Ineta Pulkauninkė. Feministinių idėjų slinktis Lietuvos kultūriniame diskurse

2024 m. Nr. 4 

Galima pastebėti, kad per pastaruosius kelerius metus kultūrinėje, meninėje bei mokslinėje (gaila, kad ne politinėje ar socialinėje) plotmėje padaugėjo meninės kūrybos, refleksijų feminizmui aktualiomis temomis. Ko gero, tai savotiškos transformacijos laikotarpis, kai apie tradiciškai suvokiamas moteriškumo, motiniškumo bei moterystės temas nebėra ką naujo ir pasakyti, tad paraleliai randasi kitų diskursų, kurie atsispiria nuo dabarties procesų ir yra pajėgūs ieškoti naujų raiškos formų, vis dar neaptartų ar kitaip permąstomų teminių aspektų. Jei į tekstų (ir kitų artefaktų) refleksijas įsižiūrima atidžiau bei patyrinėjama, kokie feminizmo teorijoms priskiriami įrankiai, prieigos yra naudojamos, pasidaro kiek nejauku ar netgi problemiška. Mokslo aksioma vis dėlto yra reikalavimas aptikti tiesą, tad svarbu gilinantis į feministines idėjas vengti paviršutiniškumo, lengvabūdiško neapdairumo, nes yra lengva bemat išgauti plokščią, o ne trimatį tyrinėjamo objekto vaizdinį, kuris neatskleidžia tiek daug, kiek norėtųsi pamatyti. Kodėl taip nutinka? Galbūt dėl pernelyg siauro feminizmo kaip fenomeno traktavimo bei identifikavimo kasdieniame gyvenime, nepakankamai atnaujinamų teorinio lauko įrankių. Norisi tikėti, kad visa tai vyksta nesąmoningai, tačiau kuo tolyn į mišką, tuo daugiau feminizmų, t. y. medžių! Paradoksalu, jog, paanalizavus socialinius-visuomeninius feministinio diskurso ženklus kultūroje, sukirba mintis – o gal moterų problematika yra iškraipoma ar iškupiūruojama vis dėlto sąmoningai.

„Tarptautinių žodžių žodynas“ feminizmo terminą apibrėžia taip: „Feminizmas [pranc. féminisme < lot. femina – moteris], moterų judėjimas už lygias teises su vyrais.“ Žvelgiant į šiuolaikinę feministinę problematiką norėtųsi šį terminą praplėsti, pakoreguoti, nes jis labiau klaidinantis nei atspindintis tiesą. Toks apibrėžimas labiau sietinas su pirmosios bangos feminizmu, kurio tikslas buvo, trumpai tariant, – suvienodinti moterų ir vyrų teises bei galimybes. Neaiškumą įveikti padeda apibrėžime esanti „judėjimo“ sąvoka, – tai reiškia, jog feminizmas suvokiamas ne tik kaip statiškas fenomenas, bet ir kaip nuolatos kintantis, dinamiškas procesas. Taigi antrosios bangos feministinės kritikos tikslas, anot literatūrologės Eglės Kačkutės, yra „moterų literatūros istoriją apibrėžti kaip skirtingą nuo vyrų, ieškant teigiamų [išskirta mano – I. P.] tapatinimosi galimybių šiuolaikinėms rašytojoms, taip skatinant jų kūrybą ir pasitikėjimą savimi“1. Taigi atsisakoma vyrų ir moterų lygiavos ir ieškoma kompromiso, siekiant pabrėžti kiekvienos lyties unikalumą. O kalbant apie trečiąją feminizmo bangą dėmesys kreipiamas į biologinės lyties bei socialinio vaidmens netolydumą. „Lyčių studijose yra naudojama perskyra tarp „sex“ (biologinė lytis) ir „gender“ (socialinė lytis arba su lytimi siejami socialiniai vaidmenys). Aišku, kad mes gimstame turėdami vienokius ar kitokius lytiškumo požymius („sex“), bet iš mūsų tikimasi ir kad mūsų kūnai atliks vienokius ar kitokius socialinius vaidmenis – „gender“ stereotipus“, – teigia filosofė Audronė Žukauskaitė2.

