Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4

Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Gal ir šis Aido Marčėno eilėraštis – „žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“, jei ir tik eilėraštukas, – duotas yra. O recenzijos pradžiai:

vis paklausiantiems, ar tikiu Dievą
nežinau
Dievas žino („Tiek žinių“)

Rodos, „Dievų taupyklėje“ radosi tas taupus būdas struktūrinti eilėraštį, suimant ir tai, kas jam lyg ir nepriklauso, bet yra susiję, kad ir tariamu dedikaciniu ryšiu, pridengiančiu, bet ir atveriančiu kalbos įvykį, suartinant sokratiškąjį nežinau ir vis dar šnekamojoje lietuvių kalboje gyvą frazeologizmą „Dievas žino“. Gūžtelti pečiais ir ištarti: „Dievas žino, kaip čia bus.“ Kalba yra ir kūno. Jei kalbame, kalbame visu savim. Įkvėpdami, iškvėpdami, mirksniui sulaikydami kvėpavimą.

Apie naująją A. Marčėno poezijos knygą būtų gerai pasakyti negudriai, paprastai. Juolab kad žodžiai paprastai ir net labai paprastai budi ir paties poeto žodyne („Labai paprastai“). Seniai budi – gal nuo „Paprasto eilėraščio“ iš „Angelo“: gal ir verta per naktį galvoti apie būtį, kad švintant išvystum iškritusį sniegą. Kas iš tiesų pasirodo, jei ir mirksniui, pasirodo tik paprastai, skaidriai. Bet tik kažką perėjus, perbridus. Prie kažko priartėjus, suklusus, kad sakyta nepasakyta. Ir taip liks, kol pasaulis vadinamas žmonių, bet juk ne tik jų.

A. Marčėnas kuria tekstą iš pasaulio (pasaulių). Poezijos, poetinės kalbos būdais siekiama suprasti, kaip pasaulis yra, kai yra ir tada, kai galbūt jau pasibaigęs. Pasaulis – aukšta sąvoka, ją suartinti su tuo, kas vadinama paprastu gyvenimu, padeda „banalybių poetika“. A. Marčėnas banalybėmis naudojasi meistriškai, lyg pagerbdamas ir „subtiliųjų poezijos banalybių gerbėjus“ („altas: net jos nebijau“).

Bet tai žaidimai, gal net savotiški manierizmai, einantys podraug su tikrumo siekimu. Ir iš jų perskyros, ir iš jungties, labiau ir pastebimų rinkinyje „Pasauliai“ (2005). Žvelgiant iš dabartinės šio poeto kūrybos, prieš beveik du dešimtmečius išėjusi knyga atskamba įdomiais atpažinimais ir patvirtinimais, kad kaip ir „Pasauliuose“ tebekalba „šitas aidas, šitas marčėnas“ („Kartais abejoju autoryste“), pasisakantis ir kiek kita tapatumo forma: „Aš, vis dar mirksintis aidintis…“ („Pabaigoje“); tas, kuris puikiausiai žino, kad eilėraštis gali įklimpti „banalybių poetikoj“ („Gulbės“), bet gali iš jų ir iškilti: iš kokių paveikslėlių („Naivūs“), iš kokių vaikystės garažinių detalių peršokti į sidabrinės kalbos metaforos geidžiamybę: „kad kalba minkšta kaip švinas / sidabruotų sidabru“ („Akumuliuota“). „Naivūs“ – ciklas, tvirtinantis išminties naivumą. Arba banalumą, palaikantį ir Koheleto išminties skliautą.

Žvelgimas „seno vaiko akimis“ („Mokykliškas“) išplečia eilėraščių pasaulius, ir hierarchiškai reikalaujančius aukštesnių slenksčių. Ne vieną jų, net specialiai pasiaukštintą ne tik formomis, bet ir formalumais, A. Marčėnas yra įveikęs ir vis dar įveikinėja. „Banalybių poetika“ jo kūryboje yra ir savotiška priedanga, net kaukė. Didžioji įtampa, pulsuojanti ir naujajame rinkinyje, – tarp rašančiojo sąmonės ir kalbos. Įeiti į kalbą ir ją tarsi iš vidaus įveikti, kad pasirodytų, kas nepasakyta.

