Vytautas Martinkus. Laikinoji sostinė po amžina (?) literatūros saule
2024 m. Nr. 4
Arvydas Juozaitis. Kauno saulė: miesto epas. 2-oji knyga. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2023. – 480 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Šių metų sausį, kai „Bernardinuose“ Darius Kuolys svarstė, kiek lietuviškumo atrastume istoriniame Vilniuje, o Kristina Sabaliauskaitė karštai jam oponavo, perskaičiau Arvydo Juozaičio „Kauno saulės“ antrąją knygą. Nemanau, kad rastųsi daug skaitytojų, kurie pultų ginčyti visų A. Juozaičio argumentų, išsakytų knygoje apie lietuviškumą Kaune Lietuvos Respublik(ų)os metais. Nors kas žino? Dėl grožinių knygų (jose aptiktų klausimų) paprastai ginčijamasi. Kitas dalykas, jeigu atsiverstume Kauno miesto istoriją1. Istoriografija visada „kietesnė“ už romaną. Bet ir ji, kaip ir minėtu Vilniaus atveju, nėra vienareikšmė ir neginčijama. O A. Juozaičio knyga – anaiptol ne istorijos veikalas. Ji – politiko atmintis / literato vizija, autoriaus pavadinta „miesto epu“, ir sunku pasakyti, koks tai žanras. Jis – mįslingas, tik apytikriai numanomas, paties A. Juozaičio, sakyčiau, itin sinergiškai (vartojant autoriaus žodį – sintetiškai) ir žaismingai interpretuojamas2. Tačiau dauguma skaitytojo lūkesčių, mano akimis, pirmiausia turėtų kilti kaip literatūriniai, nes knygos idėjai nesvetimas senovės Graikijos ir kitos (klasikinės, o gal ir postmodernios) literatūros ilgesys3. Iš pastarojo, manau, ir – didžiojo pasakojimo apie Kauno Lietuvą reminiscencijos, kaip ir jo fragmentiškumas ir asiužetiškumas, pagaliau – daugiabalsiškumas. Nedidelis tas literatūrinių knygos personažų ansamblis, bet vis dėlto gana tinkamas „Kauno saulės“ užtekėjimui pagreitinti ar sulėtinti, moraliniams politiniams nuosprendžiams Kauno Lietuvoje skelbti.
Kaunas – joks senovės polis, miestelėnai čia tik XX–XXI amžiuose tapo visateisiai ir ėmė spręsti bendrus savo ir Lietuvos reikalus. Ar miestas-sostinė yra daugiau miestas nei miestas-nesostinė? Tai klausimas dialogui, o ne dingstis dvikovoms. Jis laikosi ne tik ant istorijos, bet ir archeologijos (Vilnius sergsti net Saulės kapines), gal ir ant urbanistikos (juk tebegyva Vilniaus-Kauno dipolio idėja). Dabar pridurkim – ir ant literatūros. Tad ir literatūrinės naujovės knygoje – sąlygiškos (panašias Juozas Miltinis mėgo teatre). Jos ryškėja per gretutinius ir klasikinius dalykus, pavyzdžiui, per aiškią / skaidrią knygos idėją. Šioji, esu tikras, autoriaus galvoje buvo iš anksto išgryninta, o paskui knygoje jau ir pasakotojo (-ų) improvizacijomis apvaisinta ir tarsi per atsitiktines jų mintis išgyventa, ir jų jausmais sušildyta sulaukia skaitytojo. Pagal sumanymą epinę „Kauno saulę“ turi „vežti“ ne poeto (juk ne Paparonio „Pasakų atošvaistas“ vartome), o esė meistro plunksna. Kodėl gi ne? Žinome – ja sėkmingai yra rašę istorikai ir mokslo populiarintojai, filosofai ir poetai. Jau senovėje, kai eseistika tik radosi, ji per daug nesiskyrė nuo anuometės grožinės literatūros, taip yra ir mūsų laikais. Per trisdešimt metų po Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių eseistika itin plačiai atsivėrė pasauliui, ji, manyčiau, tikrai gali imtis bet kurių, tarp jų – ir miesto epo, uždavinių. Gerai įsiminiau „Kauno saulės“ pirmąją dalį (išleistą prieš trejus metus), tegu senokai sklaidęs, tad ir antrąją atsiverčiau nusiteikęs skaityti atpažįstamą eseistinį, erdvės / laiko metaforomis išpuoštą, istorijos / politikos ekrane autoriaus vaizduotės surašytą tekstą. (Ir leidėjui ačiū: knyga gana profesionaliai sumaketuota ir papuošta dokumentinėmis fotografijomis, jų atlankomis.)
