Asta Skujytė-Razmienė. (E)migraciniai atsidūsėjimai

2022 m. Nr. 5–6

Taip jau buvo lemta, kad šįsyk ant mano darbo stalo nugulusias knygas – Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, Aldonos Tüür „Kiltų nuoma“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“ – susiejo emigracijos tema. Kanada, Škotija, Australija – tai šalys, kuriose gyvena šių trijų romanų personažai, reflektuojantys savo buvimą tuo kitu, kuris, net ir išmokęs kalbą, įsigyvenęs joje ir šalyje, vis tiek nesijaučia namuose, o greičiau įstringa amžiname tarp, bandydamas atsakyti sau į klausimą, kurgi toji žolė žalesnė.

Vaiva Grainytė. Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes: koliažinis romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – 324 p.

Pirmą sykį paėmusi į rankas Vaivos Grainytės dvikalbį romaną „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“ pagalvojau apie a. a. Kęstučio Navako knygą „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ (2007). Kaip vėliau paaiškėjo, asociacijos kilo ne tik dėl knygų pavadinimuose išvardytų maisto produktų, bet ir dėl turinio, kuris – tarsi literatūrinis švediškas stalas. Tačiau „Rožės ir bulvės“ įvardintos kiek rafinuočiau – koliažinis romanas. O koliažus, kaip tyčia, aš labai mėgstu.

Kad knyga idant koks skiautinys sudurstyta iš paskirų gabalėlių – nenuneigiamas faktas. Visko čia pilna: ir (elektroninių) laiškų, dienoraštiškų pamintijimų, „knygos knygoje“ – t. y. vieno iš veikėjų rašomo traktato apie laimę gabalų, ornitologinių miniatiūrų, „čia ir dabar“ minčių srauto ir pan. Apie knygos užmojį bylojama vieno iš personažų žodžiais: „Paviršutiniškas studijuojant laimę įgytas žinias maišiau su dokumentika, galimais alter ego įvykiais, peliavau įvairių kontekstų, patirčių, likimų ir kasdienybės fragmentus“ (p. 8–9). Šis fragmentiškumas, kasdienybės skilimas į miriadus akimirkų yra nūdienos skiriamasis bruožas. Kai šiandien retas, deja, gali pasigirti gebėjimu išlaikyti dėmesį ilgiau, nei trunka žiūrimas tiktokas ar insta story, nebestebina ir literatūros kūriniai, kuriuos gali skaityti va taip, po trupinėlį, kaip tarsi ir siūlo šio literatūrinio eksperimento autorė.

Skaitytojui it pro rakto skylutę duodama pažvelgti į kelių žmonių gyvenimus: Kanadoje su partneriu gyvenančio Deivio, pandeminėje realybėje užstrigusios jo bičiulės Vikos, dviejų laboratorijose ir skaičių virtinėse besikapstančių bevardžių brolių, onkologine liga sergančios moters. Tiesa, lygiagrečiai knygoje egzistuoja ir gyvūnijos pasaulis, iš kurio į tekstą atskrenda apuokė, įsmunka pelė, kažkur fone aidi varlių kvarkimas. Gamta, žmogaus santykis su ja yra viena iš „Rožių ir bulvių“ potemių. Tiesa, nors knygoje ir svarstoma, jog gamta yra nepavaldi ir, išsivadavusi „nuo kadaise šeštąją dieną sukurto žmogaus“ (p. 15), gyventų sau toliau, sugerdama šiojo veiklos pėdsakus į save („Chlorofilo triumfas“, p. 15), tačiau kartu neišsivaduojama nuo „didesniojo brolio“ sindromo, kai į gyvūnus ir augalus žvelgiama iš hierarchiškai aukštesnės pozicijos („<…> humaniškai sprendžiamas pelės klausimas, gyvūnėliui ką tik padovanojau gyvybę. Jaučiuosi kažin kaip pakylėta, įsivaizduoju, kaip pagerėjo mano karma“, p. 36). Tokia prieštara, sakyčiau, liudija mano pačios, t. y. vadinamosios milenialsų kartos, būvį – kai vaduojiesi iš išmoktos pasaulėžiūros, nes klimato kaitos pavojaus varpai skambina neįtikėtinai garsiai. Ir net nereikia klausti kam – visiems.

