Monika Baltrušaitytė. Velnio pirštas

2022 m. Nr. 4 

Romano fragmentas

Kai man buvo šešeri, Rokį Kalvarijų gatvėje partrenkė girtas taksistas. Niekšas nė nestabtelėjęs nurūko per balas taškydamas tuščius šaligatvius, palikęs tėtį bejėgiškai gniaužti rankose tą nelemtą pavadėlį, kurį prie perėjos nutarė nusegti, kad šuo prasilakstytų. Rokį vežė užmigdyti ir jis visą kelią laižė tėčio ranką. Mama verkė, tėtis kandžiojo apatinę lūpą, tik man vienam atrodė, kad nėra ko krimstis – Rokis danguje kirs žalius kepsnius, užsigers alumi ir vargo nematys. Vėliau dažnai sapnuodavau akvamarino spalvos debesis ir juose lengvai sklandantį vokiečių aviganį, mojuojantį pūkuotais angelo sparnais.

Rokį palaidojome sode, kiek atokiau nuo savo namelio, prie miško. Tėtis ir paminklą parūpino – radęs dailesnį akmenį, nunešė jį apdirbti, iškalė šuns vardą, o mama ant kapo pasodino tują. Po kelerių metų tą žemės lopinėlį nusipirko ir prie savo sklypo prijungė naujasis kaimynas, nutaręs ten auginti braškes. Dirvą išpureno, paminklą suskaldė, tują išrovė. Man užvirė kraujas. Troškau keršto.

Pirmiausia nutariau jį sugėdinti. Patykojęs, kol išvažiuos į darbą, prie namo durų ryte priklijavau raštelį:

MENKYSTA, TURĖKIT SĄŽINĖS! IŠNIEKINOT ROKIO ATMINIMĄ IR PASODINOT BRAŠKES ANT JO KAPO. BŪKITE PRAKEIKTAS.

Braškes toje vietoje, kur ilsėjosi mūsų Rokis, išroviau su šaknimis ir išmečiau miškan. Laukiau, kol kaimynas pastebės nuniokotą daržą, bet jis tik keistai šypteldavo mane išvydęs, mandagiai pasisveikindavo, paklausdavo, kaip mokykloje einasi. Lyg specialiai būtų erzinęs. Supratau, kad toks kerštavimo būdas niekam tikęs – reikia imtis griežtesnių priemonių.

Kaimynas sodo namelyje gyveno vienas, bet retsykiais pas jį svečiuodavosi dukterėčia. Penkiolikos ar septyniolikos metų – kaip tik tokio amžiaus, kai jau norisi linksmintis su vyresnėmis kompanijomis ir daryti viską, ką daro suaugusieji, nors oficialiai dar esi vaikas. Vieną vakarą, kai dėdės namuose nebuvo, ji pasikvietė draugių. Šventė gimtadienį, gurkšnojo alų, klausė Šakiros ir Britnės. Tuo metu jau galėjau įvertinti vakarėlio rimtumą, mat kai kurie sode taip įsilinksmindavo, kad visas miškas aidėdavo, o netoliese teliūškuojantis ežeras prarydavo garsus ir tuoj pat išspjaudavo, iš atokesnių sodybų į ramų nakties kiemą atskraidindamas riksmus, keiksmus, girtą juoką ir vėjo pridusintus bumčikus. Kaimyno dukterėčia linksminosi ramiai – girdėjau tik prislopintus balsus ir tylų mergaitišką krizenimą, nuskambantį tuomet, kai kuri nors prisipažįsta draugėms, kad su juo jau pasilaižė.