Prancūzų literatūros feministinės kritikos pradininkė amerikietė Nancy K. Miller feministinį požiūrį apibrėžia taip: „Tai sąmoningai aptariamąjį objektą atkurianti interpretacija, nuolat atidi lyties skirtumui“3. Analitikė pateikia gan aptakią formuluotę pabrėždama, kad tai yra toks tekstų interpretavimo būdas, kuriuo sąmoningai siekiama kreiptis į patriarchalinės sistemos postulatus. Šiuolaikinį feminizmą galima vadinti postmoderniu feminizmu, kurį literatūros tyrinėtoja Linda Hutcheon apibrėžia taip: „Feminizmų yra beveik tiek pat, kaip ir feminisčių“4. Tai reiškia, kad šiandien, vertinant feminizmo teoriją, vieno požiūrio taško nėra, galima išskirti tik tam tikras vyraujančias tendencijas, siejamas su atskirų feminisčių pavardėmis, tad įsigali subjektyvus požiūrių pliuralizmas.

Nepaisant to, vieningai sutariama dėl pagrindinio dalyko: moterys įvairiose gyvenimo srityse vis dar yra diskriminuojamos lyties atžvilgiu ir tokią padėtį reikia keisti. „Feminizmo tikslas nėra moterų vienvaldystė ar vienos lyties iškėlimas. Lyčių lygybė (ne lygiava ar suvienodinimas) yra sunkiai įgyvendinamas projektas, nes reikalauja kitokio mąstymo bei matymo. Pirmiausia – matymo, juk tai, ko nematai, to ir nėra. Tokia stručio logika“5.

Atrodo, kad, siekiant atkurti lyčių kultūrinę pusiausvyrą, reikia aptarti itin subtilias patirtis, apie kurias būna sunku prabilti. Taip pat esama baimės, tam tikro komplekso, kad galime neatitikti tautos etinių normų, o ir aptariamos patirtys gali būti labai asmeniška, intymi informacija, kurią saugiau kaupti dienoraštyje. Prisiminkime, kad moterų bandymai prabilti apie savo romantines patirtis būdavo, įtarus gresiančią nešlovę vyrams, greitai prigesinami moralizuojančia leksika – lietuvių literatūros istorijoje esama iškalbingų atvejų. Pavyzdžiui, rašytojai Birutei Pūkelevičiūtei Antanas Škėma buvo mylimasis, bet ji savo išpažintinio pobūdžio mašinraštyje „Antano Škėmos puslapiai“ atskleidžia, jog visada jautėsi laikoma rašytojo meiluže; Salomėja Nėris buvo smerkiama už meilę Juozui Eretui, vedusiam vyrui, tačiau pats vedęs vyras (profesorius, intelektualas) išvengia socialinio teismo, jis net pridengiamas moteriškų intrigų aukos etikete.

Tokia situacija skatina mąstyti, ar toli pasistūmėta nuo Antano Vienuolio suprojektuoto „Paskenduolės“ fenomeno, apie kurį šiandien jau ir mokyklinėje literatūroje nebeužsimenama. Veronika į ežerą brido atlikti socialinės bausmės ir nuplauti tėvui užtrauktos negarbės, tačiau netgi jos mirtis buvo nepakankama kaina nuodėmės išpirkimui: ištraukta iš vandens „perdien ir pernakt gulėjo skenduolė ant ežero kranto“; „Matote, mergiotės, kas nuo Dievo atstoja, prie to velnias pristoja“6.