Svarstymai gamtos tema nuošaly nepalieka ir kapitalistinės ekologijos bei mindfulness apologetų, kurie knygoje traukiami per dantį dėl technologijų ir trendų diktuojamo gyvenimo būdo ir ritmo, užuot išties jutę dienos tėkmę, kaip tai daro vyresnioji karta (p. 121–122). Išganingasis „būti čia ir dabar“, kaip taikliai pastebima, „sklinda iš tos pačios plokštelės, grojančios apie greitą gyvenimo tempą, tik kitoje vinilo pusėje“ (p. 120).

Kaip jau minėjau, „Rožės ir bulvės“ mėgina savaip pažvelgti į laimės sampratą ir paieškas nūdienoje, kurioje netrūksta „laimės ekshibicionizmo“ (p. 7). „Ar laimė gali egzistuoti pati savaime, be žmogaus smegenų, širdies ir vaizduotės?“ (p. 17) – savęs (ir, suprantama, skaitytojo) klausia prie tvenkinio palaimingas varles stebinti Vika. Ar laimės jausmas yra tik „gryniausia chemija“ (p. 19), kaip kad vienoje iš savo knygos ištraukų rašo Deivis? Ar „laimė yra mūsų apsisprendimas“ (p. 29), kaip teigia Laimės ekspertas? O ką daryti, „jeigu tu (net perkandęs ir įvaldęs dvasines, kognityvines technikas, išgyvenęs karą, iki išsekimo grėbęs šieną ar apibėgęs dešimtį ratų) tiesiog nejauti laimės?“ (p. 93); jeigu sergant depresija tau „ūkiškai“ pasiūloma savo būseną palyginti su tų, kuriems sunkiau (p. 95)? Universalus atsakymas neegzistuoja, tačiau to paties kaip ir knyga pavadinimo skyreliu tarsi kalbama, jog laimei (rožėms) reikia to juodo gyvenimo bulvių (darbo), tų navakiškų garstyčių ir krienų, kad įdėtas triūsas virstų „nuostabiausių gėlių puokštėmis“ (p. 154).

Vis dėlto jeigu koliažo dalis šioje knygoje klausimų nepalieka, abejonių kelia antrasis žodis – romanas. Siužeto siūlas „Rožėse ir bulvėse“ yra plonas ir trūkinėjantis, personažai – kiek išskydusių kontūrų ir (ypač vyriškosios lyties) netgi besimaišantys tarpusavyje. Autorė, sakyčiau, be reikalo pamėgino įsprausti savo kūrinį į žinomo žanro rėmus, kai jis puikiai galėjęs būti pats sau – tokia publicistikos ir grožinės literatūros amalgama. Trikdančiai kaip skaitytoją mane veikė ir autorės žaidimai sukurtaisiais alter ego, kai išeinama į „meta-“ tolius, pavyzdžiui, V. Grainytės parašytą tekstą, kuris knygoje pristatomas kaip Deivio autorinis darbas, vertina Vika, sakydama, jog perskaičiusi jo siųstas esė pasijuto labai pavargusi, „nors protarpiais buvo gana įdomu <…>. Susisuko galva nuo tavo koliažo, nuo tokio iš gabalų milijono sudurstyto minčių ir asociacijų kaspinuočio. Pasidarbuota neblogai, skaitantysis kartu su vestibulinio aparato išsekinimu dar ir akiratį išplės“ (p. 155). Tai man primena kai kurių autorių rašomas savo kūrinių recenzijas „Goodreads“ platformoje (žinoma, su privalomu penkių žvaigždučių į(si)vertinimu). Skaitytojas atkreips dėmesį ten, kur jam, o ne autoriui norėsis.