Ryte merginos sutvarkė aplinką, išmetė šiukšles, apšlavė laiptus prie namo. Palaukęs, kol jos išsinešdins, ėmiausi savo šėtoniškojo plano – ant nepriekaištingai nukirptos vejos primėčiau prezervatyvų. Važiuodamas dviračiu pakelėje aptikau nepraplėštą pakelį ir įsimečiau kišenėn nusprendęs, kad kada nors pravers. Toji diena išaušo greičiau, nei tikėjausi – pripūčiau visus tris balionus, į kiekvieną prieš tai pripylęs vandens. Vieną nutėškiau prie tvoros, kitą – prie putino, apsisagsčiusio baltomis žiedų gniūžtėmis, o trečiajam parinkau egzotiškesnę vietelę – po stalu. Kieme primėčiau ir tuščių alaus butelių, rastų prie šiukšlių konteinerių. Tryniau delnus ir palaimingai čepsėjau įsivaizduodamas, kaip kaimynas, išvydęs šį vaizdą, suriaumos drebėdamas iš apopleksinio įsiūčio, o dukterėčiai bus riesta (dabar atrodo keista, kodėl už Rokio išniekinimą tąsyk nutariau bausti ją, niekuo dėtą merginą, o ne tikrąjį kaltininką). Planas atrodė genialus.

Deja, vėl likau nieko nepešęs – grįžęs namo, kaimynas ramiai susitvarkė, tada įsitaisė pavėsinėje ir visą vakarą taikiai gurkšnojo iš stiklinės rudą skystį. Spėju, jog tai buvo viskis. Kunkuliuojantį pyktį lyg džiną užkimšau tame prie konteinerio rastame alaus butelyje laukdamas dienos, kada galėsiu paleisti jį į laisvę. Nekenčiau to prakeikto kaimyno. Erzino jo tyla ir ramybė.

Vieną birželio vakarą, kai mano pykčio džinas jau kurį laiką ilsėjosi voratinkliais apaugusiame butelyje, įsisiautėjo audra, stipriai griaudėjo ir žaibavo. Visai čia pat ir taip smarkiai, jog visiems sodininkams dingo elektra. Įelektrintas dangus riaumojo, vėjas negailestingai talžė tujas, pamiškės beržai gailiai traškėjo, kurmius baidantis vejoje įsmeigtas vėjo malūnėlis vos spėjo suktis, o mediniai varpeliai balkone, užuot meiliai tilindžiavę, isteriškai barškino pragaro ariją apie mirtį sėjančią vėtrą. Kiemas kvepėjo žaibais, galėjai užuosti sieros ir amoniako kvapą. Katės gūžėsi po laiptais prie durų, sodininkai lindėjo nameliuose bijodami iškišti nosis laukan, mama uždegė žvakę ir susisupo į pledą, tėtis nervingai vaikštinėjo iš kampo į kampą, vis žvilgčiodamas į laikrodį, tikrindamas, kiek laiko jau nėra elektros, Elzė ir Tėja, visą vakarą spalvinusios ponių knygelę, ėmė zyzti, tampyti mamą už rankovės ir reikalauti pasakos apie Mėlynbarzdį, nužudžiusį savo žmonas. Rymojau prie pravirų balkono durų, klausiausi baugaus varpelių skambesio ir spoksojau į įelektrintą dangų. Mėgavausi nejaukumu, kai susiduri su kažkuo didesniu už save.

Krūptelėjau ant tuščio žvyrkelio išvydęs kaimyną. Kiaurai merkiamas lietaus, žliaugiantis, tarytum žmogaus pavidalą įgavęs krioklys, jis stovėjo lyg įbestas, veidą atsukęs į tamsius mūsų langus. Nugara perbėgo šaltis. Ko jis čia stypso tokį vėlyvą metą, kai taip beprotiškai lyja? Prisimerkęs pabandžiau įžiūrėti žvilgsnį, bet nepavyko – prieblanda buvo per tiršta. Tada kiemą spėriai nuplikino toks pat žaibas, kokį rodė per filmą apie Frankenšteiną.

– Mama! – riktelėjau bildėdamas laiptais žemyn. – Kaimynas stovi ant keliuko! Spokso į mūsų langus! Sakiau, kad jis trenktas!

Mamos akyse tąsyk išvydau visai ne tai, ko tikėjausi: maniau, nusijuoks kaip visada – liaukis šnipą vaidinęs, palik jį ramybėje, – pabars, tada pasiūlys sausainių. Gal priešingai – pritars man, burbtels, kad kaimynui greičiausiai stogas nuvažiavęs. Tačiau ji baikščiai krūptelėjo, išblyško, svetimas, baugus šešėlis perbėgo per žydras akis, vėliau nuslinko į lūpų kamputį, galiausiai įsitaisė balto kaklo duobutėje.

