti, jog įmanoma pozityvioji savikūra – lyg fosilijai atsiskiriant nuo slegiančių minčių, įtraukiant į tai ir kalbos žaismą – nerti ir išsinerti, iš sukalkėjusių liekanų kuriant nėrinių švelnumą.
Patricijos Gudeikaitės pirmoji poezijos knyga „Kontaktas“ kalba apie maištą, kerštą, priešinimąsi, prigimties gynimą, taip pat apie ligą. Visa išmoningai sudaryto ir iliustruoto rinkinio struktūra, daugybė įgilinančių intertekstų kelialypį pasakojimą apie sudirgusią, dvilypuojančią sąmonę pateikia kaip jau žinomų, skirtingose kultūrose vykusių ir fiksuotų reiškinių atitikmenų bei vidinių jų sąsajų grandį, prie kurios jungiasi ir asmeninė rašančiosios patirtis. Kiek atsitraukus nuo tiesioginio išsisakymo, eilėraščiuose dėmesys perkeliamas daugybei kitų balsų ir patirčių, suartintų mirties bei geismo varos, baimės, gaivališko, instinktyvaus, archetipų valdomo maišto. Prie paskyrimo portugalų rašytojui Fernandui Pessoa, kaip rašo autorė, žaidusiam su savimi pokerį ir diskutavusiam su savo heteronimais, jungiasi Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ veikėjų remarkos, kuriose sublyksi fantasmagoriška Franzo Kafkos Jozefo K. byla, įkyrūs persekiotojai, literatūrinį Michailo Bulgakovo eksperimentą su Šarikovu nurodo aukų vertimas šunimis (galbūt taip P. Gudeikaitė įprasmina R. Gavelio kanukų, iš kurių atimamas protas ir dvasios galios, kildinimą iš lot. ž. canis – šuo). Asmeninę istoriją autorė pasakoja įtraukdama išoriškus, ne jai nutikusius įvykius, su kuriais ji saistosi iš solidarumo ir moralinio jautrumo skriaudžiamiesiems, priešindamasi baimei būti užvaldytai, jusdama nuolat tykančius, gaveliškus sielą skrodžiančius svetimų / jų žvilgsnius. Rašyti iškalbant šią įtampą – gydantis kontaktas, nors ir paliekantis skausmingą apsėdimo mediumo įspūdį. Kitus viešos psichoanalizės tekstus (bent penkerių pastarųjų metų) lietuvių poezijoje P. Gudeikaitės poezijos rinkinys nustelbia atvirumu tolimų kultūrų (juodaodžių vergų), iš priespaudos besilaisvinančių mažumų kančiai ir slegiančiu pasąmonės dirgiklių tankiu, tarsi išrašomos traumos ne gytų, o plėstųsi vis labiau komplikuodamos tapatybę iki ribos, kai imama geisti „kito Aš“. Kovos už buvimą laisvam ir savos erdvės gynimo įtampa nebeišsitenka viename žemyne, šaknijasi ne vienoje kultūroje, yra nulemta ne vienos kartos patirčių. Ribines situacijas vaizduojančiuose eilėraščiuose religinę ekstazę ir pamišimą, geismą ir revoliuciją, žudymą ir kraują atmiešia stulbinantys ironijos gūsiai, signalizuojantys esant ir kitonišką, galios necentralizuojamą žiūrą: uždaroje kančioje būti „savo genties vadu“ – jau išeitis. Vieną iš eilėraščių paskyrusi didžiulį kančios archyvą palikusiam Henriui Dargeriui, P. Gudeikaitė sau numato panašų visuomenės paraščių meno kūrėjos vaidmenį.
Tado Zaronskio debiutiniame rinkinyje „Spalvinimo knygelė draugams“ liguistumo, didžiulio savęs ardymo, nepasitenkinimo problematika yra viena iš ašių, aplink kurią išsidėsto didžiuma jo eilėraščių – būsenų škicų. Sinoptinis jų turinys – aštriai išgyvenamas neprisirišimas, ne tik autoriui, bet ir visai trisdešimtmečių kartai būdingas radikalus suabejojimas gyvenimo prasmingumu, balansavimas tarp „savižudybės ir laimės“. Poetinė eilėraščių struktūra gana vienoda ir vis taip pat komplikuojama: trūkinėjantiems ryšiams perteikti taikomi įvairūs eilučių skaidymo, tarpų ir minties užrašymo būdai, sintaksinį siejimą pagal linksnius suardo logiškai neįmanomi reikšmių junginiai, įgalinti netikėtų, paradoksalių gretinimų, staigių paneigimų, eilėraštyje kartojant žodžius atsirandančios polisemijos. Toks užrašymas eksponuoja greitą ekspresionistišką vaizdinių kaitą, prieštaringiausių minčių takumą, ištinkantį pyktį, staiga ištuštėjančią kalbą („visos reikšmės nusipiso nuo žodžių“). Leksika pabrėžtinai nepoetiška, kasdieniška, kaip kasdieniška ir tai, kas užrašoma eilėraščiu, tačiau poetiškumą skleidžia pats teksto „drebėjimas“, netiesiaeigė minties slinktis, svyruojantys kalbos dariniai, nestabilios jų reikšmės, o labiausiai – autentiškas, nieko nekopijuojantis stilius, juntamas intelektualus podirvis, keliasluoksnis matymas, ironija. Rinkinys pasiūlo taiklių charakteristikų („industrinė vienatvė“; apie savasties išsluoksniavimą, vaikščiojimą po „Jungo kambarius“: „tai lieso vaikino schema, pirmas sluoksnis, ant kurio / užvelkama neurozė ir pareigos“) ir leidžia pajusti labai šiuolaikišką tikrovę, čiuopiamą nauja sudėtinga kalba – ir erotiniuose eilėraščiuose.
Jau ne pirmus metus debiutantų poezijoje randu vis įvairesnių požiūrių ir santykių su pasauliu, ją skaityti tiesiog įdomu dėl platesnio akiračio. Būtent šiame segmente fiksuojamas greitėjantis kalbos tempas (čia tiktų ir T. Zaronskio pavyzdys, ir užpernykščio Dovilės Bagdonaitės rinkinio „Takeliai_žolėje“), eilėraštyje jausminės pagavos konkuruoja su analitika – anketomis, diagramomis (kaip Renatos Karvelis rinkinyje „mOterOs“), tipiška technologijų kartos poezijos tema tampa virtualėjanti tikrovė. Padidintas dėmesys savo patirties autentifikavimui (kuris, kaip mini Andriaus Jakučiūno „Metuose“ kalbinama Giedrė Kazlauskaitė, yra ne tik asmens išskirtinumo, bet ir traumuotumo požymis), regis, pamažu slūgsta, traukiasi iš eilėraščio centro. Poezijos literatūriškumas, didžiausias vyresniųjų kūrybos kapitalas, kaktomuša susiduria su nesortiruojama gyvenimo tikrove. Identifikavimasis per kančią, jos išdidinimas ir apsinuoginimo įsiūtis išspjaunant nebūtinai savus išgyvenimus visame metų poezijos sraute sutinka ir stabilesnę, atsparesnę poziciją, tylesnį, labiau niuansuotą balsą.
1 Neseniai apie juos rašiau apžvalgoje „Kalbos šuorais, kalbos jaukumu“ (Metai, 2023 m., Nr. 12).