V. Grainytės kūrinys patiks tiems, kurie ieško tekstų apie save – žavų (ir, būkim biedni, bet teisingi) šiek tiek snobišką kosmopolitą. Taip pat tiems, kurie mėgsta tokią „filosofiją prie kavos“ (ar vyno). Vargu ar čia peno ras klasikinių romanų mylėtojai bei tokie literatūros pelėnai kaip aš pati, jau persisotinę bandymų „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Vis dėlto ši knyga – smagus nuotykis, todėl, perfrazuojant dar vieną posakį, – „kam tos rožės, kai bulvės žydi“.

Aldona Tüür. Kiltų nuoma: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 240 p.

Sutiktas pažįstamas apie „Kiltų nuomą“ (kurios pavadinimą aš pirmą sykį perskaičiau kaip „Tiltų nuoma“) pasisakė trumpai – nepretenzingas romanas skaityti traukinyje. Šiaip nesu mėgėja prieš pradėdama skaityti knygą ieškoti josios recenzijų ar klausti kitų nuomonės, nes, dievaži, paskui negali atsikratyti tekstui jau kažkieno kito užlipdytos etiketės (su kuria nebūtinai sutinki). Šis kartas buvo ne išimtis – taip, „Kiltų nuoma“ nėra kūrinys, kuris įkvėps naują literatūrinį judėjimą, bus šluojamas iš knygynų lentynų, ar bibliotekoje į laukiančiųjų sąrašą registruosis kilometrinės eilės. Bet tai nėra ir lengvabūdiškas romanas, kuris perskaičius išgaruoja iš galvos it kokios balos po lietaus saulei pakaitinus. Bet gal apie viską iš pradžių.

„Kiltų nuoma“, kaip jau užsiminiau apžvalgos įžangoje, yra romanas, kontempliuojantis emigranto realybę: Ieva atsiranda Škotijoje ir įsidarbina mažame kiltų nuomos salone, kuriam vadovauja našlė Anabelė. Abi moteris sieja tik dalykiniai santykiai, ir, norint įveikti šį tarpeklį, tereikia vieno – Ievai būti gimusiai Jungtinėje Karalystėje. Buvimas svetima Ievą slegia, nors ji jau įsigyvenusi į aplinką ir net pagauna save mąstančią angliškai („Thirty eigh, thirty eight, kartoju mintyse. Ir greitai pasitaisau: „Trisdešimt aštuntas“, p. 9). Net ir kalbėdama šalies, kurioje gyvena, kalba, ji vis tiek lieka tuo kitu, užtenka prasižioti: „Vienas dalykas, kai giminaičiai išdidžiai žemaičiuoja, ir kitas – kai ištariu žodį ir visiems pasidaro aišku, kad esu Rytų europietė, nebūtinai lietuvė, o jei ir lietuvė, koks skirtumas“ (p. 184). Ieva neranda ryšio su savimi ir jai atrodo, jog jeigu bent vienas jos bruožas būtų kitoks, ji gyventų visiškai kitokį gyvenimą („Ji kalba sodriu, žemu altu – visada norėjau tokio balso. Jei kalbėčiau altu, mano gyvenimas būtų kur kas geresnis, žinočiau, ko noriu ir kokia visa ko prasmė, o žmonės įdėmiai klausytųsi, ką noriu pasakyti“, p. 130). Galbūt todėl darbas kiltų nuomoje jai pritinka – aptarnaudama į nuomos punktą užsukusius klientus ir juos matuodama kiltams, sau prisimatuoja atėjusiųjų gyvenimus („<…> man būtina pažiūrėti į kieno nors kito gyvenimą. Mano neįdomus net man pačiai“, p. 13). Žvelgdama į tenykštes moteris, Ieva svarsto, koks turėtų būti tas savasties šioje šalyje jausmas („Norėčiau patyrinėti ponios Benet rankinę, tada gal sužinočiau, ką reiškia būti gimusiai čia, turėti vyrą, du vaikus, namus. Giminaičius, į kurių vestuves gali eiti. Darbą, kuriame gali atsisėsti ir kuriame žmonėms iš tiesų įdomu, ką tu pasakysi“, p. 12). Vis dėlto suvokimas, jog net įleidusi šaknis ir prisijaukinusi šią šalį niekada nebūsi lygiavertė vietiniams, Ievą persekioja it slogus sapnas („Britai toje salėje, kur bijočiau kvėpuoti, jautėsi kaip namie. Nes ta salė jiems priklausė. Visada“, p. 81).