Turbūt įdomiausi knygoje – lyg savaiminio kalbos poetiškumo atvejai: tik pajusti, išgirsti, pastebėti, tik sukurti sintaksę (dažniausiai – sandūrų) giliajam kalbiškumui atsiskleisti: aukodamas auk („Ir kas aš toks, kad suprasčiau“). Šio eilėraščio paantraštė, jei tik ir paaiškinimas: Rasų meditacijos. Meditacinės, einančio žmogaus būsenos. Atminties poetiniai pasažai, meditacinės prigimties: „atminti, / kaip nušvietė paauglystę / Radausko posmelis“ („Naktis“). A. Marčėno principas: kuo atviriau, tuo labiau redukuota. Tada banalybei nebėra kur prasiskverbti.

Įtampa – tarp pasaulių daugiskaitos ir tarp pasaulio (ir kaip gyvenamojo pasaulio) tragiškosios vienaskaitos. Tragiškieji herojai (taip pat ir A. Marčėnui svarbaus Williamo Shakespeare’o), žaidžiantys ir banalybėmis. Kitas dabartiniam A. Marčėnui svarbesnis poetinės įtampos taškas ir randasi tarp to, kas yra paprastai, bet paprastai neprieinamas, gali tik nušvisti, ištikti. Ir tuoj pat, per trukmės tarsi ir neturintį, bet laiko reikalaujantį mirksnį, sutrauktą iki vienskiemenio rinkinio pavadinimo, grįžti į painų ir nepaaiškinamą savo būvį. Ir vis dėlto raizgaus poezijos kalbos tinklo kitaip kaip paprastu, bet nuo poezijos esmės nenutolstančiu kalbėjimu neišpainiosi. Neperkalbėsi to, kurio „gražiausi eilėraščiai iš puikybės“ („Iš puikybės“). Reikia tikslingų veiksmų, saugančių vos vos įžvelgiamus talento brūkšnius ir brūkštelėjimus. Nebūtinai nuo puikybės; kaip talentas be jos. Bent nuo tuštybės, poezijai (ir dievui ar dievams) paliekant tuštumą („Gimtadienio mokestis“).

A. Marčėno poezija, vedama kalbos ir patirdama jos palankumą, įsitraukia ir įtraukia į žaidimus, prigimtus kalbai. Kalba formavosi (ir vis dar formuojasi) ir žaisdama, vienu metu grimzdama ir gilyn, į pradžias, ir raizgydamasi paviršiuje, kur atsiranda ir susitikimai, ir ištikimai. Ne tik gramatiniai, bet ir prasminiai veiksmai, kai ne vienas po kito, o vienas kitame veriasi keli klodai. Poetas pamini Merabą Mamardašvilį, gerą filosofą, gruziną, perpratusį Marcelį Proustą („Beždžionių planetoje“). Tad atveria ir galimybę paminėti šio filosofo, regis, psichologinėje studijoje apie kelio topologiją ištartą (negarsiai polemizuojant su teksto sąvokos ribų išplėtimu) mintį, kad žmogus nėra tekstas, jis – aktas, veiksmas. Ne tik fizinių, bet gal ir labiau dvasinių veiksmų grandinė mirksintys, aidintys, vienaskaita ir daugiskaita. Mikroskopiniai tie veiksmai (kaip ir pagal Gintarą Grajauską), bet nežinomo poveikio.

A. Marčėno vardOpavardės (pagal eilėraščio pavadinimą „Amžinatodūsis“) perženklinimas. Ir pavadinimo reikšmingasis sandas „mirkt“ talentingoje Sigutės Chlebinskaitės viršelio grafikoje išskaidomas: „m ir kt:“, tad marčėnas ir kiti.