Kitą rytą vietoje kriokiančios liūties teliko švelnus lynojimas, kurį taip mėgsta sraigės ir sliekai. Lygiai tarsi alsavimas plaukė iš sodo bijūnų kvapas, lauke skardžiai čerškėjo žvirblių debesys. Įsikinkę trimerius nuo aušros burzgė suplukę sodininkai, pakvipo šviežiai nupjauta žole ir benzinu. Po pusryčių išsitempiau Elzę ir Tėją rinkti sraigių nuo žvyrkelio. Man šis užsiėmimas jau buvo pabodęs, bet sesės išgyveno patį sraigių augintojų įkarštį – prisirinkusios bent po dešimt, jų namelius pagražindavo flomasteriais, pripiešdavo širdučių, priraitydavo gėlyčių, visoms sugalvodavo vardus.

Rudenį, kai iš sodo sugrįžome į butą Kalvarkėse, jos įsigudrino slapčia parsigabenti ir sraiges. Laikė jas virtuvėje, apgyvendino lange tarp dviejų stiklų, išklojusios tarpą samanų kilimu. Vieną rytą, vos atsikėlusi, mama įėjo į virtuvę ruošti kavos ir išvydo kelias dešimtis šliužų, prisisiurbusių gličiais kūnais prie stiklo. Jie lėtai kilo langu, palikdami po savęs gleivėtas šliūžes. Tąsyk mama vos nenualpo, prigrasė Elzei ir Tėjai sraigių į namus daugiau nesinešti.

– Baigiasi vasara, baigiasi ir sraigių sezonas, – skėlė pamokslą apsiašarojusioms dvynėms, užprotestavusioms prieš šliužų paleidimą į laisvę. – Jos žiemoja sode ir laukia mūsų sugrįžtant pavasarį. Sraigės moka savimi pasirūpinti. Ir Kenas, ir Barbė, ir Sendė, ir Kendė, net Vaciukas! Jos – jau suaugusios, pilnametės, savarankiškos.

Kai ir šis paaiškinimas nepadėjo, įsikišau aš:

– Kvaišos, ar nepagalvojat, kad išveždamos sraiges iš sodo daužot jų likimus? Galbūt Vaciukas miške turi šeimą? Jis priverstas palikti namiškius dėl jūsų kaltės. Gal ankstyvą rudenį susižadėjo? Gal Barbė turi vaikų ir jie palikti be mamos?

Dvynės sutriko, nutilo, regis, vyresniojo brolio žodis privertė jas susimąstyti. Ginčas buvo baigtas, ir tąsyk užsidirbau karmos taškų iš mamos – ji man it sąmokslininkė mirktelėjo.

Tą rytą, kai rinkome sraiges nuo žvyrkelio, toje pačioje vietoje, kur naktį lietuje mirko trenktasis kaimynas, suradau glotnų akmenį smailėjančiais galais. Melsvai pilkšvos spalvos, blausiai švytintis akmuo priminė pirštą. Ne žmogaus, greičiau jau milžino ar trolio. Tokį keistą daiktą regėjau pirmąkart, tad įsimečiau kišenėn ir grįžęs namo parodžiau tėčiui.

– Jopštararai, juk čia – perkūnkulkė! – iš nuostabos net žagtelėjo ir man, nieko nesuprantančiam devynmečiui, paaiškino: akmeniniu dangaus skliautu riedantis Perkūnas taip dunda, kad akmenys griūva, todėl pasigirsta griaustinis. Žaibą išvystame, kai susidaro akmenų skeliama kibirkštis. Perkūnkulkė, arba velnio pirštas, tarnauja kaip amuletas, apsaugantis nuo velnių, raganų, piktųjų dvasių, pavojingų ligų ir nelaimių. Rasti perkūnkulkę – geras ženklas.