Tačiau ši knyga nėra tik apie Ievą – A. Tüür kuriamo pasakojimo fokusas šokčioja nuo vieno personažo prie kito: lenko įkurtame tatuiruočių salone dirbančios Anos, jau minėtosios Anabelės ir jos dukros Reičelės, Damaską palikusio kavinės savininko Chaledo, o kur dar visų antraeilių ir trečiaeilių personažų gyvenimo gijos… Vis dėlto, nepaisant visos plejados veikėjų, skirtingai negu V. Grainytės knygos atveju, jie tarpusavyje nesipainioja. Štai teismo medikė ir aspiracijų tapti rašytoja turinti Ana kategorizuoja žmones (save ji vadina stebėtoja) pagal susikurtą sistemą („Na, žinoma, jis Netikras pranašas. <…> Vyrai ir moterys, kurie kalba taip, lyg tave pažinotų geriau, nei tu pati. Jie puikiausiai žino, kaip viskas yra, ir mėgsta apie tai kalbėti garsiai, užtikrintai ir su tam tikra viršenybe, laukdami, kol patvirtinsi jų išmintį linktelėdama galvą“, p. 42); įkopusi į šeštą dešimtį Anabelė užmegzdama santykius su Chaledu bando paleisti iš atminties ir širdies savo neseniai mirusį vyrą; Chaledas mėgina suprasti, kada jis liovėsi būti siras ir pradėjo prisistatinėti ispanu („Pirmus penkerius metus, kai turėjo užkandinę netoli stoties, jis pasakodavo škotams apie Damaską. Apie savo krašto kultūrą, tikėjimą, turgus. <…> O paskui jo šalis tapo nebe egzotiška, o pavojinga“, p. 62). Tad knyga skyla į dvi perspektyvas – čionykščio ir atvykėlio. Ir pastariesiems, deja, visuomet atrodys, kad pirmųjų pusėje ir pieno upės, ir medaus krantai.

A. Tüür debiutiniame romane ne vien tik emigracijos refleksijos, bet ir santykių labirintai. Ir, sakyčiau, būtent šis romano aspektas yra tai, kas „Kiltų nuomą“ patalpina į „vienas iš daugelio“ romanų grafą. Dramose slysteli ir personažų vientisumas: štai Ana, kuriai „sunkiai suprantamas nenoras būti vienam. Vienatvė – tai laisvė, galimybė rinktis pačiai, ne nuolat tikrintis, kas patinka kitam“ (p. 178), vos išnirusi iš vienų santykių įklimpsta į kitus; Anabelė, ryžtingai įžengusi į santykius su Chaledu, palieka jį dėl to, jog šis niekaip neįleidžia šaknų jos tėvynėje („Nes jis nei čia, nei ten“, p. 207). „Kvailesnio dalyko nesu girdėjus“, – Anabelei išrėžia jos garbaus amžiaus mama, ir čia skaitytojui telieka pritarti. Galiausiai neįtikina ir Ievos istorijos finalas, kai rami ir viską apmąstanti mergina, pamažu kurianti savo gyvenimą Škotijoje, viską meta dėl… atvirlaiškių iš Lietuvos. Bet, kaip viename iš romano skyrių apie emigraciją mąstė Anabelė, „įprasta manyti, kad namie nebuvo jiems likę nieko brangaus, nes kitaip žmogus juk nebūtų išvažiavęs. Vis dėlto Anabelė gyvena pakankamai ilgai, ji žino, kad namie visada kas nors yra – obelis, vedanti tik kas antrus metus, bet labai saldžius vaisius, antros eilės pusseserė, sauganti visos giminės nuotraukas, ar seno namo pamatai. Ir tu renkiesi, ar tau to užtenka“ (p. 200).