Kas be ko, skaitytojui irgi patarčiau atsiversti veikalą nuo pradžios. Eseistinis, kaip ir grožinis, tekstas tiktai kaip visetas tampa didžiąja autoriaus dovana skaitytojui. Bet pirmosios dalies po ranka gali ir nebūti. Ką gi, skaitykime antrąją. Gerąja išlyga vadinčiau tai, kad beveik kiekvienu skyriumi (vadinamu „vigilija“) galima atskirai pasidžiaugti. Abiejose „Kauno saulės“ knygose jų yra po keliolika, ir didesnė pusė – savarankiški pasakojimai. Kiek vigilijų turėtų / galėtų būti, žino tik pats autorius. Jų genezė ir struktūra, kaip ir teksto apimtys, gana skirtingos, loginės jungtys nėra vienareikšmiškai apibrėžtos, ryškesni tiktai temų improvizacijos ir tolesnės jų plėtros / papildomumo principai. Parašius pirmąją knygą, ji pratęsta kaip antroji. (Knygos sutiktuvėse Maironio lietuvių literatūros muziejuje A. Juozaitis prasitarė, kad jau parašyti trečiosios dalies skyriai.)
Šitaip rašyta knyga, be abejonės, yra nebaigta („non finito“) ir negali pretenduoti į suveržtą mazgą, visapusiškai apgalvotą veikalo kompoziciją. Tad tradicinis epinis vaizdas vargu ar iki pabaigos lieka vienas iš tikslų. Kita vertus, autorius sumaniai naudojosi patirtimi, sukaupta rašant kitų miestų „epus“. (Juk išleistos knygos apie Rygą, Karaliaučių, Klaipėdą4.) Pasakojimui apie Kauną paties A. Juozaičio įvairiapusiškai pasirengta: studijuoti istoriniai veikalai, perskaityta daug grožinės literatūros, atsiversti archyviniai dokumentai, išnaršyta žiniasklaida, „pakalbinti“ gyvi (ir šiandien jau mirę) liudininkai, prisiminti autoriaus tėvai (ypač motina), pasisveikinta su amžininkais, atsiversta paties A. Juozaičio (auto)biografija.
Bet ir ambicijų šįsyk juk daugiau: miestas, apie kurį pasakojama, autoriui (ir jo pasitelktiems kitiems pasakotojams) yra daugiau negu miestas. Jis yra laikinoji Lietuvos sostinė, jis yra Lietuvos valstybė, jis yra istorinis Lietuvos laikas, o tas laikas – miesto / valstybės erdvė. Tai – metaforos, prie jų iš lėto ir suinteresuotai einama ir antroje knygoje; teksto audinio rietimas storėja spalvotus apmatus palengva ataudžiant ne mažiau spalvingais ataudais. Gali nepatikti raštas, nors ir margas (prisiminkim tautinių juostų įvairovę), bet skaitykim iki pabaigos, nekarpykim siūlų, neardykim to, kas gana meistriškai suausta. Nors gundymų ir kiltų. Kur nekils, kai, pasak A. Juozaičio, tarpukary Kaunas „sukūrė Kauno Lietuvą“, o po Antrojo pasaulinio – ir visą šiandienę Lietuvą. Dar skaudesnis „guzas į kaktą“ patrioto vilniečio laukia knygos pabaigoje: „Lietuva liks Lietuvoje, kol joje švies Kauno saulė“ (p. 473). Globalia Lietuva čia ir nekvepia. (Bent man sunku buvo užmatyti, kaip toli lux kaunensis šviečia Europoje ir pasaulyje.)