Nutiko priešingai – nuo tos dienos, kai į namus parsinešiau velnio pirštą, viskas pamažu ėmė griūti. Dangaus skliauto akmenys ritosi žemyn vienas po kito, įžiebdami vis didesnes kibirkštis, svaidydami grėsmingus žaibus, kol griūtis taip įsismarkavo, jog visas dangus užvirto ant mano galvos. Man buvo vos dešimt, buvau berniukas, Vainius, kurio galaktika sprogo, išsitaškė į šipulius, į begalybę saulių. Net dabar neįstengiu jų visų suskaičiuoti.

Nesuprantu, kodėl mano vienmečiai paniškai bijo dantistų. Tėčio ir jo bendraamžių dentofobiją dar įmanoma paaiškinti – vaikystės apsilankymus pas stomatologą jis mena kaip didžiausią košmarą, kraupų sapną, kurio tikiesi daugiau nesusapnuoti: sena, išklerusi kėdė, garsiai ūžiantis, sienas drebinantis grąžtas, ylos dydžio adata, sminganti į jautrią danteną, prakeiktas kankinimo įrankis, kurį valdo auksines iltis šiepianti pragaro išpera, spoksanti į tave pro storą akinių stiklą. Jos veidas taip arti, kad gali suskaičiuoti visas odos poras ir juoduojančius inkštirus, o švelniu pūkeliu padengtas raganiškas apgamas po apatine lūpa pūpso lyg priekaištas – pats kaltas, kad triauškinai per daug bombonkių ir nesivalei dantų lygiai tris minutes, dukart per dieną. Šie prisiminimai tokie ryškūs, kad danties skausmo kankinamas tėtis, užuot apsilankęs pas gydytoją, mieliau saujomis ris vaistus ir alins kepenis.

Jei būčiau augusi anais laikais, gal ir aš taip daryčiau, bet kodėl dantistų bijo mano bendraamžiai, nuo vaikystės lankęsi moderniuose odontologų kabinetuose, nė kiek neprimenančiuose daktaro Mengelės laboratorijos? Eiti pas dantistę man visada buvo didžiausia pramoga. Martos kabinete ant balto medinio stalo stovėdavo stiklinė vaza su šviežiomis gėlėmis. Su mano mama jos prieš tai išsivirdavo kavos ir ilgokai pliurpdavo. Gėlių ir kavos aromatai užgoždavo vaistų kvapą, o įstriži pamiglojusios saulės spinduliai krisdavo pro langus ir mieguistai tviskėdavo tvarkingai išdėliotų instrumentų metale.

Pamenu žydras Martos akis, ramų balsą, spindinčią šypseną (nebūtų dantistė!), šviesius, glotnius plaukus, tvarkingai surištus į uodegą. Graži buvo Marta. Ne veltui devyniasdešimt penktaisiais laimėjo konkursą „Misis Lietuva“. Ji buvo pirmoji mano odontologė, ir visi apsilankymai pas ją prilygo terapijai, o ne kančiai, kurią reikia ištverti. Kai klasiokės, nešiojančios plokšteles, per pamokas ant stalo greta penalo ir kvepiančių, spalvas keičiančių flomasterių demonstratyviai pasidėdavo ryškią dėžutę, labai pavydėdavau – ir man tokios reikėjo. Prašymus uždėti plokštelę Marta ignoravo – nereikia, sakė, turiu gerą sukandimą.

Marta buvo mūsų kaimynė Kalvarkėse, o jos sūnus Vainius – vienintelis tikras draugas kieme. Jo trejais metais jaunesnėmis seserimis dvynėmis, Elžbieta ir Austėja, dažniausiai atsikratydavome ir laiką leisdavome dviese. Su Vainiumi buvome panašūs – svetimi žmonės, išvydę du rudaplaukius, galvodavo, kad esame brolis ir sesuo. Kartais specialiai apsimesdavome šeima, kad būtų linksmiau. Kad būtų linksmiau, kitiems kiemo draugams riesdavome istorijas apie smurtaujančius ir girtaujančius globėjus. Mokėjau rimtu veidu išsigandusioms kiemo mergaitėms aiškinti, kad mūsų tėvai žuvo avarijoje ir mus įsivaikino girtuokliai, kasdien maukiantys odekoloną, garsiai būbaujantys ir maurojantys, daužantys viską, kas papuola po ranka, įskaitant ir mus. Kartą kelios smalsuolės net įsiprašė į svečius ir įtariais žvilgsniais tyrinėjo mano mamą, pasiūliusią joms sausainių su arbata. Pažiūrėkit, kiek butelių prikrauta virtuvės kampe, sušnabždėjau arčiausiai stovinčiai mergaitei, jie juos priduoda ir perka alkoholį.