Knyga patiks tiems, kurie atostogaudami nori „kažko malonaus“ bei tiems, kurių „Netflix“ tituliniame puslapyje – dramos ir romantinės komedijos. Padėti atgal į lentyną siūlyčiau nemėgstantiems santykių peripetijų (tiek ekrane, tiek realybėje) bei tiems, kurie perskaitę Dianos Gabaldon „Svetimšalę“ nori ko nors panašaus – svetimšalių čia netrūksta, bet Škotijos – ne per daugiausia.

Akvilina Cicėnaitė. Anglų kalbos žodynas: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2022. – 320 p.

Jeigu ne kairiajame viršelio kampe pakibęs užrašas „romanas“ ir vos besimatantys autorės vardas ir pavardė, žmogus ir palaikytum šitą knygą žodynu. Viršelio dizainas ir popieriaus kokybė nukėlė į dutūkstantuosius, kai mokyklos skaitykloje ruošdavau anglų kalbos namų darbus, naudodamasi itin panašiai atrodžiusia parankine literatūra. Vis dėlto, suskliautus kvestionuotinus dizaino sprendimus, tai knyga apie žodžius, jų reikšmes ir „pasiklydimą vertimuose“.

Akvilės Cicėnaitės kūrinys sudėliotas abėcėlės principu, kiekvienai raidei parenkant po žodį. Tik čia nebus įprastų „A is for Apple“ – tai suaugusio žmogaus abėcėlė, kurioje „A is for Afterlife“, „B is for Broken“, „C is for Childfree“ ir t. t. Šiuolaikinės visuomenės aktualijos, emigranto pastebėjimai, įsižiūrėjimai į kitų gyvenimus sudaro šios knygos teminį stuburą.

Knygos protagonistė, įsikūrusi Australijoje, atidžiai fiksuoja savo patirtis ir keitimąsi. Kaip svetima kalba ima išstumti gimtąją („Tada dalis tavęs pradeda gyventi tik vienoje kalboje. Galiausiai atsiranda neišverčiamumas“, p. 10), kaip būdamas emigrantu prarandi savo tapatybę („Australijoje buvau nenusakomos tautybės, nenusakomo amžiaus, nenusakomos profesijos, jaučiausi nenusakoma“, p. 13), kaip sunku yra jaukintis miestą, kuris priima atstumdamas (p. 32). Kaip širdis – „kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę“ (p. 36), apgadinama raudonų Australijos dulkių (p. 167), ir, kaip prieš tai aptartos „Kiltų nuomos“ Chaledas, imi gyventi nei ten, nei čia („Missing“, p. 164–171).

Kaip ir V. Grainytės „Rožėse ir bulvėse“, taip ir „Anglų kalbos žodyne“ svarstoma apie žmonijos ir gamtos santykį, kuris abiem autorėms atrodo toksiškas. A. Cicėnaitės protagonistė taip pat spėlioja, kas nutiktų, jeigu žmonių nebeliktų („<…> be jų viskas tik prasidėtų. <…> Žemė toliau gyventų be liudijančios akies“, p. 153), tačiau kartu kvestionuoja visus, deklaruojančius susirūpinimą dėl klimato kaitos: „Ar tikrai galima rimtai priimti žmogaus rūpestį dėl klimato kaitos, jeigu jis vis dar valgo mėsą? <…> jeigu jis vis dar vairuoja automobilį, kaip aš, jeigu štai taip, kaip mes, išvažiuoja tiesiog pramogai, o gal norėdami atsisveikinti su šita žeme tokia, kokia ji dabar, šią trapią akimirką“ (p. 153).