Tad gal tam autoriui rūpi, oi rūpi laikinąją sostinę tik išaukštinti, o amžinąją – tik „prižeminti“? Tai jau balnokim, vyrai, žirgus! Betgi kas ir ką literatūros kūriny gali „žeminti“? Metaforas reikia sugebėti įminti. Vaizdai nieko neįrodo. Kas iš to, jei net iš naujo perskaičiuotume Baltijos jūros vandens lygį ir sugretintume Kauno Prisikėlimo bažnyčios ir Vilniaus Katedros (ar kitos bažnyčios, gal net Gedimino pilies) bokštų altitudes? Jokio „aukščių“ konkurso šitaip neužbaigtume. Tad nepulkim, kaip sakiau, užsimerkę ginčytis dėl žodžio, sakinio, dargi skyriaus („vigilijos“). Juk esame pakviesti ne į istoriko teritoriją (čia – istoriko Aurimo Švedo metafora). „Kauno saulė“ – eseistikos bandymų poligonas. Mintis ir vaizdas, metonimija ir metafora kiekviename knygos puslapyje išbando mūsų galvojimą ir vaizduotę. Eikim per tą poligoną kaip per pavojingą, bet prasmių pilną lauką.
Recenzentas skaitytojui irgi ne ką tegali patarti, nebent priminti, ką žino patyrę kariai: išminuotojas klysta tik vieną kartą. Įsižeidęs, įpykęs, dvikovos pirštinę kaimynui / giminaičiui metęs, šią knygą gali užversti ir dovanoti kitam. To, kuris tik ketina atsiversti „Kauno saulę“, laukia išbandymas. Pirmiausia – individualizuotu (autoriaus susikurtu) žanru ir jam pasitelktomis margomis literatūros priemonėmis. Bet kartu ir pasirinktu pasakojimo būdu, empatijos dabarčiai ir istorizmo samplaika, galvojimo paradoksais, kelių pasakotojų žiūros taškais ir jų užrašymo technikomis. Tiktai mūsų laikais ir tuo sunku skaitytoją nustebinti. Kas be ko, netikėtos ir vaizdingos metaforos, drąsūs palyginimai, ypač ginčytinos („dialogiškos“) mintys, jau cituotos, arba, tarkim, kad „šiuo metu vyksta Kauno Lietuvos ir Vilniaus Lietuvos agonas, gyvybinė kova, kurios pabaigos nematyti“, turbūt kiekvieną šiek tiek stebins. O nuostaba knygą ne tik puošia. Gali ir nervinti.
Ar skaitytojui tikrai patiks, ar neužvers jis knygos, ar nenuvargs, ar jam iš viso bus priimtina daug valandų (juk po keliolika sąlygiškų „vigilijų“ kiekvienoje dalyje) praleisti su pasakotoju, kuris kalba šešetu ir daugiau balsų? Autoriui tas ansamblis, pasakotojų kolektyvas, įtinka ir patinka, antraip jis nepersikūnytų į literatūrinių „Kauno saulės“ personažų, pervadintų muškietininkais, sielas. Juk skaitytojui šį Kauno epą pasakoja Juozapas Albinas Herbačiauskas („Aramis“), Kristupas Radvila Perkūnas („Portas“), Juozas Keliuotis („Atas“) ir Rašeiva ( „d‘Artanjanas“) – autoriaus alter ego. To negana. Alaus gurkštelėjęs, muzikuoja, arijas traukia, džiazisto teisėmis pasakotojų chore dalyvauja Horacijus Drapakas – skaitytojo kur kas prasčiau įsimintas (ir mažiau žinomas) Kauno šaipokas (pasak A. Juozaičio, miesto fata morgana, o ispanų poetas Vicentė Aleixandrė sakytų – amžinas vagabundas), gimęs ir žengęs pirmą „nuogą žingsnį“ žurnalo „Nemunas“ redakcijoje / puslapiuose. Dvyliktoje antrosios knygos vigilijoje post scriptum (pavadintoje „Saragosos rankraščiu“) autorius pagaliau nusimeta Rašeivos (kaip, beje, ir epo lėmėjo) kaukę ir pabaigia pasakoti savo, A. Juozaičio, vardu. Kiekvienoje vigilijoje jų herojai taip pat prisimena turintys savo balsą (tad dažnai klausomės ir ilgokų jų solo ).