Drįsčiau abejoti, ar šiandien, praėjus daugiau nei šimtui metų nuo kūrinio parašymo, jau atsikratyta tam tikrų socialinių nuosprendžių, lūkesčių, vertinimų bei neva nuo moterystės / motinystės neatsiejamų prievolių tiek realioms, tiek literatūrinėms veronikoms. Taip pat tragiški pastarųjų metų įvykiai7 rodo, kad šiuolaikinės XXI a. veronikos slepiasi visuomenės užribyje ir, pradanginusios kūdikius bei pačios šokusios į vandenis, tik patvirtina šio naratyvo gajumą kasdienybėje, bet jis nėra apmąstytas kitose Lietuvos socialinio gyvenimo, literatūros ir meno srityse. Taigi nekeista, jog feministinis judėjimas šiandien reiškiasi kaip tam tikra pavienių moterų išsisakymo forma, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į konkrečias problemas. Tokia padėtis nuteikia viltingai ir praplečia analizės bei tyrimų trajektoriją, tad ją itin verta prisiminti analizuojant šiuolaikinėje kultūroje pasireiškiančią moterų problematiką.

Galima būtų teigti, kad feministinė problematika Lietuvoje neturi nuolatinės aktualios raiškos, nėra susiformavusios feminizmo idėjinės mokyklos net ir šiuolaikinių meninink(i)ų kūryboje. Iš reikšmingesnių kūrinių galima paminėti 2016 m. Nezaket Ekici Vilniuje pristatytą videoinstaliaciją „Dantis už dantį“, parodžiusią smurto prieš moteris proveržį Turkijoje, taip pat moterystės tematikai skirtas knygas: Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės „Kvėpuoju“ (2015), Rimos Juškūnės „Irisai“ (2015), „Perikonas“ (2018), Virginijos Rimkaitės „21 a“ (2017), Agnės Žagrakalytės „Štai“ (2017). Čia šlietųsi ir nauji poezijos rinkiniai – Gretos Ambrazaitės „Adela“ (2022), Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ (2023).

Reaguodama į karą Ukrainoje, Lietuvoje veikianti feministinė organizacija „Lygiai“ 2023 m. surengė kruviną performansą – gyvąją instaliaciją8, ja buvo siekiama atkreipti dėmesį į karo nusikaltimus prieš moteris, kurie dažnai lieka „pilkojoje zonoje“. Tad galima sakyti, kad feministinės tematikos refleksija šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje yra labiau protarpinė nei nuolatinė, ji siejasi su konkrečiais visuomenę sukrečiančiais įvykiais, yra panašesnė į akcijas, manifestus nei į nuoseklios kūrybinės veiklos tendenciją. Ir tai natūralu, nes visuomenei būdingi socialiniai stereotipai stabdo tokio sąmoningumo ir meninės veiklos raidą. Normatyvinis sociumas, taip pat kai kurie meno kritikai bei apžvalgininkai tokių menininkių laukia jau su iš anksto įkurtu laužu. Nėra lengva ką nors laisvai kurti, kai žinai, jog būsi spirginamas bei svilinamas. Akivaizdu, kad ir kokie drąsūs bei unikalūs menininkai būtų, kiekvienas galiausiai nori, kad po kūrybinių audrų ateitų ramybė. Tačiau jokios ramybės nebus, kai nuomonių mūšio arenoje vyrauja tik kraštutinumai. Yra ignoruojama šiuolaikinio feminizmo idėja, jog tai, kas susiję su moterimi ir jos kūnu, turi būti laisvai pasirenkama pačios moters, ir šis pasirinkimas turėtų būti gerbiamas kaip atskiro žmogaus teisė kurti savo unikalų gyvenimą. Taip pat laisvų apsisprendimų procesus pristabdo dviprasmiškos meno vartotojų ar prieštaringų visuomenės grupių reakcijos.