Nežinau, ar pavyko įtikinti, bet tai visai nesvarbu. Kurti istorijas, dažniausiai kraupias ir šiurpą varančias, buvo smagiausias vaikystės užsiėmimas. Net stryktelėjau iš pasitenkinimo, kai pirmoje klasėje apmoviau geriausią draugę Liusę, kad laukiuosi kūdikio nuo Jokūbo – vienintelio klasėje, mokėjusio skaityti. Iš pradžių netikėjo, net mamai skambino pasitikslinti, bet ir ją prikalbinau meluoti, tad Liusė buvo palaužta. Po kelių dienų imitavau vestuves su Jokūbu – pasipuošiau gražiausia suknele, sukviečiau mergaites į rūbinę, visoms pasididžiuodama rodžiau sidabrinį vestuvių žiedelį. Kirtome bandeles su aguonomis, per pertrauką smagiai atšokome tuoktuves, tik jaunikis, tiesa, apie tai nieko nežinojo ir šventėje nedalyvavo – tuo metu mušėsi klasėje su kitu berniuku. Išvydusi peštynes, tarp vilnonių paltų ir pūkinių striukių įsitaisiusioms pamergėms paaiškinau, jog mušasi dėl manęs. Nieko baisaus, kad jaunikis nedalyvavo ceremonijoje ir nė neįtarė esąs mano vyras – rūpėjo procesas, istorijos kūrimas, intriguojantis, azartiškas žaidimas. Lyg klaidžiotum tamsiame miške ir nežinotum, ką ten sutiksi.

Marta, jos vyras ir Liusės tėvai draugavo su mūsų šeima. Mano ir Liusės tėčiai kadaise mokėsi vienoje mokykloje, kartu siautėjo diskotekose, poilsiaudavo prie ežerų, kepdavo dešreles ir šliurpdavo alų. Vėliau sutiko mamas ir tada atsiradome mes. Kai atsikraustėme į Kalvarkes, mama susibičiuliavo su kaimyne Marta, galiausiai mūsų tėvai susibūrė į draugų kompaniją ir kone kiekvieną savaitgalį susirinkdavo Vainiaus sode. Vienas tų vyrų tapo mano krikštatėviu, bet nepamenu nei jo vardo, nei išvaizdos – per vėlyvas savo krikštynas mačiau jį pirmą ir paskutinį kartą. Kai paklausiau tėčio, kodėl taip nutiko, jis gūžtelėjo ir nusukęs akis sumurmėjo, kad seniau kartu gerdavo alų ir to pakako krikštatėvio pareigoms užimti. Jei kada turėsi vaikų, pridūrė, imk į krikštatėvius tik gimines.

Vainiaus tėvų sodo namelis, apkaltas medinėmis lentutėmis, stovėjo pamiškėje ir atrodė šiek tiek baugiai. Prieškambaryje pasitikdavo aukštas, niūrios tamsos sklidinas veidrodis, į kurį pažvelgusi išsyk susigūždavau, tarsi naktį spoksočiau į vėsų tvenkinio vandenį. Mėgaudavausi šiuo nejaukumu, kai Vainiui, Liusei ir dvynėms skiesdavau apie piktąją miško raganą, kurią prieš kelis šimtus metų kaimelio gyventojai pakorė už vaikų žudymą.