Nėra paprasta ar lengva diriguoti šiam epo „Kauno saulė“ pasakotojų chorui. Šis – nežabotų talentų, skirtingų charakterių, kultūros maištininkų, daugiau dvasių („miruolių“), o ne gyvų personažų ansamblis. Tam tikslui pasitelktas ir skaitytojui atveriamas knygos rašymo atskiras siužetas. Skyrių logika (kaip ir jų seka) ir personažų likimai aptariami (motyvuojami, sukuriami) skaitytojui dalyvaujant – autoriaus kūrybos laboratorijoje. Tai intriguoja, bet ir stabdo veiksmą, jį skaldo, pinklioja paskirų siužetų siūlus, skaitytojui (kaip, atrodo, ir pačiam Rašeivai / autoriui) įvaro psichologinės baimės, sukelia dvasinės sumaišties ir fizinio silpnumo. Ką beveiksi, norėdamas perskaityti, turi pats sutapti, supanašėti su mitologizuotu knygos pasauliu, sutvarkytu ne pagal realybės, o Kauno mito / magiškojo realizmo logiką. Gimusiems ir augusiems Kaune, ilgiau jame gyvenusiems gal bus ir įdomu, ir aišku. Kitiems, iš tolo į Kauną žiūrėjusiems, visokių (dažnai – ir liūdnų) gandų apie jį prisiklausiusiems, gali pritrūkti ne tik logikos, bet ir konkretumo. Ar tikrai ir visada žino autorius, apie ką rašo? Ir mintyse gal ims pritarti žodyje Rašeiva užkoduotam savikritiškam autoriaus alter ego įsivardijimui – ko norėti, juk esąs literatūros lūzeris.
Rašeiva kiek pavydi kauniškiams, nes jam pačiam teko augti kitame mieste. Kauno gyvenimo asmeniško patyrimo Rašeivai, kaip minėta, kartais pritrūksta. Tiesa, jo giminės šaknys (motina) – iš Kauno, iš penktosios vigilijos („Moterys ir ponios“). (Bet kai kurių vigilijų pumpurų žalumai to neužtenka, kad ji nušvistų žiedų spalvomis.) Pradėjęs rašyti „Kauno saulę“, šiame mieste jis neturi savo kampo, tik menką priebėgą pas bičiulį mediniame vienaukštyje Donelaičio gatvėje. Čia gali kiek pailsėti, pernakvoti, išgerti arbatos, pagalvoti / pasvajoti, atsiduoti Kauno saulės idėjai, šiek tiek užrašyti savo minčių, bet jo gyvenimas / rašymas teka Laisvės alėjoje (ypač traukia tarpukario Konrado kavinės alternatyva – „Knygų ministerija“ pavadintas knygynas / kavinė). Čia bendraujama su „muškietininkais“ ir Horacijumi Drapaku, svarstomos iškeltos Kauno temos, skaitomi Rašeivos rašomi / parašyti tekstai. Aišku, neatsitiktinai klaidžiojama po visą miestą, reflektuojant, pamatant, išgirstant, apgalvojant found things5, susitinkant ir pasikalbant su vigilijų personažais.