Žvelgiant iš platesnės perspektyvos darosi aišku, kad feministinis judėjimas per amžius kito (kaip ir visi politiniai bei socialiniai visuomenės sprendimai, susiję su moterų teisėmis), tad ilgainiui susiklostė situacija, kuri kelia susikalbėjimo problemų: pasiekia atgarsiai, jog feminizmo problematika kvestionuojama kaip pasenusi (juk pirmųjų feminisčių tikslai buvo įgyvendinti!), arba kad feministės – tai sijonuota jėga, grasinanti vyrų giminei, ir panašūs į konstruktyvų dialogą nevedantys mitai. Meno kritikė, kuratorė Laima Kreivytė tokį visuomenės požiūrį į feminizmą vadina postsovietiniu palikimu – feminizmo fobija – ir skatina nuolat gręžtis į moters problematiką: „Ar naivūs stereotipai, siejantys moteris su gamta, namais, reprodukcija, komfortu, kūniškumu, iracionalumu, grožiu ir atskiriantys nuo idėjų pasaulio, mąstymo ir sprendimų priėmimo, jau trūnija istorijos šiukšlyne?“⁹ Kol atsakymas bus neigiamas, tol moterims dar bus ką veikti. „Sudėtingiausia moterų literatūros studijų problema lieka meninės tikrovės ir autoriaus lyties santykis. <…> Kol moterys nešios, gimdys ir žindys vaikus, ši moterų literatūros studijų sritis bus aktuali“¹⁰. Feminizmui aktualios problemos dažnai visuomenėje yra pridengiamos neva visiems įprastais postulatais, todėl neretai plika akimi ir nepamatomos, kol nėra iškeliamos.

Jei grįžtume prie aptariamo fenomeno šaknų Lietuvoje, galėtume pastebėti paradoksą – feminizmo idėjas Lietuvai pristatė vyrai – rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, organizavęs Kaune moterų literatūros vakarus, bei sociologas Vytautas Kavolis, 1992 m. skaitęs paskaitas „Moterys ir vyrai Lietuvos kultūroje“. V. Kavolis iškėlė labai svarbią ir iki tol nelabai svarstytą moterų menininkių kūryboje pastebimą problemą, kuri atskleidžia, jog lietuvių moterų meninė kūryba yra „suverta“ ant vyriškos mąstysenos kanono: „Vyras yra centrinė figūra <…>, o moteris sėdi ten, kur ji pasodinta, nutupdyta, periferiška, ir tik tuo reikšminga, kad vyras, kaip orientalinis stebuklas, įsigijęs motociklą, leidžiasi būti jų visų iš eilės mylimas“¹¹. Regis, moteris, norinti pretenduoti į menines aukštumas, pirmiausia turi adoruoti vyriškąją kultūrą, kad atkreiptų dėmesį į save, ir tai yra tam tikra intelektualinės vergovės forma, tarsi įsismelkusi į moterų kūrybą kaip nematoma poetinė radiacija.

Literatūrologė E. Kačkutė konstatuoja, kad prancūzų feministinės teorijos, kritikos ir literatūros kūrėjos (Hélène Cixious, Julia Kristeva, Luce Irigary) teigdamos, jog lyčių nelygybė glūdi kalbos struktūroje, lyties skirtumų randa meninio teksto stiliuje ir formoje. „Jos neieško įkvėpimo praėjusių kartų moterų kūryboje, o pačios imasi kurti moteriškąjį rašymą. Jos sureikšmina išskirtinai moterims būdingų patirčių reprezentacijos svarbą – sako, kad jai įgyvendinti būtini drastiški kalbos ir meninės formos eksperimentai, nes vyraujančios vyriškosios kalbos normos ir kodai moterų patirčių išreikšti negalį“¹².

Svarbu pabrėžti, jog tai, kas dabar sinonimiškai vadinama „moterų rašymu“ ar „moterų literatūra“, neturėtų būti painiojama su sąvoka „moteriškasis rašymas“ (écriture féminine). Anot E. Kačkutės, šią sąvoką vartojant susitelkiama ties psichofizinėmis patirtimis, kartu eksperimentuojant kalba bei menine forma. „Moteriškojo rašymo teoretikės ir praktikės lyties ženklą tekste grindžia kūno metaforomis ir siekiu kūniškus potyrius išreikšti kalba, leistis į savotiškus kūniškus kalbos eksperimentus“¹³. Tai ypač ryšku anksčiau paminėtose V. Pilipauskaitės-Butkienės bei R. Juškūnės knygose. Moterų poezijos atsiradimas neapsieina be moteriškos patirties, todėl, prieš nagrinėjant jų tekstus, pravartu suvokti, kas yra laikoma moteriška patirtimi.