Vasaros vakarais, kai dangus apsipildavo rausva šviesa, o saulė plykstelėdavo ir užgesdavo, gulėdavome lovelėse tamsiame kambaryje prie praviro lango, už kurio mirksėdavo juodos, tankios miško blakstienos. Skruostus kutendavo į kambarį vogčiomis įsmunkantis vėsus nakties dvelksmas. Tėvai tuo metu leisdavo laiką rūsyje, saunoje. Miegoti, aišku, nesinorėdavo, tad pasakodavau draugams apie raganą taip įtaigiai, kad net pati patikėdavau, jog nukankintos vaikžudės šmėkla iš tikrųjų gyvena miške, visai prie pat mūsų. Vainius į šią istoriją žvelgė skeptiškai, bet Liusė su dvynėmis net tirtėdavo iš siaubo.

Paklaikusios iš baimės klausydavosi istorijos ir apie mano „prosenelį“, vaikystėje mamos išsiųstą į mėsinę nupirkti kepenų. Eidamas į miestelį prosenelis išvydo juodą katiną. Pasilenkė jo paglostyti ir pinigai netyčia iškrito iš kišenės. Į mėsinę atėjo tuščiomis. Supratęs, kad neturi už ką nupirkti vakarienės, labai nusiminė. Nenorėdamas nuvilti mylimos mamos, nupėdino į netoliese esančias kapines. Pastebėjęs šviežiai supiltą kapą, jį atkasė ir, kišeniniu peiliuku išpjovęs lavono kepenis, parnešė mamai. Po gardžios vakarienės prosenelis nuėjo gulti, bet nespėjęs įmigti išgirdo kažką krebždant už lango.

„Grąžink mano kepenis, – aimanavo duslus balsas kieme, – grąžink mano kepenis…“ Prosenelis išsigando ir palindo po pūkine antklode. Netrukus skausminga dejonė pasigirdo jau visai čia pat, už lango: „Grąžink mano kepenis!“ Prosenelis susigūžė kaip mažas kačiukas, pastėręs iš siaubo sustingo po antklode, girgždėdamos atsivėrė lauko durys. Prie jo artėjo sunkūs lėti žingsniai. „Grąžink mano kepenis!“ GRĄŽINK MANO KEPENIS!

Kai pasakodavau šią istoriją, Tėja ir Elzė palįsdavo po antklode visai kaip mano prosenelis. Tada netikėtai čiupdavau joms už kojų, ir dvynės imdavo klykti. Mūsų raminti visada ateidavo Marta, bet vieną vakarą vietoje jos prisistatė kažkoks nematytas vyras. Aukštas, liesas, poilgiais tamsiais plaukais, giliomis akiduobėmis – tamsiame kambaryje atrodė kaip personažas, atklydęs iš šiurpių mano pasakojimų. Krūptelėjau, lyg po šilta pižama būtų įšokusi varlė.

– Tai nemiegat? – sausai šyptelėjo ir keistai susvirduliavo tarpdury. Jaučiau mūsų baimę, spėju, ją užuodė ir jis.

Mano draugai sustingo savo lovose, matyt, apsimetė miegantys, aš taip pat nekrutėjau. Kaip darželyje per pietų miegą, kai, sunėrusi rankas už nugaros, tarp mūsų ratus sukdavo panelė Irena, kraupioji auklėtoja, storus plaukus pindavusi į ilgą kasą, siekiančią užpakalį. Prireikus turbūt panaudodavo ją kaip šaltąjį ginklą. Panelė Irena nuolat tikrindavo, ar visi miegame. Jei kuris krusteldavo, laukdavo bausmė – nelaimėlis būdavo išspiriamas į lopšelinukų grupę šveisti naktipuodžių.

Miegu, tiksliau, apsimetu, kad miegu, ir suakmenėjusi laukiu, kol grėsmė pasitrauks.

Tyliai sukikenęs, nepažįstamasis apsisuko ir užtrenkė kambario duris. Girdėjome, kaip leidžiasi laiptais. Visi atsidusome vienu metu, sinchroniškai, lyg irkluotume didelį laivą. Tada dar nežinojau, kad Vainiaus tėvai ką tik išsiskyrė.