Tai vis knygos stiliaus, jos formos ar platesni – eseistikos poetikos – dalykai, bet apie juos skaitytojui iš anksto pravartu nors kiek žinoti. Ir vis vien, kaip sakyta, skaityti nebus lengva. Reikės ir jam priimti (gyventi pagal) magiškąjį realizmą, galvoti (įsivaizduoti), plaukti įsiūbuotais metaforų luotais, skristi nevaldomais asociacijų balionais.
Mano akimis, didžiausias skaitytojo (kaip ir autoriaus) išbandymas laukia per temas, pavadintas vigilijomis. Jos – ir intelektinis esė krūvis. Naujojoje knygos dalyje (minėjau) jų yra keliolika: „Lux kaunensis“, „Prisikėlimas kaip bažnyčia“, „Tautos daina sukuria valstybę“, „Tarp Maironio ir Mažojo Paryžiaus“, „Moterys ir ponios“, „Gražus kaip velnias, arba Žmuidzinavičius“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „1965. Renesansas ir nemunas“, „Kaunas kaip pasaulio akis“, „Kūno kultūra ir sportas – tai valstybė“, „Knygnešystė, arba Pogrindis ir dangus“ ir „Saragosos rankraštis“. Antraštės dalykiškai arba metaforiškai nurodo kiekvienos jų turinį. Šis yra konceptualus, priešinasi atsitiktinumams ar bet kurio personažo / pasakotojo subjektyvumui, – pasakotojų „choras“ išvengia didaktikos: Kauno / Vilniaus varžytuvių Lietuvos valstybės istorijoje, vieno ar kito miesto reikšmės (nuopelnų) „bylose“ įtvirtinant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę (1918–1940), jai prisitaikant / pasipriešinant per sovietinę okupaciją (1940–1990), kaip ir atkuriant jos nepriklausomybę (Kovo 11-ąją), paskutinį žodį turėtų tarti patys piliečiai, tos bylos prisiekusieji, mūsų atveju – skaitytojai.
Rašydamas šią recenziją, neskaičiau jokių nuomonių, tad galėčiau nebent vieną kitą iš savųjų pastabų paviešinti (recenzijai irgi reikia pilnatvės). Ar autoriaus įvardintos vigilijos (lūkesčiai, laukimas, skaitymas) visada yra vieta / laikas, kur / kai lux kaunensis ryškiai šviečia ne tik autoriui, bet ir man, skaitytojui? (Čia jau ir nuo manosios, skaitytojo, regos / žiūros priklauso.) Autorius, ko gero, irgi subjektyvus, akivaizdžiai ieško, renkasi ir aprašo įvykius, žmones, kuriuos pats gali pavadinti „šviesuliais“. Ar visus? Visada? A. Juozaitis atsigręžęs į Lietuvos Respublikos, į biblinę pasaulio kūrimo pradžią (Pr 1, 4), jam rūpi atskirti šviesą nuo tamsos (gal ir pamiršti ją), šviesa jam yra dieviškai „gera“, ir šūkis „Tebūnie šviesa“ jam yra kelrodis visose istorinėse politinėse epochose. Todėl jam „gera“ yra ne tik „Saulės“ gimnazija, bet ir konkė, ir Mažasis Paryžius (tarpukaryje), ir dainų šventė (ne tik pirmoji, 1924 m., tačiau ir pirmoji po karo, 1946 m., ir kitos, rengtos jau per sovietmetį), ir 1957 m. miesto kariljone tylomis jau suskambęs „Laisvės varpas“, ir po dešimtmečio pradėtas leisti žurnalas „Nemunas“, ir aktorių spektakliai su pasaulinėmis (Liudo Truikio) dekoracijomis, ir „Žalgirio“ ar kitų sporto meistrų komanda. O ir liūdnos kalantinės šviesuliuoja ne vien žvakių žaltvykslėmis, ir net liaudies dailininko „Velnių muziejuje“ – ne vien pragaro pašvaistės. Erdvu minčiai ir vaizdui, bet, ko gero, tikrai ne visi skaitytojai turės noro, nebus pasirengę perprasti A. Juozaičio esė kuriamo vaizdo taisyklių, ieškoti jo rakto į savas vertybių saugyklas, jose susidėti, ką vigilijose užtikę. Totalitarinių ideologijų metais šviesos deficitas tiesiog proporcingas žmogiškumo stygiui. Juk paradoksalu, kai jaunam skaitytojui geru žodžiu primenama miesto kultūrininkė, bet komunistė, arba išgiriamas komjaunuolių leidžiamas kultūros literatūros žurnalas jaunimui? Istoriko teritorijoje logika – aristoteliška: nacių ar bolševikų sutemose šviesos mažiau nei šiandien.