Kiti, ypač mirusieji, išskirtiniai A. Marčėno eilėraščių veikėjai: prisimenami, paminimi, recituojami. Ataidintys – ne tik gilesnės sąsajos, bet ir paviršiniai sąskambiai, ypač formuliniai, pasikartojantys (niekas, tuštuma). To, kas atrodo pernelyg įprasta, neišvengiamybę A. Marčėnas yra paaiškinęs seniai parašytame eilėraštyje „Įtakos“ („man darė įtaką lietus…“). Dar vienas įtampos taškas: tarp neišrankumo tikrovei, „įtakoms“ ir išrankumo būsenoms, eilėraščių ištakoms; taip, įtampa tarp įtakų ir ištakų.

Aiškiai primenama ankstesnė lyrikos knyga: „Ir“ (2020). Giminystė, net savotiška daiktiškoji dvynystė, sukurta S. Chlebinskaitės. Didelis taškas – dabar raudonas, bet gali būti ir juodas, jei tik po viršeliu paglausime priešlapį. Juk ir mirkt – laiko ištiktuko erdvė yra taškas. Akimirkai (mirksnyje) sustingusi begalybė. Tie „mar“, „mir“ sąskambiai yra ir lietuvių kalba skambanti mirties muzika, jei ir iš giliau, jei ir iš tiesų mato tas, kursai nematomas, girdi tas, kursai negirdimas.

Nėra poezijos be mirties ir meilės muzikos. Reta, kad poetas taip išbūtų mirties artybėje: vis prisimindamas tėvą („Rokantiškių maumedis įsišaknijęs į tėvą giliau nei tėvas – giliausioje atmintyje…“ – „Tėvo diena“), vis išlydėdamas artimus, brangius, kad taip ramiai vis kartotų: išlydint, atminti, prisiminus (Regimantui Adomaičiui, Jūratei Baranovai, Liudvikui Jakimavičiui…). Įstabus „sakinys Aną Achmatovą prisiminus“; toks sintaksinis-intonacinis aštuonių eilučių lydinys su pradžios Jus radau ir pabaigos paties išreikšta poezijos laisve, bangos principo: „bekrašte negyvenamos meilės šviesa tiesoje atbanguojančią stepę.“

Ne tik čia ta netikėta stepė; kaip ir Salomėjos Nėries liūdnuosiuose eilėraščiuose. A. Achmatova – iš poezijos tikrumo prisiminimo, virtusio kūrybos būsena. Ir lyg kažkas tuos iš atminties intencijų kylančius eilėraščius vis papildytų, primintų, kad lietuvių žodžiai atmintis, išmintis, menas yra vienos kilmės ir giminės. Ir nieko gudraus eilėraštyje, kad ir paskyrime Algimantui Baltakiui, eilėraštyje apie gyvybę, jei ir kovą pamatyto drugelio citrinuko: plevena ta menka gyvybė ir virš kapų, ir nežinomu būdu pratęsia pasibaigusį pasaulį, įrašytą rinkinio pavadinimo paantraštėje, nors, kam nors baigiantis ar net pasibaigus, kažkas jau yra prasidėjęs, jei dar ir nematomai.

Mus nuolat pasiekia ne iš tiesų besibaigiantis pasaulis, o mūsojo pasaulio baigsmo nuojauta, kuri ir tėra svarbi kūrybai. Apokalipsė – ne kasdienybei, ne žmogaus vienkartybei. Tik siaurutė patirties juosta: „Tavo pasaulis tik tau į akis / žiūri o apkalba jau už akių“ („Labai paprastai“). Kas pasibaigia, juk jau už tavo, pasibaigusio, akių. Pabaigos būsenos, jei tik ir kalbinės, kai kažkas tamsos linkui tarsi pajuda pačiame sakinyje. Turbūt tai įvyko jau prieš tris dešimtmečius: „Kokion klaikion bedugnėn riedam, / kad šitaip baisiai pailsai? / Ak, siela mano.“ Ir „Ars poetika“: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“