A. Cicėnaitės kūrinyje mirtis tampa vienu iš leitmotyvų. Skyrius „Ghosts“ itin poetiškai reziumuoja mūsų santykį su mirusiaisiais, kuriuos mes gabenamės su savimi, kurie mus pasiveja net būnant už jūrų marių, kurie „caksi mirusių šunų pėdutėmis, šmėsteli vos akimis sugaunamais šešėliais kambarių kampuose, dejuoja su paukščiais ir vėju už lango“ (p. 98–99). Protagonistė, prisimindama darbo senelių slaugos namuose patirtį, stoja į akistatą su savo pačios mirtingumu ir ką jai reikštų pasenti ir Anapilin iškeliauti ne Lietuvoje, „ką reikštų užgesti šalia žmonių, su kuriais nesieja nei kalba, nei kultūra, tik vienas bendras žmogiškumas; ką reikštų klajoti ilgais pomirtiniais koridoriais, kur dvasios nekalba tavo kalba, kur jos išvis neturi tavo kalbos žodyno“ (p. 69).

Tačiau minėtasis poetiškumas tampa ir vienu iš šios knygos minusų: autorė sau leidžia užsižaisti kilometriniais vardijimais ir asociacijomis, retsykiais užimančiomis ištisą puslapį (pavyzdžiui, „Childfree“, p. 33). Iš pradžių tai priimi kaip stiliaus dalyką. Vėliau tai viršija visus deramus kantrybės normatyvus ir pradedi šiuos pasažus praleidinėti (taktika, kurios ėmiausi skaitydama Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“, kai kariaunų išsidėstymai ir strateginės vingrybės man trukdė sekti Andrejaus ir Natašos santykių peripetijas). Netrūksta ir pamintijimų, kurie labiau priklausytų jaunųjų filologų konkurso dalyvių literatūriniams bandymams, kaip antai: „Išvažiavimas yra pabėgimas“ (p. 156); „Knygos turi savo likimą, išskyrus tas, kurios jo neturi“ (p. 64); „Autoriai yra tik savo knygų diktatoriai, kasdien prie rašomojo stalo vykdantys prastų sakinių genocidą“ (p. 65). Ir, kaip literatūros apžvalgininkei, yra įdomu rasti pasažėlių, ką narstomų knygų autoriai galvoja apie jų kūrinių kritikus. Undinės Radzevičiūtės alter ego „Minarete ir 7“ grasino kūrinio kritikui dantimis nuimti skalpą (p. 144), na, o štai A. Cicėnaitės protagonistė pasakoja įsivaizduodavusi, „kaip tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai, su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės, Rattus rattus ir Rattus norvegicus“ (p. 65). Tad, kolegos kritikai, „saldžių sapnų, ramių blusų žiurkių, kad neėstų kūno jūsų“, – kaip prieš miegą linkėdavo mano a. a. baba.

Grįžtant prie paties kūrinio teksto, kažkur tarp tų nesibaigiančių vardijimų, pamintijimų ir fantazijų vingiuoja siužeto siūlas (juk knyga įvardinta kaip romanas!), kuriame pora, sėdusi į automobilį, iškeliauja patyrinėti Australijos, tačiau nelauktai ši kelionė virsta atsigręžimu į save.

Vis dėlto, kaip ir V. Grainytės knygos atveju, taip ir A. Cicėnaitės pasirinkimas įvardinti šį kūrinį kaip „romaną“ yra kvestionuotinas. Kiekvienas „Anglų kalbos žodyno“ skyrius funkcionuoja kaip savarankiškas kūrinys, leidžiantis knygą skaityti pamažu, dozuotai, tad sakyčiau, jog tai esė rinkinys. Ir nors kalbame apie esė žanro išsikvėpimą Lietuvos literatūrinėje padangėje, tačiau, panašu, kad tai veikiau dėl mėtomų pėdų ir nenoro vadinti daiktų tikraisiais vardais.

„Anglų kalbos žodyną“ galite drąsiai dėtis į lagaminą kaip atostogų skaitinį (net jeigu ir nekeliaujate į Australiją), taip pat ši knyga turėtų patikti tiems, kuriems norisi „kelių posmelių“ prieš miegą. Na o jeigu knygą perkate pagal viršelio išvaizdą, neapsigaukite – į jūsų rankas pakliuvo tikrai ne anglų kalbos žodynas. Jame bus tik keliolika žodžių, kuriais bandoma atsakyti į klausimą, „kodėl angliškai man gyvenasi kitaip“ (p. 158).