Bet A. Juozaitis – Herakleito bendrakeleivis, dialektikas. Šviesotamsos būtybė. Nors – daugiau šviesos rankiotojas. Visais įmanomais būdais jis teigia, kad šviesos (ypač retos, įstrižos) reikia ieškoti, pačiam ją įžiebti, reikia vertinti net vienintelį jos spindulį. Branginti. Tausoti. Taip suformuojama Kauno saulės / šviesos parabolė – iš keliolikos dalių. Improvizacija, non finito principas ir autoriui, ir recenzentui trukdo tvirtai pasakyti, kuri jų ir kiek būtina. Sėkmingiausiose A. Juozaičio vigilijose (pavyzdžiui, „Saragosos rankraštyje“), kur šeimininkė tik literatūra, ji ir atrodo būtiniausia. O jeigu vigilija parašyta be egzistencinės gėlos (ir skausmingesnio gylio)? Tokių irgi esama (tarkim, „Lux kaunensis“). Matyt, parašė Rašeiva, arba autoriui jos pa(si)rašo, kai skubama, primirštama epui būtina istorijos drama ir mūsų laikais jam ne mažiau svarbi egzistencinė asmens tragedija. Gaila, kad ne visos temos, apibrėžtos kaip vigilijos, turi tokių orientyrų. Arba kai kurie jų apgaulingi, nes (palikę vien šviesos blyksniais) apakina.
Grįžkim prie esė kaip viseto. Ar autorius pasiekė Saulės namų „įstrižą šviesą“, savąjį lux kaunensis – literatūrinį „Kauno Lietuvos“ žiburį? Ar kuris iš skaitytojų irgi išvys jį? Recenzentas viliasi – turbūt taip. Juk pirma Arvydo Juozaičio niekas taip atkakliai tokio ir nesiekė, niekas šitaip užsispyręs nemalkavo savo įdegamam laužui švyturyje, sumanytame prie XX a. patvenktų Kauno marių. Kitas dalykas, kaip ryškiai ar ilgai „Kauno saulė“ švies, ar daug skaitytojų, plaukdami savo skonio luotais, matys ją ir nesuduš tarp audrotos mūsų literatūros uolų. Gal ir tai nėra svarbiausia. Juk Sostratui, Aleksandrijos švyturio vizionieriui, nepavyko išsaugoti / perduoti mums nei savo švyturio, nei jo laužo šviesos. Bet mes minime tą knidietį architektą.
1 Jau pasirodė akademinės Kauno istorijos II tomas (Glemža L., Kiaupa Z. Kauno istorija. II tomas. Nuo 1655 iki 1795 metų. – Kaunas: VDU, 2023), kuriame keliamas miesto „nuosmukio ir pakilimų priežasčių klausimas“.
2 Pirmosios knygos 4-ame viršelyje prašoma įsidėmėti, kad šis „miesto epas“ esąs „karo ir taikos“ knyga.
3 Istorijos ir literatūros skirtis vis dar atviras klausimas, skaitytojo valia – ignoruoti ar prisiminti vokiečių istoriką Leopoldą von Rankę, pasak kurio, istorijos šaltiniai nuostabesni už romantinę jos fikciją.
4 Turima galvoje A. Juozaičio istorinė eseistika: „Karalių miestas be karalių“ (2006), „Ryga – niekieno civilizacija“ (2011) ir „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“ (2016).
5 Rastus daiktus (angl.).