Įtampos taškai – iš pasaulį neabejotinai užplūdusios katastrofos nuojautos (naujos katastrofizmo bangos) ir atskirosios poeto pozicijos: kalba tas, kuris teigia, kad reikia rašyti eilėraščius, „reikia statyti namus, jei juose ir nebus kam gyventi“, lieka pasaulio pusėje. Pagal šokantį Friedrichą Nietzschę, ir pagal Balį Sruogą, staiga priartėjusio Antrojo pasaulinio karo metais rašiusio įžangą Jurgio Baltrušaičio poezijos rinkiniui „Ašarų vainikas“. Ir baigiantis pasauliui (arba žmogui duotam laikui) poezija nėra bereikšmė. Tokiame pasaulyje, kur prasmė ir beprasmybė, reikšmė ir bereikšmybė lengvai susikeičia vietomis, poezija gali atsisakyti skyrybos, – o ką nuo ko beatskirsi; lieka tik sintaksė, ką ji intonuodama skiria, tas ir atskirta, o ko ne, tai ir ne. Nebent trumpu brūkšneliu. Lieka eilėdara – verlibras, paklūstantis alsavimui, bet ir silabotonika, jos rėmai, suimantys kitą, kitokį kalbėjimą.

Kai pasauly vis daugiau skeveldrų, šukių – ir stiklų, ir bombų – šūkiais nieko nebeprisišauksi. Reikia besikeičiančios, net skeveldrėjančios kalbos. „Veikdamas, sapnuodamas, kontempliuodamas, / medituodamas suvokiu, kad dabar sugauti neįmanoma – visa išplaukę, greita ir vis greitėja, geriausiu atveju / sučiupsi dadabarbar…“ („Pabaigoje“). Ir „Fokusas“ – grafinis eilėraštis iš skiemeninių beprasmybių, priartintų prie mirksnio, kuris ir tėra dabar. Vėlinių eilėraštis, kai – galbūt – da ir bar suartėja, sustoja ant mirkt ribos, laikui nyrant į neatšaukiamas sutemas. Prano Morkūno „Šaipėrantas“ (dar iš „Trečio fronto“ laikų) pralaužė ir lietuvių poezijos suprantamumo ir paaiškinamumo užtvaras, įteisino formos eksperimentus. A. Marčėnas, dvigubindamas skiemenis, ryškina dabartybės ir barbarybės sąveiką, griaunančią ir naikinančią, o matomą ir kaip garsinį-vizualinį performansą.

A. Marčėno eilėraščiuose vis dar gyvybingai pulsuoja Henrikas Radauskas. Iš „Vargšo Joriko“ (1998) eilėraštis „Radausko nužudymas“, techniškai savita H. Radausko poetinė parafrazė, skirta Vytautui Kavoliui, mirusiam staigiai, netikėtai, bet vis dar patvirtinančiam savo buvimą – ne tik sociologijoje, bet ir poetiniame kontinuume. Poeto žudymas yra jo naudojimas – net gera valia.

Bet „nenaudojamas“ poetas irgi sunyksta. Dviprasmybės, paradoksai. Dviprasmybė yra ir F. Nietzschės „Dievo mirtis“. Dviprasmybė dažnai yra gyvybingesnė, gajesnė už vienprasmybę. H. Radauskas ir naujajame A. Marčėno rinkinyje gajesnis ten, kur esti klasikinės formos, silabotonika, kur sonetas ar bent sonetiškos eilėraščio sankabos. Kad ir „Niekutis su kometa“: nieko (ar ir filosofinio Nieko, Niekio) savaiminio (vadinasi, tikrai meistriško) sukibimo su niekučiu, stilistine dabartinio A. Marčėno žyme. Stebint kometą – tokia soneto situacija ir tokia būsena, intensyvėjanti, sublimuojama trieiliais:

naktis virš žemės, kad poetas,
žvaigždynų sodo pakerėtas,
ilgėtųsi ir tuos pačius –

vis negirdėtai nematytai,
kaip ir prieš tūkstantmetį, kitą –
iš nieko pintų niekučius

Ir naujajame A. Marčėno rinkinyje yra tikrai stiprių eilėraščių, kurie pertekės į bendrąją Poezijos erdvę, neabejoju, kad „Niekutis su kometa“ – vienas iš jų.