Apibendrinant galima pasakyti, jog, jei nusprendžiama leistis į feministinius vandenis ir minėtomis idėjomis remti savo tyrimus, samprotavimus ir kt., būtina susipažinti su šios srities naujovėmis, nepasitenkinti seniai žinomomis tiesomis ar autorėmis (kai kada ir autoriais), kuriomis buvo remtasi prieš šimtą ar dvidešimt metų. Tai būtina, nes kitaip netgi rimti mokslininkai, paveikti inercijos ar stereotipinių feminizmo postulatų, paverstų dogmomis, kartais ima ir nuklysta į populiarių nuomonių lankas, užuot siekę sudėtingesnės ir subtilesnės reiškinių analizės. Ypač svarbu prisiminti, jog toliau sparčiai individualėjančioje visuomenėje ir feminizmo idėja tampa tarsi heroje su daugeliu veidų – ji reiškiasi bei skleidžiasi kaip skirtingų moteriškųjų patirčių išsisakymai, kuriais siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į konkrečias problemas, o pirminę moters kūno temą palikti moterims. Feminizmas už tai labiausiai ir yra puolamas, kritikuojamas bei nemėgstamas ar galiausiai ignoruojamas – už problematikos takumą, keliamų klausimų nepatogumą, taip pat, ko gero, tiesiog už drąsą ir atvirumą. Moterų literatūros studijų problematika, susijusi su meninės tikrovės ir autoriaus lyties santykiu, vis dar lieka it atviras nervas, ir ne tik Lietuvoje.

---

1 Kačkutė E. Svetimos ir savos: moterų tapatumai naujausioje britų ir prancūzų moterų literatūroje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. – P. 34.
2 Dainos Habdankaitės pokalbis su Audrone Žukauskaite „Nenorėčiau, kad feminizmas būtų ideologija ar doktrina“ (http://doxa.lt/audrone-zukauskaite-nenoreciau-kad-feminizmas-butu-ideologija-ar-doktrina).
3 Kačkutė E. Svetimos ir savos: moterų tapatumai naujausioje britų ir prancūzų moterų literatūroje. – P. 32.
4 Daugirdaitė S. Motinystė tarp feminizmo teorijos ir praktikos (https://www.lsc.vu.lt/assets/leidiniai/indexd08b.html?show_content_id=299).
5 Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. – Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992. – P. 134.
6 Vienuolis A. Paskenduolė. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 69.
7 Žr. publikacijas internete: „Alytuje nuo tilto nušoko motina su vaiku“ (https://dzukijosveidas.lt/2019/07/20/alytuje-nuo-tilto-nusoko-motina-su-vaiku/); „Teismas neįgalų vaiką pasikėsinusią nužudyti mamą pripažino kalta: prakalbo ir pati moteris“ (https://tv.lrytas.lt/zinios/lietuvos-diena/2021/04/29/news/); „Šeimą sukrėtė antra tragedija: negyva rasta su kūdikiu Nemune nuskendusios jaunos moters mama (https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/nelaimes/2022/11/03/news/seima-sukrete-antra-tragedija-negyva-rasta-s u-kudikiu-nemune-nuskendusios-jaunos-moters-mama-25057651.
8 Žr. straipsnį „Jie bando pažeminti kitą tautą per moters kūną“ (https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1935687/jie-bando-pazeminti-kita-tauta-per-moters-kuna-rusijos-kariu-seksualiniai-nusikaltimai-ukrainoje).
9 Kreivytė L. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje po 20 metų // Literatūra ir menas. – 2016. – Nr. 3549. – P. 7.
10 Kačkutė E. Svetimos ir savos: moterų tapatumai naujausioje britų ir prancūzų moterų literatūroje. – P. 49.
11 Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. – P. 134.
12 Kačkutė E. Svetimos ir savos: moterų tapatumai naujausioje britų ir prancūzų moterų literatūroje. – P. 35.
13 Ten pat. – P. 36.