Nesunku pastebėti ir ryškinamą kūrėjo Personą, bendrinimą: poetas, jei ir Aš, jei ir tas, kuris vis dar mirksi ir ataidi, yra tik todėl, kad yra Poezija. Poezija pagal A. Marčėną yra daugiau už visus buvusius, esamus ir būsimus poetus. Ir tik ši nenuginčijama metamatematika leidžia poetams jaustis esantiems, kažką reiškiantiems, atliekantiems. Galintiems ir pasakyti: „žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“ („Raktas: yra ir nėra“).

Poetai yra tarsi prisijungę prie galios, kurią, jei ir neaiškiai, nujaučia esant, jei ir galvoja tik apie kalbą. A. Marčėno eilėraštis yra tikintis, nes vis giliau abejojantis, gal net vis skeptiškesnis. Atsisakoma deklaracijų, bet ir kalbos klusnumu reiškiama abejojančio ištvermė, reikiamybės klausimai, kuriuos užduoti gali tik poezija. Kad išliktų žmogaus pasaulis, turi būti vis paklausiama „kas yra žmogaus siela“. Nekalbinama siela traukiasi ten, iš kur nebepasirodo. Sielą reikia kalbinti, reikia kalbėtis. Aukštos kalbos, aukšto stiliaus resursai seklesni negu grubesniu, prastesniu tikrovės maistu maitinamos kalbos. Marčėniškos poetinės įtampos taškas, gal ir metataškas – stilistinis: sankirta tarp A. Marčėnui pasiekiamo sonetiškumo (gili ir techniškai sklandi poetinė sandermė) ir pasaulio (arba tikrovės) diktuojamo sklidumo, birumo, vadinamo ir laisvumu.

Rinkinio struktūra ir linijinė – nuo pradžios (alfa – pirmoji graikų abėcėlės raidė); alfa delta – ne tik ketvirtosios graikų raidės, bet gal ir sąlytis su delta: delta omikron (galbūt ir o, viena iš graikų abėcėlės raidžių, nutolintos). Tarpai tarp senojo graikų rašto raidžių tokie, lyg kas būtų praleista, ištrupėję. Lyg sudvigubinta ar arčiau suglausta. Tokia raidžių numeracija turi tradiciją: tai ir Arvydo Šliogerio Alfa ir Omega. A. Marčėno dėmesys Antikai jau ne sykį pasirodė, kad ir soneto „Keturiasdešimtasis pavasaris. Antikos pabaiga“ autoriniai paaiškinimai „Pasauliuose“. Jei tie skyrių pavadinimai ir dekoratyvūs, jie vis dėlto galimi. Eilėraščių rinkinys yra ir struktūra struktūroje. Atskirų eilėraščių ir ciklų, iš tikrovės ir jos miražų. Iš stilių ir eilėdarų linijų.

Poetas yra substancinis individas, kaip pasakytų A. Šliogeris; susidarantis ir iš to, ką pats susikuria, ir ko netenka, labai mirtingas, labiau nei tie, kurie nėra poezijos įtraukti. Bet ir laimingesnis – ir iš menkiausio nieko, niekelio, niekučio. Niekelis, kuris suteikia džiaugsmą, ir yra galia, kuri įveikia Nieką ir net Niekį, kad ir kaip tvirtai filosofiškai suvystytą. Kai poetas pasiekia substancinį lygį, jis išsilaisvina ir nuo naujumo rykštės. Lemia ne naujumas, nors ir jo mirksnių Aido Marčėno rinkinyje yra, ypač kalbinių, lemia poezijos ištvermė būti, būti suvokiamai kaip poezijai, kalbai, patikimiausiu ryšiu bendraujančiai su gyvais ir mirusiais, tikrinančiai žmogaus pasaulio dvasinį patvarumą – ar vis dar. Ar vis dar mirksi, aidi. Jei ir „vienam sode vienos visatos rožėj“ („Vienam sode“).